Straipsnis Vertinimo nuožiūros laisvės doktrina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje

  • Bibliografinis aprašas: Jevgenija Vienažindytė, „Vertinimo nuožiūros laisvės doktrina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje“, @eitis (lt), t. 659, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Jevgenija Vienažindytė, „Vertinimo nuožiūros laisvės doktrina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje“, Teisė, 2014, nr. 90, p. 188–210, ISSN 1392-1274.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedra.
Santrauka: Straipsnyje pateikiama vienos iš aktualiausių ir kartu vienos iš neaiškiausių doktrinų, taikomų Europos Žmogaus Teisių Teismo, – vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos – analizė. Pristatomas chronologinis doktrinos taikymas, konceptualus taikymo pagrindas ir identifikuoti kriterijai, kuriais Teismas remiasi, nustatydamas doktrinos taikymo apimtį. Visa tai papildoma konstruktyvia kritika ir konkrečiomis apibendrinančiomis išvadomis.

Pagrindiniai žodžiai: Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertinimo nuožiūros laisvės doktrina.
 

Įvadas

Braitono deklaracijoje [31] inter alia skelbiama, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas arba EŽTT) jurisprudencija aiškiai suformavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija arba EŽTK) susitariančiosioms šalims suteikia vertinimo nuožiūros laisvę (angl. the margin of appreciation) dėl Konvencijos taikymo ir įgyvendinimo, kuri, be kita ko, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Deklaracijoje pažymimas ir palankus subsidiarumo principo ir vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos (toliau – ir doktrina) plėtros Teismo praktikoje vertinimas ir šių principų taikymo skatinimas. Galiausiai daroma išvada, kad Konvencijos preambulė turėtų būti papildyta subsidiarumo principo ir vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos tiesiogine nuoroda iki 2013 metų pabaigos [31]. 2013 m. gegužės 16 d. Ministrų Komitetas priėmė 15 protokolą, iš dalies keičiantį Konvenciją, [32] kurio 1 straipsnis numato, kad EŽTK preambulė papildoma nauju paragrafu, tiesiogiai įtvirtinančiu aukštosios susitariančiosios šalies pirminę atsakomybę, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, užtikrinti Konvencija saugomas teises ir laisves, tai darydamos jos turi vertinimo nuožiūros laisvę. Ir nors šis protokolas dar nėra įsigaliojęs (tam jį turi pasirašyti ir ratifikuoti visos 47 Konvencijos šalys), tačiau pagrįsta teigti, kad šis tarptautinis teisės aktas iš esmės yra tam tikra Braitono deklaracijoje įtvirtintų siekių įgyvendinimo išraiška – priimta konkreti teisinė priemonė, indikuojanti, be kita ko, vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos svarbą.
 

Protokolas nepateikia vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos reikšmės nei pagrindinių jos taikymo sąlygų ar apimties vertinimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kiekvienam, plačiau nesusipažinusiam su Teismo praktika, kyla labai fundamentalus klausimas, kas yra vertinimo nuožiūros laisvė ir kaip ji yra taikoma? Išsamus atsakymas į šį klausimą būtų nemažos tiriamojo darbo apimties ir, manytina, kad net nėra vienareikšmis. Bendruoju požiūriu yra teigiama, kad vertinimo nuožiūros laisvės doktrina siekiama nustatyti bendruomenės viešojo intereso ir viešosios tvarkos poreikių (kitaip tariant, tam tikrų valstybės interesų), ir individualaus asmens teisių ir laisvių apsaugos reikalavimų pusiausvyrą. Nustačius tokią pusiausvyrą, aktualus tampa valstybės veiksmų, kuriais ji atlieka tokį interesų derinimą, pagrįstumo ir teisingumo įvertinimas. Šis įvertinimas atliekamas Teismo – būtent todėl laikoma, kad valstybės vertinimo nuožiūros laisvė eina išvien su europine priežiūra.

Kad ir kaip paprastai viskas skambėtų bendruoju požiūriu, reikia sutikti, kad dėl subjektyvaus šios doktrinos taikymo vertinimo pobūdžio, aiškios taikymo sistemos trūkumo ši doktrina yra labai kompleksinė, todėl yra patrauklus akademinių diskusijų objektas [37, p. 231; 42, p. 208; 35, p. 28].

 

Šio straipsnio objektas – vertinimo nuožiūros laisvės doktrina. Bendrasis šio straipsnio tikslas – pirma, pristatyti, kur yra šios doktrinos taikymo pradžia ir koks jos taikymo pagrindas, bei antra, remiantis Teismo jurisprudencija ir teisės literatūra, išskirti pagrindinius šiai doktrinai būdingus bruožus ir taikymo apimties vertinimo kriterijus, nepamirštant tam tikru lygiu įvertinti doktrinos spragų. Tai neabejotinai prisidės prie geresnio šios doktrinos supratimo ir praktinio taikymo. Straipsnio tikslui pasiekti naudojamas istorinis metodas – nagrinėti doktrinos kilmę ir plėtrą, lingvistinis metodas – vertinti Konvencijos nuostatų ir Teismo praktikoje taikomų argumentų formuluotes, sisteminis metodas – tirti Teismo sprendimus, atskirąsias nuomones ir kitus aktualius dokumentus, lyginamasis – nagrinėti ir vertinti įvairius akademinius darbus, skirtingas Teismo jurisprudencijoje priimtas pozicijas, loginis – struktūrizuoti darbą, nuosekliai dėstyti svarbiausias įžvalgas ir daryti pagrįstas išvadas, bei kiti metodai. Tiriamojo darbo aktualumas ir originalumas – nors būtų nepagrįsta teigti, kad užsienio literatūros Teismo jurisprudencijoje taikomos vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos tema nėra, tačiau verta pažymėti, kad kai kurie užsienio autorių darbai yra dviejų dešimtmečių senumo [42; 47], arba turi iškeltus skirtingus tyrimo tikslus [33; 34; 37; 41]. Nagrinėjant teisės literatūrą lietuvių kalba, atkreiptas dėmesys, kad yra pateikiamas arba fragmentinis vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos įvardijimas, t. y. tokia apžvalga, kuri nėra tikslingai orientuota į doktrinos per se teisinį vertinimą Žr., pvz., Danutė Jočienė, Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas užsienio valstybių ir Lietuvos Respublikos teisėje, 2000; arba Kęstutis Čilinskas, Danutė Jočienė, Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikoje teisėje, 2004. , arba tam tikri vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos aspektai yra analizuojami tik konkrečios teisės ar laisvės pagal Konvencijos straipsnį kontekste Pvz., Erika Leonaitė, „Proporcingumo principas ir jo taikymas EŽTT bylose prieš Lietuvą pagal EŽTK 8 straipsnį“, Teisė, 2010, t. 77; Erika Leonaitė, „Procesiniai saugikliai Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį“, Teisė, 2011, t. 81. . Priešingai nei peržiūrėtoje teisės literatūroje, nagrinėjamajame straipsnyje siekiama visapusiškai įvertinti vertinimo nuožiūros laisvės doktriną ir aptarti jos taikymo problematiką, skiriant dėmesio ir itin aktualiam 15 Protokolui, kuris buvo priimtas tik 2013 metais. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva taip pat turės svarstyti šio protokolo, kuriam įsigaliojus, be kita ko, vertinimo nuožiūros laisvės doktrina bus tiesiogiai įtvirtinta Konvencijoje, ratifikavimo klausimą, yra pagrįsta teigti, kad šis darbas atitinka tiriamųjų darbų aktualumo kriterijų, prisideda prie stipresnio doktrinos per se ir jos taikymo suvokimo bei skatina tolesnes diskusijas.

