Straipsnis Orientalistinių idėjų poveikis Itteno spalvos teorijai

  • Bibliografinis aprašas: Deima Katinaitė, „Orientalistinių idėjų poveikis Itteno spalvos teorijai“, @eitis (lt), 2024, t. 2 005, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Deima Katinaitė, „Orientalistinių idėjų poveikis Itteno spalvos teorijai“, Sovijus, 2014, t. 2, nr. 2, p. 100–114, ISSN 2351-4728.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus dailės akademija.

Santrauka. Straipsnis skirtas vienos įtakingiausių Bauhauzo dizaino mokyklos asmenybių šveicarų tapytojo Johanneso Itteno spalvos teorijos analizei, be kurios sunku įsivaizduoti dvidešimtojo amžiaus spalvos teorijos, dizaino estetikos bei evoliucionuojančios abstraktėjimo kryptimi tapybos, raidą. Tai ambicingas menininkas, metęs iššūkį racionalistinei mokyklos vadovų architektų pasirinktai Bauhauzo estetikos vizijai. Itteno spalvos teorija pagrįsta Rytų kraštų filosofinės religinės pasaulėžiūros, estetikos, meno principais; jis plačiai remiasi vedistinių tekstų tradicija, čan ir dzen tradicijų filosofija, Rytų Azijos peizažo tapybos estetiniais principais ir ypač Artimuosiuose Rytuose susiformavusiu mazdeizmu, kuriuo žavėjosi, idėjas praktikavo bei taikė dėstydamas savo spalvos ir kitus akademinius kursus Bauhauze. Jo dėka šioje mokykloje buvo įvestos netradicinės, anksčiau mokslo pasaulyje neįprastos, tačiau praslinkus daug dešimtmečių, plačiai pritaikomos dėstymo metodikos – be psichologinių kūrybinių fenomeno suvokimo aspektų, įvadinis kursas papildytas rytietiškos kilmės kūniškumo samprata, spalvos teorija išskleista derinant matematinį, analitinį schemos metodą ir kardinaliai jam priešingą – intuityvų, emocionalų, susijusį su iracionalios, logikai nepaklūstančios pasąmonės sferos veikla.

Pagrindiniai žodžiai: Johannes Itten, spalvos teorija, orientalizmas, mazdeizmas, čan, dzen, estetika, vedos, dizainas.

 

Spalvos teorijos ištakos

XX a. spalvos fenomeno tyrinėjimuose išryškėjo daug esminių slinkčių, kurios, skirtingai nei ankstesniais amžiais, siejosi jau su ženkliai stiprėjančiu orientalizmo, įvairių Rytų tautų filosofinių, estetinių idėjų ir meno praktikos poveikiu Vakarų estetikos ir meno tradicijai. Daugelyje darbų gvildenęs įvairias orientalizmo apraiškas Antanas Andrijauskas pastebi, kad

Rytų pasaulio pažinimas Vakaruose dažniausiai įgauna „apverstos“ vertybių sistemos pavidalą, nes metaforiškuose, abstrakčiai traktuojamuose Rytuose europiečiai beveik visada ieškojo ir regėjo tai, ką norėjo išvysti, siekdami įtvirtinti savo vertybių sistemą ar savo tapatumo paiešką. Į Rytus buvo žvelgiama kaip į stebuklingą veidrodį, padedantį išvysti save per kitos civilizacijos vertybių sistemą. Antanas Andrijauskas, „Orientalistika ir komparatyvistinės studijos“, p. 15.

Šis pastebėjimas tinka ir vienas svarbiausių orientalistinių estetikos ir meno idėjų sklaidos centrų kultine tapusiai modernaus dizaino mokyklai Bauhauzui. Jame susitelkia trys orientalistinių idėjų paveikti gilų rėžį spalvos fenomeno tyrinėjimuose ir apskritai modernistinio meno istorijoje palikę išskirtinio talento kūrėjai Johannesas Ittenas, Vasilijus Kandinskis ir Paulius Klee. Meno tyrinėtojai beveik vieningai sutinka, kad reikšmingiausia figūra ankstyvajame aptariamos mokyklos gyvavimo etape, t. y. iki 1922 metų, buvo Johannesas Ittenas – „asmenybės jėga, įtaka, daryta Bauhauzo mokyklos krypčiai, čia turėtos atsakomybės apimtimi“ Marcel Franciscono, Walter Gropius and the Creation of the Bauhaus in Weimar: The Ideals and Artistic Theories of Its Founding Years, p. 173. .

