Žvelgiant į naująją sakralinę kūrybą iš arčiau, galima padaryti išvadas, kad apokaliptinis modernizmas remiasi sonoristiniu principu, atitinkančiu vargonų specifiką: 1) operuojama garsų masėmis – klasteriais; 2) klasteriai ir nenutrūkstamas garsas čia tampa vienuma, inspiruojančia sugestijos atradimus, tokius kaip paslaptis, gyvybė, fonas veiksmui ir būčiai, transformavimasis į kitą būvį; 3) atgimsta improvizacija – aleatorikos elementai persmelkia apokaliptinę kūrybą kaip ir kosmoso viziją. Labai svarbi „gausmo“ samprata – vibracijos, pirminis gyvybės atsiradimas „vandens gelmėse“, „tamsos – šviesos“ vizualumas garse. Taigi vargonai priartina kompozitorius prie modernistinių XXI a. vizijų galbūt kaip nė vienas kitas instrumentas (prisimintinas budistų giedojimas „iš po žemės“), sujungdami tradiciją, fundamentalumą ir naujovę toje pačioje faktūros vertikalėje, leisdami išties operuoti laiku ir erdve, prabudinti filosofiją muzikoje. Tai unikalus išraiškos galimybių sintezavimas, nenutolstant nuo tradicinių metodų, bet artėjant prie kitų menų, pvz., kinematografo (dažniausiai sau atranda būtent vargonininkai kompozitoriai).

Vargonų muzikos, sakralinio modernizmo sritis neturėtų būti uždara ir šių dienų plačiajai modernistinei minčiai, nes joje telkiasi stipriausia dvasios energetika – futuristinės srovės, prasidedančios amžių sandūros apokalipse.

Literatūra

• Gaidamavičiūtė, Rūta, Nauji lietuvių muzikos keliai, Vilnius, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2005.
• Jasinskaitė-Jankauskienė, Inga, Pagoniškasis avangardizmas: teoriniai Broniaus Kutavičiaus muzikos aspektai, Vilnius: Gervelė, 2001.
• Keliuotis, Juozas, „Katalikybės atgimimas Prancūzijoje“, Naujoji Romuva, 1931, nr. 33.
• Žiūraitytė, Audronė, Skiautinys mano miestui: monografija apie Onutės Narbutaitės kūrybą, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2006.

Apocalyptic Modernism in Sacred Organ Music Based On the Creative Work of Gracijus Sakalauskas and Ruth Zechlin

Summary. Sacred modernism especially revived in Lithuania at the end of the 20th century, during the fall of the Soviet empire which had eliminated religious music from social life. As far back as 1984 the priest, composer and organist Gracijus Sakalauskas (born 1955) created the composition “Domine, clamavi ad te,” i. e. the chorale, four meditations and Post Scriptum for organ solo that widely rang out only nowadays, and in 1987 four canons for choir, strings, phonogram and organ “Prays.” These compositions speak of a strong expression of spirituality, of the modern (sonoristic, aleatoric) and apocalyptic trend that was unknown in Lithuanian music of that time. This trend is considered as Catholic modernism the idea of which as particularly necessary for the Lithuanian nation was raised already in the interwar period and is related to M. Duprè, O. Messiaen, J. Langlais and the French philosophy of spiritual revival. In Lithuania intellectuals (j. Keliuotis, V. Bacevičius) were inspired by it. Though officially unknown, in Soviet times it was renewed in the religious musical works of G. Sakalauskas. The organ could reach such a strong expression that it could make tremble, transfer to another space (B. Kutavičius) and create the Apocalyptic joint of ages in music. Such expressiveness was achieved by the German composer and organist Ruth Zechlin (1926–2007) whose religious music created in the 9th decade of the 20th century was marked by unique discoveries of organ sound that might give new impulses to future modernism and sacred music. These aspects are topical for the renewal of religious organ music.

Keywords: apocalypse, sacred modernism, organness, texture, space, dimension, action, stasis, vision, meditation, calling, culmination, cluster, aleatory, ringing, ritual.