Simpoziumas Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos

[Aivaras Stepukonis]

Pranešimo svarstymas

Leidinio metrika

• Bibliografinis aprašas: Aivaras Stepukonis, Kęstutis Šapoka, Stanislavas Mostauskis, Rasius Makselis, „Pranešimo svarstymas: Kęstutis Šapoka, „Tautinė savimonė psichoanalitiniu požiūriu: Vilniaus Valdovų rūmų atvejis“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos, @eitis (lt), 2016, t. 153, nr. 181–206, ISBN 978-609-95858-0-2, ISSN 2424-421X.
• Recenzentai: Albinas Plėšnys, Daiva Tamošaitytė, Tomas Kačerauskas, Tomas Sodeika.
• Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Algirdo Mykolo Brazausko ir Kunigaikščio Gedimino atavistinė jungtis, per ideologinėmis ir partinėmis priemonėmis užkerėtą statybinę medžiagą susiliejant su viduramžiška valdovų dinastija, nesunkiai įsivaizduojama ir turbūt tikėtina. Nesunkiai įsivaizduojama ir tikimybė, kad senatvėje išblėsęs vienoks erotinis pajėgumas žmoguje su tokiu socialiniu kapitalu galėjo pasąmoningai sublimuotis į kitokį pirmykštės potencijos materializavimo būdą, šiuo atveju gerokai tvirtesnį ir standesnį falo pakaitalą – mūrą. Paslaptingesnis yra tautos (kiek ji skiriasi nuo paties Brazausko ir jo valios vykdytojų) vaidmuo šioje istorijoje. Ar manytumėte, kad, stovėdami Brazauskui, Valdovų rūmai šiandien stovi ir tautai? Ar jie stovi jums?

 

[Kęstutis Šapoka]

Paslaptingesnis yra tautos (kiek ji skiriasi nuo paties Brazausko ir jo valios vykdytojų) vaidmuo šioje istorijoje.

Taip, tautos vaidmuo šiuo atveju iš tiesų paslaptingesnis, nes neaišku, kas iš tiesų slepiasi šioje sąvokoje? Ar tai sąvoka, kurioje egzistuoja koks nors turinys? Paprastai manoma, kad „tautą“ apibrėžia kalba ir tam tikra teritorija. Tačiau šiandien akivaizdu, kad šios apibrėžtys gana miglotos. Apibrėžta „teritorija“, kurioje neva tarpsta kokia nors „tauta“ tėra fikcija. Galbūt kalba dar yra šiek tiek labiau apčiuopiamas „tautos“ požymis, tačiau irgi gana abstraktus, kadangi ta pačia kalba gali kalbėti daugybė žmonių, kurie nebus tauta, kurių niekas nevienys.

„Valdovų rūmų“ (at)statymo istorija kaip tik liudija tai, jog „tauta“ tėra tam tikra lingvistinė-ideologinė sąvoka, kurią daugybė socialinių grupių užpildo savu turiniu, o kartais tiesiog naudoja be jokio turinio populistiniais tikslais.

(Neo)sovietinės nomenklatūros (pa)sąmoninėse erotinėse fantazijose apie stovinčius Valdovų rūmus, „tauta“ geriausiu atveju yra amorfiška, entropiška masė, atliekanti pasyvų „priimančiosios“, „paklūstančios“ ir t. t. vaidmenį. Tačiau dažniausiai ji apskritai nėra koks nors savarankiškas darinys, o tiesiog lingvistinė-ideologinė (neo)sovietinės nomenklatūros (pa)sąmonės projekcija į save pačią. Lakaniškasis veidrodinis atspindys.

 

[Kęstutis Šapoka]

Viena vertus, „tauta“, tiksliau jos sąvoka, iškyla kaip populistinis semantinis vienetas minėtos nomenklatūros retorikoje tada, kai reikia „argumentuoti“, t. y. prastumti, tam tikrą „projektą“, susidvejinti. Todėl „tauta“ tėra (neo)sovietinės infantilios (pa)sąmonės (at)skilusi dalis, įsivaizduojamas antrininkas, kuriam neva Valdovų rūmai ir (pa)statomi. Tačiau vos tik Valdovų rūmai „pastatomi“, jis išgaruoja. Savaime suprantama, kadangi taip trokštamas pasitenkinimas neįvyksta, infantili vaizduotė tuojau pat sukuria naujus „tautos“ ir „tautai“ projektus, naujus neurotinio (ar psichotinio) ego pakaitalus. Įsivaizduojamas falas dirbtinai „pastatomas“, tačiau stebuklinga potencija ir antgamtinėmis galiomis netrykšta.

