Intelektinę Vienos mokyklos giją verpė minėtieji G. F. von Heideris ir R. von Eitelbergeris, Moritzas Thausingas (1835–84), Franzas Wickhoffas (1853–1909), Aloisas Rieglis (1858–1905), Josefas Strzygowskis (1862–1941), Maxas Dvořákas (1874–1921), taip pat minėtasis J. von Schlosseris, Hansas Sedlmayras (1896–1984) ir kiti. Apžvelgiant bendrą kūrybinį šios mokyklos palikimą, į akis krinta keletas dalykų.

Pirma, tyrimuose vyrauja mišri metodika, besiremianti itin plataus humanitarinio profilio žiniomis. Būtent mišriąją metodiką turi galvoje J. Strzygowskis, dailės istoriografiją suvokdamas kaip tam tikrą dailėtyros, gretutinių humanitarinių dalykų ir bendrosios kultūrologijos metodikų sąveiką Udo Kultermann, Kunstgeschichte der Kunstgeschichte, München: Prestl Verlag, 1996. . Šią svarbią praktiką iš dalies galima paaiškinti tuo, kad nemažas būrys Vienos tradicijos puoselėtojų iš pradžių studijavo ne dailę, o kitus dalykus: G. F. von Heideris – teisę, R. von Eitelbergeris – teisę ir lotynų filologiją, M. Thausingas – germanistiką, A. Rieglis – teisę, filosofiją ir visuotinę istoriją. Taip pat dauguma jų neapsiribojo tik akademiniais kabinetiniais užsiėmimais, dažnai pirmenybę teikė darbui dailės galerijose, senienų parodose, meno dirbinių saugyklose, pačiuose architektūros paminkluose: G. F. von Heideris pirmiausia buvo paminklosaugininkas; R. von Eitelbergeris – dviejų muziejų steigėjas; M. Tausingas – „Albertinos“ direktorius, garsios piešinių ir grafikos kolekcijos kuratorius; J. Strzygowskis iš aistros dailei net leidęsis į kelionę po Graikiją, Turkiją, Armėniją bei Rusiją; J. von Schlosseris apskritai ne itin mėgęs ruoštis paskaitoms, Vienos muziejuje maloniau ėjo Skulptūros ir taikomosios dekoratyvinės dailės skyriaus vadovo pareigas.

Nenuostabu, kad tarp šių itin įdomių bei įvairiapusiškai išsimokslinusių asmenybių pasitaikė tikrų renesanso humanistų įpėdinių: viengungis F. Wickhoffas buvo garbus tapytojas, taip pat turėjo neeilinių literatūrinių sugebėjimų, užbaigė J. W. Goethe’s Pandorą – sukūrė atomazgą; A. Rieglis buvo tikras polimatas, savo sintetiniais užmojais pralenkęs savo laikus – užtenka prisiminti jo Historische Grammatik derbildenden Künste („Istorinė vaizduojamųjų menų gramatika“) Baigta rašyti 1897–1899 metų laikotarpių, tačiau išspausdinta tik 1966 metais. , kurioje įžvalgiai suderintos žinios iš istoriografijos, gamtos filosofijos, estetikos, kultūros morfologijos; J. Strzygowskis, be gausių dailės istorijos studijų, grūmėsi su kur kas bendresnio pobūdžio akademinėmis bei intelektinėmis problemomis, parašė Die Krisis der Geisteswissenschaften („Humanitarinių mokslų krizė“), kuri iki šiol laikoma svarbiu šaltiniu tiriant mokslo istoriją; J. von Schlosseris, būdamas geras italų filosofo Benedetto Croce bičiulis, išvertė jo raštus į vokiečių kalbą.