 

Iš tikrųjų stipriausiai orientalistinėmis idėjomis persisėmęs Ittenas yra unikaliai įvairiapusė asmenybė, taikanti savitus subtilius pedagoginius metodus. Nepaisydamas reakcijos į savo neįprastas, neretai amžininkus šokiravusias orientalistines idėjas ir pedagoginio darbo metodus, jis kryptingai ėjo pasirinktu keliu. Novatoriškiausia Bauhauzo curriculum dalis, pasak Lėjos Dickerman Leah Dickerman, Harvard College ir Columbia University absolventė, mokslų daktarė (menotyra), nuo 2008 metų tapybos ir skulptūros dep. kuratorė Modernaus meno muziejuje (MoMA) Niujorke. , nesusijusi su mokyklos įkūrėjo Walterio Gropiuso 1919 metų programa, tačiau sietina su Itteno, kuris vadovavo skulptūros, metalo, medžio, audimo ir sieninės tapybos kūrybinėms dirbtuvėms, sukurtu įvadiniu kursu. Jį vėliau dėstė László Moholy-Nagy bei Josefas Albersas, kartu su papildomu spalvos ir formos kursu dėstomu Kandinskio ir Klee. Aptariamas kursas buvo privalomas visų specialybių studentams nuo 1921 iki 1930 metų ir laikomas charakteringiausia šios mokyklos savybe Žr. Barry Bergdoll, Leah Dickerman, Bauhaus 1919–1933: Workshops for Modernity, p. 15. .

Šio kurso radikalų tiems laikams pobūdį nulėmė ekscentriška, charizmatiška, Rytų kraštų filosofija besidominčio, talentingo dailininko Itteno asmenybė. Jo pastangomis mokykloje buvo įvestos novatoriškos anksčiau akademiniame pasaulyje neįprastos, tačiau dabar, praslinkus daug dešimtmečių, plačiai pritaikomos spalvos ir formos problemų dėstymo metodikos ir neklasikiniai probleminiai spalvos fenomeno pažinimo laukai: įvairūs meninės kūrybos psichologijos, psichofiziologijos, estetinio suvokimo teorijos aspektai, įvadinis kursas, papildytas orientalistine kūniškumo samprata, o spalvos teorija išskleista derinant matematinį, analitinį ir jiems priešingą – intuityvų metodą, susijusį su iracionalios pasąmonės sferos veikla.

 

Siekiant išryškinti šios teorijos savitumą į akis krinta tai, kad Itteno spalvos teorija, išdėstyta knygoje Spalvos menas (Kunst der Farbe, 1961), lyginant su Klee spalvos samprata, yra akivaizdžiai aiškesnė ir konkretesnė – ji paremta Johanno Wolfgango Goethe’s, dailininko Philippo Otto Runge’s, mokslininko Michel-Eugène Chevreulio bei Itteno tiesioginio mokytojo Adolfo Holzelio teorijomis. Atrodytų, priešingai nei Klee atveju, tereikia perskaityti šį programinį spalvos fenomenui skirtą veikalą ir Itteno teorija atsiskleis. Viena vertus, jo spalvos konceptas turi aiškią struktūrą ir akcentus, kuriuos apžvelgsime šiame skyriuje. Kita vertus, svarbu tai, kaip Ittenas, kalbėdamas apie spalvą atskleidžia kur kas sudėtingesnę spalvos fenomeno interpretaciją, apimančią ne tik autoriaus filosofines nuostatas, bet ir požiūrį į pasaulį bei gyvenimo būdą. Pastarąjį sąlygojo domėjimasis Rytų kraštų kultūra: indų vedų tekstų tradicijos ypatumais, čan, dzen ir ypač mazdeizmu, kuriuo žavėjosi, praktikavo bei taikė dėstydamas Bauhauze. Kai kuriuos pagrindinius mazdeizmo praktikų principus jis įtraukė formuodamas savo paskaitų sistemą, turėjo nemažai pasekėjų tarp studentų, kurių buvo mylimas bei gerbiamas. Itteno mokiniai, su kuriais artimai bendravo, siekdamas juos išvaduoti nuo įvairių išorinių estetinį spalvos ir formos imlumą slopinančių veiksnių, padėjo dėstytojui išskleisti ir spalvos koncepciją. Todėl neatsitiktinai Ittenas studentų piešinius, jų kūrybinius ieškojimus, praktinius uždavinius, eksperimentus, kaip svarbią savo teorijos iliustracinę medžiagą, patalpino knygoje Kunst der Farbe.

 

Pereinant prie Itteno spalvos koncepcijos orientalistinių segmentų analizės, tikslinga glaustai aptarti jo pasirinktą artimą vedų kultūros tradicijai kalbėjimo būdą. Jau knygos Kunst der Farbe įvade Ittenas teigia, jog doktrinos ir teorijos tinkamiausios silpnumo akimirkoms, tačiau stiprybės momentais problemos išsprendžiamos intuityviai, lyg spręstųsi pačios savaime Žr. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 12. . Ittenas rašo, jog studentai dažnai klausia, ar estetikos srityje yra bendrosios taisyklės ir spalvos įstatymai menininkui, ar estetinis spalvų suvokimas reglamentuojamas tik subjektyvios nuomonės? Pasak autoriaus, į šį klausimą jis visada atsakąs daoistine paradoksalaus mąstymo maniera:

Jei jūs nežinodami galite sukurti spalvinius šedevrus, tuomet nežinojimas yra jūsų kelias, tačiau jei negalite sukurti meno kūrinių nežinant, reikia ieškoti žinių. Ten pat.
 

