Studija Lietuvių tautosakos rinkėjų Jano Karlovičiaus ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimas: metodologijos raida, etnolingvistikos apraiškos

Tiriant dabartinę kalbą, Karlovičius mato svarbų uždavinį – tarmių žodyno sudarymą bei šiam žodynui reikalingos medžiagos rinkimą. Pasak jo, vienas iš svarbių kalbotyros tikslų taip pat yra tikrinių vardų, arba onomastikos, dokumentavimas; onomastikos sritį jis traktuoja kaip itin reikšmingą, kadangi šie žodžiai vieninteliai gali paaiškinti neaiškią šaknį ir formą Žr. ten pat, s. 5. .

Mitologiją Karlovičius pripažįsta esant jaunesnę už kalbotyros mokslą. Prieš krikščionybę gyvavusią mitologiją suvokia plačiai: tai padavimai (sakmės, pasakėčios, legendos), kai kurios dainos, minklės, mįslės, priežodžiai, pasakojimai, alegorijos, taip pat prietarai, užkalbėjimai, prakeiksmai, užkerėjimai, papročiai ir įpročiai, kasdienis gyvenimas, namai, įrankiai, apranga, burtai, vaistai, žaidimai ir linksmybės Žr. ten pat. . Jis mėgino aprėpti visas kasdienio gyvenimo sritis, išnagrinėti transcendentinį pasaulį, gyvuojantį mitologiniame tikėjime, apibrėžti žmogaus santykį su gamta ir jį supančia dabartimi, arba „atkurti visuomenės ir kultūros egzistavimo sistemą“ Helena Kapełuś, „Jan Karłowicz jako folklorysta”, s. 454. .

Patarimuose pateikia 7 skyrius, kuriems reikia rinkti medžiagą: 1. Regionalizmai; 2. Tikrinių vardų sąrašas; 3. Padavimai; 4. Prietarai; 5. Šventės ir žaidimai; 6. Dainos ir prakalbos; 7. Patarlės ir mįslės. Kaip rodo sąrašas, pabrėžiama kalbos svarba (ji minima pirmoji), toliau pateikiamos dar aiškios klasifikacijos neturinčios liaudies kūrybos atmainos.

Apibrėždamas regionalizmus, pateikia jų tipus, kurie tuomet dar neturėję terminologinių apibrėžimų. Iš Karlovičiaus pavyzdžių aiškėja: tai fonetiniai, gramatiniai (morfologiniai ir sintaksiniai), leksiniai ir žodžių darybos regionalizmai. Turėdamas tikslą aprašyti tam tikroje teritorijoje paplitusias tarmes, ketina tai padaryti išsamiai, nagrinėdamas visą savitą kalbos sistemą.

 

Patarimuose pateikia praktinius duomenų užrašymo nurodymus. Rekomenduoja į korteles rašyti po vieną žodį, legendą, mįslę ir t. t. Kiekvienoje kortelėje privaloma tiksliai nurodyti užrašymo vietą: pavieto, parapijos ar kaimo pavadinimą. Atkreipiamas dėmesys į „žodžio paaiškinimus pateikiant pavyzdžių bei nurodant informaciją apie kalbos vartotojo išsilavinimą (išsilavinęs ar neišsilavinęs); jeigu žodžio kilmė neaiški, pasitelkiami žmonių paaiškinimai“ Jan Karłowicz, Poradnik dla zbierających rzeczy ludowe, s. 8. . Padavimus rekomendavo rašyti pažodžiui tarmiškai. Įžvelgė dvigubą tokio dokumentavimo naudą: padavimų tekstai išlaiko nepakeistą kalbinį atspalvį, tarmybių gausą. Tekste pasitaikančias tarmybes rekomendavo versti išnašose, rašomose paraštėse.