Antra, Vienos mokyklos šalininkų darbuose – nors pradžią tamprieš gerą šimtmetį buvo davęs vokiečių bibliotekininkas Johannas Joachimas Winckelmannas (1717–68) Johann Joachim Winckelmann, Geschichte der Kunst des Altertums, 1764. – juntamas atotrūkis nuo kadaise renesanso dailės istoriografo Giorgio Vasari (1511–74) sukurto biografinio metodo Giorgio Vasari, Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai, iš italų kalbos vertė Ramunė Vaskelaitė, Vilnius: Vaga, 2000. . Nuo pavienės dailininko asmenybės ir jo sukurtų dailės kūrinių kaip atskirų istorinių įvykių nagrinėjimo pereinama prie meninio stiliaus, estetinio laikotarpio, taigi ilgalaikių procesų gvildenimo. Individualius dailės istorijos faktus keičia tam tikrų konkrečioje visuomenėje pasklidusių ir nusistovėjusių meninių vertybių bei praktikų sąranga, sudaranti daugiau ar mažiau vientisą kultūrinę epochą.

Trumpai tariant, G. Vasari dėstymą apie įžymių dailininkų gyvenimus keičia tokios temos kaip romėnų dailė (F. Wickhoffas), stilius kaip atskiram laikotarpiui būdingas meninis sumanymas (A. Rieglis), lyginamoji Šiaurės Mesopotamijos, Graikijos ir Vakarų viduramžių dailė (J. Strzygowskis), idealizmas ir natūralizmas gotikinėje tapyboje ir plastikoje (M. Dvořákas), na, ir galop sąmoningas subrendusios dailės istoriografijos atsigręžimas į savo pačios istoriją, teorijas bei metodus (R. von Eitelbergeris, A. Rieglis, J. von Schlosseris).

Trečia, iš J. Burckhardto dailės istoriografai paveldėjo du suvaržymus, kuriuos anksčiau ar vėliau privalėjo įveikti, – tai apsiribojimas Vakarų, ypač itališkąja, daile ir išskirtinis dėmesys aukštosios dailės paminklams. Iš pradžių Vienos moklykloje šiedu akcentai buvo itin ryškūs, tačiau esminių permainų ilgai laukti neteko. Jau F. Wickhoffas, įžvelgdamas aiškias geografines Vakarų dailės ribas, pabrėžė jos istorinius ryšius su Rytų Azijoje, visų pirma Kinijoje bei Japonijoje išpuoselėtais menais. 1893 m. A. Rieglio išleista knyga Stilfragen („Stiliaus klausimai“) paremta nuodugniu persiškų kilimų tyrimu.

Tačiau pagrindiniai laurai atitenka J. Strzygowskiui. Dailės istoriografiją jis pakėlė į tarptautinį ir tarpkultūrinį lygmenį. Šio nerimstančio humanitaro keliauninko darbuose ne tik atitaisyta pusiausvyra tarp Pietų ir Šiaurės Europos dailės tradicijų, bet ir įvykdyti kur kas svarbesni sumanymai – iš esmės praplėstas geografinis dailės istoriografijos horizontas, antikinio meno bei Vakarų renesanso, baroko ir rokoko stilių, arba, kaip pasakytų pats J. Strzygowskis, Viduržemio baseino menų, istorija pirmąsyk nuosekliai imta gretinti su mesopotamų, egiptiečių, rusų, armėnų, turkų, persų, japonų dailėmis. Jam rūpėjo „visos dailės apraiškos mūsų planetoje“ Udo Kultermann, Kunstgeschichte der Kunstgeschichte, München: Prestl Verlag, 1996. .

Ketvirta, beveik visi Vienos mokyklos dailės istoriografai pasižymėjo neabejingumu dailės aktualijoms ir naujybėms. F. Wickhoffas ypatingą dėmesį skyrė impresionizmui, Gustavo Klimto kūrybai, naujajai inžinerinei architektūrai; 1907 m. pasirodęs J. Strzygowskio veikalas Die bildende Kunst der Gegenwart („Dabartinis vaizduojamasis menas“) gynė tuometinėje dailėje besiformuojančias kūrybines sroves ir pastangas bei, sekdamas ankstesniu A. Rieglio pavyzdžiu Žr. Alois Riegl, Stilfragen, 1893. , išryškino savitą kultūrinę taikomosios dekoratyvinės dailės vertę; M. Dvořákas buvo pasinėręs į ekspresionizmą, laikytas net idėjiniu šios meninės krypties vadu, ypač artima jam buvo Oscaro Kokoschkos tapyba. Vadinasi, įvairios, nevienarūšės dailės šakos ir formos vis dažniau buvo gretinamos, privalėjo būti pašalinti ar bent suturėti gausūs išankstiniai vertybiniai nusistatymai, kad „nelyginami“ dalykai pagaliau taptų „lyginami“: Šiaurės Europos kūryba – su pietiečių laimėjimais, avangardas – su tradiciniais stiliais, taikomoji dekoratyvinė dailė – su aukštaisiais menais, rytiečių estetika – su vakarietiškuoju skoniu. Taigi pašalintas ir antrasis J. Burckhardto suvaržymas.