Itteno įsitikinimu, dizaino „dėsnių“ žinojimas nereiškia suvaržymo, bet gali išlaisvinti nuo neryžtingumo ir nepastovaus (fragmentiško) suvokimo, tačiau tai, ką vadiname spalvos įstatymais, anot jo, gali būti ne daugiau kaip atskiri taisyklių fragmentai, kylantys kompleksiškai iš sudėtingų spalvos efektų. Nors Ittenas pabrėžia, jog tikisi savo knygoje išspręsti daugybę spalvos problemų, čia pat netiesiogiai mįslingai spalvos fenomeną prilygina paslapčiai, pasitelkdamas tokią Delacroix citatą:

Spalvos teorijos elementai nebuvo nei analizuoti, nei dėstyti mūsų meno mokyklose, todėl, kad Prancūzijoje manoma, jog nereikia studijuoti spalvos dėsnių, remiantis posakiu, esą autorius galima išugdyti, tačiau koloristu reikia gimti. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 12.

Įvade ir vėliau tekste, apžvelgdamas spalvos fenomeno tyrinėjimo istorinę retrospektyvą bei cituodamas įvairius autorius Ittenas nuolatos Žr. ten pat, pp. 13, 17, 26, 30, 33, 42, 44, 49, etc. pabrėžia intuityvųjį, emocionalų, individualios kilmės spalvos fenomeno suvokimo pradą, pasitelkdamas tokius terminus kaip simfonija, harmonija, vidujybė, etc.

 

Nors Itteno spalvos teorija formaliai turi aiškią bei suprantamą struktūrą, joje taip pat gausu paradoksų, metaforiškų palyginimų, tendencingai parinktų citatų. Pavyzdžiui, net Mondriano, kuris, atrodytų, formaliai yra racionalistinio, loginio požiūrio į spalvų estetiką šalininkas, kūrybos aptarimą Ittenas baigia ilga pastarojo citata, kurioje yra tokie žodžiai: „kai fiziniai (išoriniai) dalykai tampa vis akivaizdžiau automatiniais, tikrasis interesas, kaip matome, krypsta link vidinių dalykų […]“ Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 44. .

Toks rytietiško intuityvumo, nepažinumo, paslapties momentų išryškinimas, svyravimas tarp „moksliško“ požiūrio ir spontaniškų emocionalių pasisakymų nėra atsitiktinis ir būdingas tik Kunst der Farbe, spalvos problemoms skirtam veikalui, bet atspindi autoriaus filosofinius įsitikinimus – neklasikinei meno filosofijai būdingą iracionalų požiūrį, asmenišką metafizinę, teosofinę prieigą bei iškalbingai charakterizuoja paties dailininko asmenybę. Štai kitoje knygoje, skirtoje formai, Mein Vorkurs am Bauhaus: Gestaltung und Formenlehre, išsaugodamas tą patį kupiną estetinių užuominų ir neišsakymų metaforišką kalbėjimo būdą, pasitelkdamas muzikinius terminus, Ittenas parenka pavyzdžius, turinčius akivaizdžias sąsajas su orientalistinės estetikos principais. Jis rašo, jog suprasti, kas yra ritmas, galima tik iki tam tikros ribos, tačiau jo giluminė esmė lieka nepažini ir pateikia kaip pavyzdį skulptorių, kuris sukūrė įtikinančią skulptūrą klaidos ar atsitiktinumo dėka (draperijos ritmas nesutapo su pagrindine forma), tačiau kuriam nepavyko kita skulptūrinė kompozicija, nes rėmėsi tik valia ir intelektu, be to, darbą pradėjo pavargęs ir nesusikaupęs Žr. Иоханнес Иттен, Искусство формы: мои форкурс в Баухаузе и других школах, с. 100. .

 

Čia, kaip ir Klee atveju, atpažįstame pamatines čan (dzen) estetikos kategorijas (Rimtis, Asimetrija, Natūralumas, etc.), būdingus estetinius principus: menininkas turi maksimaliai susikaupti, susikoncentruoti į meno kūrinį tiek, kad beveik susitapatintų su juo, sąmoningai nesiekti simetrijos bei tuo pat metu išlikti natūraliu, kad kūrybos procese niekas nevyktų per jėgą Pagal Shinʼichi Hisamatsu, Zen and the Fine Arts, p. 32. . Itteno tekstuose randame ir Rytų kraštams būdingų meninių praktikų aprašus, pasakojimus, kaip jas taikė formuodamas individualią dėstymo metodologiją Bauhauze, kaip dirbti pagal kinų peizažo tapybos ar japonų tušo tapybos, spontaniškų haiga, zenga mokyklų kūrybos principus sekėsi Itteno mokiniams.

