Studija Šyšos Švedkapių radiniai: įvadas į lokalinės istorijos tyrimus

  • Bibliografinis aprašas: Rasa Banytė-Rowell, Darius Barasa, Šyšos Švedkapių radiniai: įvadas į lokalinės istorijos tyrimus, @eitis (lt), 2016, t. 667, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Rasa Banytė-Rowell, Darius Barasa, „Šyšos švedkapių radiniai – įvadas į lokalinės istorijos tyrimus“, Archaeologia Lituana, 2012, nr. 13, p. 129–150, ISSN 1392-6748.
  • Padėkos: dėkojame Šilutės muziejui ir direktorei Rozai Šikšnienei, LNM Archeologijos skyriui ir vedėjai Eglei Griciuvienei, Berlyno priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejui ir archyvo darbuotojui Horst Wieder, valstybės įmonės Valstybės žemės fondas archyvo vedėjai Gražinai Flikaitienei už leidimą skelbti muziejinę ir archyvinę medžiagą. Už patarimus nuoširdus ačiū kolegoms Monikai Dubinskaitei, Audronei Ruzienei, dr. Kęstučiui Katalynui, Linui Tamulynui. Už įvairiapusę pagalbą sprendžiant Švedkapių lokalizacijos klausimą dėkojame Aurelijai Jakštaitei-Kalvaitienei, dr. Martynui Purvinui, Jonui Balčiūnui, Sonatai Verbučianskei, Kęstučiui Demereckui.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos istorijos institutas.

Santrauka. Šyšos kaimas (vokiškai Schieß, Sziesze) yra Šilutės rajone, įsikūręs abipus Šyšos upės, ten, kur ji įteka į Atmatą. Šyša yra 5 km į PV nuo Šilutės ir 3 km į Š nuo Rusnės. Tai senas Rytų Prūsijos kaimas, kuriame 1540 m. minima buvus 16 sodybų ir 2 samdiniai. Šyša priklausė Rusnės parapijai. Reikia nepamiršti, kad tik šiais laikais mums upės be tiltų yra kliūtis. Tai liudija ir šiuolaikinis Šyšos kaimo administracinis suskirstymas: kairioji pusė priklauso Šilutės seniūnijai, o dešinioji – Kintų. Ilgus šimtmečius Šyšos upė, skirianti du kaimo krantus, atliko jungiamąją, gatvės ir kelio, funkciją. Šyšos kaimo istorija, matyt, ne mažiau sena nei Rusnės.

Pagrindiniai žodžiai: Šyša, Švedkapiai, Rusnė, radiniai, lokalinė istorija.

 

Įvadas

Šyšos kaimas (vokiškai Schieß, Sziesze) yra Šilutės rajone, įsikūręs abipus Šyšos upės, ten, kur ji įteka į Atmatą. Šyša yra 5 km į PV nuo Šilutės ir 3 km į Š nuo Rusnės. Tai senas Rytų Prūsijos kaimas, kuriame 1540 m. minima buvus 16 sodybų ir 2 samdiniai. Šyša priklausė Rusnės parapijai Žr. Vasilijus Safronovas, „Šyša“, 2009. . Reikia nepamiršti, kad tik šiais laikais mums upės be tiltų yra kliūtis. Tai liudija ir šiuolaikinis Šyšos kaimo administracinis suskirstymas: kairioji pusė priklauso Šilutės seniūnijai, o dešinioji – Kintų. Ilgus šimtmečius Šyšos upė, skirianti du kaimo krantus, atliko jungiamąją, gatvės ir kelio, funkciją. Šyšos kaimo istorija, matyt, ne mažiau sena nei Rusnės. Jau Vokiečių ordino kelių aprašymuose minima nakvynės vieta prie Šyšos, tik neaišku, ar netoli žiočių Žr. Vacys Vaivada, „Dėl Šilutės apylinkių apgyvendinimo tendencijų XV–XVI a.“, p. 32. . 1648–1653 m. Klaipėdos valsčiaus žemėlapyje yra pažymėtos sodybos kairiajame krante ir smuklė dešiniajame, kuri buvo įsteigta 1615 m. Antroji smuklė Šyšoje įkurta 1641 m. Žr. Johannes Sembritzki, Arthur Bittens, Geschichte des Kreises Heydekrug, S. 71. . Juozapo Narūnavičiaus-Naronskio Klaipėdos valsčiaus žemėlapyje (apie 1670 m.) matyti septynios sodybvietės dešiniajame krante ir penkios kairiajame (1 pav.).

1 pav. Juozapo Narūnavičiaus-Naronskio Klaipėdos valsčiaus žemėlapio fragmentas (apie 1670 m.), kuriame matyti Šyšos (Schisch) kaimas / Fig. 1. Part of Juozapas Narūnavičius-Naronskis’ Map of the Memel District (ca 1670) showing the village of Schisch (Šyša)
1 pav. Juozapo Narūnavičiaus-Naronskio Klaipėdos valsčiaus žemėlapio fragmentas (apie 1670 m.), kuriame matyti Šyšos (Schisch) kaimas / Fig. 1. Part of Juozapas Narūnavičius-Naronskis’ Map of the Memel District (ca 1670) showing the village of Schisch (Šyša)
 
Apytikriai tokia užstatymo apimtis jau buvo XVI a. pačioje pradžioje. 1511–1520 m. mokesčių mokėtojų sąraše minimi 15 laisvųjų asmenų Pawel Swirmach, Peter Jawnels, Kawkritte, Vailentynn Kantth, Herman Lule, Jan Weisse, Andre Wißte, Schrittze, Hans Bischoff, Jeorge Mystaycke, Rudewille, Herman Ployns, Jan Warkyke, Marius Talutcz, Schmidt. Stephen Christopher Rowell, “Aspects of Settlement in the Klaipėda District (Memellland) in the Late-Fifteenth and Early-Sixteenth Centuries,” p. 29–30. . Jų pavardės liudija tiek etniškai baltišką, tiek vokišką kilmę. Šiandien Šyša yra tik turizmo sezonu atgimstantis kaimas, o vėlyvųjų Viduramžių ir naujųjų laikų sandūroje ši vietovė buvo strategiškai puiki vieta „nusėsti pinigams“, kurie ne visada būdavo „švarūs“. Štai 1511–1525 m. datuojamame dokumente Klaipėdos valdžia skundžiasi, kad žemaičiai iš Palangos ir Šventosios nelegaliai plaukioja Kuršių mariose, aplenkdami du tarp Ordino ir Lietuvos sutartus muitų punktus Klaipėdoje bei Ragainėje ir naudodamiesi keliais per Rusnę, Viešvilę, Svencelę, Ventę, Neringą Žr. Stephen Christopher Rowell, „Smulkios žinios iš XV amžiaus Klaipėdos (apie 1400–1525 m.)“, p. 47, 68–69. . Taigi Šyšos (kartais vadinamos Šyšiais, Šyšais) kaimo istorija verta atidesnio dėmesio, o atsitiktiniai radiniai iš Šyšos kaimo Švedkapių, kuriuos čia aptarsime, tam galėtų būti viena iš paskatų.

