Dėl nekonkuravimo susitarimų nutraukimo

Pritartina R. Krasausko nuomonei, kad nustatant nekonkuravimo susitarimų nutraukimo pagrindus turėtų būti įvertinti keli esminiai aspektai:

• galimybė nekonkuravimo susitarimą nutraukti darbdaviui. Šiuo metu, kaip numatyta LAT išaiškinime, darbdavys gali bet kada atsisakyti nekonkuravimo susitarimo ir toks atsisakymas negali būti kvalifikuojamas kaip minėto susitarimo pakeitimas, kadangi laikoma, kad nekonkuravimo susitarimas yra palankus darbdaviui Žr. LAT 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. UADBB „Aon Lietuva“ nr. 3K-3-121/2008. . Panašus teisinis reguliavimas įtvirtintas Latvijoje, o štai Čekijoje nustatyta, kad darbdavys gali atsisakyti nekonkuravimo susitarime prisiimtų įsipareigojimų (pavyzdžiui, mokėti kompensaciją) tik tuo atveju, jeigu jis darbuotoją įdarbina savo įmonėje;
• galimybė nekonkuravimo susitarimą nutraukti darbuotojui. Čekijoje ir Lenkijoje įtvirtinta galimybė darbuotojui vienašališkai nutraukti nekonkuravimo susitarimą, jeigu darbdavys nesumoka jame numatytos kompensacijos (arba ją moka nesilaikydamas susitarime nustatytos tvarkos);
• darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindo įtaka nekonkuravimo susitarimo galiojimui. Įvertinę nekonkuravimo susitarimo teisinę prigimtį siūlytumėm nustatyti, kad nekonkuravimo susitarimas galioja tik tuo atveju, jeigu darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties Žr. Rytis Krasauskas, „Nekonkuravimo susitarimai darbo teisėje: ar darbuotojas ir darbdavys lygiaverčiai konkurentai?“, 2008. .

Taigi šiuo atveju sudarant nekonkuravimo susitarimą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokiais atvejais toks susitarimas galėtų būti nutrauktas ir apskritai nekonkuravimo susitarimo galiojimą sieti su darbo santykių pasibaigimo pagrindu. Juk skirtinga situacija, kai, pavyzdžiui, darbuotojas atleidžiamas dėl jo kaltės ar darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės.

Dėl netesybų nustatymo už nekonkuravimo susitarimų pažeidimą

Kaip būdas užtikrinti nekonkuravimo susitarimo laikymąsi yra netesybų nustatymas. Lietuvos teismų praktikai pripažinus, kad nekonkuravimo susitarimas yra civilinė sutartis, atsiveria kelias taikyti sutartinę civilinę atsakomybę netesybų forma. Pavyzdžiui, vienoje byloje situacija buvo tokia, kad 2004 m. lapkričio 23 d. susitarime dėl konfidencialumo (4 punktas) buvo nustatyta, kad E. G., pažeidęs susitarimo dėl konfidencialumo 1 punkte nustatytą konfidencialumo pareigą, privalo sumokėti bendrovei 10 000 Lt dydžio baudą ir atlyginti bendrovei visus tokiu pažeidimu padarytus nuostolius (įskaitant ir negautas pajamas), tiek, kiek jų nepadengia bauda. Kaip nurodyta tame pačiame susitarimo punkte, pajamos, gautos neteisėtai naudojant tokią informaciją, laikomos nepagrįstu praturtėjimu ir turi būti grąžinamos bendrovei. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, susitarime dėl konfidencialumo nurodytos konfidencialios informacijos pobūdį, sprendė, jog ieškovo naudai priteistinas 24 000 Lt žalos atlyginimas. Nurodytą sumą sudaro 10 000 Lt bauda, nustatyta susitarime dėl konfidencialumo (kuri priteistina iš atsakovo E. G., šiam pažeidus susitarimą dėl konfidencialumo) ir… nuostoliai Žr. LAT 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika ir E. G.“ nr. 3K-3-326/2012. . Kitoje byloje nustatyta, kad konfidencialumo sutarties 2 punkte nurodyta, kad, nustačius faktinio ar realiai grėsusio šios sutarties pažeidimo faktą, darbuotojas įsipareigoja sumokėti trijų paskutinių mėnesių išmokėtų atlyginimų sumos dydžio baudą, taip pat kompensuoti visus dėl šio pažeidimo bendrovės patirtus nuostolius. Nustatęs šalių konfidencialumo sutarties pažeidimo faktą, apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimus dėl baudos priteisimo Žr. LAT 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. UAB „Arijus“ nr. 3K-3-354/2011. .