Ir taip, aš priverčiau studentus tyrinėti geometrines abstrakčias ir grynai gamtines formas tiek laiko, kol jie sugebės šias formas perteikti vienu nepertraukiamu potėpiu.

Ittenas kalba apie psichologinį menininko pasiruošimą, harmoningą dvasią, kūno ir proto vienovę bei gebėjimą kūrybiniame procese kontroliuoti ir valdyti savo kūną, susikaupti ir atsipalaiduoti vienu metu, kad daugybę bandymų pagaliau vainikuotų sėkmė. Sėkmės atveju pavyktų užčiuopti būtent tą individualų spalvinį derinį, kuris perteiktų meno kūrinio esmę, ar „pagauti“ charakteringą savybę piešiant portretą:

Geras pratimas – piešti žmogaus veidą daug kartų, kol sugebėsi spontaniškai greitai išreikšti charakteringiausią jo savybę. Piešiant akių judesys turi sutapti su rankos judesiu. Bet kai tik žvilgsnis tampa išsiblaškiusiu, geriau baigti piešti. Иоханнес Иттен, Искусство формы: мои форкурс в Баухаузе и других школах, с. 112.
 

Šio ir daugelio kitų Itteno pasakymų net nereikia interpretuoti, jie turi tiesioginę sąsają su orientalistinio meno tradicija bei parodo autoriaus spalvos teorijos ištakas – spalvos konceptas paremtas neklasikine meno filosofija bei Rytų kraštų estetiniais principais.

Tokia Itteno filosofinė estetinė pozicija sąlygoja ir tai, kaip jis supranta mokslinę teoriją bei paaiškina autorių pasirinkimą. Ittenas rašo, esą didžiųjų koloristų darbų (Goethe’s, Runge’s, Chevreulio, Holzelio) studijos buvusios „neįkainojamos“ ir įtikinusios jį, kad visi šie meistrai pasiekė, įvaldė „spalvų mokslą“ Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 12. . Trys iš keturių minėtų Itteną žavėjusių spalvos teorijų autorių buvo daugiabriaunės, plačių (kartais prieštaringų) pažiūrų, iracionalių filosofinių estetinių nuostatų asmenybės, veikiau menininkai, nei mokslininkai. Jų spalvos teorijos didžiąja dalimi grįstos intuicija, kylančia iš metafizinės, teosofinės (Runge’s), jautrios, idealistinės, imanentinės (Goethe’s, Holzelio) pasaulėžiūros.

 

Mazdeizmo įtaka Itteno spalvos konceptui

Iš visų rytietiškos kilmės teorijų didžiausią poveikį Itenno pasaulėžiūrai, gyvenimo filosofijai, spalvos teorijai ir pedagoginei praktikai turėjo Artimuosiuose Rytuose gimusi mazdeizmo doktrina, dailininko sąlytį su kuria pamėginsime glaustai aptarti. Mazdeimas (terminas kilęs iš persų kalbos) yra beveik tapatus Zoroastrizmui (VI a. pr. Kr.), senovinei persų, ugnies garbintojų, dualistinei religijai, kurios praktikomis, pasitelkus įvairius ritualus, siekiama Blogio įveikos (vyksta nuolatinė Gėrio ir Blogio kova). Aukščiausioji Zoroastrizmo dievybė Ahūra Mazda – gėrio Dievas, iš kurio tačiau kilo kitos dvi dievybės dvynės – griaunančioji ir kuriančioji. Tikima, jog Ahūra Mazda kovoja su griaunančiąja dvasia (nors yra pastarosios tėvas) Angra Mainjumi. Žmogus gerais darbais gali padėti Ahūrai Mazdai įveikti blogį ir tuo pačiu pasaulio dualizmą.

Šis dualistinis rytietiškas pasaulio procesų suvokimo ir aiškinimo mokymas stipriai veikė dailininko pasaulėjautą, turėjo įtakos priimant svarbius sprendimus: dalinai dėl neįprastų ir šokiravusių kolegas mazdeizmo praktikos elementų įtraukimo į savo dėstymo procesą jam po įsiplieskusių konfliktų teko palikti Bauhauzo mokyklą. Ittenas iš dėstytojo pareigų pasitraukė 1923 metais, kai išsiskyrė tuomečio mokyklos vadovo, kraštutinių racionalių pažiūrų architekto H. Meyerio ir jo nuomonės.

