Straipsnis Vertinimo nuožiūros laisvės doktrina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje

Toks kūrybingas, lankstus ir dinamiškas Konvencijos aiškinimas ir taikymas išskiria Europos žmogaus teisių apsaugos mechanizmą iš kitų ir leidžia pritaikyti Konvencijos apsaugą pasikeitusioms aplinkybėms ir teisių turiniui nustatyti bei atitinkamai nustatyti valstybių vertinimo nuožiūros laisvės apimtį [37, p. 212].

Teisių fundamentalumas demokratinėje visuomenėje

Kita Teismo pozicija, iš kurios galima nustatyti doktrinos taikymo apimtį, yra tam tikrų teisių priskyrimas prie fundamentaliųjų teisių demokratinėje visuomenėje („fundamental rights in a democratic society“), pagal jų poveikį ir prigimtį. Tai tokios teisės, kurios sudaro demokratinės visuomenės branduolį, pagrindą, be kurio neįsivaizduojamas visas demokratijos egzistavimas, ir dėl to yra labai svarbios visai Konvencijos sistemai [37, p. 219]. Nustačius nagrinėjamų teisių fundamentalumą demokratinėje visuomenėje valstybės vertinimo nuožiūros laisvė tų teisių atžvilgiu susiaurėja bei taikomas daug griežtesnis proporcingumo testas [33, p. 23].

Susisteminus Teismo praktiką ir teisės literatūrą, galima pateikti tokius pavyzdžius dėl teisių fundamentalumo demokratinėje visuomenėje: kai yra kalbama apie saviraiškos laisvės suvaržymus politinėse kalbose, valstybės vertinimo nuožiūros laisvė yra daug siauresnė nei saviraiškos laisvės suvaržymai meno perspektyvoje, remiantis moralės apsauga [46; 37, p. 220; 18; 20]; kalbant apie taikių susirinkimų ir asociacijų laisvę, garantuojamą Konvencijos 11 straipsnio, daug dėmesio skiriama politinėms partijoms, nes jų vaidmuo demokratijoje yra fundamentalus – politinių partijų įsisteigimo (ir veikimo) ribojimo klausimai yra ta sritis, kurioje vertinimo nuožiūros laisvė yra labai siaura [17, para 135–136]; teisė į laisvus rinkimus, pagal Pirmojo papildomo protokolo 3 straipsnį, yra minima kaip fundamentali demokratinėje visuomenėje ir dėl to ji turėtų susiaurinti valstybės vertinimo nuožiūros laisvę, tačiau pasyviosios rinkimų teisės kontekste valstybėms yra skirta pakankamai plati diskrecija [29, para. 96].

 

Be teisių fundamentalumo demokratinėje visuomenėje vertinimo, pažymėtina, kad Teismas tam tikrais atvejais apibendrina ir įvardija kategorijas bylų, kuriose valstybei yra suteikiama plati vertinimo nuožiūros laisvė.

Tam tikrų kategorijų bylos

Teismas netiesiogiai yra pasakęs, kad vidinės vertinimo nuožiūros galios apimtis nėra identiška kiekvienam iš tikslų [13; 37, p. 217]. Peržiūrėjus EŽTT jurisprudenciją ir teisės literatūrą, galima išvardyti tam tikras kategorijas bylų, kuriose įžvelgiama, jog valstybei suteikiama plati vertinimo nuožiūros laisvė. Pažymėtina, kad šioje dalyje nėra analizuojama, kokiais kriterijais rėmėsi Teismas, nustatydamas doktrinos veikimo apimtį. Nepaisant to, kai yra indikacija, kad konkreti byla gali būti priskirtina vienai iš toliau pateikiamų kategorijų, iškyla teisinis argumentas, kad valstybė turi pagrindą remtis plačia vertinimo nuožiūros laisve.

Bylose, kuriose nagrinėjamas moralės suvokimas ir interpretavimas, valstybė yra geresnėje padėtyje nustatyti moralės turinį pagal jos vidinį kontekstą, taip suteikiant jai plačią vertinimo nuožiūros laisvę [6, para. 48]. Tačiau net ir šiame kontekste reikia turėti omenyje konsensuso ir „gyvojo instrumento“ teorijas [9; 10].

Valstybei bus suteikta plati vertinimo nuožiūros laisvė bylose, kuriose nagrinėjamas valstybės ir religijos santykis, tačiau valstybė turi būti neutrali ir nešališka, nesiekianti eliminuoti religijos pliuralizmo [25, para. 109]. Valstybėms yra suteikiama plati diskrecija nustatant savo rinkimų sistemą bei reikalavimus, kurie bus keliami kandidatams [29, para. 96]. Plati vertinimo nuožiūros laisvė buvo suteikta sprendimuose, nagrinėjančiuose, inter alia, miesto planavimo, visuomenės ir jos ekonomikos perėjimo iš komunistinių totalitarinių režimų į laisvosios rinkos demokratiją administravimo bei kultūrinės nuosavybės nacionalizavimo klausimus [23; 43, p. 316], logiška ir pagrįsta, kad prie šių klausimų prisideda ir nacionalinis saugumas [37, p. 231].

