Straipsnis Legislatyvinė omisija Konstitucinio Teismo nutarimuose: kai kurie diskusiniai klausimai

Taigi nei Referendumo, nei Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymuose, nei jokiuose kituose įstatymuose ir teisės aktuose, nėra nei eksplicitiškai, nei implicitiškai įtvirtinti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia, ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų ir priimti sprendimą neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, jeigu Vyriausioji rinkimų komisija padarytų išvadą, kad referendumui teikiamas Konstitucijos pataisos projektas prieštarauja Konstitucijai. O tokie įgaliojimai privalo būti įtvirtinti būtent Referendumo įstatymo 10 straipsnyje, nes būtent jame nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai registruoti piliečių iniciatyvinę grupę. Nurodytų Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų neįtvirtinimas reiškia, kad yra legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija. Taigi, Konstitucinis Teismas, mūsų nuomone, turėjo konstitucinį pagrindą konstatuoti, kad Referendumo įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nusprendė kitaip.

 

Taigi, 2014 m. liepos 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas suformavo tokią doktriną: jeigu viešojo administravimo subjekto įgaliojimai įstatyme nėra įtvirtinti eksplicitiškai (expressis verbis), o yra įtvirtinti implicitiškai, nors jie nėra apibrėžti aiškiai, tiksliai, suprantamai, neprieštaringai, – legislatyvinės omisijos nėra, toks teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Su tokia doktrina negalima sutikti, nes, kaip minėta, valstybės institucijos gali vykdyti tik tuos įgaliojimus, kurie joms aiškiai nustatyti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyti valstybės institucijų įgaliojimai negali būti aiškinami plečiamai, šiuo atveju taikomas principas „uždrausta viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai leista įstatymo“. Valstybės institucijos negali veikti viršydamos joms nustatytus įgaliojimus. Nepakanka tik konstatuoti, kad atitinkamas implicitinis reguliavimas kyla iš Konstitucijos ar įstatymo nuostatų. Tai būtina įrodyti remiantys konkrečiomis Konstitucijos ir įstatymų nuostatomis, formuluotėmis, sąvokomis, Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintu visuminiu teisiniu reguliavimu ir pan., būtinai atskleidžiant atitinkamų ne tik atitinkamų Konstitucijos ir įstatymų nuostatų turinį, bet ir jų kylančio implicitinio teisinio reguliavimo turinį, nes implicitinį teisinį reguliavimą lemia eksplicitiškai įtvirtintos nuostatos, o ne priešingai (atvirkščiai). Implicitinis teisinis reguliavimas tik pratęsia eksplicitinį teisinį reguliavimą.

 

Dar daugiau neaiškumų, kas laikoma legislatyvine omisija, kada ji yra, o kada – jos nėra, sukelia Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimas, 2016. , priimtas ištyrus, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo 2011 m. gruodžio 21 d. priimto Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos, reguliuojančios savivaldybių tarybų teises nustatyti žemės mokesčio tarifus. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašė ištirti, ar Konstitucijos 120 straipsnio 1 daliai, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniams savivaldybių ir valstybės interesų derinimo, teisinės valstybės principams neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) 6 straipsnyje įtvirtintos savivaldybių tarybų teisės nustatyti žemės mokesčio tarifus įgyvendinimo mechanizmas 2013 metų mokestiniam laikotarpiui. Pareiškėjo nuomone, 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu nurodytu Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymu pakeitus esminius žemės mokesčio elementus, Seimui kilo pareiga šio įstatymo 3 straipsnyje, kuriame sureguliuotas šio įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas, eksplicitiškai įtvirtinti aiškią žemės mokesčio tarifų nustatymo 2013 metų mokestiniam laikotarpiui tvarką. Tokio teisinio reguliavimo neįtvirtinimas vertintinas kaip dėl teisėkūros klaidos padaryta teisės spraga, t. y. legislatyvinė omisija, kurią draudžia Konstitucija.

 

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad

atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą; teisės teorijoje žinomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir kt.; atskleisti atskirų įstatyme pavartotų sąvokų prasmę galima išsiaiškinus įstatymo paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus ir pan.; tai galima padaryti taikant įvairius įstatymo aiškinimo metodus, iš jų – sisteminį, nes kiekviena teisės norma yra vientiso teisės akto sudedamoji dalis, susijusi su kitomis to teisės akto normomis.

Konstitucinis Teismas nurodė ir tai, kad

ne bet koks teisinio reguliavimo neaiškumas ar neapibrėžtumas yra pagrindas Konstituciniam Teismui atitinkamą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui. Sprendžiant, ar konkretus teisinis reguliavimas atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvus, nepakanka konstatuoti, kad šis reguliavimas nėra aiškus, kai jis aiškinamas vien taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą. Galimos situacijos, kai taikant įvairius teisės aiškinimo metodus, iš jų – sisteminį, yra išsiaiškinama atskirų įstatymo nuostatų paskirtis, tikslai, jo reguliuojamų santykių pobūdis ir apimtis, reguliavimo ypatumai.
 