Karlovičius parengė sutrumpintą Patarimų versiją tyrimams konkrečiai Lietuvoje vykdyti Archyve tokia programa rasta 1888 metų byloje. , tikėjosi surinkti medžiagos lietuvių mitologijos tyrimams. Suvokė, kad lietuvių mitologija tuo metu menkai išnagrinėta, o surinkta medžiaga – paini ir reikalaujanti skrupulingo ir kantraus darbo. Rekomendacijos rinkėjams panašios: dokumentuoti pirminį žodį be pokyčių, atskirai žymėti pastabas, medžiagą rinkti iš vyresnių ir neraštingų, bet nuoširdžių šnektos vartotojų. Akcentuojamas kalbos aprašymas. Karlovičius prašo padavimus užrašyti lenkiškai arba lietuviškai, pateikiant vertimą į lenkų kalbą (jeigu įmanoma); jei neįmanoma, pateikti sunkesnius žodžius ir regionalizmus su paaiškinimais lenkų kalba; užrašant lenkiškai dokumentuoti svarbesnius arba sunkesnius žodžius, asmenų vardus, vietovių ir kitų įdomybių pavadinimus, skliausteliuose pateikiant lietuvišką pavadinimo versiją. Pabrėžia, kad svarbūs ir vertingi yra padavimų variantai.

 
Mitologja litewska należy do najmniej dziś jeszcze wyświetlonych. Przyczyną tego jest zbyt szczupłe nagromadzenie zasobów, któreby drogę do głębszego poznania jej utorować mogły […] zebrane dotychczas zasoby […] są w znacznej części bałamutne i wymagają cierpliwego sprawdzenia i sprostowania. […]

Co do sposobu zbierania, zamieszczam następne uwagi.

Najpierwszą i najważniejszą jest: że, cokolwiek z ust ludu się zapisuje, powinno być powtórzonem ile możności dosłownie, zupełnie wiernie, bez żadnych zmian lub poprawek. Jeżeli osobie zbierającej nastręcza się jakaś uwaga lub wątpliwość, to tę należy wyrazić w odsyłaczu lub przypisku.

Ważną jest rzeczą wybór osoby opowiadającej. Skutkiem rozpowszechnienia oświaty pomiędzy ludem wiejskim, wraz z nią przyszły pewne wiadomości o mitologji, zaczerpnięte z książek, nie zawsze krytycznie na rzecz zapatrujących się. Tą drogą lud do swoich dawnych, własnych podań, często miesza wiadomości, wyczytywane lub zasłyszane z książek, a przez to mąci pierwotne a czyste źródło wierzeń rodzimych. […] Wybierać należy przedewszystkiem kobiety starsze, niepiśmienne lub mało piśmienne, znane z uczciwości i prawdomówności.

Co do języka, to prosiłbym o zapisywanie w języku polskim lub litewskim, z dodaniem tłumaczenia polskiego (jeżeli to będzie możebnem) jeżeli nie całości, to przynajmniej ustępów lub wyrazów trudniejszych i prowincjonalnych; przy zapisywaniu po polsku, należy ważniejsze lub trudniejsze wyrazy, nazwy osób, miejsc i inne ciekawsze podawać w nawiasach po litewsku. Jan Karłowicz, Poradnik dla zbierających rzeczy ludowe na Litwie, l. 70, 71.
 

4. Wisła – etnografinių ir kalbinių duomenų rinkimo ir interpretacijos priemonė

Tautosaka Karlovičiaus domėtasi jau seniai, tačiau jam ir daugybei jo bendražygių žurnalas Wisła Aleksandras Grušeckis įsteigė mėnesinį geografinį etnografinį leidinį Wisła; 1887 metais. pasirodė pirmasis jo tomas. 1888–1899 metais žurnalo redaktoriumi tampa Karlovičius, 1899–1905 metais – Erazmas Majevskis. Žurnalas dar atnaujinamas 1916–1917 metais, 1922 metais. tampa pagrindiniu tyrimų įrankiu. Jis siekė įsteigti naują leidinį, remiantis naujausiais mokslo pasiekimais. 1888 metais pradėjęs eiti žurnalo Wisła vyriausiojo redaktoriaus pareigas, lygino Lenkijos ir Europos laimėjimus tautosakos srityje bei nustatė tautosakos rinkimo ir interpretavimo skirtumus, inicijavo surinktos medžiagos aprašymą Žr. Helena Kapełuś, „Jan Karłowicz jako folklorysta”, s. 462. . Siekdamas įvykdyti užsibrėžtus tikslus, tikėjosi sulaukti paramos iš straipsnių autorių ir skaitytojų.