Žymiausiais Warburgo mokyklos atstovais laikytini: žinoma, pats Aby Warburgas (1866–1929), Fritzas Saxlis (1890–1948), Erwinas Panofsky (1892–1968), Rudolfas Wittkoweris (1901–71) bei Ernstas Gombrichas (1909–2001). A. Warburgas, gimęs ir augęs turtingoje žydo bankininko šeimoje Hamburge, ne tik puoselėjo ypatingą aistrą dailės istorijos objektams, bet ir – o tai ne mažiau svarbu – ją galėjo tenkinti ypač prabangiu pavidalu: ėmė kaupti milžinišką tiesiogiai ir netiesiogiai su dailės istorija susijusių kultūros sričių biblioteką, mirties išvakarėse sudariusią per šešiasdešimt penkis tūkstančius, o mūsų dienomis šoktelėjusią iki šimto penkiasdešimties tūkstančių tomų. Tarpukario metais, Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, saugumo sumetimais biblioteka laivais pergabenta į Londoną, kur sėkmingai įtraukta į akademinę Londono universiteto sąrangą kaip mokslinio tyrimo institutas.

Pats A. Warburgas tyrinėjo kultūrines visuomenines renesanso dailės aplinkybes. Buvo užsidegęs, be formaliojo požiūrio į dailę, kuriuo pasižymėjo, tarkim, H. Wölfflino darbai, įtvirtinti atskirų humanitarinių dalykų ribas peržengiančią, plačiomis kultūrologinėmis studijomis pagrįstą dailės istoriografijos metodiką. Šiandien Londone gyvuojantis Warburgo institutas, likdamas ištikimas savo steigėjo vizijai, akademinei bendruomenei prisistato kaip mokslo centras, skatinantis europinės minties, literatūros ir meno studijas Žr. The Warburg Institute. , – o tai, sudvejokime, kažin ar telpa siauresnėje istorinėje dailėtyroje. Tiesą sakant, Warburgo programos užmojus ir perspektyvas daug teisingiau suvoksime, jeigu į jas žvelgsime kaip į platesnės intelektinės, o ne ribotesnės meninės istoriografijos padalinį. Šitai yra viena priežasčių, kodėl pasakojimą apie dar kitaip vadinamą Warburgo metodą privalau pateikti kuo glausčiau, kadangi priešingu atveju, kitame skyriuje aptardamas pagrindinę temą – idėjų istoriografiją, – neišvengsiu dažnai kartotis.

A. Warburgas bičiuliavosi su Hamburgo universitete dėsčiusiu žymiu vokiečių filosofu Ernstu Cassireriu (1874–1945), kuris žmogaus būtį aiškino kaip bendruomeninį simbolinių formų kūrimo ir perteikimo vyksmą, o kultūrą – kaip visų galimų simbolinių reikšmės kūrimo būdų sistemą Žr. Ernst Cassirer, Die Philosophie der Symbolischen Formen, Bd. I–III, Berlin, 1923–29. . Veikiamas savo kolegos pažiūrų, taip pat plėtodamas asmeninę viziją, istorinę dailę Warburgas vaizdavosi ne tiek kaip estetinę, kiek kaip kultūrinę kategoriją. Ne tiek vertino dailės kūrinių formą, kiek aiškinosi juose glūdintį dažnai paslėptą simbolinį, kultūrinį ir – kartais tiesiog primirštą – istorinį turinį, kuriam atskleisti jis naudojo visas įmanomas priemones: skaitė itin margą, tegul ir migločiausiais ryšiais su dalyku susijusią raštiją, kuriai priklausė tokios nevienalytės minties ir kūrybos formos kaip poezija, etnografija, astrologija, verslo istorija, religijotyra, oreivystė ir dar daugybė kitų.