 

Nacionalinio saugumo itin jautri prigimtis siejama su pagarba valstybės suverenitetui, paaiškina platesnį doktrinos taikymą situacijomis, susijusiomis su saugumo užtikrinimu. Be to, Teismas yra pripažinęs, kad, siekiant teisėto tikslo, tokio kaip antai nacionalinis saugumas, valstybei yra suteikiama platesnė vertinimo nuožiūros laisvė [11, para 67; 19, para. 90; 40, p. 255]. Kita vertus, nors tai yra vienas iš valstybės lengviausiai manipuliuojamų tikslų pateisinti asmens teisės ribojimą bei liečia itin jautrius valstybingumo klausimus, toks pagrindas nesuteikia valstybei neribotos laisvės. Teismas yra pateikęs, kad, kai valstybė pažeidžia intymiausius individo privataus gyvenimo aspektus, yra reikalaujamos ypač rimtos priežastys pateisinti tokį apribojimą [19, para. 90]. Tai, kad valstybė ne visada gali neribotai pateisinti žmogaus teisių ir laisvių apribojimus nacionalinio saugumo tikslais, galima iliustruoti išsiuntimo bylomis, pavyzdžiui, Chalal prieš JK [16] ar Saadi prieš Italiją [27]. Jose buvo svarus pagrindas remtis nacionaliniu saugumu teisinant teisių suvaržymus, tačiau Teismas konstatavo, jei pareiškėjus išsiuntus, jiems gresia realus pavojus būti kankinamiems ar patirti kitokį žeminamą elgesį, tai negali būti derinama su grėsme valstybės saugumui, kylančia pareiškėjo neišsiuntus. Šių bylų ypatumas – Teismo ne kartą patvirtinta absoliuti Konvencijos 3 straipsnio apsauga.

 

Atsižvelgiant į šias bylas, susijusias su Konvencijos 3 straipsniu, kyla klausimas dėl vertinimo nuožiūros laisvės taikymo bylose, kuriose nagrinėjami Konvencijos straipsniai, garantuojantys absoliučias teises, pavyzdžiui, Konvencijos 2, 3, 4 straipsniuose. Teigiama, kad nėra tam tikrų a priori ribų dėl Konvencijos straipsnių, pagal kuriuos doktrina negali būti taikoma [49]. Nepaisant to, šių teisių suvaržymo pagrindimas reikalauja aukštesnių standartų: Konvencijos 2 straipsnio („Teisė į gyvybę“) apribojimas, vertinamas pagal „absoliutaus būtinumo“ testą. Teisė į gyvybę negali būti derinama su kitomis teisėmis, tačiau tam tikro pobūdžio bylose, pavyzdžiui, nėštumo nutraukimo (Vo prieš Prancūzija [24]) ar fetuso teisės į gyvybę (Evans prieš JK [26]), ir nesant europinio konsensuso, Teismas suteikia valstybėms laisvę nuspręsti pačioms. Teigiama, kad dėl absoliutaus Konvencijos 3 straipsnio („Kankinimo uždraudimas“) pobūdžio doktrina negali būti taikoma vertinant tiek valstybės pozityviąsias, tiek negatyviąsias pareigas, nes nėra numatytų galimų šio straipsnio apribojimų [49; 39, p. 70]. Dėl šios priežasties negali būti derinamos kankinimo ar kitokio orumą žeminančio elgesio grėsmės ir išsiuntimo priežastys (Chalal prieš JK ar Saadi prieš Italiją bylos). Konvencijos 4 straipsnio („Vergijos ir priverčiamojo darbo draudimas“) bylose dėl itin siauro straipsnio interpretavimo Teismas valstybei palieka itin siaurą diskreciją [49]. Nepaisant to, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Teismas kategoriškai neatsisako taikyti doktrinos bylose dėl pastarųjų straipsnių [39, p. 12]. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad siauresnės diskrecinės galios lemia platesnę europinę priežiūrą [13, para. 59; 37, p. 218].

Apibendrinus galima daryti išvadą, kad Teismas yra identifikavęs tam tikras kategorijas bylų, kuriose valstybė turi plačią diskreciją, tačiau šiame kontekste reikia pabrėžti, kad tai nesustabdo Teismo nustatyti ir pripažinti pareiškėjo teisių ir laisvių pažeidimą, jei valstybės veiksmai buvo neproporcingi [43, p. 317]. Atsižvelgiant į tai, vertinant doktrinos taikymo apimtį, negalima pamiršti kitų išvardytų vertinamųjų kriterijų.

 

3. Kritiškas požiūris į vertinimo nuožiūros laisvės doktriną

Iš pateiktų įžvalgų matyti, kad tam tikrais atvejais doktrina yra universalus įrankis – panacėja – išspręsti teisines problemas, kita vertus, atsižvelgiant į doktrinos kompleksiškumą ir neapibrėžtumą, yra pagrįsta kelti klausimą, ar ši doktrina nėra tam tikra Pandoros skrynios išraiška, kuria ilgainiui yra vis sunkiau suvaldyti?