Šyšos Švedkapių lokalizacija yra tik iš dalies aiški, nors greičiausiai turėtume pasikliauti nuorodomis į šių senkapių, kurie 1972–1984 m. saugoti kaip vietinės reikšmės archeologijos paminklas, tuometinę lokalizaciją. Paminklų sąraše „Šyšų senkapis“ turėjo numerį AV-1387, tačiau jame jis buvo pažymėtas žvaigždute, reiškiančia, kad pokario metais objektas archeologinių ekspedicijų nebuvo lankytas Žr. Lietuvos TSR, Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, p. 303. . Kultūros paveldo centre yra saugomas Šilutės rajono archeologijos paminklų kartografavimo ir žvalgymo darbų aktas, datuotas 1984 m. birželio 17 d., kuriame Šyšos senkapį AV-1387, vadinamą Švedkapiais, numatoma išbraukti iš archeologijos paminklų sąrašo kaip kaimo kapines. LTSR kultūros ministerijos kolegijos nutarimu nr. 135 1984 m. gruodžio 11 d. tai ir buvo padaryta. Nepaisant šio išbraukimo, 1984–1985 m. sudarant žemėlapį „Šilutės rajono Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkis: gamtos, istorijos ir kultūros paminklai“, 1:25 000 masteliu vaizduojamose Šyšos apylinkėse buvo pažymėta Švedkapių vieta (šifras 136sg) (2 pav., viršuje).

 
2 pav. Viršuje – žemėlapio „Šilutės rajono Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkis: gamtos, istorijos ir kultūros paminklai“ (1984 m.) fragmentas, vaizduojantis dešinįjį Šyšos krantą su pažymėta Švedkapių (šifras 136sg) ir sunaikintų Šyšos kaimo kapinių (šifras 137sg) vietomis (pagal VIVŽF archyvo nr. 8-01-48). Apačioje – 1912 m. topografinis žemėlapis. Linija su rodyklėmis rodo Švedkapių vietą / Fig. 2. Above – Part of a map „Šilutės rajono Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkis: gamtos, istorijos ir kultūros paminklai“ (1984) showing the right side of the village of Šyša with the Švedkapiai (136sg) and desecrated village cemetery (137sg) (VIVŽF Archive No. 8-01-48). Below – 1912 topographical map showing the site of the Švedkapiai
2 pav. Viršuje – žemėlapio „Šilutės rajono Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkis: gamtos, istorijos ir kultūros paminklai“ (1984 m.) fragmentas, vaizduojantis dešinįjį Šyšos krantą su pažymėta Švedkapių (šifras 136sg) ir sunaikintų Šyšos kaimo kapinių (šifras 137sg) vietomis (pagal VIVŽF archyvo nr. 8-01-48). Apačioje – 1912 m. topografinis žemėlapis. Linija su rodyklėmis rodo Švedkapių vietą / Fig. 2. Above – Part of a map „Šilutės rajono Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkis: gamtos, istorijos ir kultūros paminklai“ (1984) showing the right side of the village of Šyša with the Švedkapiai (136sg) and desecrated village cemetery (137sg) (VIVŽF Archive No. 8-01-48). Below – 1912 topographical map showing the site of the Švedkapiai
 
Šis žemėlapis saugomas valstybės įmonės Valstybės žemės fondas archyve. Vykstant šiems darbams buvo sudarytas „Lietuvos TSR Šilutės rajono gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogas. Gamtos, istorijos ir kultūros paminklai bei saugotini objektai kartografuoti 1984 m.“, kuriame Šyšos kaimo kapinės, vadinamos Švedkapiais, buvo aprašytos esančios 120 m į P nuo kelio Šilutė–Krokų Lankos, 1,0 km į ŠR nuo Rupkalvės upelio santakos su Šyšos upe, kultūrinėje pievoje. Kapinės yra apie 150 × 40 m dydžio neaukštoje kalvelėje, apaugusios žole. Ribos nustatytos apytikriai Žr. Lietuvos TSR Šilutės rajono gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogas, p. 84. . Naudojantis minėtu Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkio žemėlapiu (1:25 000) galima Švedkapių kalvelę identifikuoti 1912 m. (arba to paties pagrindo 1939 m.) Šyšos apylinkių žemėlapyje (2 pav., apačioje). Tai pailga kalvelė, kurios aukštis virš jūros lygio yra 1,5 m. Ji išsiskiria iš Šyšos apylinkėms būdingų žemumų, todėl laidojimo vietai tinkama. Tačiau šiame straipsnyje nekelsime tikslo galutinai nustatyti Šyšos Švedkapių vietą. Tam ateityje reikia atlikti žvalgomuosius archeologinius tyrimus. Švedkapių lokalizacijos klausimą kiek supainioja 1929 m. rašytas šilutiškio Bratkaus laiškas apie Švedkapių (arba Maro kapelių) radinius Šyšos kairiajame krante (žr. atskirą straipsnio skyrelį). Tikėtina, kad Bratkus nežinojo krantų įvardijimo „kairysis“ ar „dešinysis“ taisyklės; be to, ne jis, o jo brolis iškasė toliau aptariamus radinius. Vis dėlto ateityje archeologiškai žvalgant Šyšos kaimą nereikėtų užmiršti ir šios Bratkaus nuorodos.

Mūsų straipsnio tikslas visų pirma yra paskelbti radinius iš Šyšos Švedkapių, kurie buvo nupiešti Bratkaus 1929 m. laiške, ir tuos, kurie 1954 m. buvo surasti melioratorių. Siekiame šiuos radinius pristatyti, pateikdami analogų tiek iš Nemuno deltos regiono, tiek iš Rytų Pabaltijo. Kitas uždavinys yra Šyšos Švedkapių vardo tradiciją ir ten rastas įkapes susieti su kai kuriais žinomais vietos istorijos faktais, aprangos taisyklėmis, taip pat įterpti archeologiniais laikomus radinius į lokalinės istorijos šaltinių bazę.

 

