Straipsnis Ar pagrįstai ribojamas juridinių asmenų, kurie gali būti laikomi baudžiamosios atsakomybės subjektais, ratas?

2.1. Praktinis baudžiamosios atsakomybės taikymas valstybei ir jos įstaigoms bei institucijoms

Šis klausimas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais – nuo baudžiamojo proceso iki baudžiamosios teisės bendrosios dalies normų analizės Žr. Inga Ligeikaitė, „Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos“, 2003. . Tačiau svarbiausia, autoriaus nuomone, yra išsiaiškinti, ar valstybė ir jos įstaigos bei institucijos gali būti realiai nubaustos kokia nors bausme. LR BK 43 straipsnio 1 dalis numato, kad juridiniams asmenims už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos šios bausmės: bauda, juridinio asmens veiklos apribojimas, juridinio asmens likvidavimas. Akivaizdu, kad nei veiklos apribojimo, nei likvidavimo bausmės skyrimas valstybei ar jos įstaigoms bei institucijoms negali būti skiriamas. Vienintelė bausmė, dėl kurios dar galima kiek diskutuoti – baudos bausmė. Tačiau ir bauda, nors formaliai ir galėtų būti paskirta valstybei, jos institucijoms ar įstaigoms, realiai būtų visiškai beprasmė. Nelogiška išieškoti į valstybės biudžetą baudą iš valstybės įstaigų ar institucijų, jei jos yra finansuojamos iš to paties biudžeto. Todėl darytina išvada, kad valstybės, jos institucijų ar įstaigų baudžiamoji atsakomybė pagal galiojantį baudžiamąjį įstatymą Lietuvoje yra negalima, nes ji neįgyvendinama praktikoje, be kita ko, ir dėl nustatytos juridiniams asmenims bausmių sistemos.

2.2. Praktinis baudžiamosios atsakomybės taikymas savivaldybėms ir jų įstaigoms bei institucijoms

Šį klausimą nagrinėsime lygiai tuo pačiu – bausmės praktinio galimumo – aspektu. Galima drąsiai teigti, kad nei veiklos apribojimo, nei likvidavimo bausmės praktiškai savivaldybėms ar jų įstaigoms bei institucijoms skirti nėra galimybių. Vienintelė aptartina bausmė – bauda, kurios įvykdymas neturėtų sukelti didelių problemų, nes savivaldybės turi nuosavą turtą, jį valdo ir juo disponuoja. Konkretizuojant šį klausimą toliau tereikia išsiaiškinti, ar į savivaldybės biudžetus mokama dalis teismo baudžiamosiose bylose paskirtų baudos bausmių, ar ne. Atsakymą į šį klausimą galime rasti Bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 3 dalyje:

Jeigu bauda paskirta juridiniam asmeniui, nuosprendį priėmęs teismas išaiškina juridinio asmens valdymo organui ar įgaliotam asmeniui, kad juridinis asmuo privalo pervesti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, 2002.

Spustelėjus išskleisti...

Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos tinklalapyje pateiktą informaciją, visos pajamos iš baudų bei turto konfiskavimo priskiriamos valstybės biudžetui ir iš teritorinių mokesčių inspekcijų sąskaitų patenka į valstybės biudžetą Žr. Valstybės biudžeto vykdymo duomenys, 2011. . Vadinasi, galime teigti, kad savivaldybių, jų įstaigų ir institucijų baudžiamosios atsakomybės atveju, jų mokamos baudos patektų ne į jų pačių, bet į valstybės biudžetą ir būtų realų praktinį poveikį turinčios bausmės. Todėl nėra jokių svarbių priežasčių, kad savivaldybėms, jų įstaigoms ir institucijoms būtų numatytos LR BK 20 straipsnio 5 dalyje juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės išimtys. Derėtų prisiminti ir tą faktą, kad išimtis netaikyti baudžiamosios atsakomybės savivaldybėms taip pat atsirado vėliau, o ne pirminiame BK variante, kuris 2000 m. rugsėjo 26 d. buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymu Ši BK redakcija numatė išimti tik valstybei, valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai bei tarptautinei viešajai organizacija (žr. Valstybės žinios, 2000, nr. 89-2741). Savivaldybės BK 20 straipsnio 5 dalies sąraše atsirado tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144, 148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211, 212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 228¹ straipsniu įstatymo (žr. Valstybės žinios, 2004, nr. 108-4030) 1 straipsnyje. .

Galima manyti, kad BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės išimtys turėtų būti koreguojamos, nustatant galimybę patraukti baudžiamojon atsakomybėn savivaldybes, jų institucijas bei įstaigas.

Išvados

1.Šalys, kuriose baudžiamoji atsakomybė juridiniams asmenims taikoma jau seniai (Jungtinė Karalystė ar Nyderlandai), keičia nusistovėjusias pozicijas. Nuo taisyklės „Karalius negali pasielgti nedorai“ pereina prie imunitetų valstybinėms bei savivaldybių institucijoms panaikinimo.

2. Valstybės, jos institucijų ar įstaigų baudžiamoji atsakomybė pagal galiojantį baudžiamąjį įstatymą Lietuvoje yra negalima, nes ji neįgyvendinama praktikoje, be kita ko, ir dėl nustatytos juridiniams asmenims bausmių sistemos.