Nevyriausybinės organizacijos, pasisakydamos tiek dėl Braitono deklaracijos siekių, tiek dėl priimto 15 protokolo, stipriai pasisakė prieš tiesioginį referavimą į vertinimo nuožiūros laisvės doktriną ir subsidiarumo principą Konvencijos tekste, pažymėdamos, kad nėra aišku, kodėl šiems dviem Konvencijos interpretavimo principams suteikta didesnė svarba nei, pavyzdžiui, Konvencijos kaip „gyvo instrumento“ interpretavimo metodui ar kitiems principams [50]. Pabrėžiama, kad 15 protokolas, be kita ko, ir jo 1 straipsnis, kuriame numatoma, jog bus papildoma Konvencijos preambulė, neturėtų kaip nors susilpninti žmogaus teisių apsaugos, todėl yra labai svarbu, kad pastarasis straipsnis (o įsigaliojus 15 protokolui ir nauja Konvencijos preambulės dalis) būtų aiškinamas atsižvelgiant į šio protokolo travaux préparatoires, iš kurio išplaukia, kad vertinimo nuožiūros laisvės doktrina, įtvirtinus ją Konvencijos preambulėje, turi būti suprantama ir taikoma taip, kaip suformuluota Teismo jurisprudencijoje [50]. Kitaip tariant, baiminamasi, kad, įsigaliojus 15 Protokolui, kuriuo inter alia Konvencijos tekste būtų įtvirtinta tiesioginė nuoroda į vertinimo nuožiūros laisvės doktriną, tai sukurs naują / modifikuotą Konvencijos interpretavimo įrankį arba tam tikrą šios doktrinos viršenybę prieš kitus Konvencijos nuostatų aiškinimo principus. Pažymėtina, kad Teismas taip pat yra išreiškęs nuomonę dėl 15 protokolo projekto [51]. Įvertinus šią nuomonę bei 15 protokolo 1 straipsnio formuluotę, nėra pagrindo manyti, kad vieną dieną Atsižvelgiant į tai, kiek užtruko 14 protokolo įsigaliojimas, yra pagrindo abejoti, kad 15 protokolas bus itin operatyviai ratifikuojamas visų 47 valstybių ir įsigalios greitu metu. įsigaliojus 15 protokolui nauja Konvencijos preambulės dalimi bus sukurta kitokia visos Konvencijos esmė ar jos įgyvendinimo sistema, t. y. kitoks vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos aiškinimas ir taikymas. Kita vertus, nagrinėjamo darbo kontekste pažymėtina, kad nei Teismo nuomonė, jog šiuo metu 15 protokolo 1 straipsnio tekstas yra kur kas aiškesnis, akcentuojant, jog vertinimo nuožiūros laisvės doktrina pagal šį straipsnį turima omenyje tokia, kaip ją suformavo ir taiko Teismas savo jurisprudencijoje, nei 15 protokolo aiškinamasis pranešimas [52] nepateikia, kaip konkrečiai yra taikoma vertinimo nuožiūros laisvės doktrina, ir neišsprendžia probleminių doktrinos aspektų, kurių egzistuoja nepriklausomai nuo 15 protokolo.

 

Vaizdingas doktrinos problemiškumo apibūdinimas – vertinimo nuožiūros laisvės doktrina kaip plintanti liga [48, p. 594; 33, p. 21]. Doktrina nenuspėjama ir neaiški jos taikymo apimtis: tiek vertinant doktriną kaip bendrąjį Teismo taikomą įrankį, tuo požiūriu, kad nėra apibrėžta, kokiose bylose Teismas ją taikys visada, tiek konkrečioje byloje, nes nėra suformuluota kriterijų, kuriais EŽTT sistemingai remiasi, taikydamas doktriną ir nustatydamas nagrinėjamos bylos konkrečią doktrinos apimtį. Kaip jau buvo pateikta šio darbo antroje dalyje, įžvelgiami tam tikri Teismo praktikoje taikomi kriterijai, kurie padeda įvertinti doktrinos taikymo apimtį, tačiau konsensuso kriterijaus pavyzdys puikiai parodo esamus pavojus: nėra aišku, kada jie bus pritaikyti ir ar jie bus tinkamai Teismo įvertinti. Teigiama, kad, „kai yra vertinama proporcingumo ir vertinimo nuožiūros laisvės sąveika, analizuotini tokie veiksniai: pačios teisės svarbumas, ribojimo objektyvumas ir teisės ir praktikos konsensusas.“ [49] Kaip rodo praktika, Teismas ne visada laikosi tokios nuoseklios pozicijos. Nesistemingas ir nepagrįstas doktrinos taikymas pažeidžia teisinio tikrumo principą, mažina pasitikėjimą Teismu, suteikia per daug lankstumo susitariančioms šalims, o tai labai kenkia Konvencijos teisių vienodumui ir universalumui [33, p. 28].