Žurnale spausdino straipsnius, grįstus moksline analize, o surinktą „gyvą“ medžiagą publikavo atskirame leidinyje Biblioteka Wisły Išleista 15 Biblioteka Wisly serijos tomų, į kuriuos įtraukti ir Davainio-Silvestraičio Žemaičių padavimai (Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz, Podania żmujdzkie, zebrał i dosłownie spolszczył Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz, 1894). . Straipsnių, skelbiamų tuose leidiniuose, ribos nebuvo labai griežtai apibrėžtos dėl negausaus išsilavinusių bendražygių būrio. Leidinio Biblioteka Wisły pamatą sudarė vadinamosios regioninės monografijos – geografiniai, istoriniai bei ekonominiai aprašymai su aprangos, architektūros, papročių pavyzdžiais, greta dedami tarmių žodynėliai, straipsniai iliustruojami papročių, dainų ir padavimų rinkiniais.

 

Sekant naujausiais tuomečiais mokslo pasiekimais, Wisła sudarė du skyriai. Pirmasis – Bibliografinis informacinis (Bibljograficzno-informacyjny), kuriame nuo 1888 metų analizuoti ir vertinti šalies ir užsienio tautosakos leidiniai. Greitai recenzuodavo kiekvieną žymesnę knygą. Recenzentai buvę pasiskirstę taip: prancūzų leidimus aptardavo Karlovičius, anglų – Koverskas, rusų – Lopačinskas, italų – Marrene, slavų – Ciševskis ir Garbovskis. Pasirodo straipsnių ištraukos iš regioninių žurnalų Tydzień Piotrkowski, Kaliszanin, Gazeta Lubelska ir kt. Kitame skyriuje, pavadintame Paieškos (Poszukiwania), buvo ieškoma medžiagos moksliniams tyrimams. Skaitytojai padėdavo pildyti mokslininkų rengiamus darbus. Ši pagalba buvo itin vertinama ir naudinga; kartais vieną straipsnį rengdavo nemažas būrys žmonių – pateikdavo naujų duomenų, iškeldavo naujų klausimų. Laikui bėgant, temos keitėsi: kai kurios buvo išplėtotos, kai kurios – pamirštos.

 

Daugybė asmenų teikė medžiagą, surinktą Lietuvoje. Tai buvo papročių aprašai, straipsniai apie kalbą, liaudies dainas, bet tik kai kurie darbai pasižymėjo moksline analize ir interpretacija Tikslus žurnalo Wisła publikacijų sąrašas pateikiamas straipsnio pabaigoje, literatūros sąraše. . Tadas Daugirdas aprašė lietuvių margučių raštus Žr. Tadeusz Dowgird, „Pisanki“, 1890. , Aleksandras Römeris publikavo trumpus aprašymus apie dirbamą žemę Žr. Aleksander Römer, „Jeździec z sochą”, 1889. , o autorius, pasivadinęs Biruta, rašė apie pjūties tradicijas Žr. Biruta, „Dożynki na Litwie“, 1899. . Daugiausiai medžiagos pateikė Juozas Kybartas, jau pirmame tome paskelbęs išsamią studiją apie lietuvių dainas. Analizuodamas dainų motyvus bei struktūrą, neretai cituodavo Antaną Jušką Savo straipsnio įvade rašo apie išleistą Juškos dainų rinkinį. , šalia lietuviškojo originalo pateikdamas lietuvių dainų pavyzdžių Žr. Józef Kibort, „Próbki piosnek litewskich”, 1887. . Wisła spausdino nemažai straipsnių apie lietuvių tautos tikėjimą Žr. Józef Kibort, „Żmujdzkie podania o kwiatach”, 1893; „Żmujdzkie prawo bartnicze”, 1893; „Charakterystyczne wyrażenia żmujdzkie”, 1893; „Humor ludu żmujdzkiego”, 1893; Józef Kibort, „Kilka szczegółów o Żmujdzinach według ich własnych podań“, 1896; „Burtininkas”, 1898; „Istoty mityczne na Żmujdzi”, 1904; „Wierzenia ludowe żmujdzkie”, 1905. . Vertingas Juškos darbas apie lietuvių dainas, spausdintas dviejuose žurnalo numeriuose Žr. Antoni Juszkiewicz, „Wesele litewskie w okolicy Wielony”, 1893; „Wesele welońskie”, 1894. . Skyrelyje Naujienos (Nowości) Karlovičius skelbia informaciją apie Lietuvių literatūros draugijos veiklą, žurnale Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft publikuojamus straipsnius, Bezzenbergerio parengtą studiją apie prūsų kalbą Žr. Jan Karłowicz, „Rzeczy litewskie i łotewskie“, 1888. . Davainis-Silvestraitis žurnalui teikė trejopo pobūdžio tekstus: medžiagos publikacijas su lyginamosios analizės bandymais Žr. Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz, „Teksty szlachty żmujdzkiej“, 1888. Šioje publikacijoje pateikia gana tikslius komentarus apie lenkų bajorijos vartojamą kalbą. Taip pat: Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz, „Kozik“, 1890. , recenzijas Žr. Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz, „E. Veckenstedt. La musique et la danse dans les traditions des Lithuaniens”, 1890. ir užrašus, spausdintus skyriuje Paieškos Žr. Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz, „Poszukiwania. Sobótka“, 1891; „O dzwonach kościelnych“, 1892; „Poszukiwania. Sobótka“, 1893. . Iš pradžių Davainio-Silvestraičio tekstai neprilygsta garsių Wisła autorių ir bendražygių darbams, tačiau liudija lietuvių literatūros suvokimą.