F. Saxlis, apibūdindamas savo mokytojo ir darbdavio metodą, yra pažymėjęs: „jokio tyrimo nebuvo galima atskirti nuo religijos, literatūros ir dailės formų“ Udo Kultermann, Kunstgeschichte der Kunstgeschichte, München: Prestl Verlag, 1996. . 1912 m. savo mokslinėms pastangoms įvardyti A. Warburgas pirmąsyk pavartojo terminą „ikonologija“ Ten pat. , kuris netruko prigyti visame pasaulyje, ypač po to, kai Warburgo mokyklos nariai, gujami nacistinio režimo, išvyko, taigi ir akademinę veiklą plėtojo Anglijoje (F. Saxlis, E. Gombrichas) bei Jungtinėse Amerikos Valstijose (R. Wittkoweris, E. Panofsky).

Kas yra ikonologija? Esama dviejų reikšmių – bendrosios ir ypatingosios. Apskritai suprantama ikonologija reiškia beveik tą patį, ką ikonografija. E. Panofsky žodžiais, tai „meno istorijos šaka, nagrinėjanti dailės kūrinių siužetą arba reikšmę skyrium nuo meninės formos“ Erwin Panofsky, Prasmė vizualiniuose menuose, iš anglų kalbos vertė Sandra Skurvidaitė, Vilnius: ALK/Baltos lankos, 2002, p. 37. . Vis dėlto E. Panofsky – iš ikonologų teorijai skyręs turbūt daugiausia pastangų – siūlo dar vieną, ypatingą ikonologijos apibrėžimą: tai trečias, aukščiausias prasminis istorinio dailės kūrinio lygmuo, įkūnijantis esmines žmogaus minties tendencijas išreiškiančių simbolių istoriją (ryškus E. Cassirerio pėdsakas). Pirmasis semantinis lygmuo aprėpia meninius motyvus, sudarančius pirminį, arba įprastinį, dailės kūrinio siužetą, antrasis – įvaizdžius, pasakojimus ir alegorijas, sudarančius antrinį, arbą sutartinį, dailės kūrinio siužetą Žr. ten pat, p. 37–51. . Nesigilinkime į ikonologinio metodo vingrybes. Pakaks, jeigu įsisąmoninsime, jog, susidūrę su motyvų, įvaizdžių, pasakojimų, alegorijų, įprastinių bei sutartinių siužetų, pagaliau esminių žmogaus minties tendencijų istoriografija, ne tik beldžiamės į idėjų istoriografijos duris, bet iš tikrųjų jau peržengėme šiosios slenkstį. Šiame skyriuje pateiktus samprotavimus apibendrinkime.

(a) Istorinių veiksnių gausėjimas. Nuo XIX a. vidurio istoriografija – niekada nebuvusi vientisa nei žanro, nei dalyko atžvilgiu – toliau skaidėsi ir įvairėjo. Šį nuolat gausėjantį nevienarūšių tyrinėjimų pluoštą, regis, siejo tik vienas bendras bruožas – domėjimasis žmonijos praeitimi. Aptarėme, kaip greta politinės istoriografijos įsitvirtino ekonominė, geografinė, socialinė, kultūrinė, meninė ir kitos. Tokio teminiometodinio išsiskaidymo priežastis – gana paprasta: istoriografai pamažu įsisąmonino, jog nesama vieno ar vienokio veiksnio, kuris lemtų, taigi ir paaiškintų istorijos eigą. Istoriografas ekonomistas išvydo, jog ūkinės aplinkybės istorijoje gali daryti ir dažnai daro esminį poveikį, kultūrologas panašią galią įžvelgė meno kūriniuose, geografas – žmonių bendruomenę supančioje aplinkoje bei klimato sąlygose. Dauguma jų, skirdami ypatingą dėmesį tik vienai veiksnių rūšiai ir tik ribotom šiųjų skaičiui, ne visuomet išvengdavo teorinio šališkumo, būdingo tiems, kurie, pagauti gaivališko įkarščio, bijodami iš akių išleisti kelrodę žvaigždę, bando užkariauti naujas minties plotmes.