Kaip nurodo R. Krasauskas, Čekijos darbo kodekse nustatyta galimybė susitarti dėl baudos (baudos dydis turi būti proporcingas ir atitikti susitarimu sulygtus įsipareigojimus), kurią privalo sumokėti šį susitarimą pažeidęs darbuotojas, o sumokėjęs tokią baudą darbuotojas atleidžiamas nuo visų susitarimu prisiimtų įsipareigojimų vykdymo Žr. Rytis Krasauskas, „Nekonkuravimo susitarimai darbo teisėje: ar darbuotojas ir darbdavys lygiaverčiai konkurentai?“, 2008. .

Apibendrintai galime teigti, kad Lietuvos teisėje netesybos būtų tinkamas būdas nekonkuravimo susitarimo vykdymui užtikrinti, tik, žinoma, netesybų dydis turėtų atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Dėl nekonkuravimo susitarimų reglamentavimo

Išanalizavus aspektus, kurie aptartini sudarant nekonkuravimo susitarimus, kyla klausimas, kokias normas reiktų įtvirtinti, siekiant reglamentuoti nekonkuravimo susitarimų sudarymo taisykles, kartu užpildant šią teisės spragą. Šiuo atveju aktualu atsižvelgti į užsienio šalių patirtį.

Olandijoje į darbo sutartis įtraukiamos konkurencijos draudimo pasibaigus darbo santykiams sąlygos gana dažnos. Reikalavimai tokioms sąlygoms pagal Olandijos civilinį kodeksą nėra griežti ‒ rašytinė forma ir darbuotojo pilnametystė. Tačiau Olandijos parlamente 2002 metų pradžioje priimtas teisės aktas numato papildomą įpareigojimą darbdaviui mokėti teisingą atlyginimą už tokios sąlygos galiojimo laikotarpį. Lenkijoje konkurencijos draudimo sąlygas reguliuoja Darbo kodeksas. Sutartis dėl draudimo konkuruoti su darbdaviu esant darbo santykiams gali būti sudaroma su kiekvienu darbuotoju be jokių ribojimų. Tačiau sutartys dėl konkurencijos draudimo po darbo sutarties pasibaigimo gali būti sudaromos tik su darbuotojais, dirbančiais su informacija, kurios paskleidimas galėtų sukelti darbdaviui nuostolių. Sudaręs sutartį dėl konkurencijos draudimo po darbo sutarties pasibaigimo, darbdavys Lenkijoje įpareigojamas mokėti darbuotojui atlygį, ne mažesnį negu 25 procentai sumos, kurią darbuotojas gautų dirbdamas per sutarties galiojimo laiką. Belgijoje konkurenciją draudžiančias sutartis galima sudaryti ne ilgiau nei vieneriems metams, tik Belgijos teritorijoje ir tik su darbuotoju, per metus uždirbančiu daugiau nei 25 000 eurų. Vokietijoje tokios sutartys pagal teismų praktikoje suformuotas taisykles sudaromos ne ilgesniam nei dvejų metų laikotarpiui, darbuotojui mokamas atlygis, ne mažesnis negu 50 proc. sumos, kurią gautų darbuotojas dirbdamas per sutarties galiojimo laiką Žr. Agnė Petravičiūtė, „Nekonkuravimo susitarimai tarp darbuotojo ir darbdavio: esmė ir teisinio reguliavimo ypatumai“, 2007. .

