2) Apklausą atliekančių specialistų paruošimas. Vaiko apklausą dažniausiai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas ar kitas teisėsaugos pareigūnas. Kaip bebūtų apmaudu, tačiau dažniausiai apklausiantys specialistai nežino, neišmano vaikų raidos, bendravimo su vaikais ypatumų bei neskiria beveik jokio dėmesio vaiko savijautai ir emocinei apklausos atmosferai. Atliekant apklausą faktiškai neįmanoma surinkti tikslių faktų apie įvykį, jei neatsižvelgiama į emocinius vaiko poreikius.

Siekiant mažinti teisinių procedūrų neigiamą poveikį vaikui galima kelti klausimą, kas gali ar turėtų apklausti vaiką. Galbūt tai nebūtinai turi būti teisėtvarkos pareigūnas? Gal vaiką apklausti gali psichologas ar socialinis darbuotojas? Skirtingos šalys šią problemą sprendžia skirtingai. Siekiant, kad kuo mažiau apklausa traumuotų vaiką, svarbu, kad asmuo, apklausiantis vaiką:

• turėtų žinių apie bendravimo su vaikais specifiką bei vaiko raidos, amžiaus tarpsnio ypatumus;
• būtų įgudęs atlikti apklausas;
• mokėtų ir rinkti faktus, ir reaguoti į pokalbio metu kylančius jausmus, emocijas.

Policininkai ar ekspertizę atliekantys specialistai moka rinkti faktus ir, juos įvertinę, panaudoti kaip įkalčius. Tačiau šie specialistai neįvertina konteksto, emocijų ir pateikiamos informacijos ryšio Žr. Tilman Furniss, „Vieningo supratimo apie seksualinę prievartą prieš vaikus kūrimas“, 2002. . Jeigu apklausos metu vaikas sunkiai atsakinėja į klausimus, tyli, tai nereiškia, kad jis sako netiesą ar išsigalvoja. Tai dažniausiai reiškia, kad vaikas jaučia didelę įtampą ir tuo metu jam sunku kalbėti apie tai, ką jis išgyveno.

Geri teisėjai puikiai žino, kad norint išsiaiškinti tiesą, patariama reaguoti, emociškai palaikyti vaiką Žr. John Myers, “Adjudication of Child Sexual Abuse Cases,” 1994. . Susidūrę su stipriom emocijom jie nebeklausinėja faktų ir atkreipia dėmesį į emocinę būseną: „Matau, kad nerimauji – įkvėpk, atsipalaiduok“, „Kas gali blogo atsitikti, jei tu papasakosi tai, ko nedrįsti papasakoti?“. Pastebėjęs vaiko jausmus ir parodęs vaikui, kad supranta, kaip jis jaučiasi, teisėjas gali lengviau ir daugiau išklausti vaiko apie tai, kas įvyko. Jei vaikas neatsako į klausimus, bet yra vis daugiau klausinėjamas, jis išgyvena vis stipresnį nerimą ir dar labiau užsisklendžia. Tik tada, kai vaiko nerimas sumažėja, galima grįžti prie faktų Žr. Tilman Furniss, „Vieningo supratimo apie seksualinę prievartą prieš vaikus kūrimas“, 2002. . Taigi apklausiantis specialistas turi išmanyti vaiko jausmus, emocinį kontekstą, nes tik taip galima pasiekti gerų apklausos rezultatų.

Pasiekti, kad vaikas būtų kuo kompetentingiau apklausiamas apie patirtą nusikaltimą, galima dviem būdais: 1) apmokant šiuo metu apklausas atliekančius specialistus, 2) į apklausą įtraukiant psichikos sveikatos specialistus – psichologus, socialinius darbuotojus – kurie padėtų apklausti vaiką, surinktų faktus ir daugiau dėmesio skirtų būtent emocinei apklausos atmosferai.