Kartu su žmogaus veiksniais pradėti nagrinėti ir ne žmogaus – klimatas ir gyvenamoji vietovė. Be asmeninių veiksnių, pripažintas ir visuomeninių veiksnių buvimas, pavyzdžiui, istorinis neturto arba vergovės vaidmuo. Tyrimams taikant paprastus, vienetinius veiksnius, vis svarbesni darėsi sudėtiniai veiksniai, istorinės padėtys, saklodos, sakykim, ištisi kultūriniai laikotarpiai, kiek jie skiriasi nuo vieno ar kito dokumento arba politinio veiksmo. Greta įvykinių veiksnių itin reikšmingi tapo procesiniai – prisiminkime regioninių gamtinių sąlygų, kuriomis atsirasdavo ir išnykdavo žmonių bendruomenės, kitimo istoriją.

Vadinasi, nuo XIX a. istoriografai vis aiškiau suvokė tiesą, jog nesama vienintelio visą istoriją lemiančio ir paaiškinančio veiksnio; tokių veiksnių esama daugybė; todėl potencialiai yra daugybė būdų, kaip ir apie ką rašyti istoriją.

(b) Istoriografinių temų gausėjimas. Pripažinti istorinių veiksnių įvairovę reiškė pripažinti galimų tyrinėti ir plėtoti istorinių temų įvairovę. Kiekvienas reiškinys turi istoriją, kiekvienas reiškinys yra vertas istorijos – štai dvi įžvalgos, kurias pripažinus praturtėjo istorinių faktų lobynas, o atsiradęs aksiologinių nuostatų lankstumas arba visiškas susilaikymas nuo vertybinių pažiūrų nebeleido reiškinių skirstyti į „vertus“, „vertesnius“, „verčiausius“. Mokslininkams, vykdantiems istorinės medžiagos atranką, nebereikėjo atsiprašinėti už tai, kad iš praeities jie iškėlę „šitą“, bet ne „aną“.

(c) Mišrių metodikų taikymas. Nagrinėjome, kaip, įvairėjant duomenų apie praeitį pobūdžiui, įvairėjo ir moksliniai duomenų apdorojimo būdai. Patyrusi rezultatyvų santykį su kitais gretutiniais humanitariniais bei socialiniais mokslais, istoriografija ėmė puoselėti mišrias, tarpdalykines metodikas, vadovavosi vis sudėtingesniais, sintetiškesniais požiūriais į praeitį. Šią tendenciją nesunku numatyti: kuo daugiau temų, kuo įmantresnės problemos, kuo sudėtingesnės dabarties, taigi ir praeities ontologijos, tuo skirtingesnių įrankių bei procedūrų reikės toms temoms, problemoms ir ontologijoms vaizduoti bei gvildenti.

(d) Tyrimų lauko plėtimas. Prekyba su tolimaisiais kraštais, Rytų ir Vakarų dailės tradicijų akistata, žemyniniai epidemijų ir marų siautimai, ilgalaikiai stambių geografinių baseinų pokyčiai, skirtingų civilizacinių regionų sąveikos – kiekvienu minėtų atvejų žvilgsnis metamas nauja, mūsų laikų pasaulėžiūrai būdinga kryptimi. Susidurdami su vientisėjančio pasaulio vaizdiniu istoriografai vis dažniau praeitį ėmė vertinti kaip daugybę sąveikaujančių reiškinių, kurių veikimo arena – nebe vietinė, nebe nacionalinė, net nebe valstybinė. Vis aiškiau suprato, jog praeitis, kaip ir dabartis, – tik, žinoma, menkesniu laipsniu, – sudarė tam tikrą organizmą, pusiausvyrą, sistemą, suraizgytą aibe saitų, kurie nepaisė tradicinių politinės istoriografijos padalijimų, skrodė skersai žemynų ir net visos planetos – saitų, kurie pačia tikriausia prasme lėmė žmonių likimą. Vadinasi, praeitis buvusi rišlesnė ir vientisesnė, negu lig tol vaizduotasi. Tada, kaip ir dabar, žmonės veikę, procesai klostęsi ne tik ribotu, bet ir globaliu mastu, o tai, žvelgiant iš pasaulinės naujausiųjų amžių perspektyvos, vertintina kaip itin reiškminga aplinkybė, raginanti istoriografus ne tik naujai pažvelgti į praeitį, bet ir iš pagrindų susirūpinti pačia istoriografinio žvilgsnio „optika“.