Vargu ar Valdovų rūmai gali stovėti man, nebent mano pasąmonėje išdygtų ir pradėtų skaldyti ir stelbti sąmonę svetimas, savarankiškas falas (svetima fališkoji tapatybė), kuris norėtų stovėti, nepaisydamas mano valios.

Žinoma, Valdovų rūmai stovi ir tautai, tačiau „tautai“, kaip infantiliai tam tikros nomenklatūros haliucinacijai.

 

[Aivaras Stepukonis]

Taip, tautos vaidmuo šiuo atveju iš tiesų paslaptingesnis, nes neaišku, kas iš tiesų slepiasi šioje sąvokoje? Ar tai sąvoka, kurioje egzistuoja koks nors turinys?

Pavyzdžiui, erotiniu simboliniu požiūriu tauta galėtų būti savotiška kolektyvinė makštis, įsčia, moteris, kuri, neapvaisinta valdovo, lieka bergždžia (plg. šiuo metu tautos atžvilgiu valdančiuosiuose sluoksniuose sklandantį lyderystės žargoną). O pragmatiniu – dar ir melžiama karvė (mokesčių mokėtojai), iš kurios tešmens valdoviškos fantazijos ir pildomos. Ar nemanote, kad galios (socialinių išteklių valdymo) požiūriu šios (apvaisinimo ir melžimo) reikšmės daug svarbesnės už bendros teritorijos ir kalbos požymius?

 

[Kęstutis Šapoka]

Taip, ko gero, apvaisinimo ir melžimo (ir gana vulgarios) reikšmės šiuo metu tikrai yra svarbesnės. Bendra teritorija ir kalba šiuo atveju tampa ne tautą steigiančiomis ir saugančiomis apibrėžtimis, tačiau įrankiais tam tikrų galios grupių rankose, kuriais manipuliuojama, priklausomai nuo tų grupių pragmatinių (ciniškų) interesų.

 

[Aivaras Stepukonis]

Ačiū, daugiau klausimų neturiu.

 

[Stanislavas Mostauskis]

Ačiū, Kęstuti, „falocentristinės nomenklatūros vizijos“ tarsi savaime verčia šypsotis – nacionalinio lygmens projekto ir psichoanalitinės retorikos derinys, nori nenori, kuria komišką efektą. Jei teisingai suprantu, froidiškosios perspektyvos pasirinkimas ir taikymas demonstruoja nepritarimą Valdovų rūmų projektui. Man smalsu, ar pranešimo autorius nemato pozityvių šio projekto aspektų, todėl noriu paklausti.

1) Ar save įamžinti norintis politikas automatiškai „sutepa“ įamžinimo priemonę? Juk politikai nuolat ieško meninių ir nemeninių projektų, kurie leistų padidinti savo matomumą ir pateikti save palankiame kontekste – ar tai diskredituoja tuos projektus?

2) Taip, mūsų dabartinė tapatybė gali būti siejama su potrauminiais reiškiniais – istorija yra tokia, kokia yra. Ar tokius reiškinius kompensuojanti pastanga būtinai negatyvi? Ar tokiame kontekste aukos naratyvą – (ką jie mums padarė?) keičiantis kompensuojančios galios naratyvas (mes buvome didūs) savaime yra atmestinas?

3) Bet kuris istorinis tapatybinis pasakojimas grindžiamas tam tikrų įvykių, asmenybių, vietų simboliniu sureikšminimu – lietuviai šiuo požiūriu tikrai neišskirtiniai. Kodėl šių funkcijų negali atlikti Gedimino sapno mitas ar jo inversija Valdovų rūmų pavidalu?