Sistemingai nepagrįstas doktrinos taikymas veda prie Teismo kaip autoritetingos institucijos statuso nuvertinimo. Per daug liberalus doktrinos taikymas valstybių naudai ilgainiui gali turėti įtakos Teismo pretenzijai būti autoritetinga institucija, interpretuojančia ir vertinančia Konvenciją [33, p. 22], tokiu būdu kompromituodamas savo tikslą užtikrinti Konvencijos 19 straipsnį. Teigiama, kad Teismas, taikydamas vertinimo nuožiūros laisvės doktriną kartu su konsensuso koncepcija, vengia atsakomybės už savo sprendimus [42, p. 124; 34, p. 852]. Kita vertus, tokia teisminė savivarža („judicial self-restraint“) pateisinama Teismui suteikta galimybe išvengti didesnio politinio konflikto ir derinti susitariančiųjų šalių suverenitetą su jų įsipareigojimais pagal Konvenciją [42, p. 123; 34, p. 846].

 

Ar doktrinos taikymas gali būti suderinamas su pakankamu mažumos teisių užtikrinimu? Atsižvelgiant į Teismo taikomas koncepcijas, kuriomis jis nustato doktrinos apimtį, pavyzdžiui, Europos konsensuso kriterijus, yra rizikuojama, jog nebus tinkamai užtikrinamos mažumos teisės [34, p. 851]. Teismas dažnai turi vertinti valstybės atliktą daugumos ir viešojo intereso bei mažumos teisių užtikrinimo pusiausvyrą. Suteikiant valstybei plačią diskreciją ir grąžinant kilusį klausimą spręsti valstybei atsakovei yra nemaža tikimybė, kad pastaroji išlaikys ankstesnę savo poziciją, todėl kyla grėsmė, jog mažumos teisės nebus apsaugotos dėl itin nepalankaus ir stipraus tos valstybės socialinio ir politinio spaudimo.

Doktrina neaplenkia ir itin filosofinės galimo teisingumo iškraipymo problemos. Teismas kai kuriose bylose, kurių sprendimas argumentuojamas remiantis vertinimo nuožiūros laisvės doktrina ir kuriose atsisakoma pateikti byloje iškilusio teisiškai ar socialiai aktualaus aspekto aiškinimą iš esmės, perduoda šią atsakomybę atgal valstybei, kurios veiksmai ir buvo skundžiami, t. y. kuri jau atliko šio klausimo aiškinimą Pavyzdžiui, tokią situaciją galima įžvelgti Lautsi prieš Italiją byloje [30]. . Teisės filosofijos požiūriu tokia situacija gali sukurti abejonę, ar tinkamai įgyvendinamas teisingumas, nes toks reiškinys yra tam tikro pobūdžio nemo judex in causa sua (lot. niekas negali būti teisėjas savo pačios byloje) principo pažeidimas. Pritaikydamas doktriną Teismas suteikia valstybei galimybę susiklosčiusią situaciją vertinti pačiai ir tapti „teisėja“ savo pačios byloje. Reikia pažymėti, kad EŽTT priima nagrinėti bylą tik jei inter alia buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės. Kitaip tariant, po to, kai valstybė įvertino susiklosčiusią situaciją. Teismas turėtų įvertinti skundžiamus valstybės veiksmus pagal bendrai suformuotą Konvencijos sistemą ir standartus, taip sistemingai aiškinant Konvenciją ir užtikrinant jos universalumą, bendrumą ir veiksmingumą europiniu lygiu.

 

Kita vertus, pritaikius R. Dworkin pateiktą teisminio aktyvizmo ir teisminio susivaržymo teoriją, būtų galima įžvelgti, jog, naudodamas doktriną, Teismas laikosi teisminio susivaržymo krypties, kurią R. Dworkin įvardija kaip paklusimo teisei teoriją [38, p. 201–205]. Pagrindinė jos idėja remiasi prielaida, jog piliečiai turi moralinių teisių valstybės atžvilgiu be to, ką jiems eksplicitiškai numato teisė, tačiau dėl šių teisių pobūdžio ir tvirtumo galima diskutuoti; kitos politinės institucijos, ne teismai, yra atsakingos už sprendimą, kokias teises reikia pripažinti“ [38, p. 202–203]. Pritaikius šią teoriją pagrįsti doktrinos taikymą, moralinės teisės – tai valstybės turimo papildomos teisės, kai ji varžo asmenų teises ir laisves dėl bendro valstybės (ar paprasčiausios daugumos) intereso, o politinės institucijos turi būti suprantamos kaip nacionalinės valdžios organai, kurie yra arčiau savo nacionalinės teisinės ir politinės sistemos. Todėl Europos teismas negali spręsti, kokias teises (kokį bendrą interesą) reikia pripažinti toje valstybėje. Be to, anot R. Dworkin, teismai neturi spręsti kontroversiškų politinės moralės klausimų, nes jie turi palikti šiuos sprendimus kitoms valdžios institucijoms [38, p. 205], apeliuojant į demokratiją. Šią tezę adaptavus prie Konvencijos mechanizmo konteksto, darytina išvada – kuri pateisina doktrinos taikymą – EŽTT neturėtų spręsti konkrečios valstybės kontroversiškų politinių ar moralės klausimų, tai turi atlikti nacionalinės valdžios institucijos. EŽTT turėtų įsikišti ir pasisakyti dėl tokio pobūdžio klausimų, tik jei tai akivaizdžiai prieštarauja bendriems Europos standartams ir bendrai teisingumo sąvokai Šioje vietoje teisingumo sąvoka yra vartojama sutinkant su R. Dworkin pateikta pozicija dėl esminės perskyros tarp teisingumo sąvokos ir sampratos. Daugiau žiūrėti [38, p. 196–200]. .