Istoriografinių tyrimų lauko plėtimasis, be erdvinio geografinio, turėjo dar ir kitus lygmenis: tai ir etnologinis, nuo raštingųjų Vakarų kultūrų pereinant prie ne Vakarų, dažnai neraštingų; taip pat socialinis lygmuo, nuo aukštųjų, valdančiųjų visuomeninių sluoksnių pereinant prie užmirštųjų, apleistųjų, engiamųjų sluoksnių bei mažumos kultūrų.

(e) Savitas tautinių istoriografinių mokyklų įnašas. Į akis taip pat krinta ypatingas skirtingų europinių tautų įnašas plėtojant vieną arba kitą istoriografinę šaką. Antai ūkio istorija ypač uoliai tyrinėta Britų salyne; aplinkotyrine istorija labiausiai domėtasi Vokietijoje bei Prancūzijoje, taip pat Šiaurės Amerikoje; socialinė istorija daugiausia dėmesio susilaukė Prancūzijoje; kultūros ir dailės istoriografija pirmiausia plėtota germaniškuosiuose kraštuose – Austrijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Saviti nacionalinių mokyklų nuopelnai – sugebėjimas tam tikro su praeitimi susijusio klausimo tyrinėjimui duoti pirmą kūrybinį postūmį, kurio sukeltos bangos vėliau nuvilnija per visas kitas tautines Vakarų istoriografijas.

(f) Žinijos sričių sambūvio (o ne kaitos) principas. Turiu galvoje tai, ką vokiečių filosofas Ernstas Blochas taikliai pavadino „nevienalaikybės vienalaikiškumu“ (vok. Gleichzeitigkeit des Ungleichzeitigen) Žr. Ernst Bloch, Differenzierungen im Begriff Forschritt / Tübinger Einleitung in die Philosophie, Frankfurt: Ders, 1965, S.160–203; to paties autoriaus Erbschaft dieser Zeit, Frankfurt/Main, 1973. Taip pat Beat Dietschy, Gebrochene Gegenwart: Ernst Bloch, Ungleichzeitigkeit und das Geschichtsbild der Moderne, Frankfurt/Main, 1988. . Ši ypatybė sudaro bendrąjį ką tik išvardytų ypatybių foną: idėjos, metodai, sampratos, klausimai, temos, problemos, literatūriniai žanrai mūsų laikais, skirtingai negu praeityje, nebekeičia vieni kitų, veikiau tvenkiasi, telkiasi, susilieja ir, reikšdamiesi vienu metu bendroje erdvėje, tarpusavyje sąveikauja nebe poleminiu, o kryžminiu pavidalu.

Tai ir vadinu „žinijos sričių sambūvio principu“. Moksluose, ypač humanitariniuose, nebėra atgyvenusių dalykų, ir ne dėl to, kad kažką visiškai pamiršome, o kaip tik dėl to, kad dar niekada taip uoliai nemėginome prisiminti visa, kas tik įmanoma prisiminti. Mūsų – būtį archyvuojančių būtybių – polėkiai tokie guvūs, jog nejuokais linkstame į tragizmo kupiną kraštutinybę, kurios esmė – tam tikras apkvaitimas nuo duomenų pertekliaus ir sutrikusi intelektinė orientacija, kai galimybė sužinoti apie viską netikėtai pasėja savo priešingybę – pažintinę apatiją viskam.