Kaip matome, skirtingose užsienio valstybėse teisinis reglamentavimas labai skirtingas. Doc. R. Krasauskas siūlo įtvirtinti gana didelės apimties nekonkuravimo susitarimus reglamentuojančias normas Darbo kodekse: 1) prielaidas nekonkuravimo susitarimui sudaryti (t. y. apibrėžti darbuotojų, su kuriais tokie susitarimai gali būti sudaromi, požymius, kurie tiesiogiai turėtų priklausyti nuo atliekamų darbo funkcijų ar einamų pareigų pobūdžio; darbuotojui nustatyti sąžiningą ir teisingą kompensaciją, minimalų jos dydį bei mokėjimo būdus); 2) nekonkuravimo susitarimo galiojimą laike ir erdvėje; 3) nekonkuravimo susitarimo formą (tokie susitarimai turėtų būti sudaromi raštu); 4) nekonkuravimo susitarimo nutraukimo ypatumus (tai reguliuojant turėtų būti įvertinta galimybė šį susitarimą nutraukti darbdaviui, darbuotojui, taip pat darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindo įtaka nekonkuravimo susitarimo galiojimui) Žr. Rytis Krasauskas, „Nekonkuravimo susitarimai darbo teisėje: ar darbuotojas ir darbdavys lygiaverčiai konkurentai?“, 2008. .

Nagrinėjant nekonkuravimo susitarimus verslo perleidimo atveju V. Bitė laikosi nuomonės, kad nekonkuravimo susitarimai turėtų būti pripažinti teisėtais (leistinais), jeigu atitinka dvi sąlygas: apribojimų tikslas yra teisėtas ir apribojimai yra proporcingi (protingi) jų trukmės, dalyko (turinio), geografinės teritorijos ir subjektų atžvilgiu Žr. Virginijus Bitė, “Non-competition Covenants in Case of a Business Transfer,” 2011. .

Mūsų nuomone, nekonkuravimo susitarimus reiktų reglamentuoti Lietuvos teisės aktuose ir užpildyti šią spragą. Dėl to rinkos dalyviams atsirastų didesnis teisinis tikrumas dėl galimybės sudaryti nekonkuravimo susitarimą. Manome, kad aktualu reglamentuoti nekonkuravimo susitarimų sudarymą pasibaigus darbo santykiams ir tai nustatyti Konkurencijos įstatyme. Siekiant išvengti kazuistinio reglamentavimo, manytume, kad tikslinga įtvirtinti tik bazinius šio susitarimo principus, o kitas sąlygas palikti pačioms šalims. Kilus ginčui tarp darbuotojo ir darbdavio teismas įvertintų visa apimtimi susitarimą, palikdamas jį galioti arba pripažindamas negaliojančiu. Mūsų nuomone, pakaktų įstatyme įtvirtinti, kad toks susitarimas turėtų būti sudaromas rašytine forma, pasibaigus darbo santykiams nustatant ne ilgesnį kaip dvejų metų laikotarpį ir sąžiningą kompensaciją, ne mažesnę nei 25 procentai nuo buvusio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Kitas sąlygas paliktume nusistatyti pačioms šalims, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

Dėl Konkurencijos įstatymo taikymo ribų

Konkurencijos įstatymas numato, kad ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo, padarytos žalos atlyginimo. Konkurencijos įstatyme taip pat nustatyta, kad buvę darbuotojai negali naudoti buvusio darbdavio komercinių paslapčių anksčiau nei praėjus metams nuo darbo sutarties pabaigos, nebent įstatymai ar sutartis nustato kitą terminą Žr. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas, 1999. . Šiuo atveju kyla klausimas, kiek pagal Konkurencijos įstatymą byloje dėl nesąžiningos konkurencijos atsakovu savarankiškai gali būti pats darbuotojas, jei su juo nėra sudaryto susitarimo dėl nekonkuravimo, nes įstatymas apsaugą sieja su nesąžiningais ūkio subjekto veiksmais. Galime skirti atvejus, 1) kai buvęs darbuotojas tampa kito ūkio subjekto vadovu ar dalyviu (pavyzdžiui, akcininku), ir atvejį, 2) kai buvęs darbuotojas su kitu ūkio subjektu yra sudaręs tik darbo sutartį, tačiau nėra nei to ūkio subjekto dalyvis, nei vadovas.