Radiniai Šyšoje 1929 metais

Turbūt pirmąkart profesionalius muziejininkus duomenys apie Šyšos kaime esančius Švedkapius pasiekė 1929 m. Apie tai sužinome iš šilutiškio medicinos studento H. Bratkaus „Prussia“ muziejui Karaliaučiuje 1929 m. rugpjūčio 1 d. laiško, kuris šiuo metu saugomas Berlyno priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejaus archyve (SMB-PK/MVF, PM-IXd 1, PM-A 1588/1) Originalus tekstas: Heydekrug d. 1. VIII. 29. An das Prussia Museum in Königsberg. Ich erlaube mir die höfliche Anfrage, ob es möglich ist, daß sich in der Nahe von Heydekrug bei dem Dorfe Szisze eine Grabstatte aus der Schwedischenzeit befinden. Der Hügel liegt am Unterlauf (links) des Flüsschens Sziesze und wird als „Schwedengrab“ bezeichnet. Man spricht aber auch von einem Pestkirchhof. Was richtig ist, kann ich nicht beurteilen. Jetzt am 17.VII.29 hat mein Bruder einen Kupfergürtel und einen Stern gefunden. Der Gürtel besteht aus 44 Gliedern und ist 80 cm lang. Es ist kein zusammenhängendes Stück, sondern besteht aus 8 Teilen. Eine Schnalle ist vorhanden. Ausserdem eine Kette die 27 cm lang ist. So mir ein Photoapparat nicht zur Verfügung steht, werde ich versuche, die Sachen zeichnerisch wiederzugeben. Ein Frage Sie nun, ob Sie die Sachen zu erworben wünschen. Hochachtungsvoll Stud med. dent. H. Bratkus. . Laiške H. Bratkus kreipiasi į „Prussia“ muziejų klausdamas, ar gali taip būti, kad netoli Šilutės, Šyšos kaime, buvo surastas švedų laikų kapas. Radavietę jis apibūdina kaip kalvą Šyšos upelio žemutinėje tėkmėje, kairėje pusėje, kuri vadinama „Švedų kapais“ (Schwedengrab) arba Maro kapinaitėmis (Pestkirchhof). 1929 m. liepos 17 d. H. Bratkaus brolis čia rado varinį diržą ir „žvaigždę“. Diržas susidėjo iš 44 narelių ir buvo 80 cm ilgio. Jis buvo sutrūkinėjęs į 8 dalis, su sagtimi. Be to, rasta 27 cm grandinėlė. Kadangi H. Bratkus fotoaparato neturėjo, tai pabandė šiuos radinius laiške nupiešti (žr. 3 pav.). Laiškas baigiamas klausimu, ar „Prussia“ muziejus norėtų šiuos radinius įsigyti. Archyvo byloje saugoma muziejaus atsakymo H. Bratkui kopija (1929 m. rugpjūčio 7 d.). Laiške prašoma atsiųsti radinius į Karaliaučių ekspertizei. Jeigu jie muziejui pasirodys vertingi, tai jis juos pasiliks ir atlygins nuostolius. Kitu atveju radinius grąžins. Atsakyti H. Bratkui į klausimą, ar aptariami kapai Šilutės apylinkėse buvo „Švedkapiai“ ar „Maro kapeliai“, muziejininkai parašė atsakyti negalintys. Tolesnis H. Bratkaus brolio radinių likimas nežinomas – neaišku, ar radiniai vis dėlto pasiekė Karaliaučių.

 
3 pav. H. Bratkaus 1929 m. laiške „Prussia“ muziejui nupiešti Šyšos Švedkapių radiniai: viršuje kairėje segė, žemiau metalinio diržo fragmentas. Baltame lauke pavaizduoti segės kontūrai pagal H. Bratkaus piešinį (pagal SMB-PK/MVF, PM IXd 1, PM-A 1588/1). Mastelis žymi piešinio dydį / Fig. 3. Letter from H. Bratkus to the Prussia Museum, 1929 with sketch of the Šyša finds: top left – brooch; below – fragment of a metal belt. The outline of the brooch is shown according to Bratkus’ sketch (according to SMB-PK/MVF, PM IXd 1, PM-A 1588/1). The scale shows the size of the sketch
3 pav. H. Bratkaus 1929 m. laiške „Prussia“ muziejui nupiešti Šyšos Švedkapių radiniai: viršuje kairėje segė, žemiau metalinio diržo fragmentas. Baltame lauke pavaizduoti segės kontūrai pagal H. Bratkaus piešinį (pagal SMB-PK/MVF, PM IXd 1, PM-A 1588/1). Mastelis žymi piešinio dydį / Fig. 3. Letter from H. Bratkus to the Prussia Museum, 1929 with sketch of the Šyša finds: top left – brooch; below – fragment of a metal belt. The outline of the brooch is shown according to Bratkus’ sketch (according to SMB-PK/MVF, PM IXd 1, PM-A 1588/1). The scale shows the size of the sketch
 

H. Bratkaus piešinyje, kurio vaizdą gadina iš kitos laiško popieriaus pusės persigėręs rašalas, vaizduojama segė yra iš pirmo žvilgsnio panaši į šešiakampę žvaigždinę segę, tačiau jos forma savita (3 pav.). Segės „spinduliai“ ne trikampiai, o užapvalintų žiedlapių formos, neryškius jų smaigalius pabrėžia ataugėlės. Spindulių viduryje nupiešta po tris taškus, rodančius, kad segės lapeliai ne ažūriniai. Dviguba pakraščio linija, greičiausiai, paryškina vidinės lapelio dalies įdubimus, kurie puošti taškais. Ši puošybos maniera Šyšos segę sieja su šešiakampių žvaigždinių 1-ojo varianto segių ornamentika. Tokios segės datuojamos XIV a. pabaiga–XV a. pirmąja puse Žr. Eugenijus Svetikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, p. 229–231, pav. 236:1, 8, 9, 10. . Pagal formą Šyšos segė artimesnė rozetinėms segėms, tačiau šių lapeliai apskriti, be ataugėlių ir kiauraviduriai. Tarp lapelių esantys gumbeliai-taurėlapiai taip pat būdingi rozetinėms segėms. Kampuota lapelių forma pasižymi septynlapė rozetinė 2-ojo varianto segė, pagal Eugenijaus Svetiko tipologiją skiriama XV a. pirmajai pusei. Kai kurios kitų potipių rozetinės segės buvo paplitusios iki XVI a. Žr. ten pat, p. 180–193, pav. 189:1. . Galime daryti prielaidą, kad Šyšos šešialapė segė, kurios forma ir ornamentika tarsi sudaro žvaigždinės ir rozetinės segės mišinį, kilo iš XIV a. pabaigos–XVI a. pradžios kapo.

H. Bratkus laiške nupiešė ne visą sudėtinį metalinį diržą, tik išryškino didesniųjų horizontalių stačiakampių plokštelių ornamento piešinį ir diržo jungimo būdą (3 pav.). Tarp didesniųjų plokštelių driekėsi mažesnės stačiakampės vertikalios plokštelės, o visi diržo elementai jungti vielos grandelėmis, įvertomis į plokštelių kampus. Diržas pagal konstrukciją akivaizdžiai panašus į Rusnės senkapiuose prie bažnyčios moterų kapuose surastus diržus, kurie tyrinėtojo Raimondo Sprainaičio buvo datuoti XVII a. Žr. Raimondas Sprainaitis, „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, p. 67, pav. 1:3, 4:1. Šyšos diržo plokštelių ornamento motyvas išryškėja, apžiūrėjus panašų diržo apkalą, rastą tuose pačiuose Švedkapiuose 1954 m.

 

1954 metų radinių iš Šyšos kaimo Švedkapių aprašymas

Šyšos Švedkapiai kaip laidojimo paminklas Šilutės muziejininkams buvo žinomas bent jau nuo XX a. šešto dešimtmečio pradžios. Šilutės muziejuje saugoma Švedkapių nuotrauka (inv. nr. 169-F), padaryta 1953 m. spalį B. Ščeponavičiaus (4 pav.).