3) Ryšio su vaiku svarba. Kvalifikuotas apklausėjas yra svarbiausia vaikų seksualinės prievartos tyrimo proceso dalis Žr. Roe Bubar, Interviewing Native Children in Child Sexual Abuse Cases, 2000. . Kad ir koks specialistas apklaustų vaiką, pirmiausia jis turi užmegzti ryšį su vaiku. Tai, ar vaikas išdrįs kalbėti ir pasakoti apie patirtą prievartą, priklauso ne nuo vaiko, o nuo bendravimo ir ryšio su vaiku ypatybių. Jei vaikas nežino jį kalbinančio žmogaus tikslų, nepasitiki juo ar jo bijo, jaučiasi su juo nesaugus, jam bus sunku atskleisti skaudžią savo patirtį. Todėl apklausos metu ypač svarbu užmegzti tinkamą ryšį su vaiku. Ir tai visiškai nereiškia, kad reikės kokią valandą „žaisti“ su vaiku siekiant jį prisijaukinti. Svarbu skirti keletą pirmųjų minučių vaikui, leisti jam apsiprasti naujoje aplinkoje, pasiteirauti apie jo pomėgius ar kitaip parodyti susidomėjimą juo, trumpai pristatyti tai, kaip vyks apklausa. Jeigu atėjus vaikui bus pildomas protokolas ir net nepakeliant akių į vaiką pasakoma „Sėskis, pasakyk savo vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą. O dabar papasakok, kaip ten viskas buvo, pradėk nuo pradžių“, nelabai tikėtina, kad vaikas duos išsamius parodymus.

4) Aplinkos pritaikymas vaiko poreikiams. Apklausos metu vaikas jausis saugesnis, jei bus apklausiamas pakankamai jaukioje, komfortiškoje ir privatumo jausmą kuriančioje patalpoje Žr. Kathleen Coulborn Faller, Child Sexual Abuse: Intervention and Treatment, pp. 41–59. . Tokia patalpa gali būti minėtas vaiko apklausos kambarys. Deja, šiuo metu Lietuvoje yra tik du apklausos kambariai – vienas jų yra įsteigtas VUVL filiale „Vaiko raidos centre“ ir yra beveik nenaudojamas, kitas naujai įrengtas viešosios įstaigos „Vaiko namas“ patalpose VĮ „Vaiko namas“ įrengtu vaiko apklausos kambariu nemokamai gali naudotis visos Lietuvos specialistai, tiriantys vaikų seksualinės prievartos atvejus (daugiau informacijos tel. (8*5) 233 83 96; [email protected]). . Tačiau ne visi specialistai turi galimybes pasinaudoti vaiko apklausos kambariu ar įkurti tokį kambarį policijos komisariatuose. Neretai teisėsaugos pareigūnai guodžiasi, kad net neturi patalpos, kur ramiai galėtų apklausti vaiką, o kabinetuose dirba po kelis. Tačiau ir tokiomis sąlygomis galima pasistengti padaryti aplinką kiek įmanoma saugesnę ir jaukesnę vaikui, pvz., apklausti vaiką, kai kolega išvykęs į reidą, ar paprašyti, kad kiti kolegos neitų į kabinetą ir netrukdytų, kai vyksta apklausa; pastatyti keletą kėdžių ir leisti vaikui pasirinkti, kur jam patogiau sėdėti, ar bent pasiūlyti stiklinę vandens.

Vaiko atstovavimas teisinių procedūrų metu. Kaip jau apžvelgėme anksčiau, nukentėjusiam vaikui nėra skiriamas gynėjas – advokatas, kuris atstovautų vaiko teisėms teisinių procedūrų metu. Nukentėjusio vaiko atstovais tampa tėvai, kurie neretai patys išgyvena krizę ir neturi pakankamai vidinės potencijos bei žinių, kad tinkamai atstovautų savo vaiko interesams. Labai svarbu ieškoti būdų, kaip tinkamai atstovauti ir ginti nukentėjusio vaiko interesus ir teises. Galimi keli būdai: 1) pasinaudoti nukentėjusio asmens teise ir prašyti suteikti valstybinę teisinę pagalbą (LR BPK 55 str.) Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, 2002. , 2) pasinaudoti kitų sričių specialistų paslaugomis, pvz., kviesti kvalifikuotą psichologą padėti apklausti vaiką ikiteisminio tyrimo metu, 3) leisti asmeniui – atstovui pagal įstatymą (paprastai vienam iš tėvų), kuriuo vaikas pasitiki, dalyvauti visose teisinėse procedūrose. Svarbu užtikrinti, kad atstovu pagal įstatymą iš tiesų būtų tas žmogus, kuris geriausiai gali atstovauti nukentėjusiam vaikui. Kartais tai gali būti ne vaiko tėvai (kartais seksualinę prievartą patyrusio vaiko tėvai patys išgyvena krizę ir tuo metu nepajėgūs atstovauti savo vaiko interesams), o kvalifikuoti specialistai, palaikantys ryšį su vaiku, ar kitas vaikui artimas asmuo, galintis atstovauti nukentėjusiojo teisėms, kuriuo vaikas pasitiki (remiantis LR BPK 53 str.). Goodman ir jos kolegų Žr. Karen J. Saywitz, Gail S. Goodman, “Interviewing Children in and out of Court: Current Research and Practice Implications,” 1996. tyrimai rodo, jog palaikančio suaugusiojo buvimas šalia padeda vaikui atsakinėti į klausimus, suteikia daugiau drąsos ir pasitikėjimo, psichologinio saugumo jausmą ir padeda išgyventi įvairių teisinių procedūrų sukeltą stresą ir įtampą.