 

Nepaisant viso to, kas išdėstyta, problema yra ne doktrinos taikymas per se, bet nenuoseklus ir neišsamiai argumentuotas doktrinos taikymas ir tai, kad nėra tikslių doktrinos apimtį nustatančių kriterijų. Iš tiesų Teismas yra konstatavęs, kad

vertinimo nuožiūros laisvės apimtis nėra identiška kiekvienoje byloje, bet priklauso nuo konteksto. Reikšmingi veiksmai pačios Konvencijos saugomos teisės prigimtis, jos svarba individui ir skundžiamų veiksmų prigimtis. Buckley v. the United Kingdom, ECtHR Judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996-IV, para 74.
Neabejotina, kad nėra įmanoma pateikti vienintelės doktrinos taikymo taisyklės, kuri tiktų kiekvienai bylai, tačiau šiame kontekste reikia pažymėti, kad Teismas taip pat nepateikia sistemingo ir nuoseklaus praktikoje minimų doktrinai taikyti „reikšmingų veiksnių“ aiškinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad, atsižvelgiant į 15 protokolą, kuris įsigaliojęs tiesiogiai įtvirtins valstybės vertinimo nuožiūros laisvę užtikrinant įsipareigojimus pagal Konvenciją su visomis grėsmėmis, kurios yra keliamos dėl šio protokolo, ir į Europos Sąjungos prijungimą prie Konvencijos, kuris sukurs šiam kompleksiniam europinio mechanizmo gigantui (t. y. Europos Sąjungai) galimybę remtis vertinimo nuožiūros laisve, nuoseklus, suprantamas nagrinėjamos doktrinos ir jos taikymo vertinimo elementų aiškinimas yra ypač svarbus.
 

Išvados

Braitono deklaracijoje įtvirtinta, kad Teismo jurisprudencija aiškiai suformavo, jog Konvencija suteikia valstybei vertinimo nuožiūros laisvę įgyvendinant Konvenciją. Ir nors neginčijama, kad Teismo praktika išties nedviprasmiškai skelbia tokios diskrecijos per se egzistavimą, teigti, jog jurisprudencija taip pat aiškiai suformavo šios valstybės laisvės apimties nustatymo kriterijus bei vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos taikymo praktiką, dar per anksti.

Žiūrint chronologiškai vertinimo nuožiūros laisvės doktrina pirmą kartą Konvencijos institucijų buvo pritaikyta vadinamosiose nepaprastosios padėties bylose pagal Konvencijos 15 straipsnį. Valstybei suteikta plati vertinimo nuožiūros laisvė vertinant materialiuosius šio straipsnio elementus – daugiau nei per pusamžį Konvencijos galiojimo nėra nė vienos bylos, kurioje Teismas būtų pripažinęs, kad valstybė viršijo jai suteiktą nepaprastosios padėties pripažinimo diskreciją. Vienas iš galimų tokios praktikos veiksnių – politinis šios doktrinos pobūdis, kuris matomas ir kito pobūdžio bylose.

Vertinimo nuožiūros laisvės doktrinos taikymas yra grindžiamas subsidiariu Konvencijos apsaugos mechanizmo pobūdžiu. Tai yra suprantama taip: a) valstybė turi pirminę pareigą užtikrinti Konvencijos garantuojamas teises ir laisves; b) valstybė yra geresnėje padėtyje vertinti apribojimų būtinumą ir visos situacijos kontekstą; c) Teismo užduotis nėra siekis užimti nacionalinių teismų vietą; d) Teismo atliekama peržiūra nėra apribota vien nustatymu, ar atsakinga valstybė pasinaudojo savo diskrecija pagrįstai, atidžiai ir sąžiningai, Teismas kontroliuoja ir valstybės elgesio suderinimo su įsipareigojimais pagal Konvenciją vertinimą; e) peržiūrėdamas valstybės veiksmus ir elgesį, Teismas yra galutinis vertintojas ir arbitras.

Vertinimo nuožiūros laisvės apimties nustatymas svarbus, nes nuo jos priklauso europinės priežiūros intensyvumas: kuo siauresnė laisvė suteikiama valstybei, tuo griežčiau yra atliekama europinė priežiūra, kuo vertinimo nuožiūros laisvė yra platesnė – tuo didesnė tikimybė, kad ginčytini valstybės veiksmai Teismo bus „išteisinti“.