 

Žemaičių padavimai – didžiausias Davainio-Silvestraičio darbas, pasirodęs 1894 metais. Šį darbą sudarė dvi didžiulės 400 puslapių knygos Žr. Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz, Podania żmujdzkie, zebrał i dosłownie spolszczył Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz, 1894. . Į padavimų rengimą Karlovičius įnešė svarų indėlį Žr. Karlovičius neblogai mokėjo lietuvių kalbą. Apie tai jis rašo apie jo laiškuose Davainiui-Silvestraičiui; retkarčiais esama ir sakinių, parašytų lietuviškai. – redagavo tekstus, šalino verčiant dėl lietuvių kalbos įtakos atsiradusius kalbinius nesklandumus. Archyvuose saugoma korespondencija liudija tam tikrus nesutarimus, kilusius tarp dviejų tautosakos mylėtojų dėl padavimų redagavimo Žr. Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Mečislovo Davainio-Silvestraičio laiškai Janui Karlovičiui, 1886–1889. . Labai ilgai buvo svarstoma, kiek lietuviškos leksikos turi likti į lenkų kalbą verstuose tekstuose, kokio laipsnio tikslumu reikia versti, ar apskritai reikia versti lietuviškus padavimus. Lenkiškai parašyti Davainio-Silvestraičio tekstai reikalavo kruopštaus taisymo, ir tam darbui buvo samdomas net specialus redaktorius – pats Karlovičius jau nebuvo pajėgęs tų darbų atlikti vienas. Tokio pobūdžio darbams buvo reikalingas žmogus, nors truputį mokantis lietuvių kalbą, o Varšuvoje veikiančioje redakcijoje tai jau sudarydavo papildomų sunkumų.

Wisła netapo didžių teorinių veikalų kalve folkloro ir komparatyvistikos srityje, bet vis dėlto suvaidino reikšmingą vaidmenį šviesdama tautosakos rinkėjus. Leidinys rėmėsi Europos mokslo pasiekimais, aiškino galimas liaudies kultūros interpretacijas, pulsavo patriotizmo gaida. Viena iš priemonių kultūros reiškiniams aprašyti buvo kalbos duomenys. Svarbi sudedamoji tautosakos tyrimų dalis buvo etimologija ir su ja susijusi onomastika.

