Straipsnis Erdvės įprasminimas programiniuose retabuluose: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų altoriai

Šiandien daugelyje Lietuvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulo bažnyčių ir jų altorių tradiciškai tebevyrauja marijinė tema, tik ji skleidžiasi kitais ikonografiniais motyvais. Pivašiūnų, Inturkės, Kernavės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorių pirmajame tarpsnyje yra Švč. Mergelės su Vaikeliu paveikslas, dažniausiai vieno iš maloningųjų paveikslų kartotė, kartais papildyta Nekaltojo Prasidėjimo, Rožinio Marijos arba kita atributika. Paveikslas – savaime svarbus, bet nesusijęs su retabulo visuma ir antrojo tarpsnio atvaizdu. Šiuo metu žinomi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulo altoriai arba buvo pastatyti XIX a. (Kelmė, Turgeliai), arba labai smarkiai perstatyti pakeičiant pirminę ikonografinės programos idėją (Raseiniai, Telšiai). Iki šiol išlikusiuose altoriuose dažnesnis vienišas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atvaizdas nei programiniais ryšiais susietas su kitais atvaizdais.

Išvados

Viena svarbiausių poreforminės bažnyčios temų – Švč. Mergelės Ėmimas į dangų ir Karūnavimas (Vainikavimas) – turėjo įtakos formuojantis tipinių XVII–XVIII a. retabulų struktūrai. Architektūrinių ir tapybinių altoriaus elementų deriniai, retabulo ir bažnyčios interjero erdvių santykiai padėjo vizualizuoti teologinį požiūrį į žemiškosios bei transcendentinės būties skirtį ir sąlyčius.

 

XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios tipinių šio titulo retabulų struktūra ne tik išreiškė manierizmo ir ankstyvojo baroko skonį, bet ir atitiko potridentinio laikotarpio tikėjimo propagandos specifiką. Retabulas turėjo akcentuoti aktualiausias teologinio diskurso temas, būti aiškiai suvokiamas. Altoriaus programa atsiskleidžia prasmingai susiejant dviejų altoriaus tarpsnių atvaizdus.

Nuo XVII a. vidurio altorių programoje ir struktūroje stiprėjo meninės sistemos sintetinimo tendencija. Simbolinę prasmę įgijo šventųjų figūrų padėtis retabulo erdvėje. Auksuotos figūros tamsaus retabulo fone arba izoliuotos nišoje atitolindavo šventojo vaizdinį nuo žemiškosios realybės, simbolizavo jos ir transcendentinės būties kontrastą.

XVIII a. pirmosios pusės altorių architektūra tarpininkavo atskleidžiant ryšį tarp žemės ir dangaus sferų. Retabulo struktūra padėjo perteikti stebuklo realumą. XVIII a. vidurio tipinio retabulo planas tapo lankstus ir altoriaus tūris plastiškai įsiterpė erdvėje. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Vainikavimo stebuklai, pavaizduoti dviejų altoriaus tarpsnių paveiksluose, simboliškai panaikindavo žemiškojo ir sakralaus lygmenų atotrūkį, demonstruodavo idėjos visuotinumą. Vizualizuojant Marijos triumfo kaitą ir parodant žemiškojo, istorinio lygmens santykį su viršgamtiniu teologiniu, įvairiai pasitelkiama visa bažnyčios vidaus erdvė su šoninių altorių „kulisais“.

 

XVIII a. antrojoje pusėje, stiprėjant racionaliam Apšvietos amžiaus mentalitetui, altoriaus stebuklas vis labiau atsiskyrė nuo žemiškosios aplinkos ir įsikūnijo vien altoriaus erdvėje, izoliuotoje nuo kitų interjero dalių. Lietuviškas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altoriaus pavyzdys, atitinkantis šią ir kitas XVIII a. vidurio programines schemas, – Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios didysis altorius su Ėmimo į dangų paveikslu ir karūnuojančia Švč. Trejybės skulptūrine grupe.

XVIII a. antrojoje pusėje stiprėjo ir XIX a. pradžioje įsivyravo programinio altoriaus idėjų ir architektūros erdvės dezintegracija. Stiprėjo „visuminio“ Mergelės Marijos garbinimo tendencija, kai vienu metu aprėpiami įvairūs jos istorijos, dorybių ir kulto aspektai. Ėmimo į dangų ir Karūnavimo altorius papildė Nekaltojo Prasidėjimo, Rožinio, Škaplierinės ir kiti ikonografiniai atributai. Dažnai tarpusavyje tiesiogiai nebesiejami dviejų to paties altoriaus tarpsnių atvaizdai, tačiau retabulas turėjo gerai tikti jiems abiem. Taigi XIX a. išvakarėse retabulas virto universaliu, išimtinai dekoratyviniu statiniu, kurio erdvinė raiška pasyvi ir nesavarankiška.

Lietuvoje ir visoje buvusioje LDK mažai išliko autentiškų, nepertvarkytų XVII–XVIII a. programinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ansamblių. Nebegalima įžvelgti vietinių mūsų altorių erdvinės simbolinės raiškos ypatumų.