Konstitucinis Teismas priminė jo anksčiau suformuotą mokesčių doktriną, pagal kurią tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d. nutarimas, 2015. ; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad taikant loginį ir sisteminį aiškinimą bei atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus, akivaizdu, kad įstatymų leidėjas numatė ir planavo 2013 metų savivaldybių biudžetų pajamas, gaunamas ir iš žemės mokesčio; iš visuminio teisinio reguliavimo kyla savivaldybių tarybų įgaliojimai nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui; vadinasi, pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje nėra.

 

Taigi, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad savivaldybių tarybų įgaliojimai nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatyme yra įtvirtinti implicitiškai. Teismo nuomone, tai reiškia, kad Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnis tiek, kiek jame nėra eksplicitiškai įtvirtinti savivaldybių tarybų įgaliojimai iki Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) įsigaliojimo nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą (kelis tarifus) 2013 metų mokestiniam laikotarpiui, neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai, 120 straipsnio 1 daliai, konstituciniam savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principui. Kartu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas – jame eksplicitiškai nenustačius iš visuminio teisinio reguliavimo kylančių savivaldybių tarybų įgaliojimų nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui, vertintinas kaip prieštaringas, dviprasmiškas, neatitinkantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvų, kurių privalu laikytis nustatant įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnis tiek, kiek jame eksplicitiškai nenustatyti iš visuminio teisinio reguliavimo kylantys savivaldybių tarybų įgaliojimai nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

 

Atkreipkime dėmesį į minėtus Konstitucinio Teismo nutarimo teiginius, kurie, ne tik nedera tarpusavyje, bet paneigia vienas kitą. Pirmas teiginys: savivaldybių tarybų įgaliojimai nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui kyla iš Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatyme įtvirtinto visuminio teisinio reguliavimo, taigi, jie neturi būti nustatyti įstatymo 3 straipsnyje, todėl šiame straipsnyje legislatyvinės omisijos nėra (vadinasi, Konstitucinis Teismas teigia, kad nurodyti savivaldybių tarybų įgaliojimai įstatymo 3 straipsnyje neturi būti ir nėra nustatyti nei eksplicitiškai, nei implicitiškai); antras teiginys: Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnis tiek, kiek jame eksplicitiškai nenustatyti iš visuminio teisinio reguliavimo kylantys savivaldybių tarybų įgaliojimai nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. (Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas teigia, kad savivaldybių tarybų įgaliojimai nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui turėjo būti įtvirtinti būtent įstatymo 3 straipsnyje, jie turėjo būti įtvirtinti eksplicitiškai).

Matome, kad Konstitucinio Teismo nutarimo nuostata, jog nurodyti savivaldybių tarybų įgaliojimai įstatymo 3 straipsnyje neturi būti ir nėra nustatyti nei eksplicitiškai, nei implicitiškai, visiškai nedera su kita nutarimo nuostata, kad nurodyti savivaldybių tarybų įgaliojimai turėjo būti nustatyti būtent įstatymo 3 straipsnyje, kad jie turėjo būti nustatyti ne bet kaip, o eksplicitiškai. Jeigu nurodyti savivaldybių tarybų įgaliojimai įstatymo 3 straipsnyje nėra nustatyti, nors, kaip teigia Konstitucinis Teismas, jame turėjo būti nustatyti, argi tai nėra legislatyvinė omisija? Drįstame teigti, kad tai yra legislatyvinė omisija, nes įstatymo straipsnyje eksplicitiškai nėra nustatyta tai, kas jame turi būti nustatyta.

 

Taigi, Konstitucinis Teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime suformavo doktriną, kad subjekto įgaliojimai nustatyti mokesčius gali būti įtvirtinami ne eksplicitiškai (expressis verbis), o išvedami iš teisinio reguliavimo visumos – t. y. gali būti įtvirtinti implicitiškai, ir kad tokiu atveju legislatyvinės omisijos nėra. Toks Konstitucinio Teismo požiūris iš esmės diskutuotinas, nes jis, mūsų nuomone, paneigia Konstitucinio Teismo anksčiau suformuotą doktriną, kad nustatant mokesčius įstatymuose įtvirtintas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus. Implicitinis teisinis reguliavimas negali to užtikrinti. Iš Konstitucinio Teismo, suformuotos doktrinos, kad pagal Konstituciją visi svarbiausi mokesčio elementai turi būti aiškiai nustatyti įstatymu, kyla ir tai, kad įstatymu turi būti aiškiai įtvirtinti, pirmiausia, atitinkamo subjekto įgaliojimai nustatyti mokesčius, nagrinėjamu atveju, žemės mokesčio tarifus. Nėra konstitucinio pagrindo manyti, kad įstatymų leidėjas esą gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, iš kurio nėra aišku, ar subjektas turi įgaliojimus nustatyti mokestį, jo tarifus, ar jų neturi.