 

5. Mečislovo Davainio-Silvestraičio veikla folkloro ir lietuvių kalbos tyrimų srityje

Domėtis folkloru bei rinkti liaudies padavimus Davainis-Silvestraitis pradėjo nuo 1867 metų. Kerbelytė jo archyve rado sąsiuvinį, kuriame užrašyti padavimai lenkų ir lietuvių kalbomis Žr. Bronislava Kerbelytė, „Mečislovas Davainis-Silvestraitis tautosakininkas“, p. 11. Kerbelytės darbas – vienintelis svarbus šaltinis, charakterizuojantis Davainio-Silvestraičio veiklą. Remdamasi autorės pateiktais duomenimis, dažniausiai gautais kruopščiai dirbant lietuvių ir rusų archyvuose, formuluojama išvada apie jo darbų reikšmę lietuvių kultūrai. Nuoširdžiai dėkoju profesorei už vertingas pastabas ir papildomą informaciją rašant šį straipsnį. . 1881 metais jis įdėjo skelbimą į leidinį Słownik Geograficzny, kad renkąs liaudies padavimus. Per Antaną Baranauską ir Kazimierą Jaunių susisiekė su Jonu Basanavičiumi. Ši pažintis skatino kaupti liaudies padavimus bei kiek vėliau paveikė politines Daivainio-Silvestraičio pažiūras Politinis Basanavičiaus ir Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimas sustiprėjo po 1905 metų. . 1884 metais jis išsiunčia 159 tekstus apie liaudies mediciną, kuriuos Basanavičius išspausdina kartu su kitais tekstais Žr. Jonas Basanavičius, Medega musu tautiszkai vaistinykystai, 1898. .

1883 metais pasirodęs Veckenstedto veikalas Die Mythen, Sagen und Legenden der Žamaiten (Litauer) suaktyvino mitologinės medžiagos iš Lietuvos rinkimą ir tyrimą. Tais pat metais Davainis-Silvestraitis susisiekė su Karlovičiumi Išsamią recenziją Veckenstedto knygai Karlovičius rašo prancūzų kalba ir spausdina leidinyje Melusine (Jan Karłowicz, „La mythologie lithuanienne et M. Veckenstedt”, 1890), šios recenzijos rankraštis saugomas archyve (Jan Karłowicz, E. Veckenstedto knygos recenzija, 1883). , siekdamas nustatyti Veckenstedto publikuojamos lietuviškos medžiagos autentiškumą. Davainio-Silvestraičio pastabos ir sukaupta medžiaga padėjo Karlovičiui aptikti Veckenstedto medžiagos klastotę bei lietuvių mitologijos aprašymo netikslumus. Identifikuodamas suklastotą veikalą, savo recenzijoje nurodo klaidingas kūrinio vietas, pateikia originalių pavyzdžių bei aprašo lietuvių liaudies muzikos instrumentus, Lietuvoje šoktus šokius Žr. Wisła, 1890, s. 934–935. . Bendradarbiavimas su Karlovičiumi buvęs vaisingas, kadangi pastarasis publikavo daugiausia Davainio-Silvestraičio tekstų. Nuolat spausdinami jo straipsniai lenkų kalba leidinyje Wisła (nuo 2 numerio 1888 metais) Žr. 4 skyrių. , vėliau straipsnių autorius tampa žurnalo Wisła bendradarbiu. Karlovičius išleidžia didžiausią Davainio-Silvestraičio surinktų tekstų rinkinį Žemaičių padavimai. Pražuvus kai kuriems lietuvių padavimų originalams, itin išauga vertimų į lenkų kalbą reikšmė.

 

Davainis-Silvestraitis bendradarbiavo ne tik su Karlovičiumi – jis buvo daugybės tautotyrininkų draugijų, veikusių XIX amžiuje Lietuvoje, narys. 1886 metais tapo Rusijos geografų draugijos nariu, bendradarbiaudamas su Volteriu, išleido surinktus padavimus rusų kalba. Volteris lankė tautosakininką Dainavoje ir skatino surinktą medžiagą siųsti į Peterburgą. Jųdviejų susirašinėjimas byloja, kad didžioji medžiagos dalis nebuvo išspausdinta, o 1890 metais nutrūksta jo bendradarbiavimas su Rusijos geografų draugija Žr. Bronislava Kerbelytė, „Mečislovas Davainis-Silvestraitis tautosakininkas“, p. 22–24. .