4. Išvados

Dalyvavimas baudžiamojo proceso teisinėse procedūrose nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems vaikams sukelia daug neigiamų išgyvenimų, jo metu vaikams nėra garantuojamas fizinis bei psichologinis saugumas, dėl to vaikai yra pakartotinai traumuojami. Antrinė trauma, patiriama baudžiamojo proceso metu, sudaro palankią terpę gilėti, sunkėti vaiko patiriamiems išgyvenimams bei seksualinės prievartos sukeltoms psichologinėms, elgesio, socialinėms pasekmėms.

Išskiriami tokie pagrindiniai baudžiamojo proceso metu vaiką traumuojantys veiksniai: daugkartinės apklausos, ilga tyrimo trukmė, akistata su prievartautoju apklausų ir teismo metu bei tinkamo vaiko atstovavimo baudžiamojo proceso metu neužtikrinimas. Šie veiksniai lemia tai, kad vaikas baudžiamojo proceso metu išgyvena didelę įtampą ir nerimą, o didelės įtampos išgyvenimas apklausų ir teismo metu neleidžia vaikui pateikti patikimų ir tikslių parodymų.

Siekiant teikti veiksmingą pagalbą nuo prievartos nukentėjusiam vaikui bei garantuoti jo psichologinį saugumą baudžiamojo proceso metu, visų pirma svarbu praktiškai įgyvendinti nukentėjusiam vaikui palankias įstatymų nuostatas – siekti, kad vaikas būtų apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą, apklausos metu daryti vaizdo ir garso įrašus ir juos naudoti vėlesnėse teisinėse procedūrose.

Neigiamas baudžiamojo proceso sukeliamas pasekmes galima sušvelninti mažinant vaiko apklausų skaičių, apklausų metu naudojant vaizdo ir garso įrašymo įrangą, atitinkamai rengiant nukentėjusių vaikų apklausas atliekančius specialistus, psichologiškai paruošiant vaiką dalyvauti teisinėse procedūrose bei užtikrinant tinkamą vaiko teisių atstovavimą baudžiamojo proceso metu.