 

Itteno spalvos teorijoje aptinkami svarbūs pastebėjimai apie psichologinį spalvų poveikį žmogaus savijautai bei mintis, kad norint atrasti savo „subjektyvias“ spalvas, nereikalingas joks pasiruošimas, kyla iš mazdeizmui būdingų principų, kurių pagrindas yra sąmoninga egzistencija, natūrali vienovė, harmonija su vidine gamtos (visatos) energija ar dvasia. Šis sąmoningumas pasiekiamas kvėpavimo pratimais, kuriuos praktikuojant mokomasi minčių bei kūno kontrolės, paradoksalios, Rytų kraštų religinėms praktikoms būdingos būsenos – susikaupimo ir atsipalaidavimo vienu metu. Teisingas kvėpavimas, Ga-Llama – gyvenimą centralizuojantis principas, „gyvenimo vanduo“ ne tik suteikia fizinę sveikatą, atnaujina ląsteles bei audinius, bet ir yra dvasia, gyvenimo esmė, be kurios neįmanoma sąmoninga egzistencija Žr. Otoman Zar-Adusht Ha’nish, Mazdaznan, Health and Breath Culture, p. 7. . Skirtingos Mazdeizmo ritmiško kvėpavimo praktikos (šeši pagrindiniai pratimai) skirtos įvairių žmogiškų galių lavinimui. Pavyzdžiui, skatinant fizinį augimą tinka ilgi iškvėpimai, siekiant protinių galių aktyvumo reikia prailginti įkvėpimus, tam tikrų talentų sustiprinimui patariama sulaikyti kvėpavimą ilgesniam laikui po gilaus įkvėpimo, jei užlaikysime kvapą po gilaus iškvėpimo – priartėsime prie pakylėtos įkvėpimo būsenos, kuri leidžia atsiskleisti nežinomiems dalykams Žr. ten pat, pp. 7–8. . Mazdaznano praktika, jo modernaus apologeto ir populiarintojo Otoman Zar-Adusht Ha’nisho pristatoma kaip raktas į išmintį, išjudinantis kūne negatyvias jėgas ir sistematiško ritmiško kvėpavimo pagalba, paverčiantis jas pozityvia veikla, kuri suteikia, išlaisvina kiekvieno individualų sąmoningumą, atneša džiaugsmą bei išsilaisvinimą Žr. ten pat, p. 3. .

 

Otoman Zar-Adusht Ha’nish yra prieštaringai vertinto kulto Mazdaznan įkūrėjas. Pasakojama, kad vaikystėje jis gyveno ir gydėsi sveikatos sutrikimus zoroastristų bendruomenėje Irano kalnuose. Kartu su savo sekėju Davidu Ammanu, 1908 metais Vokietijoje išleido žurnalą, skirtą filosofinėms – religinėms problemoms, fizinei kūno kultūrai, gyvenimo būdui bei dietai Yra net lietuviška knyga, parengta J. A. Zėčiaus, Otoman Zar-Adusht Ha’nish, Mazdaznan maistu rankvedis: virti ir nevirti maistai ka valgyti ir kaip, 1911. . Vėliau, 1914 metais, išleista to paties pavadinimo (Mazdaznan Health and Breath Culture) knyga, kurioje išskleista mazdeizmo psichologija ir aprašytos praktikos. Būtent ši knyga tikriausiai tapo jaunesniojo Ha’nisho amžininko Itteno „biblija“.

 

Mazdeizmo, kaip daugumos kitų Rytų kraštų religinių praktikų (budizmo, daoizmo, čan, dzen), svarbiausias principu galime laikyti tam tikrą „visuotinumo dėsnį“ – tai yra vienovė ne tik su supančia aplinka, pasauliu, bet ir kūno, proto (dvasios) harmonija. Ši vienovė (įvairiai įvardijama) yra Rytų kraštų religinių praktikų tikslas, kuriomis siekiama išlaisvinti kūrybinius, intuityvius asmenybės pradus, išmokyti atpalaiduoti užslėptas, iracionalias kūrybiškumo galias. Praktikuodamas mazdeizmą tokius tikslus Ittenas kėlė sau ir mokiniams, kurie lankė jo Vorkurs Bauhauze. Amžininkai, kolegos prisimena, kad dailininkas buvo itin griežtas disciplinos klausimais. Jo dėstymas buvo integrali sistema, kurioje kūno ir proto lavinimas buvo vienodai svarbūs. Kas valandą studentai atlikdavo tam tikrus fizinius pratimus, kurie turėjo ne tik atpalaiduoti kūną, bet vesti mokinius iš chaoso į harmoniją ir taip parengti juos ritmikos studijoms Žr. Norbert M. Schmitz iš Jeannine Fiedler, Peter Feierabend (Hg.), Bauhaus, S. 360. . Ittenas būdavo ypač nepatenkintas, jei studentai, jo nuomone, nepakankamai įsijausdavo ar mėgindavo uždavinį atlikti paviršutiniškai, pats dirbdavo kartu, stengdamasis įkvėpti mokinius. Klee prisiminimuose vaizdingai nupasakoja Itteno paskaitas:

Šiek tiek pavaikščiojęs, jis nurodo mums pakylą, ant kurios – molbertas su grubiu popieriumi. Jis paima anglies gabalą, jo kūnas kaupiasi savaime, lyg jis telktų visas savo energijas ir tada staiga padaro du greitus judesius. Jūs matote dviejų galingų štrichų formą, vertikalaus ir paralelinio… šiurkštaus popierius lapo viršuje ir studentai įsidrąsina sekti jo pavyzdžiu Klee citata iš Paul Klee, Briefe an die Familie 1893–1940, S. 970Jeannine Fiedler, Peter Feierabend (Hg.), Bauhaus, S. 362.