4 pav. Šyšos Švedkapiai 1953 m. B. Ščeponavičiaus nuotrauka iš Šilutės muziejaus fondų (ŠM 169-F) / Fig. 4. Švedkapiai at Šyša, 1953 (photo: B. Ščeponavičius, Šilute Museum, SM 169-F)
4 pav. Šyšos Švedkapiai 1953 m. B. Ščeponavičiaus nuotrauka iš Šilutės muziejaus fondų (ŠM 169-F) / Fig. 4. Švedkapiai at Šyša, 1953 (photo: B. Ščeponavičius, Šilute Museum, SM 169-F)

Tuo metu jie buvo iš dalies apaugę krūmokšniais. Šilutės melioratoriai Šyšos Švedkapiuose 1954 m. liepos 14 d. dėl nežinomų priežasčių atliko žemės darbus. Prie griaučių aptiktus radinius jie perdavė tuometinio Šilutės muziejaus direktoriaus Felikso Maksvyčio žmonai Anelei Maksvytienei, iš kurios rankų daiktai perėjo minėtam muziejui. Radiniai ir jų radimo aplinkybės perdavimo akte nr. 31, 1954 m. rugpjūčio 27 d. aprašomos trumpai: „1. žalvarinės saktys trys ir 9 geležinės vinys kartu su žmogaus kaukolių likučiais. Rasta 1954 m. liepos mėn. 14 d. Atkasė 3 kapus melioracijos valdybos darbininkai.“ Nors akte nurodomos „trys žalvarinės sagtys“, iš tikrųjų tai dvi žiedinės segės ir viena diržo užsegimo plokštelė. Visi šie dirbiniai pagaminti iš vario lydinio. Melioratoriai taip pat surinko 9 geležines vinis. Prie segių ir užsegimo plokštelės jos nebuvo saugomos, todėl čia jų negalime aprašyti.

 
1. Žiedinė segė, iš vario lydinio, Šilutės muziejaus inv. nr. A497 GK 836 (5:1 pav.).
5 pav. 1954 m. melioratorių aptikti radiniai iš Šyšos Švedkapių, saugomi Šilutės muziejuje: 1 – žiedinė segė ŠM A497 GK 836; 2 – žiedinė segė ŠM A498 GK 837; 3, 4 – diržo plokštelė ŠM A165 GK 838, vaizdas iš abiejų pusių. 1–4 – vario lydinys. Piešė R. Banytė-Rowell ir A. Ruzienė / Fig. 5. Finds found by workmen at Šyša in 1954, now held by Šilute Museum: 1 – ring brooch ŠM A497 GK 836; 2 – ring brooch ŠM A498 GK 837; 3, 4 – belt plate ŠM A165 GK 838, seen from both sides, 1–4 are of copper alloy. Pinxit R. Banytė-Rowell, A. Ruzienė
5 pav. 1954 m. melioratorių aptikti radiniai iš Šyšos Švedkapių, saugomi Šilutės muziejuje: 1 – žiedinė segė ŠM A497 GK 836; 2 – žiedinė segė ŠM A498 GK 837; 3, 4 – diržo plokštelė ŠM A165 GK 838, vaizdas iš abiejų pusių. 1–4 – vario lydinys. Piešė R. Banytė-Rowell ir A. Ruzienė / Fig. 5. Finds found by workmen at Šyša in 1954, now held by Šilute Museum: 1 – ring brooch ŠM A497 GK 836; 2 – ring brooch ŠM A498 GK 837; 3, 4 – belt plate ŠM A165 GK 838, seen from both sides, 1–4 are of copper alloy. Pinxit R. Banytė-Rowell, A. Ruzienė
 

Jos skersmuo 6,5 cm. Vidurio kiaurymės skersmuo 3,6 cm. Skardos storis 0,08 cm. Adata neišlikusi. Šeši segės lankelyje išdėstyti iškilimai-burbuliukai yra skardoje išspausti iš blogosios pusės. Jų pagrindą juosia įmušti taškai. Segės lankelis tarp burbuliukų puoštas išgraviruotu geometriniu-augaliniu ornamentu, kurį sudaro keturi kryžmai išdėstyti apskritimai, o jų viduryje – centrinis mažesnis apskritimas. Tarp didesnių apskritimų yra išraižytos keturios mažos „akutės“. Šis motyvas, nors ir susideda iš paprastų elementų, primena schematizuotą gėlės žiedą.

2. Žiedinė segė, iš vario lydinio, Šilutės muziejaus inv. nr. A 498 GK 837 (5:2 pav.). Jos skersmuo 5,6 cm. Vidurio kiaurymės skersmuo 2,6 cm. Skardos storis 0,1 cm. Šeši segės lankelyje išdėstyti iškilimai-burbuliukai yra skardoje įspausti iš blogosios pusės. Jų pagrindą juosia įmuštos mažos keturkampės duobutės. Tarp burbuliukų segės lankelis išgraviruotas augaliniu ornamentu, šiuose protarpiuose sukomponuotu iš 3–4 lapelių. Adata įverta į segės vidiniame pakraštyje iškirptą keturkampę kiaurymę.

3. Diržo plokštelė su kilpele užsegimui, iš vario lydinio, Šilutės muziejaus inv. nr. A 165 GK 838 (5:3, 4 pav.). Keturkampės plokštelės dydis 4,4 × 3,0 cm. Kilpelės plotis prie plokštelės krašto 1,2 cm. Skardos storis 0,15 cm. Plokštelėje išspaustas reljefinis ornamentas, kurį iš karto tiksliai susieti su kokiu nors aiškiu pavidalu sunku. Centre matyti tarsi veido su plaukų bangomis ovalas, virš kurio aiškiai įžiūrimas kryžius. Šį ovalą supa tarsi trigubi sparnai. Toks atvaizdas sietinas su cherubino ar amūro pavidalu, kuris labai panašiai buvo vaizduojamas karniziniuose kokliuose. Už tokios sąsajos pastebėjimą esame dėkingi LNM muziejininkei Monikai Dubinskaitei, o už gausų motyvo analogų kokliuose parinkimą ir jų chronologijos nurodymą – archeologui dr. Kęstučiui Katalynui. Šių kolegų ekspertizės padėjo identifikuoti neaiškų Šyšos plokštelės piešinį ir leido mums suprasti jo motyvą. Cherubinų-amūrų mada kokliuose atsispindi nuo XVI a. pabaigos–XVII a. Žr. Adolfas Tautavičius, „Vilniaus pilies kokliai (XVI–XVII a.)“, p. 12, pav. 18.

 

Šilutės muziejuje saugoma diržo plokštelė yra beveik analogiška nupieštajai šilutiškio H. Bratkaus 1929 m. rugpjūčio 1 d. laiške, pasiųstame į „Prussia“ muziejų Karaliaučiuje (SMB-PK/MVF, PM-IXd 1, PM-A 1588/1) (3 pav.). Tiktai H. Bratkaus piešinyje plokštelė yra iš diržo vidurinės dalies, t. y. tarpinė stačiakampių neornamentuotų plokštelių eilėje, todėl turi skylutes keturiuose kampuose jungiamiesiems vielos nareliams įverti. Šilutės muziejaus plokštelė inv. nr. A 165 GK 838 yra skirta užsegimui – t. y. paskutinė viename diržo gale.

1929 ir 1954 m. radiniai liudija, kad Šyšoje su vienodo tipo diržais buvo palaidoti bent du mirusieji. Taigi tokia mada sename Nemuno deltos kaime buvo neatsitiktinė. Tai byloja ir Rusnės senkapių radiniai, kuriuos aptarsime toliau.