Pirmuoju atveju LAT yra pripažinęs, kad atsakovu tokioje byloje gali būti tiek buvęs darbuotojas, tiek ūkio subjektas. Pavyzdžiui, UAB „Baldų rojus“ generalinio direktoriaus 2003 m. kovo 27 d. įsakymu nr. 13 buvo patvirtintas naujas bendrovės komercinių paslapčių sąrašas. Komercine paslaptimi buvo pripažinti sutarčių su Lietuvos ir užsienio prekių ir paslaugų tiekėjais ypatumai, sąlygos, mokėjimo sąlygos, šalių įsipareigojimai ir vykdymas, prekybiniai antkainiai, sutartinės kainų nuolaidos, prekių ir paslaugų savikaina, kainų nustatymo metodika ir kt. Su šiuo sąrašu atsakovas buvo supažindintas pasirašytinai. 2004 m. bendrovėje „Baldų rojus“ labai sumažėjo baldų, gaminamų įmonėje „Angstrem-Arredo“, pardavimų skaičius. Ieškovas sužinojo, kad iš esmės identiškais baldais (skiriasi tik jų pavadinimai), bet kur kas mažesnėmis kainomis pradėjo prekiauti UAB „Sidabrinis delfinas“. Taigi atsakovas, kad gautų asmeninę naudą, nesąžiningai, neteisėtai panaudojo bendrovės „Baldų rojus“ komercinę paslaptį apie įmonės „Angstrem-Arredo“ baldų savikainą ir apyvartą, UAB „Baldų rojus“ taikomo prekybinio antkainio dydį, UAB „Baldų rojus“ ir įmonės „Angstrem-Arredo“ bendradarbiavimo, mokėjimo gamintojui sąlygas. Tinkamas prekių asortimento formavimas, jo struktūra ir proporcijos yra vienas iš esminių sėkmingos prekybos baldais faktorių. Kad surinktų, susistemintų šią informaciją, ieškovas kasmet skiria didelius finansinius išteklius. Teismas konstatavo, kad savo privatų verslą atsakovas organizavo atsižvelgdamas į informaciją, sudarančią UAB „Baldų rojus“ komercinę paslaptį. Ši informacija suteikė galimybę įvertinti privataus verslo rentabilumą ir rizikos koeficientą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nuo 2004 m. vasario 11 d. iki 2004 m. spalio 22 d. neteisėtai naudojosi ieškovo komercinę paslaptį sudarančia informacija savo privačioje veikloje Žr. LAT 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O. nr. 3K-3-197/2007. .