Ittenas tarsi šaipėsi iš Bauhauzo racionalistų, lyg tyčia erzino mokyklos vadovus architektus W. Gropiusą ir ypač H. Meyerį, vaikščiodamas skusta galvą, vienuolio abitą primenančiais drabužiais ir rūsčia veido išraiška.

 

Ittenas ir Gertruda Grunov turbūt buvo ekscentriškiausios asmenybės Bauhauzo mokykloje, nenuostabu, kad 1919 metais Gertrud, norėdama skaityti paskaitą Bauhauze apie „Žmogaus ugdymą per akis ir ausis“ Ute Ackermann, “Body Concepts of the Modernists at the Bauhaus,” p. 91. , kreipėsi į Itteną – jis ragino studentus lankyti jos paskaitas ir dalyvaudavo pats. Grunov dėstymo principas buvo asmenybės harmonizavimo sistema per garsą, spalvą ir judėjimą. Nors, lyginant su kitomis Bauhauze dėsčiusiomis asmenybėmis, apie Grunov yra parašyta nedaug, ji svarbi figūra kalbant apie Itteno spalvos konceptą. Menininkės (pagal išsilavinimą – dainavimo mokytojos) teorija buvo dėstoma visą Bauhauzo gyvavimo laiką, ji buvo integruota į Itteno kursą, daug kuo sutapo, bet ir skyrėsi nuo pastarojo teorijos. Grunov metodas, kurio esmė – sukurti balanso pojūtį per „vidinį spalvos garso patyrimą“ Ten pat, p. 93. judesį orientuotas į individą, o Ittenui, įkvėptam mazdeizmo, rūpėjo bendruomenė, religija, žmogus apskritai. Grunov metodai skeptikų buvo aršiai kritikuojami, ji vadinta nusikaltėle, kaltinta naudojus hipnotinę šoko terapiją ir kitus nelegalius metodus. Dėl skandalingo įvaizdžio ji negavo savarankiško dėstytojo vietos Bauhauze, nors tokia atsirado 1923 metais, ir 1924-ais pasitraukė iš mokyklos.

Charizmatiška, artistiška Itteno asmenybė išpopuliarino Mazdaznano kultą Bauhauze, tačiau būta ir objektyvių priežasčių. XIX a. pab. – XX a. pr. nuvilnijo stipri susidomėjimo Rytų filosofija banga Europoje, jaunimas žavėjosi orientalistinių idėjų skleidėjų Arthuro Schopenhauerio, Friedricho Nietzsche’s, Henri Bergsono, indologo Paulio Deusseno ir kitų raštais, romantiškai troško įprasminti savo gyvenimą ir nusivylę Vakarų merkantilėjančios civilizacijos vertybių sistema, Rytuose ieškojo idealų ir vedlių, kurie parodytų dvasingesnį ir asmenybei artimesnį raidos kelią. Taip pat tuo metu Vokietijoje skleidėsi laisvamaniški jaunimo judėjimai Wandervogel ir Lebensreform.

 

Daugybę atšakų turintis Wandervogel propagavo daoistinei, čan ir dzen pasaulėžiūrai artimą grįžimą prie gamtos, natūralizmą, skleidė laisvės, kelionių, nuotykių dvasią, manomai, buvo amerikietiško hipių judėjimo įkvėpėjas (iki šių dienų Vokietijoje veikia Wandervogel grupelės). Lebensreform, pažodžiui „gyvenimo reforma“, buvo ypač populiarus Vokietijoje ir Šveicarijoje, skleidė natūralistines, sveiko gyvenimo būdo idėjas, propagavo organinį, ekologišką, „žalią“ maistą, seksualinę laisvę, nudizmą, alternatyvią mediciną. Abu šie judėjimai išsikristalizavo kaip maištas prieš tuometes socialines normas, turėjo ir politinį atspalvį. Į Lebnsreform įsitraukė nemažai žymių menininkų (Fidusas, Frantischekas Kupka, Gusto Graeseris, taip pat Hermannas Hesse, Gerhartas Hauptmanas, etc.) Novatoriškos, maištingos idėjos buvo patrauklios jauniems žmonėms, todėl Mazdaznano, kurio apologetas Ittenas buvo apdovanotas ryškia charizma, populiarumas Bauhauze atrodė natūralus. Kaip pastebi Normanas M. Schmitzas, nors W. Gropius sunkiai pakentė šiuos ekscentriškumus mokykloje, daugelis konkrečių Itteno idėjų formuojant dėstymo strategiją bei išplečiant kūrybiškumo tyrimų lauką iki metafizinės problematikos išliko Bauhauzo dėstymo ir estetikos centre Žr. Norbert M. Schmitz iš Jeannine Fiedler, Peter Feierabend (Hg.), Bauhaus, S. 367. .