 

Darbas susideda iš trijų dalių. Pirmoje dalyje apžvelgiama nagrinėjamos doktrinos kilmė: tiek doktrinos chronologinis taikymas, tiek – taikymo pagrindas, kurį pasirinko Teismas, t. y. sukurto žmogaus teisių apsaugos mechanizmo subsidiarus pobūdis. Antroje dalyje supažindinama su doktrinos apimties vertinimu. Trečiojoje – pateikiama doktrinos probleminių aspektų analizė.

1. Vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos kilmė ir plėtra

Šiame darbe pateikiamas dvejopas vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos kilmės supratimas: 1) istorinė (taikymo chronologinė) kilmė ir 2) doktrinos pagrindas. Kilmė istoriniu aspektu yra vertinimo nuožiūros laisvės koncepcijos taikymo pradžia, kuri yra pateikiama per Konvencijos institucijų priimtų sprendimų, susijusių su analizuotina doktrina, chronologinę analizę, kai pirmiausiai doktrina buvo pritaikyta Konvencijos 15 straipsnio bylose ir tik paskui kito pobūdžio bylose. Kilmė, kaip doktrinos taikymo pagrindas, parodo Teismo argumentus ir poziciją, kuriais savo sprendimuose jis grindžia doktrinos per se taikymo pagrindą ir priežastis, kuriuos apibendrinus galima pavadinti subsidiarumo principu.

Istorinė perspektyva

Bendriausiu požiūriu, pagal Teismo praktiką, vertinimo nuožiūros laisvės doktrina yra valstybei suteikta diskrecija dėl pateisinamų priežasčių suvaržyti asmens teises ir laisves – tam tikra laisvė nukrypti nuo prisiimtų pagal Konvenciją įsipareigojimų, kurią vėliau įvertina supranacionalinis, „viršesnis“ teismas. Tokios koncepcijos ištakos yra dvejopos: pirma, teigiama, kad tai kilo iš valstybių narių teisinių sistemų, pavyzdžiui, Prancūzijos Conseil d‘Etat – kaip administracinių sprendimų teisėtumo peržiūrėjimo modelis, antra, kad vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos idėja susiformavo klasikinėje karo teisės doktrinoje [47, p. 14]. Nepaisant to, pažymėtina, kad šios doktrinos taikymas Teismo praktikoje pradėtas savarankiškai, suteikiant jai specifinių bruožų, aktualių Konvenciją taikant kilusioms problemoms.

 

Teigiama, kad esminės doktrinos, kaip ji taikoma EŽTT, ištakos glūdi Konvencijos 15 straipsnyje [33; 34; 47]. Tačiau vėliau doktrina buvo pritaikyta ir kitoms, ne Konvencijos 15 straipsnio byloms.

a) doktrina Konvencijos 15 straipsnio bylose

Doktrinos prigimtis gali būti suprantama kaip natūrali teisinė reakcija į valstybių nerimą, kad tarptautinės politikos įgyvendinimas gali pažeisti ar kelti grėsmę valstybės saugumui [34]. Konvencijos 15 straipsnis Konvencijos 15 straipsnis. „1. Kilus karui ar esant kitokiai nepaprastai padėčiai, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos gyvavimui, kiekviena aukštoji susitariančioji šalis gali nukrypti nuo įsipareigojimų pagal šią konvenciją, tačiau tik tiek, kiek tai reikalinga dėl susidariusios padėties, ir jei tokios priemonės neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę. 2. Ankstesnė nuostata neleidžia nukrypti nuo įsipareigojimų pagal 2 straipsnį, išskyrus mirties atvejus dėl teisėtų karo veiksmų, taip pat pagal 3 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnį. 3. Kiekviena aukštoji susitariančioji šalis, besinaudojanti šia teise nukrypti nuo įsipareigojimų, privalo išsamiai informuoti Europos Tarybos generalinį sekretorių apie priemones, kurių ji ėmėsi, ir apie tokių priemonių ištakas ir motyvus. Ji taip pat turi informuoti Europos Tarybos generalinį sekretorių, nuo kokios datos šios priemonės neteko galios ir Konvencijos nuostatos vėl buvo imtos visapusiškai įgyvendinti“. suteikė galimybę valstybei nukrypti nuo tam tikrų įsipareigojimų pagal Konvenciją, įvykdžius privalomas sąlygas.