Literatūra

• Bala, Nicholas, “Children in the Canadian Justice System: Progress & Problems” | Keeping the Promise Conference, 2004.
• Beitchman, Joseph H.; Kenneth J. Zucker, Jane E. Hood, Granville A. DaCosta, Donna Akman, Erika Cassavia, “A Review of the Long-Term Effects of Child Sexual Abuse,” Child Abuse and Neglect, 1992, vol. 16, no. 1, pp. 101–118.
• Bubar, Roe, Interviewing Native Children in Child Sexual Abuse Cases, Washington, D.C.: U.S. Dept. of Justice, Office of Justice Programs, Office for Victims of Crime, 2000.
• Campbell, Rebecca; Sheela Raja, “Secondary Victimization of Rape Victims: Insights from Mental Health Professionals Who Treat Survivors of Violence,” Violence and Victims, 1999, vol. 14, no. 3, pp. 261–275.
• Denov, Myriam S., “The Long-Term Effects of Child Sexual Abuse by Female Perpetrators: A Qualitative Study of Male and Female Victims,” Journal of Interpersonal Violence, 2004, vol. 19, no. 10, pp. 1137–1156.
• Dominguez, Renee Z.; Connie F. Nelke, Bruce D. Perry, “Sexual Abuse of Children: Its Psychosomatic Consequences” | David Levinson (ed.), Encyclopedia of Crime and Punishment, Thousand Oaks, Ca.: Sage Publications, 2001.
• Dubowitz, Howard; Diane DePanfilis, Handbook for Child Protection Practice, Thousand Oaks: Sage Publications, 2000.
• Faller, Kathleen Coulborn, Child Sexual Abuse: Intervention and Treatment, Washington, D.C.: U.S. Department of Health and Human Services, Administration for Children and Families, Administration on Children, Youth and Families, National Center on Child Abuse and Neglect, 1993.
• Finkelhor, David; Angela Browne, “Impact of Child Sexual Abuse: A review of the Research,” Psychological Bulletin, 1986, vol. 99, no. 1, pp. 66–77.
• Furniss, Tilman, „Vieningo supratimo apie seksualinę prievartą prieš vaikus kūrimas“, teorinio-praktinio seminaro, vykusio Vilniuje 2002 m. rugsėjo 17 d., pranešimas, 2002.
• Furniss, Tilman, Vadovėlis įvairių sričių specialistams apie vaikų seksualinį išnaudojimą: darbo organizavimas, psichoterapija, teisinė apsauga ir priežiūra, redagavo Aurelija Tebelškienė, Vilnius: Europos Tarybos informacijos biuras, 2002.
• Goodman, Gail S.; Elizabeth Pyle Taub, David P. H. Jones, Patricia England, Linda K. Port, Leslie Rudy, Lydia Prado, John E. B. Myers, Gary B. Melton, “Testifying in Criminal Court: Emotional Effects on Child Sexual Assault Victims,” Monographs of the Society for Research in Child Development, 1992, vol. 57, no. 5, pp. 1–142.
• Grigutytė, Neringa; Evaldas Karmaza, Sigita Kemerienė, Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ir jų artimųjų reabilitacija ir reintegracija: metodinės rekomendacijos psichologams, Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2004.
• Herman, Judith Lewis, Trauma and Recovery: The Aftermath of Violence – from Domestic Abuse to Political Terror, New York: Basic Books, 1992.
• Jaudes, Paula Kienberger; Mary W. Martone, “Interdisciplinary Evaluations of Alleged Sexual Abuse Cases,” Pediatrics, 1992, vol. 89, no. 6, pp. 1164–8.
• Kirchhofer, Friedhelm, “Institutional Management of Child Sexual Abuse,” Praxis der Kinderpsychologie und Kinderpsychiatrie, 1996, vol. 45, no. 8, pp. 294–7.
• Klopfer, U.; Cheryl Berger, Ilka Lennertz, B. Breuer, Felicitas Deget, Anna Wolke, Joerg M. Fegert, Gerd Lehmkuhl, Ulrike Lehmkuhl, Alexander Lüderitz, Margit Walter, “Institutional Handling of Sexual Abuse: Experiences, Evaluations, and Desires of Nonabusing Parents of Sexually Abused Children,” Praxis der Kinderpsychologie und Kinderpsychiatrie, 1999, vol. 48, no. 9, pp. 647–663.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Valstybės žinios, 2002, nr. 46.
• Myers, John, “Adjudication of Child Sexual Abuse Cases,” Sexual Abuse of Children, 1994, vol. 4, no. 2, pp. 84–101.
• Mullen, Paul Edward; J. Lorenzo Martin, John C. Anderson, Sarah E. Romans, G. Peter Herbison, “The Long-Term Impact of the Physical, Emotional, and Sexual Abuse of Children: A Community Study,” Child Abuse and Neglect, 1996, vol. 20, no. 1, pp. 7–21.
• Mullen, Paul Edward; Jillian Fleming, Long-Term Effects of Sexual Abuse, Melbourne: Australian Institute of Family Studies, 1998.
• Oates, R. Kim, Deborah L. Lynch, Ann E. Ster, Brian I. O’Toole, George Cooney, “The Criminal Justice System and the Sexually Abused Child: Help or Hindrance?,” The medical Journal of Australia, 1995, no. 3: pp. 126–30.
• Porter, Frances Sarnacki; Linda Canfield Blick, Suzanne M. Sgroi, “Treatment of the Sexually Abused Child” | Suzanne M. Sgroi (ed.), Handbook of Clinical Intervention of Child Sexual Abuse, Lexington, MA: Lexington Books, 1983, pp. 109–145.
• Runyan, Desmond K.; Mark D. Everson, Gail A. Edelsohn, Wanda M. Hunter, Martha L. Coulter, “Impact of Legal Intervention on Sexually Abused Children,” The Journal of Pediatrics, 1988, vol. 113, no. 4, pp. 647–653.
• Saywitz, Karen J.; Gail S. Goodman, “Interviewing Children in and out of Court: Current Research and Practice Implications” | John Briere, Lucy Berliner, Josephine A. Bulkley, Carole Jenny, Theresa Reid, The APSAC Handbook on Children Maltreatment, Thousand Oaks: Sage Publications, 1996, pp. 297–318.
• Sas, Louise Dezwirek, The Interaction between Children’s Developmental Capabilities and the Courtroom Environment: The Impact on Testimonial Competency, Ottawa: Dept. of Justice Canada, Research & Statistics Division, Policy Centre for Victim Issues, 2002.
• Specialistų apklausa Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamento prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su Lietuvos psichologų sąjunga: mokomieji seminarai vaikų seksualinės prievartos ir komercinio seksualinio išnaudojimo tema, 2004.
• Underwager, Ralph; Hollida Wakefield, “Poor Psychology Produces Poor Law,” Law and Human Behavior, 1992, vol. 16, no. 2, pp. 233–243.
• Urquiza, Anthony J.; Cynthia Winn, Treatment for Abused and Neglected Children: Infancy to Age 18, Washington, D.C.: United States Dept. of Health and Human Services, Administration for Children and Families, Administration on Children, Youth and Families, National Center on Child Abuse and Neglect, 1994.
• Volpe, Joseph S., “Effects of Domestic Violence on Children and Adolescents: An Overview,” The American Academy of Experts in Traumatic Stress, Inc., 1996.