Antruoju atveju LAT pasisakė kitaip. LAT pažymėjo, kad Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos laisvė garantuoja teisę ūkio subjektams pasirinkti priemones, kuriomis jie konkuruoja, tačiau ši teisė nėra absoliuti – ją įgyvendinant negalima pažeisti kitų subjektų teisių ir teisėtų interesų. Tik sąžininga konkurencija užtikrina ekonominę pažangą, todėl teisės normų draudžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Kasaciniame skunde buvo nurodoma, kad atsakovai atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus kasatoriaus atžvilgiu, taip atsakovė (buvusi darbuotoja) pažeidė nekonkuravimo susitarimu bei konfidencialumo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o atsakovas (įmonė, darbdavys) – Konkurencijos įstatymo reikalavimus, nes nepaisė draudimo atlikti bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Kasatoriaus teigimu, atsakovas, pradėdamas vykdyti konkuruojančią veiklą, pasinaudojo atsakovės darbo pas ieškovą metu įgytais verslo ryšiais, praktine patirtimi ir kita komercine informacija bei taip įgijo nepagrįstą konkurencinį pranašumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nesąžininga konkurencija gali būti konstatuojama tik nustačius, kad subjektui įstatymas ar šalių susitarimas draudė konkuruoti, taip pat įrodžius, jog draudžiami veiksmai buvo atlikti. Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Iš Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalių, taip pat 3 straipsnio 4 dalies normų matyti, kad jo nuostatos taikytinos ūkio subjektams. Taigi, atsakovei D. S. Konkurencijos įstatymo nuostatos netaikytinos, nes ji nelaikytina ūkio subjektu pagal Konkurencijos įstatymą (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalis) Žr. LAT 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ nr. 3K-3-377/2013. . Taigi šiuo atveju teismų praktika tampa neaiški, išskirianti buvusį darbuotoją kaip tinkamą ir netinkamą atsakovą, priklausomai nuo jo teisinių santykių pobūdžio su ūkio subjektu, jei buvęs darbuotojas perduoda komercinę paslaptį ūkio subjektui. Mūsų manymu, tokia praktika siaurina normos taikymą ir yra nepagrįsta, nes nepagrįstai ginamas asmuo, kuris padeda ir prisideda prie kito ūkio subjekto nesąžiningos konkurencijos. Tokiu atveju darbuotojai skatinami nesteigti įmonių tiesiogiai (jas steigti per kitus asmenis), o tik įsidarbinti, taip siekiant išvengti atsakomybės už komercinės paslapties atskleidimą ir jos naudojimą ūkio subjekto veikloje. Šiuo atveju tikslintina arba teismų praktikoje aiškintina ūkio subjekto samprata, kuri numatyta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme.

Išvados

Nekonkuravimo susitarimai tarp darbdavio ir darbuotojo laikytini civiliniais susitarimais, reguliuojamais civilinės teisės normų, išskyrus atvejus, kai konkuruojama darbo santykių metu.

Kadangi pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, manytume, kad LAT praktika, pripažindama sutarčių laisvės principą ir nekonkuravimo susitarimų galimumą bei pasiremdama Civilinio kodekso normomis, nepaneigė konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą, dar kartą patvirtindama, kad konstitucinės teisės nėra absoliučios.

Kad nekonkuravimo susitarimai, sudaromi tarp darbuotojų ir darbdavių, būtų galiojantys, jie turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei ir atitikti teismų formuojamas jų sudarymo taisykles.

Nekonkuravimo susitarimas sudaromas laisva darbdavio ir darbuotojo valia, kai darbdavys, atsižvelgdamas į nekonkuravimo įsipareigojimų apimtį (t. y. kaip šie įsipareigojimai apriboja darbuotojo galimybes susirasti darbą ir gauti pakankamas pajamas) moka darbuotojui tinkamą kompensaciją. Nekonkuravimo susitarimai yra negaliojantys, jei darbuotojui nėra mokama teisinga ir tinkama kompensacija. Kompensacija už nekonkuravimą negali būti įtraukta į darbo užmokestį, nes darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį.

Sudarant nekonkuravimo susitarimus rekomenduojama susitarti dėl šių sąlygų: įvertinti darbuotojų, su kuriais tokie susitarimai gali būti sudaromi, požymius; nustatyti tinkamą ir teisingą kompensaciją, įskaitant jos dydį bei mokėjimo tvarką; nustatyti nekonkuravimo susitarimo galiojimo laiką; nustatyti nekonkuravimo susitarimo galiojimo apimtį (erdvę); įsivertinti nekonkuravimo susitarimo formą (paprasta rašytine forma arba tvirtinama notaro); nustatyti nekonkuravimo susitarimo nutraukimo atvejus (galimybė šį susitarimą nutraukti darbdaviui, darbuotojui, taip pat darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindo įtaka nekonkuravimo susitarimo galiojimui); nustatyti sankcijas už nekonkuravimo susitarimo nesilaikymą. Visi kriterijai tampa vertinamieji kiekvienoje byloje, ir tik nustačius konkrečios bylos aplinkybių visumą, darytinos išvados dėl konkretaus nekonkuravimo susitarimo teisinės galios.