Turtingos ir artimos kaimynės Rusnėje

Šyšos Švedkapiuose rasti diržai savo konstrukcija ir dekoro elementais labai panašūs į prabangius diržus iš Rusnės senkapio prie bažnyčios, kuriuos 1984 m. žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų metu atrado archeologas Raimondas Sprainaitis Žr. Raimondas Sprainaitis, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, 1985; „Žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai Rusnėje“, 1986. . Tyrinėtojas pagal kapuose ir jų aplinkoje rastas monetas preliminariai 26 sveikus ir šiek tiek apardytus bei 23 visiškai sunaikintus kapus datavo XVI a. pabaiga–XVIII a. Žr. Raimondas Sprainaitis, „Žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai Rusnėje“, p. 99. Iš Rusnės senkapių turtingumu išsiskyrė moterų kapai. Ilgai netrukus po archeologinių kasinėjimų R. Sprainaitis paskelbė išskirtinius šių kapų radinius. Juos datavo XVII a. Žr. Raimondas Sprainaitis, „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, 1991. Sudėtiniai diržai iš vario lydinio plokštelių (kai kurios jų buvo sidabruotos) ir narelių buvo rasti net keturiuose moterų kapuose (nr. 3, 4, 14, 18), o viena diržo plokštelė aptikta atsitiktinai Žr. Raimondas Sprainaitis, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, pieš. 1B, 2C, 4A, 5A; „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, pav. 1. . Po tyrinėjimų radiniai greitai pateko į restauratorių rankas, o dabar saugomi Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus fonduose. Būtent LNM Archeologijos skyriaus kartotekoje labai kokybiškai nupiešti diržų piešiniai gerai parodo tokio tipo diržų metalinių detalių jungimo principą (žr. 6 pav.).

 
6 pav. Metalinio sudėtinio diržo iš Rusnės senkapių moters kapo nr. 18 priekinė dalis. LNM Archeologijos skyriaus fondai. Vario lydinys, sidabro dangos liekanos. Piešė A. Ruzienė / Fig. 6. Front part of a composite metal belt from Women’s Grave 18, Rusnė Old Cemetery. Copper alloy with remnants of silver plating. LNM Archaeological Dept. Pinxit A. Ruzienė
6 pav. Metalinio sudėtinio diržo iš Rusnės senkapių moters kapo nr. 18 priekinė dalis. LNM Archeologijos skyriaus fondai. Vario lydinys, sidabro dangos liekanos. Piešė A. Ruzienė / Fig. 6. Front part of a composite metal belt from Women’s Grave 18, Rusnė Old Cemetery. Copper alloy with remnants of silver plating. LNM Archaeological Dept. Pinxit A. Ruzienė

Visų keturių Rusnės kapų diržų didesnėse plokštelėse išspaustas vaizdas buvo labai panašus: centrinėje dalyje matyti strėlėmis perverta širdis su žiedų puokšte viršuje ir supama vainiko, o abipus jo stovi nuogos žmonių figūros su sparnais (profaniški angelai?). Tik viena atsitiktinai rasta diržo plokštelė (lauko nr. 63) buvo puošta geometriniais ir augaliniais motyvais Žr. Raimondas Sprainaitis, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, pieš. 5:1. Įdomu, kad šios diržo plokštelės puošybos būdu labai artimos koklių raštams. Baltarusijos archeologai panašią ornamentiką ant plokštinių koklių vadina „kalstyto metalo“ puošyba. Jos kompozicijai buvo būdinga keturdalė simetrija. Tokie kokliai atsiranda XVI a. antrojoje pusėje, tačiau plačiausiai paplinta XVI a. pabaigoje–XVII a. pirmojoje pusėje (Археологiя Беларусi, c. 334, мал. 221:2, 3, 6, 9, 11). Dab. Lietuvos teritorijoje, pirmiausia, Vilniuje šio tipo koklių plitimas taip pat vyko XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje (Adolfas Tautavičius, „Vilniaus pilies kokliai (XVI–XVII a.)“, p. 30, pav. 56–57). . Šyšos diržų didesnių plokštelių puošybos motyvas kitoks, tačiau tiek jų, tiek Rusnės diržų plokštelių pagrindinis štampuotas piešinys yra aprėmintas tokia pačia augalinio ornamento juostele, sudaryta iš trilapių elementų. Šilutės muziejuje saugomos Šyšos diržo plokštelės pakraštys prie kilpelės puoštas šiek tiek iškilių keturkampėlių eile. Tuo pačiu būdu puošti ir Rusnės diržų užsegimo plokštelių pakraščiai. H. Bratkaus schemiškas piešinys rodo, kad Šyšos diržas buvo jungtas tuo pačiu principu kaip Rusnės diržai: tarp plokštelių su štampuotais atvaizdais grandelėmis iš vielos buvo prijungta keletas (dažniausiai keturios) stačiakampių plokštelių, o toliau vėl dėta didesnioji plokštelė „su paveikslėliu“. H. Bratkus pavaizdavo ir horizontalų išlenktą rantelį, kurį turėjo siaurosios plokštelės. Tas pats būdinga ir Rusnės diržams. Šie akivaizdūs panašumai leidžia manyti, kad Šyšos ir Rusnės diržai yra labai artimos chronologijos ir galbūt kilę iš tų pačių juvelyro dirbtuvių. Plokštelės su piešiniu, nors ir labai panašios, nebuvo serijinis meistro darbas. Tai rodo šiek tiek skirtingi plokštelių dydžiai Rusnės kapo nr. 3 plokštelės buvo stambesnės nei kituose kapuose rastų diržų, žr. Raimondas Sprainaitis, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, p. 38–39, pav. 3B. . Tačiau visus čia minėtus diržus sieja tas pats konstrukcinis principas ir ornamento piešinio „rėminimo“ stilius, todėl galime manyti, kad Rusnės kapai, kuriuose buvo rasti sudėtiniai diržai, savo turiniu, t. y. kitais radiniais, tinka apibūdinti tam pačiam laikotarpiui kaip ir Šyšos diržai. Rusnės papuošalų iš kapų 3, 4, 14, 18 formų kilmė turėtų padėti išaiškinti ir Šyšos radinių mįsles, todėl visų pirma svarbu atkreipti dėmesį, kokios segės buvo rastos šiuose Rusnės kapuose, nes mums rūpi nustatyti ir Šyšos segių analogus. Tiesa, negalima būti užtikrintiems, kad Šyšos segės, dabar saugomos Šilutės muziejuje, kilo iš to paties kapo kaip diržo plokštelė, nes melioratoriai atkasė trejus griaučius. Segių chronologines sąsajas su diržu, galima sakyti, verifikuoja Rusnės segės, ten rastos su diržais. Keletas pastabų apie jas.

 

Rusnės kapuose nr. 3, 14 buvo rastos sidabrinės paauksuotos žiedinės segės su tuščiaviduriais iškiliais burbulais ant lankelio ir dekoratyvinėmis kiaurymėmis tarp jų Žr. Raimondas Sprainaitis, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, p. 38, 40, pieš. 1A, 3A; „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, p. 63, 65–66; pav. 3. (7:1 pav.).