 

Literatūra

  • Aleksandravičiūtė, Aleksandra, „Nėščiosios Dievo Motinos skulptūra Vilniaus pranciškonų bažnyčioje“, Vilniaus dailės akademijos darbai, 2001, t. 21: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys, p. 105–111.
  • Andriuškevičius, Alfonsas; Adomas Butrimas, Rasa Butvilaitė, Rūta Janonienė, Rasa Janonytė, Dalia Klajumienė, Dalia Ramonienė, Birutė Rūta Vitkauskienė (sud.), Lietuvos dailės istorija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002.
  • Butrimas, Adomas; Kazys Misius, „Kražių benediktinių vienuolynas ir bažnyčia“ | Dalia Klajumienė (sud.), Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008.
  • Geese, Uwe, „Skulptur des Barock in Italien, Frankreich und Zentraleuropa“ | Rolf Toman (Hrsg.), Die Kunst des Barock: Architektur. Skulptur. Malerei, Köln: Könemann, 1997.
  • Jöckle, Clemens (Hrsg.), Kiedrich im Rheingau, Regensburg: Verlag Schnell & Steiner, 2006.
  • Klajumienė, Dalia, „Bažnyčios altorių, sakyklos, krikštyklos plastika ir ikonografinė programa“ | Dalia Klajumienė (sud.), Tytuvėnų Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 119–146.
  • Klajumienė, Dalia, Tapyti altoriai XVIII a. – XIX a. I p.: nykstantys Lietuvos bažnyčių dailės paminklai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006.
  • Lexikon der christlichen Ikonographie: algemeine Ikonographie, Bd. 3: L–R, Freiburg im Breisgau: Herder, 1994.
  • Martinaitienė, Gražina Marija (sud.), Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia: architektūra ir sakralinės dailės vertybės, Vilnius: Savastis, 2002.
  • Matušakaitė, Marija, „Skarulių bažnyčios meninės vertybės“ | Klaudijus Driskius (sud.), Skaruliai, Vilnius: Tautos paveldo tyrimai, 2010.
  • Matušakaitė, Marija, Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 1998.
  • Merk, Anton, Altarkunst des Barock: Liebieghaus Museum alter Plastik, Frankfurt am Mein: Herbert Beck and Peter C. Bol, 1970.
  • Paknys, Mindaugas, Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK: bažnytinės architektūros užsakymai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003.
  • Petuškaitė, Inga, „Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios paveikslo aptaisai“ | Adomas Butrimas, Povilas Šveberas (sud.), Seda: parapijos istorija ir dailės paminklai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997.
  • Ramonienė, Dalia (sud.), Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997.
  • Šinkūnaitė, Laima, “The Basilica of the Nativity of the Blessed Virgin Mary in Šiluva: The iconology of art” | Laima Šinkūnaitė, Rima Valinčiūtė-Varnė (sud.), Meno istorija ir kritika, t. 5: Šiluva Lietuvos kultūroje, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009, p. 38–65.
  • Šinkūnaitė, Laima; Rima Valinčiūtė-Varnė, Vaida Kamuntavičienė, Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika, Kaunas: Kauno arkivyskupijos muziejus, 2008.
  • Valinčiūtė-Varnė, Rima, „Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“ | Laima Šinkūnaitė (sud.), Lietuvos bažnyčios, Kaunas: Šviesa, 2009.
  • Vasiliūnienė, Dalia; Skirmantė Smilingytė-Žeimienė (sud.), Lietuvos sakralinės dailės katalogas, t. 1: Vilkaviškio vyskupija, kn. 5: Alytaus dekanatas, Vilnius: Savastis, 2003.
 

The Bestowal of Meaning to Space in Baroque Retables: Altars of the Assumption of the Blessed Virgin Mary

  • Bibliographic Description: Aleksandra Aleksandravičiūtė, „Erdvės įprasminimas programiniuose retabuluose: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų altoriai“, @eitis (lt), 2017, t. 932, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Aleksandra Aleksandravičiūtė, „Erdvės įprasminimas programiniuose retabuluose: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų altoriai“, Menotyra, 2011, t. 18, nr. 1, p. 1–15, ISSN 1392-1002.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Summary. The nature of the article is interpretative and its aim is not to publish new sources but to discuss the typology of schemes of staging space and providing symbolic meaning to the space of altars in the period after the Council of Trent (1545–1563). Analysis is given to the altars of the Assumption and the Coronation of the Blessed Virgin Mary. In order to visualize the dynamics of the triumph of the Virgin Mary and to reveal the relation between the earthly historical sphere and the supernatural theological sphere, the composition of the altar had to become multi-plan, also incorporating the surrounding space of the church interior. The methods of staging the theme of the Assumption of the Virgin Mary in this space influenced the development of the general post-Tridental tradition of retables. Such schemes rapidly spread from churches of Italy and particularly of Germany and Austria to the Commonwealth of Poland and Lithuania. A typical example from the 18th century of staging the altar of the Assumption and the Coronation of the Blessed Virgin Mary is the programme of the high altar of the Prienai church of the Epiphany of Christ. Only a few of the 17th–18th century retables of this title have remained unchanged in Lithuania. Like in the rest of Europe, the violation of the authentic baroque programs used to occur due to various reasons. One of the reasons is that the modern beholder does not perceive anymore the importance of the spatial structure of the retable in conveying the contents of the theological program.

Keywords: altar, retable, baroque, the iconography of the Blessed Virgin Mary.