XX amžiaus pradžioje Davainis-Silvestraitis toliau renka etnografinius duomenis ir palaiko kontaktą su Basanavičiumi bei LMD. Dalis jo medžiagos rasta LMD archyve. Šiandien sudėtinga nusakyti tikslų jo užrašytų padavimų skaičių. Kerbelytės įsitikinimu, Davainis-Silvestraitis – vienas labiausiai nusipelniusių Lietuvos folklorui:

M. Davainio ir jo talkininkų surinkta tautosaka yra svarbus šaltinis tyrinėjant lietuvių liaudies kūrybą, jos raidą. Vertingiausia šios medžiagos dalis – pasakojamosios tautosakos kūriniai. Dauguma M. Davainio ir jo talkininkų užrašytų pasakų bei sakmių yra tradiciniai, Lietuvoje daug kartų užrašyti kūriniai, tačiau yra ir unikalių, kitų tautosakos rinkėjų neužfiksuotų tekstų. M. Davainis nuolat ir artimai bendravo su savo pateikėjais, jo talkininkai buvo liaudies žmonės, tad jie galėjo lengviau prasiskverbti į žodinės kūrybos gelmes, surasti jau baigiančius nykti siužetus. Todėl M. Davainio sukaupta medžiaga leidžia lietuvių tautosakos istorijos tyrinėtojams pajusti, kokia turtinga pasakų sekimo tradicija buvo tais laikais, iš kurių teturime atsitiktinai užfiksuotas nuotrupas. […] Mečislovas Davainis-Silvestraitis, XIX a. pabaigoje sukaupęs gausų tautosakos lobį, nusipelno to, kad būtų laikomas vienu žymiausių mūsų liaudies kūrybos rinkėjų. Ten pat, p. 38–39.
 

6. Jano Karlovičiaus parengtos metodologijos atgarsis Mečislovo Davainio-Silvestraičio darbuose

Medžiagą leidiniui Wisła Davainis-Silvestraitis rinko ir teikė pagal Karlovičiaus parengtos metodologijos principus: užrašinėjo liaudies padavimus su turinį atskleidžiančiais bei kalbos dalykus aiškinančiais komentarais, pateikė tikslią surinktų kūrinių dokumentaciją, stengėsi išsaugoti medžiagos autentiškumą. Rankraščiuose labiausiai matyti šios pastangos, tekstų vertimo, redagavimo ir aiškinimo būdai. Karlovičiaus archyve išlikę Žemaičių padavimų rankraščiai Žr. Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Padavimų rankraščiai 1, 1883; Padavimų rankraščiai 2, 1889. tai labai gerai parodo. Surinkta medžiaga buvo redaguota tiek paties rinkėjo Davainio-Silvestraičio, tiek padavimų leidėjo. Analizei pasirinkau tuos padavimus ir jų fragmentus, kurie patvirtina tautosakos rinkėjo pasirengimą darbui bei jo surinktos medžiagos analizės ir interpretacijos pastangas.

Padavimuose paprastai nurodomas užrašymo laikas ir užrašymo vieta – kaimo, parapijos, pavieto pavadinimas, taip pat – pateikėjo vardas ir pavardė; tiesa, nepateikiamas jo amžius:

Z Kołnuj, Rossieńskie par. i powiat. Od Kazimierza Łazdauskis’a. 1889 roku, 22 października Šiame fragmente Karlovičius galimai keitė žodžių tvarką sakinyje. . (1 pav.)
 
1 pav. Padavimo „Trzej bracia“ fragmentas, LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 175, l. 4
1 pav. Padavimo „Trzej bracia“ fragmentas, LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 175, l. 4
 

Vadovaudamasis Karlovičiaus nurodymais, Davainis-Silvestraitis tiksliai atliko vertimą Davainio-Silvestraičio ir Karlovičiaus nekoreguotas pirminis teksto vertimas leidžia rekonstruoti originalius lietuviškus posakius. , sudėtingas teksto vietas pateikė lietuvių kalba. Išlaikytas ir pagrindinis reikalavimas – mitologinių būtybių vardų pateikimas lietuvių kalba:

Widząc Bóg że z ludzi nic dobrego nie będzie posłał tedy na karę dwuch Davainio-Silvestraičio tekstuose pasitaiko rašybos klaidų, ypač daug – skyrybos. Šiame žodyje paties autoriaus ranka „ó“ taisyta į „u“. wielkich Olbrzymów (Milžynus) które się nazywają Vandus „W“ taisyta į „V“, prieš žodį „kuris“ trūksta skyrybos ženklo. (woda) i Viejes (Wiatr), którzy przez 25 dni mieli objętą w swoich rękach całą ziemię i miotali na wsze strony jak mity (?). A bóg nazywał się Paramžynts Tekste pateikiama pastaba: „kurs per amžius – przezwieki“, toliau būdvardžiu išreikštas dievo pavadinimo variantas „przezwieczny“, tikriausiai, autoriaus nuomone, labiausiai atitikęs originalą. . On mieszkał w swoim pałacu Padangie (podniebie). (2 pav.)
 