7 pav. Žiedinės segės iš Rusnės senkapių: 1 – sidabrinė paauksuota segė iš kapo nr. 3; 2 – sidabrinė segė iš kapo nr. 18. LNM Archeologijos skyriaus fondai. R. Banytės-Rowell nuotraukos / Fig. 7. Ring brooches from Rusnė Old Cemetery: 1 – Silver gilt brooch from Grave 3; 2 – silver brooch from Grave 18. LNM Archaeological Dept. Photo: R. Banytė-Rowell
7 pav. Žiedinės segės iš Rusnės senkapių: 1 – sidabrinė paauksuota segė iš kapo nr. 3; 2 – sidabrinė segė iš kapo nr. 18. LNM Archeologijos skyriaus fondai. R. Banytės-Rowell nuotraukos / Fig. 7. Ring brooches from Rusnė Old Cemetery: 1 – Silver gilt brooch from Grave 3; 2 – silver brooch from Grave 18. LNM Archaeological Dept. Photo: R. Banytė-Rowell
 
Šių segių skersmuo buvo 6,3 cm, t. y. jos panašaus kaip Šyšos žiedinės segės dydžio. Šyšos segės buvo iš vario lydinio, todėl prastesnės ir pigesnės, tačiau jos taip pat turėjo burbulus – bendrą stilistinį bruožą su Rusnės burbulinėmis segėmis. Sidabrinė žiedinė segė iš Rusnės kapo nr. 4 yra plokščia, burbulų neturi, tačiau atkreiptinas dėmesys į jos išgraviruotą augalinį bangelėmis susivijusį ornamentą Žr. Raimondas Sprainaitis, „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, pav. 1:2. . Taigi Rusnės „diržų horizontui“ būdingas segių paviršiaus graviravimas, kurį randame ir ant Šyšos segių iš Šilutės muziejaus paviršiaus. Šiuo požiūriu taip pat įdomi sidabrinė žiedinė segė iš Rusnės kapo nr. 18, kuri turi keturis šiek tiek iškilius burbulus, apsuptus spurgeliais, ir tarp burbulų išgraviruotus keturis keturlapius žiedus Žr. ten pat, pav. 4:4. . Iš pirmo žvilgsnio šie žiedeliai primena primityvesnes Šyšos segės (ŠM A497 GK 836) apskritimų kompozicijas, o jos graviravimo būdas panašus į kitos Šyšos segės (ŠM A498 GK 837) puošimo būdą. Remiantis stilistiniais žiedinių Šyšos ir Rusnės segių panašumais, galima daryti prielaidą, kad šios Šyšos segės buvo rastos kartu su diržo plokštele (ŠM A 165 GK 838) arba gretimame chronologiškai artimame kape.

R. Sprainaitis savo straipsnyje apie turtingus Rusnės moterų kapus, kaip sako pats jo pavadinimas, apsisprendė juos skirti XVII a., nors autoriaus pateikti segių analogai (daugiausia iš Latvijos) literatūroje datuojami plačiau – XVI–XVII a. Chronologijos klausimą spręsti nebuvo lengva, nes Rusnės kapuose, kuriuose rasta diržų, nebuvo monetų. Norėtume dar kartą pasekti R. Sprainaičio tyrimų, kurie pagal straipsnio apimtį buvo išsamūs, pėdsakais ir pateikti papildomų duomenų apie panašius radinius.

 

Šyšos ir Rusnės papuošalų stiliaus atspindžiai tolimesnių kaimynų dirbiniuose

Diržai

R. Sprainaitis pažymėjo, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje Rusnės tipo sudėtiniai diržai analogų neturi, todėl jie straipsnyje plačiau neaptarti. Tačiau labai svarbi šio autoriaus nuoroda, kad diržai minimi

XVI a. vidurio Baltazaras Rusovas (gimęs 1542/1543 m.) iš tiesų savo kroniką užbaigia 1577 m. įvykiais. Baltazaro Rusovo Livonijos provincijos kronikoje, kurioje, be kitų moterų ir merginų papuošalų, minimos ir puošnios sidabrinės bei paauksuotos juostos su kapšeliais, sveriančios 30–60 lotų (1 lotas – 12,99 g). Raimondas Sprainaitis, „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, p. 64, išnaša 12.

Neįtikėtinai tikslus archeologinis šių rašytinių žinių patvirtinimas rastas prie maždaug 25 metų moters griaučių Cėsio pilies griuvėsiuose (Latvija). Moteris buvo pasipuošusi sidabriniu diržu, sudarytu iš dviejų priekinių stačiakampių plokštelių ir stambios supintos sidabrinės vielos grandinės (8 pav.).

8 pav. Sidabrinio diržo, 1974 m. rasto Cėsio pilies (Latvija) griuvėsiuose prie moters griaučių nr. 2, priekinė dalis Pagal Zigrīda Apala, «Daži uz Livonijas kara laiku attiecināmi atradumi Cēsu pilī», att. 8. / Fig. 8. Front part of silver belt found in the ruins of Cesis Castle, 1974 next to Female Skeleton No. 2 According Zigrīda Apala, «Daži uz Livonijas kara laiku attiecināmi atradumi Cēsu pilī», att. 8.
8 pav. Sidabrinio diržo, 1974 m. rasto Cėsio pilies (Latvija) griuvėsiuose prie moters griaučių nr. 2, priekinė dalis (pagal Zigrīda Apala, «Daži uz Livonijas kara laiku attiecināmi atradumi Cēsu pilī», att. 8) / Fig. 8. Front part of silver belt found in the ruins of Cesis Castle, 1974 next to Female Skeleton No. 2 (according Zigrīda Apala, «Daži uz Livonijas kara laiku attiecināmi atradumi Cēsu pilī», att. 8)
 