The Psychological Safety Assurance of Sexually Abused Children in Criminal Trial

Summary. Crimes of children sexual abuse are not a new phenomenon, but for a long time it was taboo to the public. As parents and professionals got more and more aware of it, public opinion has started to change. This leads as well to the great increase of number of children who were suspected being sexually abused. It is known that only 10% of child sexual abuses are reported. In 2004 there were 210 reports on child sexual abuse in Lithuania. That number includes 113 cases of rape, 47 cases of child sexual abuse and 50 cases of preteen molestation. By evaluating current situation of sexually abused children it is evident that support which these children get is insufficient and ineffective, moreover these children are repeatedly traumatized in this support system. When the case is reported a child has to face 4–5 or even more different institutions which provide social, psychological or legal support. The limits of such a support as well as the functions of different organizations in this child supporting system are unclear, legal system is unfavorable toward aggrieved party and this may lead to second traumatization of the child during this child-supporting process. The consequences of sexual abuse might be severely aggravated due to the second trauma and an impact on child’s behavior and emotional state might be much worse than from the very abuse itself.

During legal investigation several factors are defined which traumatizes a child: repeated inquiries, long investigation, confrontation with perpetrator during pre-court inquiries and in the court, and inappropriate advocating for the child interests during legal investigation. These factors may put heavy strain and afflict high anxiety on the child and that may have negative impact on reliability and precision of his testimonies. Despite the fact that current legal system in Lithuania is unfavorable toward abused child, it is possible to heighten psychological safety of the child during legal proceeding. It is important to ensure functionality of some current legal requirements such as: child’s legal inquiry may only be conducted once, these inquiries should be video and audio taped and these records might be used in legal proceedings. And negative consequences caused by legal investigation might be eased with these interventions: by decreasing the number of inquiries as much as possible, using video-audio recording technique, appropriate preparation of professionals who conduct inquiries, psychological preparation of the child for the legal proceedings, advocating for the best interests of an abused child during legal investigation.

Keywords: sexual abuse, children, victims, second trauma, psychological safety, legal proceedings.