 

Pagal EŽTT praktiką galima išskirti tokius dažniausiai taikomus kriterijus, pagal kuriuos nustatoma valstybei suteiktos laisvės apimtis: a) valstybės teisių ir laisvių ribojimus pateisinanti „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ teorija, kurios vienas iš svarbiausių aspektų yra visai Konvencijos sistemai būdingas proporcingumo principas, ribojantis net ir plačiausią valstybei suteiktą vertinimo diskreciją; b) konsensuso teorija, kuri remiasi lyginamąja valstybių praktikos analize: esant bendram europiniam standartui, valstybės diskrecija siaurėja arba valstybė jos apskritai neturi; c) Konvencijos kaip „gyvo instrumento“ interpretavimo metodas: Konvencijos garantuojamos teisės ir laisvės turi būti aiškinamos dinamiškai, atsižvelgiant į aplinkybių kaitą. Valstybės, užtikrindamos konkrečias teises ir laisves, turi interpretuoti Konvenciją, atsižvelgdamos į konkretaus laikotarpio socialinį, teisinį ir kitą kontekstą; d) Teismas bando įvesti teisių hierarchiją – išskirti teises, kurios yra fundamentalios demokratinei visuomenei ir aukščiausios svarbos visai Konvencijos sistemai, pavyzdžiui: saviraiškos laisvė, ypač politiniame kontekste, susirinkimų ir asociacijų laisvė, laisvų rinkimų teisė. Įgyvendinama ir užtikrindama šias teises, valstybė turi labai siaurą vertinimo nuožiūros laisvę ir tokiomis situacijomis yra atliekamas griežtesnis proporcingumo vertinimas; e) EŽTT jurisprudencijoje pastebimos vertinimo nuožiūros laisvės apimties konceptualizavimas tam tikrų kategorijų bylose, kuriose Teismas valstybei suteikia plačią diskreciją. Tai bylos, nagrinėjančios tokius klausimus: moralės turinys, valstybės ir religijos santykis, miestų planavimas, rinkimų sistemos pasirinkimas, nacionalinis saugumas. Tačiau net ir tokiu atveju Teismas lieka paskutinis arbitras, vertinantis valstybės veiksmų atitiktį Konvencijai, ir kiekvienu atveju turi būti vertinamas veiksmų proporcingumas.

Teismas, taikydamas vertinimo nuožiūros laisvę, įgauna lankstumą: taip gali išreikšti pagarbą valstybės suverenitetui ir išvengti galimos politinės konfrontacijos spręsdamas kontroversiškus, moralinius ir politinius klausimus. Tačiau vertinimo nuožiūros laisvės doktrina, kokią ją dabar taiko EŽTT, kelia grėsmę Teismui prarasti autoritetingos institucijos statusą, nepakankamai užtikrina mažumos teises, silpnina žmogaus teisių universalumą, iš dalies iškraipo teisingumo sąvoką. Atsižvelgiant į išdėstytą kritiką, ypač įvertinus tą faktą, kad, įsigaliojus 15 protokolui, kuris tiesiogiai įtrauks nuorodą į vertinimo nuožiūros laisvę Konvencijos tekste, bei Europos Sąjungos prisijungimą prie Konvencijos ir jo poveikį taikant doktriną, tai pat siekiant sumažinti keliamą grėsmę, būtina doktriną taikyti nuosekliai ir tinkamai bei pakankamai argumentuotai, įvesti apibrėžtų vertinimo nuožiūros laisvės apimtį nustatančių kriterijų sistemą.

 

Literatūra

Norminiai teisės aktai

  • Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista protokolais nr. 11 ir nr. 14, Valstybės žinios, nr. 156-7390.
  • Teismų praktika