Nekonkuravimo susitarimus reiktų reglamentuoti teisės aktuose, siekiant užpildyti šią spragą, kad rinkos dalyviams atsirastų didesnis teisinis tikrumas dėl galimybės sudaryti nekonkuravimo susitarimus. Aktualu reglamentuoti nekonkuravimo susitarimų sudarymą pasibaigus darbo santykiams, nes manome, kad darbo santykių metu taikomos Darbo kodekso normos ir principai. Naują reglamentavimą rekomenduotina nustatyti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme.

Siūlytina, kad pagal teisės normas nekonkuravimo susitarimas būtų sudaromas rašytine forma, pasibaigus darbo santykiams šalims nustatant ne ilgesnį kaip dvejų metų laikotarpį ir darbdaviui mokant tinkamą kompensaciją, ne mažesnę nei 25 procentai nuo buvusio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Kitas sąlygas palikti nusistatyti pačioms šalims, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

Teismų praktika tampa neaiški, išskirianti buvusį darbuotoją kaip tinkamą ir netinkamą atsakovą bylose dėl nesąžiningos konkurencijos dėl komercinės paslapties atskleidimo, priklausomai nuo jo teisinių santykių pobūdžio su ūkio subjektu (dalininkas, vadovas ar darbuotojas). Mūsų manymu, tokia praktika siaurina normos taikymą ir yra nepagrįsta, nes nepagrįstai ginamas asmuo, kuris padeda ir prisideda prie kito ūkio subjekto nesąžiningos konkurencijos.