Komentaruose paraštėse Davainis-Silvestraitis sugebėjo ne tik paaiškinti neaiškias teksto vietas ir sudėtingesnius lietuviškus žodžius, bet dažnai bandė aprašyti leksiką ir interpretuoti mitologinius reiškinius. Komentaruose pateikiamos nuorodos į jam žinomų autorių tekstus arba padavimų turinys papildomas žmonių lūpomis papasakotais priežodžiais ir patarlėmis:

(2) Ten sposób ochraniania się od odwiedzin diabła znany jest i na Bia-łej Rusi. Mówi o tem Jucewicz (Litwa). M. D. Sylwestrowicz.

(1) Jest w okolicach Rosień przysłowie litewskie: „Kipšas nagus prikisza!“ (Kipszas dotknął pazury!). Mówią to wtedy, gdy się kasza lub inna potrawa podsmaży Galimai „przypali“. . M. D. Sylwestrowicz.
 

Šie komentarai buvo įrašyti prie tam tikrų padavimo „Kipšas ir boba“ teksto fragmentų:

Baba po śmierci swego męźa „Ź“ rašymas vietoj „ż“ dažnai pasitaiko tekstuose lenkų kalba, parašytuose to meto Lietuvoje (Zofia Sawaniewska-Mochowa, Ze studiów nad socjolektem drobnej szlachty kowieńskiej XIX wieku (na podstawie słowników przekładowych Antoniego Juszkiewicza), 2002). bardzo pła-‖kała. Przyszedł do niej w nocy Kipszas (1) zupełnie ‖ podobny do jej męźa i rzekł:

– Nie płacz, przyjdę do ciebie!

Co noc potem przychodził i kładł się z nią, a ona ‖ miała go za męźa. Baba od niego zastąpiła. ‖ Poszła do księdza i zapytała:

– Czy moźe tak nieboszczyk zrobić?

– Rzecz nie podobna „nie podobna“ taisyta į „niemožebna“. ! Nabierz Świętojańskie=‖go ziela (Szventa Jona žole) i przynieś to Žodis „to“ išbrauktas. do ‖ mnie, ja poświęcę. je, a ty Žodžiai „je ir ty“ rašomi aukščiau. Połožysz przy każdem ‖ oknie, drzwiach, dziurze (2); gdy Pirminiame variante žodis rašomas iš didžiosios raidės, galimai naujas sakinys. zaś Žodis „zaś“ prirašomas aukščiau. przyjdzie tobie ‖ czas rodzenia, zajdziesz do pustej chaty. ‖ Gdy się narodzi i od ciebie oddzieli, to co-‖prędzej wyjdź z tej chaty i zapal ją ‖ z tem Pasakymas „z tem“ pakoreguotas į „razem z“. dzieckiem!
 

Davainis-Silvestraitis dažnai pateikia paaiškinimus, papildo neaiškias teksto vietas. Šiame padavimo „Czemu djabeł lęka się głosu koguta?” („Del ko velnis gajdzio bałsa bije?”) fragmente

Co święty dzień, ‖ gdy ludzie noże ostrzą, niekiedy i inne narzędzia, ‖ to mówią: piłuje się jego Lucypera łańcuch i ‖ mniejszeje(x). A gdy już przychodzi wielki post ‖ przed Wielkonocą, no to wtedy mówią, że ‖ łańcuch Lucypera zupełnie zpiłował Turėtų būti: „spiłował“. ‖ się i zaraz popuści się z piekła i przy=‖leci z wielkim łoskotem na świat (1).

pateikia komentarą:

(x) Opowiadający chce przez to ‖ wyrazić, że ponieważ w święto ‖ to robi, więć grzeszy, a przez to ‖ dobrze robi djabłowi. ‖ M. D. Syl. (1) Widocznie z tego powodu, ‖ że w poście przed Wielkanocą ‖ ś. Piotr zaparł się Chrystusa Pana. M. D. Syl. (3 pav.)