  • A et al. v. United Kingdom, ECtHR Grand Chamber Judgment of 19 February 2009, Selected for publication in Reports of Judgments and Decisions.
  • Belgian Linguistic Case, ECtHR Judgments of 9 February 1967 and 23 July 1968, Series A No. 5 and 6.
  • Brannigan and McBride v. United Kingdom, ECtHR (Plenary) Judgment of 26 May 1993, Series A No. 258-B.
  • Broniowski v. Poland, ECtHR Grand Chamber Judgment of 22 June 2004, Reports of Judgments and Decisions 2004-V.
  • Chahal v. United Kingdom, ECtHR Grand Chamber Judgment of 15 November 1996, Reports 1996-V.
  • Christine Goodwin v. UK, ECtHR Grand Chamber Judgment of 11 July 2002, Reports of Judgments and Decisions 2002-VI.
  • Denmark v. Greece, Norway v. Greece, Sweden v. Greece, Netherlands v. Greece, pareiškimo numeriai 3321/67, 3322/67, 3323/67, 3344/67, 12 Yearbook of European Convention, Special Edition, 1969.
  • Dudgeon v. United Kingdom, ECtHR (Plenary) Judgment of 22 October 1981, Series A No. 45.
  • Evans v. UK, ECtHR Grand Chamber Judgment of 10 April 2007, Selected for publication in Reports of Judgments and Decisions.
  • Frette v. France, ECtHR Judgment of 26 February 2002, Reports of Judgments and Decisions 2002-I.
  • Greece v. United Kingdom and Northern Ireland, Application No. 176/56, Commission (Plenary) Reports (31) of 26 September 1958.
  • Handyside v. United Kingdom, ECtHR (Plenary) Judgment of 7 December 1976, Series A No. 24.
  • Ireland v. United Kingdom, ECtHR (Plenary) Judgment of 18 January 1978, Series A No. 25.
  • Janowski v. Poland, ECtHR Grand Chamber Judgment of 21 January 1999, Reports of Judgements and Decisions 1999-I.
  • Lautsi v. Italy, Application No. 30814/06, ECtHR Grand Chamber Judgment of 18 March 2011, Reports of Judgments and Decisions 2011.
  • Lawless v. Ireland (No. 3), ECtHR Judgment of 1 July 1961, Series A No. 3.
  • Leander v. Sweden, ECtHR Judgment of 26 March 1987, Series A No. 116.
  • Leyla Sahin v. Turkey, ECtHR Grand Chamber Judgment of 10 November 2005, Reports of Judgments and Decisions 2005-XI.
  • Loizidou v. Turkey (Preliminary Objections), ECtHR Grand Chamber Judgement of 23 March 1995, Serial A No. 310.
  • Marckx v. Belgium, ECtHR (Plenary) Judgment of 13 June 1979, Series A No. 31.
  • Paksas v. Lithuania, Application No. 34932/04, ECtHR Grand Chamber Judgment of 6 January 2011, Reports of Judgments and Decisions 2011.
  • Saadi v. Italy, ECtHR Grand Chamber Judgment of 28 February 2008, Selected for publication in Reports of Judgments and Decisions.
  • Smith and Grady v. UK, ECtHR Judgment of 27 September 1999, Reports of Judgments and Decisions 1999-VI.
  • Soering v. United Kingdom, ECtHR (Plenary) Judgment of 7 July 1989, Series A No. 161.
  • Sunday Times v. United Kingdom, ECtHR (Plenary) Judgment of 26 November 1991, Series A No. 217.
  • Tammer v. Estonia (No. 2), ECtHR Judgment of 6 February 2001, Reports of Judgments and Decisions 2001-I.
  • Tyrer v. United Kingdom, ECtHR Judgment of 25 April 1978, Series A No. 26.
  • United Communist Party of Turkey and others v. Turkey, ECtHR Grand Chamber Judgment of 30 January 1998, Reports 1998-I.
  • Vo v. France, ECtHR Grand Chamber Judgment of 8 July 2004, Reports of Judgments and Decisions 2004-VIII.
  • Kiti tarptautiniai dokumentai

  • Braitono deklaracija, priimta aukšto lygio konferencijoje, vykusioje Braitone 2012 m. balandžio 19–20 d., inicijuotoje Europos Tarybos Ministrų Komitetui pirmininkaujančios Jungtinės Karalystės.
  • Protokolas, iš dalies keičiantis Konvenciją, Council of Europe, Committe of Ministers, 29 April 2013.
  • Specialioji literatūra