 

Pagal Konvencijos 15 straipsnio turinį, išskiriamos formaliosios ir materialiosios sąlygos, kurias būtina įgyvendinti siekiant teisėtai pasinaudoti numatyta nukrypimo galimybe [36, p. 49]. Formali sąlyga yra Europos Tarybos Generalinio Sekretoriaus informavimas apie priemones, kurių valstybė ėmėsi nukrypdama nuo įsipareigojimų pagal Konvenciją. Materialiosios sąlygos yra kompleksinės: pirma, yra susidariusi neįprasta situacija, dėl kurios valstybė nukrypsta nuo įsipareigojimų, – tai karo arba nepaprastoji padėtis, dėl kurios kyla grėsmė tautos gyvavimui; antra, reikalingumo elementas – Konvencijos versijoje anglų kalba yra minimas „griežtas“ reikalingumo elementas (strictly required by the exigencies of the situation), t. y. griežtai turi būti imtasi tik tokių veiksmų, kurių reikalauja susidariusi situacija. Šis elementas gali būti siejamas su Teismo taikomu proporcingumo testu (pavyzdžiui, pagal Konvencijos 8–11 straipsnius), tačiau Handyside prieš Jungtinę Karalystę (JK) byloje [6, para. 48], Teismas konstatavo, kad reikalingumo testas pagal Konvencijos 15 straipsnį nėra tolygus, pavyzdžiui, Konvencijos 10 straipsnio 2 daliai, numatančiai „būtinybę demokratinėje visuomenėje“. Trečia materialioji sąlyga – veiksmai ir priemonės, kurių ėmėsi valstybė, nukrypdama nuo įsipareigojimų pagal Konvenciją, turi atitikti tarptautinę teisę, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių paktą. Ketvirta – draudžiama nukrypti nuo tam tikrų šiame straipsnyje įtvirtintų (absoliučių) teisių bet kokiomis sąlygomis.

Būtent pirmosios dvi sąlygos (dėl nepaprastosios padėties buvimo ir veiksmų reikalingumo reikalavimo) yra tos kertinės, kurias Teismas dažniausiai išsamiai aptaria kiekvieną kartą nagrinėjant bylą, dažniausiai suteikdamas valstybėms plačią vertinimo nuožiūros laisvę.

 

Teigiama, kad doktrinos pradžia laikytinas Europos Tarybos Žmogaus teisių komisijos (toliau – Komisija) pranešimas Kipro bylose dar 1958 metais [47, p. 15–16]. Byloje Graikija prieš JK [2] Komisija teigiamai atsakė į vieną iš pagrindinių klausimų, ar ji kompetentinga įvertinti viešosios grėsmės („public danger“) pagal Konvencijos 15 straipsnį faktą bei ar veiksmai ir priemonės, kurių ėmėsi valstybė, buvo būtini dėl susidariusios situacijos (reikalingumo kriterijaus vertinimas). Komisija pridūrė, kad vyriausybė turi tam tikrą diskreciją vertinti savo veiksmų reikalingumo apimtį [47, p. 15–16]. Apibendrinus darytina išvada, kad šia byla jau 1958 metais Komisija davė pradžią doktrinos koncepcijai. Toliau Lawless prieš Airiją [3] – pirmoji Teismo išnagrinėta byla, kurioje buvo vertinti pareiškimai dėl Airijos pažeidimų, susijusių su prevenciniu sulaikymu ir Airijos gynybos pagal Konvencijos 15 straipsnį. Analizuodamas bylą, Teismas neminėjo vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos eksplicitiškai, o pateikė bendrą taisyklę dėl valstybės veiksmų diskrecijos, nenustatęs konkrečių kriterijų, kiek valstybė yra laisva.

Pažymėtina, kad Komisija šioje byloje argumentavo, jog valstybei nukrypus nuo įsipareigojimų pagal Konvenciją, atsiranda labai delikatus kompleksinių veiksnių, susiklosčiusių dėl tokios situacijos, vertinimo klausimas bei prieštaringų, konfliktuojančių viešojo intereso aplinkybių derinimas. Jei Komisiją arba Teismą tenkina toks valstybės atliktas vertinimas, nuokrypis nuo įsipareigojimų ir valstybės sprendimas yra pateisinamas ir laikytinas reikalingu viešajai tvarkai palaikyti [3, 47, p. 17]. Ši koncepcija, nors ir laki bei nepateikianti konkrečių kriterijų, bet yra aiški tuo požiūriu, kad pateikia pagrindinį doktrinos principą – valstybė įvertina faktinę situaciją ir tuo pagrindu imasi veiksmų, derindama skirtingus interesus, tačiau tokie veiksmai turi tenkinti Komisiją ar Teismą. Atkreiptinas dėmesys, kad, pasak Komisijos, tokie valstybės veiksmai yra pripažįstami reikalingi viešajai tvarkai palaikyti dėl to, kad jie tenkina Teismą ar Komisiją, tačiau nėra įvardijamos konkrečios gairės: ko reikia ar kokios ribos turi būti, kad tie veiksmai tenkintų šias institucijas.

 

Pirmoji Konvencijos 15 straipsnio byla, kurioje Teismas tiesiogiai rėmėsi doktrina, yra byla Airija prieš JK [37]. Kita vertus, Komisija dar iki šios bylos tiesiogiai įvardijo vertinimo nuožiūros laisvės doktriną, argumentuodama dėl Konvencijos 15 straipsnio sąlygų vertinimo Graikijos kolonijų bylose 1969 metais [5, para. 154]. Nepaisant to, teisės literatūroje Airija prieš JK byla [7] vertinama kaip viena iš tų, kurioje vertinimo nuožiūros laisvės doktrina Teismo yra išreikšta geriausiai [37].

Airija prieš JK byloje Teismas palaikė JK nuokrypius nuo Konvencijos įsipareigojimų pagal 15 straipsnį (įtariamųjų, kaltinamų teroristiniais veiksmais, areštas, suėmimas ir sulaikymas) kaip reikalingus, siekiant kontroliuoti pilietinius neramumus Šiaurės Airijoje. Teismas sprendime išaiškino doktrinos parametrus pagal Konvencijos 15 straipsnį [47, p. 20], pažymėdamas, kad tai yra kiekvienos susitariančios šalies pirminė atsakomybė nuspręsti už jos tautos gyvavimą, ar tam gyvavimui kyla grėsmė dėl susidariusios nepaprastosios padėties ir, jei kyla, kiek pastangų reikia įdėti tokią padėtį įveikti. Nacionalinė valdžia dėl savo tiesioginės, besitęsiančios sąsajos su susiklosčiusios padėties poreikiais, iš principo yra geresnėje padėtyje nei tarptautiniai teisėjai nuspręsti dėl abiejų dalykų: dėl nepaprastosios padėties buvimo ir dėl nuokrypio nuo įsipareigojimų pagal Konvenciją apimties, reikalingos įveikti susiklosčiusią padėtį. Dėl šių priežasčių konstatuota, kad Konvencijos 15 straipsnio 1 dalis suteikia vietos valdžiai plačią vertinimo nuožiūros laisvę. Teismas pridūrė, kad valstybė neturi neribotos galios vertinimo nuožiūros laisvės požiūriu. Teismas yra įpareigotas pagal Konvencijos 19 straipsnį prižiūrėti, ar valstybė neviršijo to, ko reikia, siekiant susitvarkyti su susiklosčiusia padėtimi. Valstybės vertinimo nuožiūros laisvė yra neatsiejama nuo priežiūros Europos lygiu [7, para. 208, 214]. Teismas šioje byloje valstybei suteikė plačią vertinimo nuožiūros laisvę vertinti abi materialiąsias sąlygas: nepaprastosios padėties buvimą ir reikalingumo kriterijų. Pažymėtina, kad po šios bylos EŽTT šiek tiek griežčiau vertino Konvencijos 15 straipsnio sąlygas.