4) Be abejo, Valdovų rūmai negali būti vadinami autentišku istoriniu statiniu – statytojams tiesiog nepakako informacijos. Ar todėl šis projektas ilgalaikėje perspektyvoje negeneruos pridėtinės simbolinės vertės? Gal mūsų vaikams ir vaikaičiams jis taps valstybingumo/galios simboliu, ir jie neklausinės apie autentiškumo procentą, kaip kad mes šiandieną neklausiame, kokia Trakų salos komplekso dalis yra autentiška?

5) Trumpai tariant – ir pakrizenant – kodėl Falo sublimacija Vilniaus centre neturėtų būti didžiavimosi objektas?

 

[Kęstutis Šapoka]

Jei teisingai suprantu, froidiškosios perspektyvos pasirinkimas ir taikymas demonstruoja nepritarimą Valdovų rūmų projektui.

Froidiškosios perspektyvos pasirinkimas motyvuotinas dvejopai. Visų pirma dėl to, kad psichoanalizė tiria neurotinių procesų, t. y. nepatenkintų geismų, neišspręstų psichologinių problemų, stokos ir pan. veikimo gelmines struktūras. Todėl mano straipsnis skirtas labiau fantazavimo ir geismų tariamo patenkinimo (nors iš tiesų, ne patenkinimo, o neurotinės fiksacijos) leitmotyvui.

Antra, klasikinė psichoanalizė pasirinkta dar ir todėl, jog ji pati šiandien labiau reprezentuoja tam tikrą diskursinį fantazavimą, balansuojantį tarp mokslo, grožinės literatūros ir komercinių praktikų, nei kokią nors mokslinę „metodologiją“ griežtąja prasme. Todėl froidiškosios perspektyvos pasirinkime yra ir ironijos, parodijos dalelė, apeliuojanti į tai, jog ką nors rimtai, iš esmės išnarplioti šiuo (valdovų rūmų kaip (pa)sąmoninio geismo, fantazijos) atveju vargu ar pavyks.

 

[Kęstutis Šapoka]

Ar save įamžinti norintis politikas automatiškai „sutepa“ įamžinimo priemonę? Juk politikai nuolat ieško meninių ir nemeninių projektų, kurie leistų padidinti savo matomumą ir pateikti save palankiame kontekste – ar tai diskredituoja tuos projektus?

Savęs įamžinimas, žinoma, nesutepa įamžinimo priemonės. Problemų atsiranda tada, kai koks nors politikas norą įamžinti save paradoksaliai elitizuoja, kartu tarsi paversdamas „visuotiniu“, t. y. „deelitizuotu“. Čia iškyla klausimas, kokiu būdu galios veikimo mechanizmai taip sustyguoti, kad tam tikra galios grupuotė sugeba savo interesus (ar fantazijas) pateikti kaip „liaudies balsą“? Kiek atsižvelgiama į „liaudies“ (šiuo atveju sąmoningai nevartoju „tautos“ sąvokos) nuotaikas ir kolektyvines fantazijas ir kas tokiu atveju atstovauja tai „liaudžiai“? Tada kyla kitas įdomus klausimas – kaip tam tikro „projekto“ kontekste padaroma, sukuriama „liaudis“, kuri neva išreiškia „tautos“ valią įgyvendinti vieną ar kitą projektą (dažniausiai inicijuotą galios grupuotės)?

Šia prasme man ir įdomu kaip elito galios fantazijos transformuojasi į „liaudies“ fantazijų iš(si)pildymą, nes išeitų, kad šis ar kitas politikas iš tikrųjų tiesiog paiso „liaudies“ balso ir stengiasi (dabar jau) tautos labui. Vis dėlto, manyčiau, tai per daug primityvi ir akivaizdžiai propagandinė schema.

Taip, mūsų dabartinė tapatybė gali būti siejama su potrauminiais reiškiniais – istorija yra tokia, kokia yra. Ar tokius reiškinius kompensuojanti pastanga būtinai negatyvi? Ar tokiame kontekste aukos naratyvą – (ką jie mums padarė?) keičiantis kompensuojančios galios naratyvas (mes buvome didūs) savaime yra atmestinas?