3. Galima manyti, kad BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės išimtys turėtų būti koreguojamos, nustatant galimybę patraukti baudžiamojon atsakomybėn savivaldybes, jų institucijas bei įstaigas.

Literatūra

• Artikel 51. 1. Strafbare feiten kunnen worden begaan door natuurlijke personen en rechtspersonen | Wetboek an Strafrecht = Penal Code Netherlands, Lexadin.nl [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 18 d.].
• Drakšas, Romualdas, „Specialieji baudžiamosios atsakomybės principai“ | Gintaras Švedas (sud.), Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui – 10 metų, Vilnius: Registrų centras, 2011, p. 151–176.
• Ginter, Jaan, “Criminal Liability of Legal Persons in Estonia,” Juridica International, 2009, vol. 16, pp. 151–156.
• Grenier, François M., “King Can Do No Wrong,” Robic.ca [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 18 d.].
• Jørgensen, Nina H. B., The Responsibility of States for International Crimes, New York: Oxford University Press, 2005.
• Leonas, Petras, Teisės enciklopedijos paskaitos, Kaunas: Vytauto didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1931.
• Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-269/2010.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144, 148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211, 212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 228¹ straipsniu įstatymas, Valstybės žinios, 2004, nr. 108-4030.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7¹, 32, 35, 282, 284, 290 straipsnių pakeitimo, kodekso papildymo 11¹, 22¹, 32¹, 32², 302² straipsniais ir 319, 320 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas, Valstybės žinios, 2002, nr. 15-555.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Valstybės žinios, 2002, nr. 37-1341.
• Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, Valstybės žinios, 2002, nr. 73-3084.
• Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Valstybės žinios, 2000, nr. 74-2262.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija), 43 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2009, nr. 69-2798.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo nr. 1164 „Dėl dalies Žemės ūkio ministerijos įmonių paskolų kapitalizavimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9 straipsniui ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio pirmajai daliai“, Valstybės žinios, 1996, nr. 20-537.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“, Valstybės žinios, 2000, nr. 17-419.
• Ligeikaitė, Inga, „Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos“, Jurisprudencija, 2003, t. 45 (37), p. 48–58.
• Namavičius, Zenonas, „Kai kurie svarbiausi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimtų nutarimų ir sprendimų aspektai (2006 m. birželis–2007 m. gegužė)“, Konstitucinė jurisprudencija, 2007, nr. 2 (6), p. 307–318.
• Sántha, Ferenc, “Criminal Responsibility of Legal Persons in Hungary: Theory and (a Lack of) Practice,” International Conference on Economics, Law and Management 2008, június 4–7, Tirgu-Mures (Marosvásárhely), Románia (Erdély), Upm.ro [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 18 d.].
• Szymański, P., „Odpowiedzialność podmiotów zbiorowych za czyny zabronione pod groźbą kary”, E-podatnik.pl [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 18 d.].
• Švedas, Gintaras, „Kai kurie probleminiai juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės aspektai Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje ir baudžiamosios justicijos doktrinoje“ | Gintaras Švedas (sud.), Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui – 10 metų, Vilnius: Registrų centras, 2011, p. 91–108.
• The Corporate Manslaughter and Homicide Act, Opsi.gov.uk, 2007 [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 18 d.].
• Vadapalas, Vilenas, Tarptautinė teisė, Vilnius: Eugrimas, 2006.
• Valstybės biudžeto vykdymo duomenys, Finmin.lt [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 18 d.].
• Wetboek an Strafrecht = Penal Code Netherlands, Lexadin.nl [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 18 d.].
• Widdershoven, Rob, “Encroachment of Criminal Law in Administrative Law in the Netherlands,” Electronic Journal of Comparative Law, vol. 6.4, December 2002 [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 18 d.].

Is It Reasonable to Limit the Group of Legal Entities That Can Be Considered as Subjects of Criminal Liability?

Summary. Criminal liability of legal entities was legitimized in the Republic of Lithuania nine years ago, and in the ruling of the Constitutional Court of 8 June 2009, a conclusive confirmation on its accordance with the Constitution was made. It should be noted that this penal law novelty (providing the extension of the concept of criminal offense subject) caused considerable debate among Lithuanian scientists. One of the most controversial issues of this penal law novelty are the exceptions listed in Article 20⁵ of the Criminal Code. The author examines this issue and after considering the theoretical aspects and the analysis of foreign countries’ practice, makes the following conclusions: 1. Countries where criminal liability of legal entities was legitimized some time ago (United Kingdom, Netherlands, etc.) are replacing the old practice (the rule „King can do no wrong“) and removing criminal immunities of state and municipal institutions; 2. Criminal liability of the State or its institutions and bodies is not possible in Lithuania due to the existing criminal law. It is unworkable in practice, among other things, due to the penal sanctions system provided in Lithuanian Criminal Code; 3. It can be assumed that the exceptions listed in Article 20⁵ of the Lithuanian Criminal Code should be adjusted, with the possibility to make municipalities, their institutions and bodies criminally liable.

Keywords: legal entity, criminal liability, state institutions and bodies, municipality.