 

Didžiosios kolegijos A ir kiti prieš JK [28] byla yra pirmoji, po bylų serijos, kurioje Teismas nustatė, jog JK ėmėsi priemonių, kurios buvo nesuderinamos su Konvencijos 15 straipsniu. Šis vertinimas buvo paremtas daug griežtesniu proporcingumo testu nei tas, kuriuo jis naudojosi pirmosiose „nepaprastosios padėties“ bylose. EŽTT išanalizavo ir patvirtino net tris vertinamuosius kriterijus iš keturių, suformuluotų dar 1993 m. Brannigan ir McBride byloje [14, para 184]: a) ar nukrypimo priemonė tikrai paskirta kaip atsakas („genuine response“) į susidariusią nepaprastosios padėties situaciją; b) ar buvo specialus pateisinimas dėl kišimosi į konkrečią asmens teisę ar laisvę; c) ar buvo sukurti kompensaciniai saugikliai nuo galimos piktnaudžiavimo rizikos. Nepaisant to, kol kas sunku daryti išvadą, ar Teismas šiuos kriterijus įtvirtino kaip bendras taisykles, kurias kiekvieną kartą taikys, analizuodamas materialiąsias Konvencijos 15 straipsnio sąlygas, konkrečiai – „griežtojo reikalingumo“ kriterijų, taip suvaržydamas valstybės vertinimo nuožiūros laisvę, palyginti su prieš tai priimtais sprendimais dėl Konvencijos 15 straipsnio.

Teigiama, kad platus doktrinos pritaikymas bylose, kuriose remiamasi Konvencijos 15 straipsniu, ir tai, kad tokio pobūdžio bylose Teismas nė karto nebuvo nustatęs vienos iš materialių reikalaujamų sąlygų, t. y. nepaprastosios padėties elemento, pažeidimo Nepaprastosios padėties elemento pažeidimas buvo nustatytas tik vieną kartą Komisijos vadinamosiose Greece Colonels bylose, kuriose Komisija teigė, kad jai pateikti įrodymai neparodo ir neįtikina, jog 1967 m. balandžio 21 d. Graikijoje buvo kilusi neišvengiama („imminent thread“) grėsmė tautos gyvavimui, dėl ko būtų galima skelbti nepaprastąją padėtį [5]. , rodo Teismo tendenciją, nagrinėjant bylas dėl Konvencijos 8–11 straipsnių, itin kruopščiai netikrinti įtvirtintų objektyviųjų reikalavimų, doktrinos taikymas iš esmės yra vertintinas kaip tam tikra „teisminė savivarža“ (judicial self-restraint) [35, p. 28; 36 p. 53]. Kita vertus, pagrįsta daryti išvadą, kad doktrinos taikymas Konvencijos 15 straipsnio bylose yra neišvengiamas ir laisvė, suteikiama valstybei, yra plati dėl politiškai delikačių aplinkybių. Pats Teismas A ir kiti prieš JK byloje doktriną įvardija kaip įrankį, apibrėžiantį vietinės valdžios ir Teismo santykį, kur bet kokiu atveju priemonės, kurios ėmėsi valstybė nepaprastosios padėties metu, atitikties būtinumo (reikalingumo) kriterijui vertinimas galiausiai yra Teismo kompetencija [28, para. 184]

 

b) chronologinis doktrinos taikymas kitose, ne „nepaprastosios padėties“ bylose

Belgijos lingvistinė byla [4] – viena iš pirmųjų bylų, kurioje Teismas pritaikė vertinimo nuožiūros laisvės doktriną už „nepaprastųjų padėčių“ bylų ribų Yra teigiama, kad pirmoji byla, kurioje remtasi vertinimo nuožiūros laisvės doktrina už Konvencijos 15 straipsnio konteksto, yra Komisijos nutarimas byloje Iversen prieš Norvegiją (App. No. 1468/62, Iversen v. Norway, Decision of 17 December 1963, 6 Yearbook 278, 330 (1963).), kurioje nagrinėtas priverstinio darbo draudimas [37]. Ši byla nebuvo nagrinėta iš esmės, todėl šiame darbe nenagrinėjama. . Šioje byloje, nors Teismas tiesiogiai neįvardija doktrinos, analizuodamas Belgijos skundžiamo reglamentavimo suderinimą su Konvencijos nuostatomis, sprendime pateikta argumentacija duoda pradžią ne tik suvokti doktriną už Konvencijos 15 straipsnio ribų, bet ir pateikia kriterijus, kurie vėliau bus ne kartą naudojami Teismo praktikoje kaip vertinamieji konkrečios situacijos elementai [47, p. 28]. Belgijos lingvistinėje byloje EŽTT, analizuodamas, kad tam tikras elgesys yra diskriminacinis ir prieštarauja įtvirtintiems apsaugos garantams, jei nėra tinkamai pateisintas, rėmėsi bendra „demokratinių visuomenių“ praktika. Kitaip tariant, Teismas pateikė konsensuso standarto taikymo doktrinos kontekste pagrindus. Be konsensuso, pateikiamas kitas kriterijus – proporcingumo testas: valstybės veiksmų proporcingumas vardan teisėto tikslo, atsižvelgiant į demokratinės visuomenės principus. Teismas taip pat pateikė vieną iš esminių doktrinos bruožų – poreikį vertinti faktinę kiekvienos valstybės situaciją. Teismas suponavo būtinybę atsižvelgti į tuo metu vyraujančią padėtį konkrečioje valstybėje. Pripažįstama, kad negali būti paneigtas tarptautinių apsaugos užtikrinimo mechanizmų subsidiarus pobūdis, nes valstybės išlieka laisvos pasirinkti savo nuožiūra, tinkamas priemones tuo metu, kai jos veikia pagal Konvencijos įtvirtintas teises. Teismo priežiūra susijusi tik su tokių priemonių atitikties Konvencijai vertinimu [47, p. 30–31]. Šiame sprendime pripažinta klasikinė įtampa tarp statiško ir dinamiško Konvencijos teksto ir konteksto aiškinimų. EŽTT teigė, kad jo tikslas buvo sukurtas valstybių, Teismo darbui daro įtaką istorinis kontekstas, kuriame Konvencija buvo sudaryta, kartu Teismo veiklos tikslas yra efektyvi fundamentalių teisių apsauga [4, p. 32, para. 7]. Teigiama, kad šis sprendimas pateikė puikų nuolatinės kovos dėl valdžios tarp nacionalinių ir tarptautinių (supranacionailinių) organų šioje padalintų galių sistemoje pavyzdį [47, p. 28].