Kartu buvo rastas prabangus siuvinėtas kapšelis, trys geležiniai raktai ir peilis. Kapšelio, kuris buvo puoštas brokato juosta ir siuvinėtas subtiliomis metalo siūlų rozetėmis, turinys taip pat buvo ypatingas. Kapšelyje rasta sidabriniai karoliukai ir kabutis, kalnų kristalo gabaliukas, auksinės grandinėlės fragmentas, žalvarinis siuvinėjimo antpirštis, sidabrinė šakutė-šaukštas ir trys monetos. Moters žūties laikas gali būti gana tiksliai datuotas, nes prie griaučių buvo rasta XV–XVI a. monetų, o į kapšelį įdėta vėlyviausių monetų: Rygos miesto šilingų, kaldintų 1571, 1576, 1577 m. Griaučiai gulėjo po griuvėsiais, nenatūralioje padėtyje, todėl Z. Apala daro prielaidą, kad šešeri po griuvėsiais surasti palaikai buvo 1577 m. Ivano IV pilies apgulties pasekmė; šie žmonės žuvo užgriuvus patalpos perdangoms Žr. Zigrīda Apala, «Daži uz Livonijas kara laiku attiecināmi atradumi Cēsu pilī», p. 17, 19–21, att. 5, 7:1–12, 8, tab. 1. . Suprantama, kad Cėsio moteris buvo kur kas aukštesnio rango nei rusniškės, tačiau šis pavyzdys leidžia numanyti, kokia aukštąja mada sekė Prūsijos šiaurinio paribio gyventojos. Cėsio diržas kitoks, tačiau jo sidabrinės plokštelės taip pat graviruotos augaliniu, raitytų linijų raštu, kuris stilistiškai panašus į Rusnės kapo nr. 4 sidabrinės segės puošybą. Prie Cėsio diržo užsegimo priekyje buvo prikabintas dviejų B raidžių pavidalo kabutis, papuoštas karūnomis. Tai greičiausiai auksakalio ženklas Pavyzdžiui, prabangus diržas iš Regensburgo lobio Vokietijoje, sprendžiant pagal ženklą CB, apie 1600 m. buvo pagamintas auksakalio Christoph’o Breny (Jörg Harder, „Segmentgürtel mit mehrteiliger Anhängekombination – Ein Frauenschmuckgürtel der Renaissance“, p. 9). , tarsi koks šiandienis aukštosios mados, kaip antai Coco Chanel, logotipas. Kita vertus, tai galėjo būti savininkės inicialai. Prabangus Cėsio diržas vertas ne tik archeologų, bet ir menotyrininkų tyrinėjimų. Tokio tipo diržai buvo, greičiausiai, aukščiausio luomo aprangos dalis XVI–XVII a. Cėsio plokštelių puošybos stilistikai ir jų jungimo būdui labai artimas kitas sidabrinis grandininis diržas iš Rytų Baltijos regiono, rastas Estijoje, Kuikatsi (vokiškai Löwenhof) vietovėje. Lobis datuotas XVII a. Žr. Valdemārs Ģinters, «Inriķa Smakata ģimenes rotas», p. 145, att. 9. . Panašios jungimo konstrukcijos perpintomis grandinėmis XVI a. diržas žinomas iš Berlyno muziejaus Žr. Museum für Deutsche Volkskunde, RBA 112 273.-/13. , o sidabrinis paauksuotas, kuris datuojamas maždaug 1600 m., iš Švedijos (Nordiska museet) Žr. Karen Larsdatter, “Medieval & Renaissance Material Culture: Belts & Girdles.” . Paprastesnė Cėsio tipo diržo iš perpintų grandžių versija iš žalvario buvo rasta Kurše, Kuldigos apylinkėse, senkapio Mēru kapi kape nr. 2, kuris skiriamas XVI a. Žr. Ādolfs Karnups, «13. – 17. gadsimteņi», p. 110–111, tāb. LXVI:12. . Šis radinys turėjo priklausyti vidutinio luomo asmeniui. Kita vertus, Kurše, prie Rygos, Mazjumprava (Jumpravmuiža) vietovėje, rastas sidabrinių papuošalų lobis išjudina tezės, kad sidabriniai diržai buvo tik diduomenės nuosavybė, pamatus. Šiame lobyje kartu su septyniomis segėmis, keturiais žiedais ir grandinėle su kabučiu buvo rastas sidabrinis diržas iš perpintų grandinių su dviem reljefiniu ornamentu puoštomis plokštelėmis Žr. Valdemārs Ģinters, «Inriķa Smakata ģimenes rotas», p. 144–145, att. 7, 8:I, II; Jānis Straubergs, «Jumpravmuižas depozits un tā īpašnieks», p. 133. . Diržo plokštelėje buvo išgraviruotas savininko vardas, metai ir diržo svoris: „HINRICH SMACKAT 1651 28 lot.“ Ant lobio didžiosios burbulinės segės buvo išgraviruota kiek kitokia to paties savininko vardo versija: „HINRICH SCHMAKER.“ Pagal datą dirže ir papuošalų stilių manoma, kad jie buvo pagaminti XVII a. pirmoje pusėje. Lobis, matyt, paslėptas 1656 m., per rusų antpuolį. Tokią išvadą autoriai daro dėl to, kad lobis rastas kaimynystėje ūkio, kuris, pasak rašytinių šaltinių, XVII a. turėjo vardą Smacker, Schmäckersch, Smakat arba Makat. Smakat šeima buvo Dauguvos žvejai. Ir būtent XVII a. viduryje nutrūksta ūkio priklausomybė šiai giminei, ir vieta imama vadinti Streņģi. J. Straubergs daro išvadą, kad Henrikas Smackatis buvo paskutinis ūkio, turėjusio tą vardą, šeimininkas Žr. Jānis Straubergs, «Jumpravmuižas depozits un tā īpašnieks», p. 135–136. .
 

Ieškant bendraeuropinio konteksto metaliniams moterų diržams iš Rytų Baltijos regiono, ypač svarbus yra Jörgo Harderio straipsnis apie Renesanso epochos moterų segmentinius diržus Žr. Jörg Harder, „Segmentgürtel mit mehrteiliger Anhängekombination – Ein Frauenschmuckgürtel der Renaissance“, 2010. . Toliau pateiksime svarbiausius šio darbo teiginius, pabrėždami XVI–XVII a. mados reiškinių Vokietijoje sąsajas su mūsų radiniais iš Šyšos ir Rusnės.