 

Itteno spalvos konceptas paremtas ne tik orientalistinėmis idėjomis, tačiau ir jas skleidusia neklasikine arba iracionalistine filosofija, nors iš pažiūros ir turi logišką, racionalią formą – metafora čia naudojama daugiau kaip kalbos puošmena, asmeninį stilių formuojantis artefaktas. Tokia forma atrodytų priešinga Klee pasirinktai, kur metaforai tenka lemiama reikšmė, ji suprantama kaip veiksmas ir formuoja turinį, tačiau atidžiau pažvelgę suprasime, jog Rytų tautų filosofija, estetika, menu persiėmęs Ittenas buvo protingas lyderis, kuris mokėjo savo idėjoms suteikti reikiamą, patrauklią „pakuotę“. Jo teorija (nors parašyta kitokia forma) savo pagrindinėmis estetinėmis nuostatomis esmiškai nesiskiria nuo kitų dviejų Bauhauzo Rytų gerbėjų racionalistų Klee ir Kandinskio idėjų. Ittenas pasitelkė Bauhauzo ideologiją ir pagrindines geometrines formas „populiarų Bauhauzo racionalistų epitome Norbert M. Schmitz iš Jeannine Fiedler, Peter Feierabend (Hg.), Bauhaus, S. 367. norėdamas perteikti tai savo metafizinei filosofijai, išryškindamas sąsajas su teosofine simbolika, studentams pristatinėjo transcendentinį turinį.

 

Norbertas M. Schmitzas pagrindiniu charakteringu skirtumu tarp Itteno ir jo mokytojų (jau minėto Holzelio ir jam Ženevoje dėsčiusio Eugene Samuelio Grasseto) laiko „spiritualistinę viziją“ Norbert M. Schmitz iš Jeannine Fiedler, Peter Feierabend (Hg.), Bauhaus, S. 366. , pro kurios prizmę Ittenas kūrė formos bei spalvos taisykles. Jo spalvos konceptas suformuotas balansuojant tarp racionalios formos ir dažniausiai iracionalaus turinio, kai svarbu „leistis vedamam jausmų“ Johannes Itten, Mein Vorkurs am Bauhaus: Gestaltung und Formenlehre, S. 111. . Ittenui buvo artimos vokiečių psichologo, filosofo, grafologijos specialisto Ludwigo Klageso idėjos, kuris įkvėptas Nietzshe’s, kalbėjo apie gyvenimą kuriančią dvasią ir griaunantį, racionalų protą. Kita vertus, nors ir persiėmusiam mazdeizmu, Ittenui buvo svetimi kraštutinumai. Jis pripažįsta ir teigia išskirtinio jausminio, pasąmoninio prado reikšmę kūrybiškumui, tačiau sutinka, kad svarbios ir kitos savybės.

Kaip kad vėžlys įtraukia savo galūnes į kiautą, kai reikia, taip ir menininkas, dirbdamas intuityviai, atsiriboja nuo mokslinių principų. Tačiau ar būtų geriau, jei vėžlys visai neturėtų kojų?

– klausia Ittenas knygos Spalvos menas įvade, ir čia pat paradoksaliai priduria:

Žodis ir jo garsas, forma ir jos spalva yra transcendentinės esmės, kurią nujaučiame, laisvai. […] Pirmapradė spalvos esmė yra fantasmagorinis rezonansas, šviesos tapsmas muzika. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 13.
 

Prisimindamas Bauhauzo laikotarpį 1963 m. Ittenas rašo, jog karo sukeltas chaosas ir triuškinantys praradimai sukėlė sumaištį visose srityse. Tarp studentų tęsėsi nuolatinės diskusijos ir naujos dvasinės pasaulėžiūros paieškos. Jis pats, esą, susidomėjo didžiulį poveikį estetinei ir meninei sąmonei turėjusiu programiniu Oswaldo Spenglerio veikalu Der Untergang des Abendlandes (Vakarų saulėlydis, 1918–1922), kurį studijuodamas priėjo prie išvados, kad Vakarų mokslo-techninė civilizacija atsidūrė kritiniame raidos taške. Bauhauzo šūkiai „atgal prie amato“ ar „meno ir technologijų jungtis“ Ittenui neatrodė galintys išspręsti visas problemas. Jo paties žodžiais tariant:

Studijavau orientalistinę filosofiją, koncentravausi ties persų mazdeizmu ir ankstyvąja krikščionybe. Taip supratau, kad mūsų į išorę nukreipti moksliniai tyrimai ir technologijos gali įgauti pusiausvyrą tik kartu su į vidų nukreipta mintimi ir dvasinėmis jėgomis. Johannes Itten, Design and Form – The Basic Course at the Bauhaus, pp. 12–13. (Originalus leidimas Mein Vorkurs am Bauhaus: Gestaltung und Formenlehre, 1963.)
 