  • Akmak’, Cenap, The Problem Relating to the Margin of Appreciation Doctrine under the European Convention on Human Rights, 2 Rev, Int‘l L, & Pol., 18, 2006.
  • Arai-Takahashi, Yutaka, The Margin of Appreciation Doctrine and the Principle of Proportionality in the Jurisprudence of the ECHR, Antwerpen: Intersentia, 2002.
  • Benvenisti, Eyal, “Margin of Appreciation, Consensus and Universal Standards,” Journal of International Law and Politics, vol. 31:843.
  • Cameron, Iain, National Security and the European Convention on Human Rights, Hague: Kluwer Law International, 2000.
  • Croquet, Nicolas A. J., “The European Court of Human Rights’ Norm-creativeness and Norm-limiting Processes: Resolving a Normative Tension,” Columbia Journal of European Law, 2011.
  • Čilinskas, Kęstutis; Danutė Jočienė, Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikoje teisėje. Vilnius, 2004.
  • Dijk, Pieter van; Fried van Hoof, Arjen van Rijn, Leo Zwaak (eds.), Theory and Practice of the European Convention on Human Rights, Antwerpen: Intersentia, 2006.
  • Dworkin, Ronald, Rimtas požiūris į teises, į lietuvių kalbą vertė Karolis Klimka, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.
  • Harris, David; Michael O'Boyle, Edward Bates, Carla Buckley, Harris, O’Boyle and Warbrick: Law of the European Convention on Human Rights, Second Edition, Oxford University Press, 2009.
  • Yourow, Howard C., “The Margin of Appreciation Doctrine in the Dynamics of European Human Rights Jurisprudence,” International Studies in Human Rights, Martinus Nijhoff Publishers, 1996.
  • Janis, Mark W.; Richard S. Kay, Anthony W. Bradley, European Human Rights Law: Text and Materials, Third Edition, Oxford University Press, 2008.
  • Jočienė, Danutė, Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas užsienio valstybių ir Lietuvos Respublikos teisėje. Vilnius: Eugrimas, 2000.
  • Leonaitė, Erika, „Procesiniai saugikliai Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį“, Teisė, 2011, t. 81.
  • Leonaitė, Erika, „Proporcingumo principas ir jo taikymas EŽTT bylose prieš Lietuvą pagal EŽTK 8 straipsnį“, Teisė, 2010, t. 77.
  • Letsas, George, “Two Concepts of the Margin of Appreciation,” Oxford Journal of Legal Studies, 2006, vol. 26, no. 4, pp. 705–732.
  • Macdonald, Ronald St. John, The Margin of Appreciation in the Jurisprudence of the European Court of Human Rights, International Law at the Time of its Codification: Essays in Honor of Roberto Ago, 1987.
  • Mowbray, Alastair, “A Study of the Principle of Fair Balance in the Jurisprudence of the European Court of Human Rights,” Human Rights Law Review 10:2, Oxford University Press, 2010.
  • Nieuwenhuis, Aernout, “State and Religion, Schools and Scarves: An Analysis of the Margin of Appreciation as Used in the Case of Leyla Sahin v. Turkey, Decision of 29 June 2004, Application Number 44774/98,” European Constitutional Law Review, 1: 495–510, T.M.C.ASSER PRESS and Contributors, 2005.
  • Rivers, Julian, Proportionality and Variable Intensity of Review, 65 Cambridge L. J. 174, 2006.
  • Shany, Yuval, “Toward a General Margin of Appreciation Doctrine in International Law?,” The European Journal of International Law, vol. 16, no. 5, EJIL, 2006.
  • Sweeney, James A., “Margins of Appreciation: Cultural Relativity and the European Court of Human Rights in the Post-Cold War Era,” International and Comparative Law Quarterly, vol. 54, April, 2005, pp. 459–474.
  • Tümay, Murat, “The ‘Margin of Appreciation Doctrine’ Developed by the Case Law of the European Court of Human Rights,” Ankara Law Review, 2008, vol. 5, no. 2, pp. 201–234.
  • Įvairūs

  • Joint NGO (Amnesty International, the AIRE Centre, the European Human Rights Advocacy Centre, the Helsinki Foundation for Human Rights, Human Rights Watch, Interights, the International Commission of Jurists, JUSTICE, Open Society Justice Initiative and REDRESS) statement on Protocol 15 to the ECHR, June 24, 2013.
  • Protocol No. 15 amending the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, Explanatory Report (CETS No. 213).
  • Romanian Team of the National Institute of Magistracy, “The Margin of Appreciation: Introduction,” Council of Europe.
  • [/BBL]
     

    The Doctrine of the Margin of Appreciation According to the Jurisprudence of the European Court of Human Rights

    • Bibliographic Description: Jevgenija Vienažindytė, „Vertinimo nuožiūros laisvės doktrina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje“, @eitis (lt), t. 659, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Jevgenija Vienažindytė, „Vertinimo nuožiūros laisvės doktrina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje“, Teisė, 2014, nr. 90, p. 188–210, ISSN 1392-1274.
    • Institutional Affiliation: Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedra.
    Summary: This article gives an analysis of the nature and limits of the margin of appreciation doctrine under the case law of the ECtHR. The notion of the margin of appreciation first time appeared in the “emergency situation cases” under article 15 of the Convention. It was decided that state has certain discretion in determining whether public emergency threatening the life of the nation exist and what measures derogating from the obligations under Convention are necessary. Subsequently, the doctrine was developed and extended beyond derogation cases under article 15. The usage of the doctrine is justifiable by subsidiary character of the mechanism established by the Convention. It is firstly the task of a member state to comply with requirements of the Convention and secure the rights and freedoms of its people. Therefore, it has certain latitude in resolving the inherent conflicts between individual rights and national interests or among different moral, political or social convictions. However, this discretion is not unlimited. The Court is responsible for ensuring the observance of the states’ engagements. European supervision goes “hand in hand” with margin of appreciation. The Court’s task is in no way to take the place of the competent national courts but rather to review the decisions they delivered in the exercise of their power of appreciation. While applying the doctrine and determining the scope and limits of it Court has created several concepts correlating among each other. The Court applies the “necessity in democratic society” test, emphasizing the principle of proportionality; the idea of European consensus; the notion of the Convention as a “living instrument”; selecting the rights fundamental to democratic society and naming certain categories of the cases where a state is given a wide margin of appreciation or, to the contrary, very narrow. Still the Court is the last arbiter ensuring the balance between individual rights and public interests. Considering the acknowledged importance of the doctrine, which after 15 Protocol comes into force will be included in the wording of the Convention, and certain amount of inconsistency in application (resulting in a strong criticism), there is a strong need for a more precise practice of the Court of the doctrine in question.

    Keywords: margin of appreciation doctrine, European Court of Human Rights.