Kaip jau minėjau praėjusiame atsakyme, mano tekste labiau kalbama ne apie kompensacijos, o apie tariamos kompensacijos, t. y. neurotinės fiksacijos ir pakeitimo, procesus. Tai reiškia, jog fiksuojamasi infantilioje būsenoje, sukuriant kompensacijos iliuziją.

 

[Kęstutis Šapoka]

4) Be abejo, Valdovų rūmai negali būti vadinami autentišku istoriniu statiniu – statytojams tiesiog nepakako informacijos. Ar todėl šis projektas ilgalaikėje perspektyvoje negeneruos pridėtinės simbolinės vertės? Gal mūsų vaikams ir vaikaičiams jis taps valstybingumo / galios simboliu, ir jie neklausinės apie autentiškumo procentą, kaip kad mes šiandieną neklausiame, kokia Trakų salos komplekso dalis yra autentiška?

Sunku pasakyti, kas mūsų vaikams ir vaikaičiams taps valstybingumo galios simboliu? Tokiu jau tapę krepšinis ir alus… (siūlau atkreipti dėmesį į reklaminius stendus, kur „Lietuvos ryto“ žaidėjai aprėdyti pusiau krepšinio uniforma, pusiau riterio šarvais…) Kiek reklamoje yra teisybės? Ir ar Valdovų rūmai neveikia panašiu reklaminiu principu? Tačiau reklama naudinga kažkam, bet nebūtinai „tautai“.

O gal tuo tautinio pasididžiavimo simboliu ilgainiui taps Gariūnų paviljonas, kuris, tiesą sakant, jau dabar visais masteliais, tiek architektūriniais, tiek konsoliduojančiais „liaudį“ (ar „tautą“), yra kur kas įspūdingesnis ir efektyvesnis už Valdovų rūmus (įskaitant Gariūnų „talkučkės“ istoriją). Kalbu be ironijos.

O gal tuo simboliu ateityje taps koks nors „Audi“ arba „Alfa Romeo“ supersalonas, savo architektūriniais sprendimais nustelbsiantis bet kokius Valdovų rūmus? Gal jis iškils į kilometro aukštį kur nors Žemuosiuose Paneriuose, ties Vieviu ar Pravieniškėmis, gigantiškų Gediminaičių stulpų pavidalu ir bus matomas iš bet kurios Lietuvos vietos? Galbūt netgi iš kosmoso! Juk ant Gedimino kalno staugiantį geležinį vilką galima įsivaizduoti ir kaip naujausios vakarietiškos „tačkės“ prototipą.

Valdovų rūmai remiasi mistiniu tikėjimu arba „Žiedų valdovo“ logika, kad pastačius (retro stiliaus) pastatą senamiestyje, jame savaime atsiras kažkokia stebuklinga aura, mistinė stebuklinga erdvė, joje klajos kunigaikščių ir didikų dvasios ir šioje erdvėje staiga užgims ar atgims „tautos“ dvasia. Kita vertus, jeigu tam tikra dalis „liaudies“ arba netgi „tautos“ tuo tikrai tiki, vadinasi, tos fantazijos toje erdvėje iš tiesų dalinai materializuojasi.

 

[Kęstutis Šapoka]

Bet kuris istorinis tapatybinis pasakojimas grindžiamas tam tikrų įvykių, asmenybių, vietų simboliniu sureikšminimu – lietuviai šiuo požiūriu tikrai neišskirtiniai. Kodėl šių funkcijų negali atlikti Gedimino sapno mitas ar jo inversija Valdovų rūmų pavidalu?