Bauhauze Ittenas dirbo kartu su kolega George’u Muche’u, kuris pavadavo Itteną Bauhauze, kol šis keletą mėnesių gilino žinias europietiškame mazdeizmo centre Šveicarijoje. Dailininkus siejo panašūs filosofiniai įsitikinimai (Muche’ui stiprią įtaką darė Kandinskis, Maxas Ernstas), jie kartu ieškojo iš esmės naujo savo pasaulėjautos pamato ir nors, kaip rašo Ittenas, anuomet daugelis šaipėsi iš jų metodų, kvėpavimo ir koncentracijos pratimų, dabar Rytų kraštų filosofija plačiai paplitusi ir daugybė žmonių praktikuoja jogą Žr. Johannes Itten, Design and Form – The Basic Course at the Bauhaus, pp. 12–13. . Jų temperamentas skyrėsi, mokiniai prisimena Muche’ą kaip išlaikantį distanciją, o Itteną kaip ypač netarpišką, charizmatišką ir įtaigų dėstytoją, gebėjusį įkvėpti – į kurį norėdavosi pritildytu balsu kreiptis „Jūsų Šventenybe“, tačiau kuris tuo pat metu galėjo išlikti kaip „vienas iš mūsų“ Mazdaznan at the Bauhaus”Eckhard Neumann (ed.), Bauhaus and Bauhaus People: Personal Opinions and Recollections of Former Bauhaus Members and Their, pp. 44–50. .

Amžininkai sutinka, kad Itteno įtaka Bauhauze buvo didžiulė ir įvairiapusė: ji skleidėsi ne tik estetikos ir meno srityse (pavyzdžiui, jo dėka, net Bauhauzo virtuvė tapo beveik vegetariška, maistas buvo gaminamas pagal mazdeizmo principus). Teigta, kad jo asmenybė pasižymėjo demoniškais bruožais – juo ir beatodairiškai žavėtasi, tačiau ir ne mažiau stipriai neapkęsta eurocentrinių nuostatų kolegų dėl pasaulėžiūros skirtumų. Jo universali rytietiška koncepcija, siekianti žmogų glaudžiai susieti su jį supančia gamta, aprėpė visą asmenybę, kūną, fizinius poreikius bei protą ir dvasines reikmes. Ittenas manė, kad kūnas yra instrumentas dvasiai, todėl jį svarbu treniruoti Žr. Иоханнес Иттен, Искусство формы: мои форкурс в Баухаузе и других школах, с. 11. . Mazdeizmo bei Rytų kraštų estetikos įtaka Itteno spalvos konceptui atsiskleidžia pamatinio spalvos teorijos principo parinkimu: spalva aptariama kaip dviejų priešingų pradų (subjektyvaus ir objektyvaus) pusiausvyros paieška.

 

Pamatiniai spalvos teorijos principai

Išskleidžiant subjektyvų ir objektyvų spalvos fenomeno suvokimą Itteno spalvos teorijai svarbiausia yra santykis, jis stengiasi ne sujungti racionalų ir iracionalų suvokimo būdus į vieną, bet ieško harmonijos ir pusiausvyros. Pasiekus pastarąją, ji netaps baigtine – tai tam tikras kiekvieno menininko individualus atskaitos taškas, požiūris ar taisyklių sistema, tarsi kelrodis kūryboje. Anot Itteno, jei naujos idėjos turi būti išreikštos nauja menine forma, tai atitinkamai reikia rutulioti ir koordinuoti dailininko fizinių, jausminių dvasinių ir intelektualinių jėgų harmoniją. „Ši pozicija, – rašo jis, –

sąlygojo mano tolimesnius Bauhauzo pedagogikos metodus. Formuoti žmogaus kūrybinę esmę, aprėpti jį kaip visumą, tokia buvo mano programa, kurią nuolatos gyniau visose Bauhauzo vadovų tarybose. Иоханнес Иттен, Искусство формы: мои форкурс в Баухаузе и других школах, с. 10.

Ši programa atsispindi ir jo sukurtame spalvos koncepte.

Svarbiausias menininko rūpestis, anot Itteno, yra atrasti akies ir smegenų medijuojamus santykius tarp spalvos medžiagiškumo ir spalvos poveikio žmogui. Spalvos sferoje vizualus, psichinis ir dvasinis fenomenai daugialypiškai susipina Žr. Johannes Itten, The Art of Color: The Subjective Experience and Objective Rationale of Color, p. 16. . Nors mokslininkai dažnai akcentuoja Itteno kūrybiškos dėstymo metodikos analitines, konstruktyviąsias puses ir jo spalvos schematos negalime vadinti vien tik intuityvistine, vis dėlto reikia akcentuoti, kad būtent iracionalioji darė stipriausią įtaką spalvos teorijos turiniui. Analitinis, racionalus požiūris, tam tikras logiškas sistematiškumas čia yra labiau formos, profesionalios teorijos konstrukcijos dalis.

 
Grįžti