 

Negalime sutikti ir su Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime išdėstytu požiūriu, kad legislatyvinės omisijos nėra ir tuo atveju, jeigu subjekto įgaliojimai nustatyti mokesčio tarifus išvedami iš teisinio reguliavimo visumos, t. y. jie įtvirtinti implicitiškai, nors implicitinis teisinis reguliavimas nėra aiškus. Mūsų nuomone, apie tai, kad įstatyme ar kitame teisės akte yra įtvirtintas implicitinis teisinis reguliavimas, galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu implicitinis teisinis reguliavimas pratęsia eksplicitinį teisinį reguliavimą, yra aiškus, nedviprasmiškas, pakankamai tiksliai apibrėžiantis teisinių santykių subjektų teises ir pareigas. Jeigu įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas yra toks, kad kyla abejonių, ar pagal įstatymą subjektas apskritai turi įgaliojimus nustatyti mokesčio tarifus, toks teisinis reguliavimas negali būti laikomas implicitiškai įtvirtinančiu nurodytus subjekto įgaliojimus, yra pagrindas konstatuoti legislatyvinės omisijos (spragos, kurią draudžia Konstitucija) buvimą ir tokį teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.

 

Yra pagrindo kritiškai vertinti tokį Konstitucinio Teismo požiūrį, kai pradžioje konstatuojama, kad iš visuminio teisinio reguliavimo matyti, jog atitinkamas teisinis reguliavimas yra įtvirtintas implicitiškai, todėl legislatyvinės omisijos nėra, o po to konstatuojama, kad nėra aišku, kas yra įtvirtinta implicitiškai, kad tai, kas įtvirtinta implicitiškai, pagal Konstituciją turi būti įtvirtinta eksplicitiškai, ir teisės norma tiek, kiek joje nėra eksplicitiškai (expressis verbis) nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris joje turi būti nustatytas eksplicitiškai, pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai.

Matome, kad legislatyvinės omisijos konstitucinė doktrina nėra nuosekli, ji kartais prieštaringa. Diskutuoti daugiausia skatina tie Konstitucinio Teismo nutarimuose išryškėję legislatyvinės omisijos nebuvimo aspektai, kurie grindžiami įstatymuose nustatytu implicitiniu teisiniu reguliavimu. Argumentais, kad legislatyvinės omisijos nėra, nes atitinkamas teisinis reguliavimas nustatytas implicitiškai, turėtų būti remiamasi labai atsargiai. Ypač tada, kai kalbame apie viešosios teisės sritį, apie valstybės institucijoms priskirtus valdingus įgaliojimus, kurie pagal Konstituciją turi būti nustatomi eksplicitiškai (expressis verbis), o ne implicitiškai.

 

Išvados

1.Savo veiklos pradžioje Konstitucinis Teismas laikėsi nuostatos, kad jis neturi įgaliojimų tirti teisės spragų, tai yra įstatymų leidėjo prerogatyva, teisės spraga negali prieštarauti Konstitucijai. Vėliau doktrina buvo reinterpretuota taip, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus ne tik konstatuoti, kad tiriamajame įstatyme (jo dalyje) esama legislatyvinės omisijos, bet ir savo nutarimu, priimtu konstitucinės justicijos byloje, pripažinti tokį teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai.

2. Nors Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti teisės spragų konstitucingumą Konstitucijoje nėra nustatyti expressis verbis, jie kyla iš Konstitucijoje įtvirtinto visuminio teisinio reguliavimo, pagal kurį negali būti tokio įstatymo ar kito teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai negalima būtų tirti, taip pat ir tuo aspektu, kad jame nėra įtvirtinta tai, kas pagal Konstituciją jame turi būti įtvirtinta.