 

Doktrinos tiesioginio įvardijimo ir taikymo Teismo praktikoje kontekste klasikinė byla – Handyside prieš JK [6], vertinama kaip viena iš svarbiausių doktrinai suvokti [33, p. 27]. Galima išskirti tokias šios bylos sprendime Teismo pateiktų argumentų grupes, reikšmingas suvokti doktriną ir su ja susijusius principus:

1. Nagrinėdamas savo, kaip žmogaus teisių apsaugos mechanizmo, vaidmenį, Teismas pabrėžia subsidiarų europinės apsaugos pobūdį, kuris, anot jo, ir yra doktrinos taikymo pagrindas. Teismo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo vietą, bet labiau „peržiūrėti“, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve [6, para. 50]. Teismas pakartojo dar Konvencijos 15 straipsnio taikymo bylose suformuluotą principinį argumentą, kad nacionaliniai teismai yra geresnėje pozicijoje nei tarptautiniai teisėjai vertinti susiklosčiusią situaciją, teisės apribojimo ir baudos būtinumą.

2. Nagrinėdamas moralę kaip teisėtą tikslą, pateisinantį valstybės veiksmus, ribojančius saviraiškos laisvę, EŽTT buvo tos nuomonės, kad neįmanoma nacionaliniuose įstatymuose rasti bendrą europinę moralės koncepciją. Nacionalinių įstatymų dėl moralės reikalavimų požiūriai skiriasi priklausomai nuo laiko ir vietos, ypač laikotarpiu, kuris pasižymi greita ir daug siekiančia nuomonių evoliucija [6, para. 48]. Šis faktas ir valstybės geresnė padėtis vertinti moralės turinį pagal savo vidinį kontekstą lemia, kad valstybei yra suteikiama plati vertinimo nuožiūros laisvė.

3. Teismas išreiškė poziciją, kad vertinimo nuožiūros laisvė yra suteikiama ne tik įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismo) [6, para. 49].

 

4. Vertindamas „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, Teismas nustatė, kad būtinumo kriterijus, numatytas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, nėra sinonimas „griežto reikalingumo“ kriterijui pagal Konvencijos 15 straipsnio materialųjį reikalavimą, Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies „neišvengiamai būtina“ sąlygai, 6 straipsnio 1 dalies „kiek tai yra būtina“ kriterijui. Toks būtinumo reikalavimas nėra toks lankstus kaip būtinumo reikalavimas pagal 4 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnio 3 ir 6 dalis, Pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnį. Bet kokiu atveju jis vertintinas pagal valstybėje susiklosčiusį kontekstą [6, para. 48].

Iš pateiktos Teismo praktikos darytina išvada, kad, nors doktrinos koncepcija pirmą kartą pritaikyta itin politinio pobūdžio Konvencijos 15 straipsnio bylose, koncepcinis doktrinos pagrindas – subsidiarus Konvencijos sistemos pobūdis.

Subsidiarumas – vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos pagrindas

Kaip pateikta anksčiau, doktrinos kilmė vertintina ne tik istorinėje (chronologinėje) perspektyvoje, bet ir suprantant doktrinos kilmę per jos taikymo pagrindą. Ar pagrįsta teigti, kad doktrinos taikymo faktinė pradžia yra Konvencijos 15 straipsnio bylos, bet jos taikymo pagrindas yra ne kas kita, o subsidiarumo principas? Jau pateiktos įžvalgos duoda pagrindą atsakyti į šį klausimą teigiamai.

Konvencijos kontekste subsidiarumo principas paprastai yra suvokiamas instituciniu požiūriu [6, para. 48; 46, p. 471–472]. Europos žmogaus teisių apsaugos priežiūros mechanizmo subsidiarus pobūdis paaiškinamas tokiais pagrindais [37]: a) pirminė atsakomybę už tinkamą Konvencijos taikymą ir įgyvendinimą tenka susitariančioms šalims; b) tarptautinio teismo prigimtis yra prižiūrėti valstybes, kaip jos užtikrina Konvencijoje įtvirtintas teises; c) tai lemia ir pats Konvencijos tekstas, konkrečiai Konvencijos 1, 13, 19 ir 35 straipsniai; c) valstybė yra geresnėje padėtyje vertinti susiklosčiusią situaciją savo teritorijoje ir visuomenėje bei priimti sprendimus. Subsidiarumas taip pat kyla dėl galių atskyrimo (valstybė versus tarptautinė organizacija) veiksnio bei dėl tarptautinės atsakomybės padalijimo – tiek valstybė, tiek tarptautinė teismo institucija turi ryšį su atsakomybės paskirstymu, todėl subsidiarumas daro įtaką tarptautinės žmogaus teisių priežiūros ir valstybės suvereniteto pusiausvyrai [46, p. 472].

 

Pozicijos, kad doktrinos pagrindas yra subsidiarus Konvencijos sistemos pobūdis, laikosi Teismas [28, para. 154], tai grindžia Braitono deklaracijos idėjos [31] ar dar neįsigaliojusio 15 protokolo tekstas [32]. Dėl šito sutariama ir teisės literatūroje [33; 37; 46]. Tačiau pagrindinis probleminis klausimas doktrinos taikymo kontekste yra ne doktrinos taikymo pagrindas (ir suvokimas per se), bet valstybei suteiktos laisvės riba, disponuojamos laisvės apimtis.

2. Vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos apimties vertinimas

Kaip teigia Teismas, vertinimo nuožiūros laisvės apimtis nėra identiška kiekvienoje byloje, bet priklauso nuo konteksto: reikšmingi veiksniai yra pačios Konvecijos saugomos teisės prigimtis, jos svarba individui ir skundžiamų veiksmų prigimtis Žr. Buckley v. the United Kingdom, ECtHR Judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996-IV, para 74. . Analizuojant Teismo jurisprudenciją ir teisės literatūrą šiuo klausimų galima išgryninti ir identifikuoti tokius doktrinos taikymo apimtį nusakančius vertinamuosius kriterijus: „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ koncepcija, konsensuso (ne)buvimas tarp valstybių narių ir tarptautinėje bendrijoje dėl konkretaus klausimo, Konvencijos kaip „gyvo instrumento“ interpretavimo metodas bei konkrečių teisių ir laisvių fundamentalumas demokratinėje visuomenėje. Vertinant šiuos kriterijus pasakytina, kad jie dažnai yra susiję ar veikia kompleksiškai. Be šių vertinamųjų kriterijų, pažymėtina, kad išsiskyrė ir tam tikrų kategorijų bylos, kuriose Teismas dėl jų pobūdžio nustatė, kad valstybėms yra suteikiama plati vertinimo nuožiūros laisvė.
 

Būtinumo demokratinėje visuomenėje testas

Būtinumo demokratinėje visuomenėje testo koncepcija yra kilusi ir Teismo išplėtota iš apribojimo klauzulės (accomodation clause), kuri yra įtvirtina Konvencijos 8–11 straipsnio 2 dalyse. Teigiama, kad, pasitelkiant doktriną, yra nustatoma, ar garantuojamos teisės apribojimas yra „būtinas demokratinėje visuomenėje“, siekiant konkrečių teisėtų tikslų [40, p. 242; 21]. Tai tam tikra individo teisių ir laisvių bei kito valstybės gėrio, kurio siekė valstybė apribodama tas teises ar laisves, pusiausvyra. Yra teigiama, kad šio testo supratimas yra miglotas ir būtent jis nuolaidžiauja valstybės vertinimo nuožiūros laisvei [43, p. 290; 48, p. 349]. Tačiau tam, kad būtų taikomas šio testo vertinimas, visų pirma reikia kitų sąlygų, kurios parodytų, kad teisės suvaržymas buvo teisėtas, pavyzdžiui: teisių ar laisvių apribojimas, suvaržymas turi turėti įstatyminį pagrindą („prescribed by law“), t. y. veiksmai ar priemonės, kuriomis apribojamos individo teisės ar laisvės, turi būti teisėti (priimti pagal įstatymą (plačiąja prasme), pagal teismo sprendimą ar turėtų sutartinį pagrindą), laisves ar teises ribojantys veiksmai turi turėti vieną iš teisėtų tikslų („legal aim“), kuriuos numato pati Konvencija ar jos papildomi protokolai, tokie veiksmai yra būtini ir jie neviršija to, kas yra būtina, siekiant teisėto tikslo („does not go beyound what is neccessary to attain“), t. y. proporcingumo vertinimas [36; 49].

Teismas Dudgeon byloje [10] „būtinumą demokratinėje visuomenėje“ interpretavo kaip numatomą „primygtinio socialinio poreikio“ („pressing social need“) egzistavimą, apribojant žmogaus teises, nes neužtenka, kad apribojimas tiesiog būtų „pagrįstas“. Be to, ne tik apribojimo tikslas, bet ir veiksmų, kuriais apribojama, prigimtis bei pati teisė, kuri yra apribota, neišvengiamai daro poveikį demokratinės visuomenės, kuri pasižymi pliuralizmu, tolerancija ir plačiomis pažiūromis, testo paskirčiai [10, para. 51–52, 60; 37, p. 219]. Kaip matyti iš to, „būtinumas demokratinėje visuomenėje“ yra vertinamasis ne tik valstybės siekiamo tikslo, bet ir ribojančiųjų veiksmų ir ribojamosios teisės atžvilgiu.

 

Prie „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ paminėtinas ir sąžiningo balanso principas („fair balance“), kuris yra „neatskiriamas nuo visos Konvencijos“ [12; 43]. Viena iš šio principo funkcijų – ribojančiųjų veiksmų proporcingumo siekiamam tikslui vertinimas [daugiau žiūrėti 43]. Yra teigiama, kad nors konkretus valstybės veiksmas ar įstatymas, kuriuo suvaržomos arba apribojamos žmogaus teisės ir laisvės, ir yra būtinas demokratinėje visuomenėje bei valstybei suteikta plati vertinimo nuožiūros laisvė, pavyzdžiui, dėl jos finansinių ir socialinių problemų masto, tačiau nebuvo laikytasi asmens teisės ir viešojo intereso sąžiningo balanso, vadinasi, tokie ribojantys veiksmai negali būti pateisinami, nes yra neproporcingi, ir valstybė netinkamai įgyvendino jai suteiktą vertinimo nuožiūros laisvę [23; 43, p. 312].

Pagrįsta teigti, kad proporcingumo vertinimas yra vienas iš labiausiai doktriną ribojančių kriterijų. Net tose bylų kategorijose, kur valstybei yra suteikiama plati diskrecija veikti, jos veiksmai turi būti proporcingi siekiamam tikslui Tokią Teismo logiką galima rasti daugelyje sprendimų, pavyzdžiui, paminėtinas Paksas prieš Lietuvą sprendimas, aktualus Lietuvai. Teisė į laisvus rinkimus buvo pripažinta pažeista būtent tuo pagrindu, kad apribojimas buvo neproporcingas. Dėl valstybės veiksmų atitikties proporcingumo reikalavimui daugiau galima rasti, pavyzdžiui, [43]. . Problema yra ta, kad Teismas nėra pateikęs vienintelio ir nekintamo proporcingumo vertinimo ar testo. Vertinant veiksmų proporcingumą siekiamam tikslui, Teismo jurisprudencijoje įžvelgiamas trejopas proporcingumo vertinimas: taikant „tinkamumo“ („suitability“), „būtinumo“ („necessity“), kuris dar yra įvardijamas kaip „mažiau ribojančių priemonių“ testas („less restrictive means test“), ir „griežto proporcingumo“ („strict proportionality“) testus [36, p. 7–8]. Tačiau detalesnė proporcingumo vertinimo analizė yra už šio darbo nagrinėjamos temos ribų, todėl toliau nebus plečiama Daugiau apie proporcingumo vertinimą: Julian Rivers, Proportionality and Variable Intensity of Review, 2006; Yutaka Arai-Takahashi, The Margin of Appreciation Doctrine and the Principle of Proportionality in the Jurisprudence of the ECHR, 2002. Nicolas A. J. Croquet, “The European Court of Human Rights’ Norm-creativeness and Norm-limiting Processes: Resolving a Normative Tension,” 2011. .