Literatūra

• Adelung, Johann Christoph, Versuch einer Geschichte der Cultur des menschlichen Geschlechts, Leipzig: Hertel, 1782.
• Amin, Samir; Giovanni Arrighi, Andre Gunder Frank, Immanuel Wallerstein, Dynamics of Global Crisis, New York: Monthly Review Press, 1982.
• Black, Cyril E., The Dynamics of Modernization: A Study in Comparative History, New York: Harper and Row, 1966.
• Bloch, Ernst, Differenzierungen im Begriff Forschritt | Tübinger Einleitung in die Philosophie, Frankfurt: Ders, 1965.
• Bloch, Ernst, Erbschaft dieser Zeit, Frankfurt/Main, 1973.
• Bloch, Marc, La société féodale, Paris: Albin Michel, 1939–1940.
• Bloch, Marc, Les caracteres originaux de l'histoire rurale française, Paris: Societe d'Edition «Les Belles Lettres», 1931)
• Bloch, Marc, Les rois thaumaturges: étude sur le caractère surnaturel attribué la puissance royale, particulièrement en France et en Angleterre, Strasbourg/Oxford: Librairie Istra/Oxford, 1924.
• Braudel, Ferdinand, La Méditerranée et le monde méditerranéen à l' Epoque de Philippe II, Paris, 1949.
• Burckhardt, Jacob, Die Cultur der Renaissance in Italien (1860), vertimas į anglų kalbą: The Civilization of the Renaissance in Italy, trans. S. G. C. Middlemore, Oxford: Oxford University Press, 1938.
• Cassirer, Ernst, Die Philosophie der Symbolischen Formen, Bd. I–III, Berlin, 1923–29.
• Chaudhuri, Kirti N., Asia before Europe: Economy and Civilisation of the Indian Ocean from the Rise of Islam to 1750, Cambridge, Eng.: Cambridge University Press, 1990.
• Coulanges, Numa Denis Fustel de, La Cité antique, 1864.
• Curtin, Philip D., Cross-Cultural Trade in World History, New York: Cambridge University Press, 1984.
• Dietschy, Beat, Gebrochene Gegenwart: Ernst Bloch, Ungleichzeitigkeit und das Geschichtsbild der Moderne, Frankfurt/Main, 1988.
• Engels, Friedrich, Anti-Diuringas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958.
• Engels, Friedrich, Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga, Vilnius, 1967.
• Febvre, Lucien, Le Problème de l’incroyance au XVIe siècle, la Religion de Rabelais, Paris: Albin Michel, 1942.
• Febvre, Lucien, Philippe II et la Franche-Comté, Paris: Librairie Ancienne Honoré Champion, 1912.
• Febvre, Lucien; Henri-Jean Martin, L’Apparition du livre, Paris: Michel, 1958.
• Frank, Andre Gunder, Reflections on the World Economic Crisis, New York: Monthly Review Press, 1981.
• Freytag, Gustav, Bilder aus der deutschen Vergangenheit, Bd. 1–4, Leipzig: Hirzel, 1859–1867.
• Headrick, Daniel R., The Tentacles of Progress: Technology Trasfer in the Age of Imperialism, 1850–1940, New York: Oxford University Press, 1988.
• Herodotas, Istorija, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Mintis, 1988.
• Hettne, Björn, Development Theory and the Three Worlds, Second ed., London: Longman Scientific and Technical, 1995.
• Jones, Eric Lionel, Growth Recurring: Economic Change in World History, Oxford: Oxford University Press, 1988.
• Klemm, Gustav, Allgemeine Cultur-Geschichte der Menschheit, Bd. 1–10, Leipzig: B. G. Teubner, 1943–1852.
• Kultermann, Udo, Kunstgeschichte der Kunstgeschichte, München: Prestl Verlag, 1996.
• Ladurie, Emmanuel Le Roy, Histoire du climat depuis l'an mil, Paris: Flammarion, 1967.
• Lamprecht, Karl, Deutsche Geschichte, Bd. 12, Berlin: Gärtner, 1891–1909.
• Marx, Karl; Friedrich Engels, Vokiečių ideologija, iš vokiečių kalbos vertė Algirdas Kanapeckas, Vilnius: Mintis, 1974.
• McNeill, William H., Plagues and Peoples, Garden City, N. Y.: Anchor, 1976.
• McNeill, William H., The Rise of the West: A History of the Human Community, Chicago: University of Chicago Press, 1963.
• Norkus, Zenonas, Istorika, Vilnius: Taura, 1996.
• Panofsky, Erwin, Prasmė vizualiniuose menuose, iš anglų kalbos vertė Sandra Skurvidaitė, Vilnius: ALK/Baltos lankos, 2002.