Literatūra

• Bagdanskis, Tomas; Genovaitė Dambrauskienė, Ramunė Guobaitė, Rytis Krasauskas, Vitas Lopinys, Rasa Macijauskienė, Ingrida Mačernytė-Panomariovienė, Laura Sirvydienė, Juozas Tartilas, Justinas Usonis, Darbo teisė, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2008.
• Bitė, Virginijus, “Non-competition Covenants in Case of a Business Transfer,” Jurisprudencija, 2011, t. 18, nr. 1, p. 177‒198.
• Bužinskas, Gintautas; Ipolitas Nekrošius, Petras Algirdas Čiočys, Tomas Davulis, Jurijus Maculevičius, Daiva Petrylaitė, Andrius Pranckevičius, Viktoras Tiažkijus, Vidmondas Vėgelis, Darbo teisė, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2008.
• Dambrauskienė, Genovaitė, „Civilinių ir darbo sutarčių sąveika“, Jurisprudencija, 2002, nr. 28 (20), p. 7–16.
• Davulis, Tomas, „Nekonkuravimo susitarimai Lietuvos darbo teisėje“, Juristas, 2006, nr. 5.
• Davulis, Tomas, „Nekonkuravimo susitarimai Lietuvos darbo teisėje“, Juristas, 2006, nr. 4.
• Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 5 d. išvada nr. IXP-2593 [žiūrėta 2013 m. birželio 16 d.].
• Krasauskas, Rytis, „Nekonkuravimo susitarimai darbo teisėje: ar darbuotojas ir darbdavys lygiaverčiai konkurentai?“, Jurisprudencija, 2008, nr. 8 (110), p. 41‒49.
• LAT 2003 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje D. Baliūnas v. UAB „Kemira GrowHow“ nr. 3K-7-408/2003.
• LAT 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Filana“ v. R. J. Jančauskas nr. 3K-3-65/2005.
• LAT 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O. nr. 3K-3-197/2007.
• LAT 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V. nr. 3K-3-415/2007.
• LAT 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. UADBB „Aon Lietuva“ nr. 3K-3-121/2008.
• LAT 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. UAB „Putokšnis“ nr. 3K-3-303/2011.
• LAT 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. UAB „Arijus“ nr. 3K-3-354/2011.
• LAT 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje E. D. B. v. UAB „Žaibo ratas Vilnius“ ir kiti nr. 3K-3-366/2011.
• LAT 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika ir E. G.“ nr. 3K-3-326/2012.
• LAT 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miesto energija“ v. J. A. K. nr. 3K-3-255/2012.
• LAT 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. UAB „ETB Legal“ nr. 3K-3-476/2012.
• LAT 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ nr. 3K-3-377/2013.
• LAT 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Marilita“ v. A. B. ir R. Č. nr. 3K-3-401/2013.
• Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Valstybės žinios, 2000, nr. 74-2262.
• Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Valstybės žinios, 2002, nr. 64-2569.
• Lietuvos Respublikos darbo kodekso 18.2, 52.1, 56.2, 59.2, 60, 90, 127.3, 184.2, 256.1, 268 straipsnių pakeitimo, 42.4 p., 52.2, 89.1, 129.4, 132, 135, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir 21¹, 107¹ straipsnių papildymo įstatymo projektas nr. DCP-2593 [žiūrėta 2013 m. birželio 16 d.].
• Lietuvos Respublikos darbo kodekso projektas, 2003, nr. IXP-2593 [žiūrėta 2013 m. birželio 16 d.].
• Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas, Valstybės žinios, 1991, nr. 36-973.
• Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas, Valstybės žinios, 1999, nr. 30-856.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios, 1992, nr. 33-1014.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas [žiūrėta 2013 m. birželio 16 d.].
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas [žiūrėta 2013 m. birželio 16 d.].
• Lietuvos Respublikos prekybos įstatymas, Valstybės žinios, 1995, nr. 10-204.
• Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2003 m. gegužės 28 d. išvada nr. IXP-2593 [žiūrėta 2013 m. birželio 16 d.].
• Nekrošius, Ipolitas; Vytautas Nekrošius, Stasys Vėlyvis, Romėnų teisė, 2-asis pataisytasis ir papildytasis leidimas, Vilnius: Justitia, 1999.
• Petravičiūtė, Agnė, „Nekonkuravimo susitarimai tarp darbuotojo ir darbdavio: esmė ir teisinio reguliavimo ypatumai“, Teisė, 2007, t. 65, p. 144‒150.
• Tatol, Renata, „Nekonkuravimo susitarimų su įmonių darbuotojais sudarymo tvarka ir įgyvendinimas“, Societal Innovations for Global Growth, 2012, vol. 1, no. 1, pp. 949‒961.
• Tiažkijus, Viktoras, Darbo teisė: teorija ir praktika, Vilnius: Justitia, 2005.
• Vaišvila, Alfonsas, Teisės teorija, 2-asis pataisytasis ir papildytasis leidimas, Vilnius: Justitia, 2004.
• Vaišvila, Alfonsas, Teisės teorija, 3-iasis pataisytasis ir papildytasis leidimas, Vilnius: Justitia, 2009.
• Лушников, Андрей Михайлович; Марина Владимировна Лушникова, Курс трудового права, том 1, Москва: Статут, 2009.

Problems of Application of Employee’s Duty Not to Compete

Summary. As there is a gap of legal regulation of covenants not to compete in Lithuania, the legal doctrine and the case-law are analyzed in this article. It is recognized in judicial practice that labor laws are not applicable for the regulation of the covenants not to compete. So, the parties, an employer and employee, are free to make agreement on non-competition. There are some suggested principles how to make parties’ agreement on non-competition. Firstly, there should be disputed an adequate compensation to the restrictions that would be made for an employee. Secondly, the restriction of competing should be precisely described, taking into account other issues, such as period of non-competing, employee’s qualification and duties, termination of agreement, etc. It is also proposed to supplement the Law on Competition of the Republic of Lithuania with the rules concerning the conclusion, execution or termination of these covenants.

Keywords: employee, employer, non-competition, covenant not to compete, employment contract, employment relationship, civil relationship.