 

Demokratinė visuomenė, kaip jau buvo teigiama, yra suprantama kaip pliuralistinė, tolerantiška ir turinti plačias pažiūras, nepaisant to, nėra pakankamai aišku, kokie yra bendrieji standartai, kurie yra vertinami kaip būtini demokratinėje visuomenėje. Suprantama, Teismas gerbia valstybės vertinimo nuožiūros laisvę dėl to, kas yra būtina jos demokratinėje visuomenėje, tačiau manytina, kad identifikavimas, kurios konkrečiai demokratinės vertybės yra vertintinos kaip būtinos, padėtų sustiprinti Konvencijos sistemos, kurioje yra taikoma vertinimo nuožiūros laisvės doktrina, veiksmingumą bei suteiktų doktrinai didesnį taikymo ir veikimo nuspėjamumą [37, p. 208].

Konsensuso teorija

Belgijos lingvistinė byla demonstruoja patį pirmąjį Teismo bandymą naudoti konsensuso standartą, ieškant veiksmingo pagrindo, kuriuo galėtų remtis atliekant teisminės priežiūros funkcijas (nors jo ir nedetalizavo) [47, p. 30]. Yra nuomonių, kad šis standartas tapo tarsi atrama visoje Teismo jurisprudencijoje [47, p. 30]. Doktrinos taikymo Teismo praktikoje kontekste pažymėtina, kad Teismas atsigręžia į Europos Tarybos narių praktiką: ar yra susiformavęs tarptautinis konsensusas analizuotinu klausimu. Kitaip tariant, Teismas nustato valstybės vertinimo nuožiūros laisvės apimtį, atsižvelgiant į Europinio konsensuso (ne)buvimą konkrečiu klausimu. Bandoma remtis bendru susiformavusiu elgesio modeliu ar standartu, kuris „primetamas“ kaip elgesio pavyzdys kitoms valstybėms. Esant tokiam konsensusui, valstybės diskrecija sutartu klausimu yra siaurinama ar jos apskritai netenkama. Nesant bendro modelio ar esant labai nevienodai valstybių praktikai, valstybei atsakovei bus suteikta plati vertinimo nuožiūros laisvė. Pavyzdžiui, Handyside byloje konsensuso nebuvimas dėl moralės turinio suteikė valstybei plačią vertinimo nuožiūros laisvę nuspręsti, kaip moralė suvokiama jos nacionalinėje bendruomenėje [6, para. 48]. O Dudgeon byla pateikia pavyzdį, kaip valstybės vertinimo nuožiūros laisvė susiaurėja, nes yra įsitvirtinusi bendra praktika, konkrečiai, kad daugelyje kitų valstybių savanoriškas homoseksualių žmonių santykiavimas nelaikomas nusikaltimu ir yra dekriminalizuotas nacionaliniuose įstatymuose. Toks europinis konsensusas atėmė iš JK jos vertinimo nuožiūros laisvę remtis tuo, kad tokie homoseksualų veiksmai yra priešingi Šiaurės Airijoje susiformavusiai moralei ir pažeidžia kitų žmonių teises [37, p. 219; 10].

 

Viena iš pagrindinių konsensuso teorijos kritikų – taikymo sistemingumo ir apibrėžtumo stoka. Teismas šio vertinamojo kriterijaus netaiko nuosekliai kiekvienoje byloje, kurioje yra keliamas doktrinos klausimas, be to, yra pakankamai neaišku, kiek valstybių užtenka, siekiant įrodyti, jog valstybių praktika – konsensusas – analizuojamu klausimu yra susiformavusi ir bendra, ar atvirkščiai – valstybės nėra vieningos dėl konkretaus klausimo vertinimo. Dėl šių priežasčių konsensuso teorijos argumentas gali tapti Teismo savivalės priemone arba tiesiog kriterijumi, kuris doktrinos taikymą ne išaiškina, o padaro dar labiau neaiškų. Pateiktini du pavyzdžiai – Leyla Sahin prieš Turkiją [25] ir Lautsi prieš Italiją [30] sprendimai. Pirmajame Teismas padarė išvadą, jog valstybės ir religijos santykis yra labai jautrus bei nėra susiformavusios bendros nuomonės, kuri apibrėžtų religijos svarbą visuomeniniam gyvenimui, atvirkščiai, – valstybių narių praktika analizuotinu klausimu yra labai įvairi, todėl nuspręsti ir vertinti draudimus dėl religinių simbolių nešiojimo yra paliekama tik konkrečiai valstybei ir ji dėl to turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę [25, para. 109–110]. Iš pirmo žvilgsnio Teismo argumentacija atrodo nuosekli, tačiau šiame kontekste tikslinga pateikti teisėjos F. Tulkens atskirąją nuomonę. Teisėja pažymėjo, kad palaikytų vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos taikymą šioje byloje, jei ne du veiksniai: konsensuso įvertinimas (pagal pateiktą medžiagą nebuvo nė vienos valstybės, kuri draustų religinių simbolių nešiojimą aukštosiose mokslo įstaigose, o tai buvo aktualu nagrinėjamai bylai, o draudimai buvo taikomi tik mokyklose, t. y. ganėtinai aiški valstybių praktika netaikyti tokių draudimų universitetams) ir europinės priežiūros svarba. Kitaip tariant, pirma, tam tikras konsensusas ar jo nebuvimas ne visada yra tinkamai įvertintas konkrečios bylos kontekste – jis gali būti susijęs su bendresne problema, bet iš esmės nepateikti bendros pozicijos dėl labai konkrečios situacijos (t. y. yra toks, kad negalima jo pritaikyti pagal analogiją dėl skirtingų situacijos niuansų). Antra, europinės priežiūros paskirtis išsamiai įvertinti konkrečios bylos iškeltus klausimus, nes jie gali būti svarbūs visai Europos bendruomenei. Negalima tiesiog permesti galių valstybei vien tuo pagrindu, kad ji yra „geresnėje padėtyje“ spręsti dėl konkretaus klausimo. Teismo kompetencija – tikrinti valstybės veiksmų atitiktį Konvencijos garantuojamoms teisėms ir laisvėms Atskiroji teisėjos F. Tulkens nuomonė byloje Leyla Sahin prieš Turkiją, para. 2–3 [25]. .