• Ranke, Leopold von, Geschichten der romanischen und germanischen Völker von 1494 bis 1514 | Sämtliche Werke, Leipzig, 1874, Bd. 33.
• Ratzel, Friedrich, Anthropogeographie, 1–2 Bd., Stuttgart: J. Engelhorn, 1882.
• Ratzel, Friedrich, Die Erde und das Leben: Eine vergleichende Erdkunde, 1–2 Bd., Leipzig, 1901–02.
• Ratzel, Friedrich, Politische Geographie, Munich: R. Oldenbourg, 1879.
• Ratzel, Friedrich, Völkerkunde, Leipzig und Wien, 1901.
• Riegl, Alois, Stilfragen. 1893.
• Riehl, Wilhelm Heinrich, Die Naturgeschichte des Volkes als Grundlage einer deutschen Sozial-Politik, Bd. 1–4, Stuttgart: Cotta, 1854–1869.
• Schlosser, Julius von, Die Kunstliteratur: ein Handbuch zur Quellenkunde der neueren Kunstgeschichte, Vienna: Anton Schroll, 1924.
• Spengler, Oswald, Der Untergang des Abendlandes: Umrisse einer Morphologie der Weltgeschichte, 2 Bde. München 1918/1922.
• Stearns, Peter N., “Social History” | Daniel R. Woolf (ed.), A Global Encyclopedia of Historical Writing, vol. II, New York & London: Garland Publishing, Inc., 1998.
• Stuard, Susan Mosher, “Annales School” | Daniel R. Woolf (ed.), A Global Encyclopedia of Historical Writing, vol. I, New York & London: Garland Publishing, Inc., 1998.
• Taine, Hippolyte-Adolphe, Histoire de la littérature anglaise, 4 vol., Paris: Librairie Hachette et Cie, 1866.
• Taine, Hippolyte-Adolphe, L'idéalisme anglais: étude sur Carlyle, Paris: Germer Baillière, 1864.
• Taine, Hippolyte-Adolphe, Le positivisme anglais: étude sur Stuart Mill, Paris: Germer Baillière, 1864.
• Toynbee, Arnold J., A Study of History, 12 vols., Oxford: Oxford University Press, 1934–1961.
• Tönnies, Ferdinand, Gemeinschaft und Gesellschaft: Abhandlung des Communismus und des Socialismus als empirischer Culturformen, Leipzig: Fues, 1887.
• Vasari, Giorgio, Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai, iš italų kalbos vertė Ramunė Vaskelaitė, Vilnius: Vaga, 2000.
• Wallerstein, Immanuel, The Capitalist World Economy, Cambridge, Eng.: Cambridge University Press, 1979
• Warburg Institute, The [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.].
• Winckelmann, Johann Joachim, Geschichte der Kunst des Altertums, 1764.
• Wölfflin, Heinrich, Kunstgeschichtliche Grundbegriffe: Das Problem der Stilentwicklung in der Neueren Kunst (1915), vertimas į lietuvių kalbą: Pamatinės meno istorijos sąvokos: stiliaus raidos problema naujajame mene, iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Ludavičienė, Vilnius: ALK/Pradai, 2000.

Historiographical Pluralism: A Concise Overview of Schools and Methods

Summary. The ninteenth century in Europe was the time when the discipline of historiography in the hands of such men as Leopold von Ranke and Berthold Georg Niebuhr developed its critical methodology. The ninteenth century in Europe was also the time of intense state-building. The newly emerging national states riveted the attention of historiography and for several decades seemed to exhausted it. Nevertheless, the latter part of the nineteenth century also witnessed the springing of other historiographical branches such as economic, geographical, environmental, global, social, cultural, artistic historiographies, each with its own array of topics and specifically worked out epistemic procedures. Most recent historiography, which is the direct offshoot of its nineteenth-century parents, both in its choice of subjects and in its application of methods is essentially a cumulative and simultaneous process of accomodating as many perspectives on the human past as can be conceived by the human intellect, imagination, and creativity.

Keywords: political historiography, economic historiography, geographical historiography, environmental historiography, world historiography, social historiography, cultural historiography, art historiography.