3. Diskutuotina Konstitucinio Teismo doktrina, teigianti, kad jeigu viešojo administravimo subjekto įgaliojimai įstatyme nėra įtvirtinti eksplicitiškai (expressis verbis), o yra išvedami iš teisinio reguliavimo visumos (įtvirtinti implicitiškai), nors jie nėra apibrėžti aiškiai, tiksliai, suprantamai, neprieštaringai – legislatyvinės omisijos nėra, toks teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

 

Literatūra

  • Bakaveckas, Audrius, Administracinė teisė: teorija ir praktika, Vilnius: Mes, 2012.
  • Jarašiūnas, Egidijus; Ernestas Spruogis, „Legislatyvinės omisijos problemos konstitucinėje jurisprudencijoje“, Europos Konstitucinių Teismų XIV kongresas, Vilnius, 2008 m. birželio 3–6 d., Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2008.
  • Jarašiūnas, Egidijus; Ernestas Spruogis, „Legislatyvinės omisijos problemos konstitucinėje jurisprudencijoje“, Konstitucinė jurisprudencija, 2007, t. 80, nr. 4, p. 369–406.
  • Kūris, Egidijus, „Konstitucija kaip teisė be spragų“, Jurisprudencija, 2006, t. 90, nr. 12, p. 7–14.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1994, nr. 31-562.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2015, nr. 23-585.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2001, nr. 10-295.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2003, nr. 24-1004.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 57-2006.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 88-3475.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2007, nr. 57-2200.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas, TAR, 2014-07-11, nr. 10117.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimas, TAR, 2016-12-07, nr. 28387.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarimas, TAR, 2016-01-25, nr. 1547.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarimas, TAR, 2016-10-05, nr. 24590.
  • Mendes, Gilmar, „Brazilijos konstitucinė jurisdikcija: nekonstitucinės legislatyvinės omisijos problema“, iš anglų kalbos vertė Arnoldas Matijošius, Konstitucinė jurisprudencija, 2008, t. 10, nr. 2, p. 95–108.
  • Mesonis, Gediminas, „Konstitucijos interpretacinis poreikis“, Jurisprudencija, 2009, t. 118, nr. 4, p. 47–62.
  • Sinkevičius, Vytautas, „Nauji legislatyvinės omisijos „nebuvimo“ aspektai: pastabos Konstitucinio Teismo nutarimo paraštėse“, Konstitucinė jurisprudencija, 2015, t. 38, nr. 2, p. 288–323.
  • Staugaitytė, Viktorija, „Konstitucinio Teismo nutarimų tipai ir jų poveikio teisės sistemai bei teisės taikymo praktikai ypatumai“, Konstitucinė jurisprudencija, 2007, t. 8, nr. 4, p. 330–362.
  • Urbaitis, Romualdas Kęstutis, „Konstitucinė kontrolė Lietuvoje ir kai kurie probleminiai jos aspektai“, Konstitucinė jurisprudencija, 2012, t. 26, nr. 2, p. 288–301.
  • Vansevičius, Stasys, Valstybės ir teisės teorija, Vilnius: Justitia, 2000.
 

The Legislative Omission in Rulings Passed by the Constitutional Court: Some Debatable Issues

  • Bibliographic Description: Vytautas Sinkevičius, „Legislatyvinė omisija Konstitucinio Teismo nutarimuose: kai kurie diskusiniai klausimai“, @eitis (lt), 2021, t. 1 723, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Vytautas Sinkevičius, „Legislatyvinė omisija Konstitucinio Teismo nutarimuose: kai kurie diskusiniai klausimai“, Jurisprudencija, 2017, t. 24, nr. 2, p. 238–255, ISSN 1392-6195.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės institutas.

Summary. The constitutional doctrine of the legislative omission has developed gradually. At the beginning of its activity, the Constitutional Court considered that it did not have legal powers to examine legal gaps. Later, the doctrine was reinterpreted to the effect that the Constitutional Court has powers not only to state that an examined law (part thereof) contains a legislative omission, but also to declare such a legal regulation unconstitutional by its ruling passed in the corresponding constitutional justice case. In its decision of 8 August 2006, the Constitutional Court held that

a legal gap, inter alia, legislative omission, always means that the legal regulation of certain social relations is established neither explicitly nor implicitly, neither in a particular legal act (part thereof) nor in any other legal act at all, even though there exists a need for a legal regulation of these social relations, as well as that, in the case of legislative omission, the said legal regulation must, by focusing on the imperatives of the consistency and inner non-discrepancy of the legal system and by taking into account the content of social relations, be established precisely in the said particular legal act (in particular part thereof), because this is required by a certain higher-ranking legal act, inter alia, the Constitution itself.

The powers of the Constitutional Court to examine the constitutionality of legal gaps are not laid down expressis verbis in the Constitution, but they arise from the overall legal regulation entrenched in the Constitution, whereby there may not be any such a law or another legal act that could escape the possibility of examining its constitutionality, including the cases where such a law or another legal act fails to establish something that is required under the Constitution. Questions arise as to the doctrine of the Constitutional Court according to which, in cases where the powers of a public administration are not laid down in a law explicitly (expressis verbis), but are derived from the overall legal regulation (they are consolidated implicitly), despite the fact that they are not defined clearly, precisely, comprehensibly, and consistently, there is no legislative omission and such a legal regulation is not in conflict with the Constitution.

Keywords: legislative omission, explicit and implicit legal regulation, Constitutional Court, Constitution.