J. Harderis šaltinių baze pasirinko Berlyno–Brandenburgo regione (Vokietija) rastus moterų diržus, kurie vokiškai tradiciškai vadinami „Brautgürtel“ (nuotakos diržas). Jie nėra ypač dažnas radinys ir Vokietijoje. Aptariamoje srityje autorius surado 2 visai išlikusius diržus ir 24 diržų fragmentus, iš kurių tik vienas kilęs iš XVI ir XVII a. ribos kapo. Kiti fragmentai rasti lobiuose, archeologinių gyvenamųjų objektų kasinėjimų metu, taip pat parduoti aukcione. XVI–XVII a. buvo būdingi trys diržų jungimo tipai: diržai, jungti grandine (Cėsio / Kuikatsi / Mazjumprava tipas), diržai iš sunertų plokštelių (šiam tipui priklausytų Rusnės ir Šyšos diržai) ir diržai su tekstilės ir odos apsiuvais. Jiems būdingi kabučiai, o paties diržo ir kabučių segmentai pasižymi įvairove. Kartais diržai buvo jungiami iš nevienodo stiliaus dalių. J. Harderis plokšteles segmentus pagal gamybos būdą skirsto į tris variantus: I. masyvius lietus segmentus; II. kaltinės skardos segmentus, kuriuose skardelės gali būti ir graviruotos; III. kaltinės ar išlankstytos skardos segmentus su iškaltu ar presuotu dekoru, jungiamus iš dviejų plokščių (dvigubus). Pagal užkabinimo būdą Rusnės ir Šyšos diržams būtų artimiausias II varianto diržo fragmentas iš Rohrlake vietovės (Ostprognitz-Ruppin apylinkės), kuris, deja, datuojamas labai plačiai – 1570–1670 m. Žr. ten pat, S. 1–3, Abb. 6. J. Harderio tyrimų duomenimis, sidabriniai ir paauksuoti diržai buvo gaminami specializuotose auksakalio dirbtuvėse, o diržai iš vario ir žalvario lydinių – dirbtuvėse, kurių specializacija buvo platesnė. Presuoti ornamentai buvo skirti ne tik diržams, bet ir kitos paskirties apkalams. Deja, daugumos Berlyno–Brandenburgo žemės radinių aptikimo aplinkybės neleidžia tiksliau juos datuoti. Autorius, analizuodamas renesanso ornamentikos pobūdį, tyrinėdamas ikonografinę medžiagą, rašytinius duomenis, išmaniai pasitelkia lyginamuosius metodus. Pastarieji (testamentai, inventoriai, aprangos reglamentai) rodo, kad sidabrinius ir paauksuotus diržus buvo leidžiama dėvėti tik aukščiausio luomo atstovams. Taigi greičiausiai Cėsio moteris su sidabriniu diržu turėjo būti diduomenės atstovė, kurios vardą gal net būtų įmanoma nustatyti, tyrinėjant XVI a. antrosios pusės Livonijos šaltinius. Kita vertus, Rytų Prūsijoje šie reglamentai nebuvo tokie griežti – apie tai kalbėsime toliau. Bronzos ir žalvario diržų dėvėjimas Vokietijoje Vokietija čia turima omenyje kaip geografinė sąvoka, nes kaip politinis vienetas tuo laiku neegzistavo. buvo nereglamentuotas, prieinamas bet kurio luomo moterims. Įdomu, kad ir Vokietijoje prie moterų diržų buvo kabinami kapšeliai ir peilio makštys. Tai buvo būdinga ir aristokračių aprangai. To įrodymas – prabangus auksakalio Christoph’o Breny apie 1600 m. pagamintas diržas su įmantriomis makštimis, rastas lobyje Regensburge (Bavarija), o Lorenzo Straucho sutuoktinių poros portrete (1587 m.) taip pat įžvelgiamas kapšelis ir peilio makštys – didikės aprangos komponentai Žr. Jörg Harder, „Segmentgürtel mit mehrteiliger Anhängekombination – Ein Frauenschmuckgürtel der Renaissance“, S. 4–9, Abb. 16. . Taigi Cėsio moters peilis nebūtinai reiškia archajiškų baltiškų tradicijų tęsimą, o gal greičiau jų sutapimą su bendraeuropinėmis madomis. J. Harderis nurodo, kad XVII a. antrojoje pusėje daugelyje Europos regionų pasikeitė mados ir apytikriai nuo 1650 m. iš dailininkų siužetų sudėtiniai metaliniai moterų diržai išnyksta. Tą datą reikėtų sieti su tokių diržų išnykimu iš aukštosios mados, bet ją kai kuriuose kraštuose perėmė žemesniųjų sluoksnių atstovai. Būtent Austrijos Alpių regione metalinių moterų diržų mada išlieka iki XIX a. Prie XIX a. dirbinių J. Harderis priskiria ir diržą iš Schwalm vietovės Hesene, Vokietijoje, nors pažymi, kad šis diržas nėra tipiškas Heseno XIX a. tradicinei aprangai Žr. ten pat, S. 10–12, Abb. 22–24. . Dirže iš Schwalm atpažįstame vieną pagrindinių Rusnės plokštelių puošybos motyvų – strėlėmis pervertą širdį. Galbūt Schwalm diržas yra iš tiesų ankstyvesnis nei XIX a. J. Harderis, spręsdamas klausimą, ar tikrai sudėtiniai diržai buvo tik nuotakų aprangos dalis, nurodo, kad kai kurie jų puošybos motyvai yra vestuviniai. Tai meilės ir santuokos simboliai – širdys, balandžiai, susikabinusios rankos, taip pat vyro ir moters portretai Žr. ten pat, S. 12–13, Abb. 14, 24. . Šie motyvai akivaizdūs Rusnės diržų plokštelių motyve, kuriame sukomponuota širdis, besijungiančios rankos ir nuogi „pseudoangelai“, kurie greičiausiai simbolizuoja vyriškąjį ir moteriškąjį santuokos dėmenis (6 pav.). Sidabriniame dirže iš XVII a. lobio Danijoje J. Harderis tiksliau radavietės nenurodo. Diržo nuotrauka paskelbta pagal F. Lindahl veikalą (1988) apie XVII a. sidabro lobius Danijoje. moters ir vyro biustinius portretus skiria angelo (o gal cherubino / amūro?) galva, supama sparnų. Tas pats angelo / cherubino / amūro galvos su sparnais pečių ir galvos lygyje motyvas pavaizduotas suprastintame ir šiurkštokame Šyšos plokštelių piešinyje (5:3 pav.). Vilniuje, Gedimino pr. 22 sklype rastasis sidabrinis paauksuotas diržas Diržas, rastas Vilniuje, Gedimino pr. 22, yra eksponuojamas Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje. iš lietų plokštelių, kurios buvo tvirtintos prie odos juostos, su aptariamais Šyšos diržais turi mažai stilistinių bendrumų, tačiau ant dėžutės formos sagties vilnietiškame dirže taip pat vaizduojamas cherubinas / angelas. Diržas tyrėjų datuotas XVI a. antrąją puse–XVII a. pirmąja puse Žr. Linas Kvizikevičius, Vilnius, Gedimino pr. nr. 20, 22, 24. 2004 m. archeologijos žvalgomieji tyrimai ir žvalgymai, p. 23–24, pav. 72–73; Linas Kvizikevičius, Saulius Sarcevičius, „Žvalgomieji tyrinėjimai A. Jakšto ir Kaštonų gatvių sankirtoje“, p. 242–243. . Taigi, vedant lietuviškas ir bendraeuropines paraleles, Šyšos ir Rusnės diržų plokštelių motyvus galima „diskvalifikuoti“ nuo biblinio iki gana romantinio ir pasaulietinio lygmens. Suprantama, krikščioniškąjį santuokos laiminimą Šyšos plokštelėse simbolizuoja kryžius, angelo (?) galvos kontūrai, o Rusnės plokštelėse, greičiausiai, sutuoktinių pora buvo paversta „angelais“.

 

Įdomu, kad renesansinė metalinių diržų, kaip tradicinio kostiumo sudedamosios dalies, mada (tiek vyrų, tiek moterų) paplito ir Kurše, Latvijoje. Čia tokie diržai nešioti iki XIX a., gana nedideliame kuršiškame regione Kuldygos, Ventspilio ir Alsungos apylinkėse Žr. Mirdza Slava, «Latviešu tautas tērpi», p. 54, att. 33. . Tai yra vietinės XVI–XVII a. mados palikimas. XVI a. antrojoje pusėje Rygoje buvo stipri meistrų diržų gamintojų bendruomenė. Apie ją liudija teismai su prekybininkais, kurie buvo nepatenkinti diržininkų įgyvendinama teise turėti savas parduotuves Žr. Jānis Straubergs, «Latviešu saktu kalēju amats un Rīgas latviešu rotas», p. 104. . XVIII a. istorikas Arnd 1752 m. taip aprašė latvių moterų diržus:

Die Weiber der reichen Letten in und um Riga schürzten einen maßiv silbernen Gürtel von sauberer Kettenarbeit, woran gewöhnlich ein paar Schlüssel hängen, bey ihren Solennitäten um sich, welches Stück oft 80 bis 100 Thlr. kostet, auch wol stark verguldet, mit schönen Steinen besetzt, und an Silber 4 und mehr Pfund schwer ist. Das gemeine Bauervolk träget auch dergleichen altäglich, aber nur von meßingenen Ketgen, und hat stat der Schlüssel grosse Messer daran hengen. Jānis Straubergs, «Jumpravmuižas depozits un tā īpašnieks», p. 137.
 
Grįžti