 

Lautsi prieš Italiją byloje Didžioji kolegija pritaikė vertinimo nuožiūros laisvės doktriną, nes valstybė turi diskreciją derinti jai suteiktų švietimo ir mokymo organizavimo funkcijų įgyvendinimą su pagarba tėvų teisei laisvai parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus. Teismas konstatavo, kad faktas, jog nėra europinio konsensuso dėl religinių simbolių buvimo valstybės mokyklose, tik leidžia pritarti pozicijai, kad šis klausimas patenka į valstybės vertinimo nuožiūros laisvę [30, para. 70]. Pažymėtina, kad nėra aišku, kokiu būdu tas „praktikos nebuvimas“ buvo nustatytas, nes prieš tai sprendime nurodoma: „didžiojoje daugumoje Europos Tarybos valstybių narių nėra specifinių reguliavimų dėl religinių simbolių vaizdavimo valstybės mokyklose“ [30, para. 26]. Ir tik penkiose valstybėse: Italijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, kai kuriose Vokietijos žemėse ir Lenkijoje specifinis reguliavimas dėl religinių simbolių valstybinių mokyklų klasėse buvo, tačiau tiek Šveicarijos, tiek Vokietijos, tiek Lenkijos teismas nagrinėjo šitą klausimą ir priėmė sprendimą, kad privalomas religinių simbolių vaizdavimas nėra suderinamas su valstybės neutralumo principu Atskiroji Teisėjų G. Malinverni ir Z. Kalaydjieva nuomonė byloje Lautsi prieš Italiją [30]. . Kitaip sakant, ir šioje byloje buvo pagrįsta visiškai priešinga išvada tai, kurią padarė Teismas, – daugelis valstybių turėjo susiformavusią praktiką nereglamentuoti valstybiniu mastu religinių simbolių vaizdavimo, t. y. konsensusas yra, todėl nuožiūros laisvė turėtų būti siauresnė.

Nepaisant kritikos, kuri galėtų būti atskiro darbo objektu, šia dalimi norėta parodyti, jog yra aiški tendencija – Teismas remiasi „konsensuso įrankiu“, norėdamas pagrįsti vertinimo nuožiūros laisvės apimtį: esant aiškiai ir įsitvirtinusiai valstybių praktikai – vertinimo nuožiūros laisvė konkrečioje byloje susiaurės, skirtinga kitų valstybių praktika (ar nesant jos nuoseklumo) – gali būti pagrindas išplėsti valstybės vertinimo nuožiūros laisvę.

 

Konvencija – „gyvas instrumentas“

Kiekvieną kartą nustatant valstybių praktiką analizuojamu klausimu ir sprendžiant, ar yra bendras europinis konsensusas, svarbu nagrinėti ne tik konkrečios vietovės praktiką, bet ir laiko klausimą, t. y. ar konkreti praktika yra taikoma konkrečiu metu, esant konkrečioms tam laikotarpiui būdingoms aplinkybėms, ar tai tik istorinė kategorija, kuri buvo taikoma prieš dešimtmečius. Laiko klausimas lemia Konvencijos garantuojamų teisių apimtį, jų suvokimą, galimus apribojimus ir atitinkamai – valstybei suteiktą vertinimo nuožiūros laisvės apimtį.

Konvencija yra „gyvas instrumentas“, todėl turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios dienos sąlygas. Toks Konvencijos interpretavimo metodas (dinamiškas interpretavimo metodas) yra vertinamas kaip labai kūrybingas būdas pritaikyti Konvenciją ir apimti tokias situacijas, apie kurias net nebuvo pagalvoję jos kūrėjai penktajame dešimtmetyje [37, p. 210]. Tokio Konvencijos interpretavimo metodo racija paprasta – Konvencija turi būti taikoma ir aiškinama tokiu būdu, kad teisės ir laisvės, kurias ji garantuoja, būtų praktiškos ir efektyvios, o ne teorinės ir iliuzinės [25, para. 136]. Teismas, pritaikydamas „gyvojo instrumento“ koncepciją, susiaurino valstybių vertinimo nuožiūros laisvę tiek dėl Konvencijos teisių ir laisvių turinio vertinimo [8; 10; 25], tiek dėl teismo procedūrinių klausimų, pavyzdžiui, Loizidou prieš Turkiją byloje [15] Teismas paneigė Turkijos poziciją, kad ji nėra sutikusi su Teismo jurisdikcija klausimais, susijusiais už jos ribų, – buvo tiesiogiai pasakyta, Konvencijos nuostatos negali būti interpretuojamos atsižvelgiant tik į jos autorių išreikštus ketinimus prieš daugiau nei keturiasdešimt metų [15; 37, p. 211]. Dinamiškas interpretavimas neaplenkė ir „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ testo ir tapo vienas iš jo vertinamųjų elementų, pavyzdžiui: Teismas pripažino, kad tradicinės šeimos palaikymas ir skatinimas pats savaime yra teisėtas ir netgi pagirtinas (t. y. šis pagrindas gali būti teisės ribojimo tikslas), bet tai negali būti daroma „neteisėtos“ (illegitimate) šeimos sąskaita, kuri yra vienodai saugoma Konvencijos 8 straipsnio (t. y. tai nėra būtina demokratinei visuomenei), atsižvelgiant į nacionalinių įstatymų evoliucionavimą, plėtrą ir tai, kad jie ir toliau plečiasi ir keičiasi kartu su atitinkamais tarptautiniais instrumentais [9, para. 40–41].