(1) Widocznie z tego powodu, ‖ że w poście przed Wielkanocą ‖ ś. Piotr zaparł się Chrystusa Pana. M. D. Syl. (3 pav.)
 

Kai kurių žodžių paaiškinimai yra etimologinio pobūdžio, kartais tai – paties autoriaus interpretacija. Padavime „O kochaniu psa, który sobie robiąc dobrze i ludziom zrobił dobrze“ („Apiej milieima šuns, kuris sau gieraj daridams ir žmonims gieraj padarie“) žodžio „noragai“ reikšmės kilmė aiškinama taip:

(x) Nůragaj, Žodis „są“ rašomas mažąja raide, išbrauktas, vėliau tas pats žodis rašomas iš didžiosios raidės. Są źelazne, które się nakładają ‖ na sochy drzewniane i służą do orania MDS

Nů raga {od} Sunkiai įskaitomas įrašas, turbūt „od“. roga, widocznie uprzednio były do tego uży=‖te rogi zwierzęce MDS (4 pav.)
 
4 pav. Padavimo „O kochaniu psa, który sobie robiąc dobrze i ludziom zrobił dobrze“ (Apiej milieima šuns, kuris sau gieraj daridams ir žmonims gieraj padarie) fragmentas, LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 179, l. 47
4 pav. Padavimo „O kochaniu psa, który sobie robiąc dobrze i ludziom zrobił dobrze“ (Apiej milieima šuns, kuris sau gieraj daridams ir žmonims gieraj padarie) fragmentas, LVIA, f. 1135, ap. 10, b. 179, l. 47
 

7. Išvados

Tautotyrininkų draugijų, veikusių XIX amžiaus II pusėje ir XX amžiaus pradžioje Rusijoje, Vokietijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje, dėmesio Lietuva sulaukė dėl lietuvių kalbos originalumo bei kultūros archajiškumo. Pagrindinis šių draugijų tikslas buvo etnografinių ir folklorinių duomenų rinkimas. Jų mokslinių interesų sferoje taip pat dominavo kalba (vietinių žmonių tarmės). Sudedamoji šių tyrimų dalis buvo onomastika – tikriniai vardai, vietovardžiai ir vandenvardžiai. Siekdami atskleisti šių žodžių kilmę, jie daug dėmesio skyrė liaudies etimologijai, sukaupė daug žmonių pateikiamų šių pavadinimų interpretacijų. Norėdami nustatyti etnoso paplitimo ribas, taikė statistinius metodus, savo darbuose siekė apibrėžti kalbinę situaciją, analizavo besiformuojantį tautinio tapatumo suvokimą. Įvairių draugijų parengtos tyrimų programos ir klausimynai pasižymėjo panašiais metodologiniais principais ir rodė labai gerą tyrimų, atliekamų kitų asmenų ir draugijų tose pačiose arba šalia esančiose teritorijose, išmanymą.

Straipsnyje daugiausia dėmesio skyriau vaisingam Davainio-Silvestraičio ir Karlovičiaus bendradarbiavimui, lietuvių tautosakininko sąsajoms su nauja metodologija, besiformuojančia XIX amžiaus viduryje, aptarti. Šioje metodologijoje lenkų mokslininkai randa kalbotyros ir etnografijos paribio mokslo šakos – etnolingvistikos – užuomazgų Žr. Jerzy Bartmiński, „Etnolingwistyka słowiańska – próba bilansu“, 2005. . Moksliniuose darbuose, kur apžvelgiamos lietuvių ir latvių tarmėms bei etnografijai tirti parengtos programos, irgi akcentuojama, kad jų kūrėjai jau tada gilinosi į tautos pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą Žr. Danguolė Mikulėnienė, Anna Stafecka, „Iš lietuvių ir latvių tarmėtyros istorijos: leksikos klausimai Eduardo Volterio programose“, p. 129. . Davainio-Silvestraičio darbuose matyti bandymai taikyti šios metodologijos principus, o rankraščiuose likusios medžiagos analizė atskleidžia jo sukurtų teksto užrašymo ir komentavimo principų įvairovę.