Sakyčiau ne vien sureikšminimu, bet dažnai naujų naratyvų kūrimu, nes juk niekas iš tikrųjų nežino kaip viskas buvo iš tiesų, nes tuose įvykiuose nedalyvavo (čia kalbama apie „kunigaikščių Lietuvą“). Žinoma, kai yra tam tikrų istorinių įvykių liudininkų, tada jau sudėtingiau. Toks „sureikšminimas“ – tarsi dabarties projekcija į praeitį. Pats savaime tokių mitologinių ar ideologinių naratyvų kūrimas nėra blogas, nes jis, kaip minėjai, kuria vienokias ar kitokias tapatybes. Kas kita, kai tam tikri naratyvai ne tik kad pradeda dominuoti, tačiau dirbtinai paverčiami „universaliais“ ir nekvestionuojamais (čia yra analogijų ir su jūsų straipsnio tema), kol galų gale įgauna totalitarizmo bruožų. O sulipę su totalitaristinėmis struktūromis, tapatybės vėlgi, kalbant psichoanalitiniais terminais, lieka infantilios, jos niekada nesubręsta, o infantilumą bando kompensuoti fanatiškumu, Kito steigimu ir demonizavimu. Žinoma, Gedimino sapnas pats savaime nėra blogas ar negalintis būti kompensacine inversija.

Be to, Stasy, jūs jau savaime demonstruojate tokios schemos, kaip tam tikras vaizdinys, fantazija iš kokio nors politiko projekto virsta „liaudies“ ar „tautos“ projektu, nesąmoningai įterpdamas „lietuviai šiuo požiūriu…“, tarsi Valdovų rūmai būtų nebe tam tikros galios grupuotės, o „visų lietuvių“ išsvajotasis projektas. Paprastai „galios grupuotė“ sakydama „mes“ pradeda apeliuoti į „mes kaip tauta“, „mes kaip lietuviai“ ir panašiai. Tokiu būdu projektas tarsi tampa „visų“ projektu, o tie, kam jis nesukelia orgazmo arba neatrodo viską kompensuojantis, galų gale virsta „netikrais lietuviais“, t. y. ne lietuviais, išdavikais ir t. t. Totalitarinės mentalinės struktūros infantili fiksacija ties tam tikrais vaizdiniais ir objektais, galų gale nepalieka vietos diskusijai, nuomonių įvairovei.

 

[Kęstutis Šapoka]

Trumpai tariant – ir pakrizenant – kodėl Falo sublimacija Vilniaus centre neturėtų būti didžiavimosi objektas?

Na, didžiulis falas, žinoma ne tikrovėje, o pornokino industrijoje ir holivudiniame sapnų fabrike, savaime visada yra DIDŽIAVIMOSI ir geismo objektas, akivaizdus ir nekvestionuojamas – kaip superego ir hipertikrovė. O tai, kad mes – „lietuviai“ – o kitiems, tarsi kokie „hobitai“, „goblinai“, „nykštukai“, gyvenantys pasakų namelyje – Valdovų rūmuose, esame to holivudinio sapnų fabriko dalis, irgi labai tikėtina. Tokioje tikrovėje Valdovų rūmai neabejotinai yra savalaikis ir adekvatus projektas, juolab kad tokiais projektais mes nesame vieniši ir išskirtiniai.

 

[Stanislavas Mostauskis]

Kiek atsižvelgiama į „liaudies“ (šiuo atveju sąmoningai nevartoju „tautos“ sąvokos) nuotaikas ir kolektyvines fantazijas ir kas tokiu atveju atstovauja tai „liaudžiai“?

Savaime suprantama, Valdovų rūmai yra tam tikros galios grupės projektas – nes bet koks nacionalinės reikšmės projektas negali įvykti be galios grupės ar grupių palaikymo bei dalyvavimo; šiuo požiūriu visi didieji projektai yra galios grupių projektai. Jei teisingai supratau, problema ta, kad šis projektas neišreiškia daugumos fantazijos/valios ir atstovauja tik tai grupei? Jūsų požiūris remiasi prielaida, kad elitas – tai „liaudžiai“ priešpriešinamas darinys, gebantis uzurpuoti jos valią. Turimos galios požiūriu – taip, bet fantazijų apie galią požiūriu – nebūtinai.

Kodėl nepasirėmus prielaida, kad kartu su savo valios perdavimu rinkėjas politiką įgalioja svajoti už jį ir tas svajones realizuoti? Kaip kad primityvios tautelės atstovas įgalioja savo vadą sapnuoti už jį ir kalbėtis su dievais? Ar krepšinio fanas, išgyvenantis komandos pergalę kaip asmeninę? Ar ne šį mechanizmą iliustruoja statistinis Rusijos pilietis, kuriam grobikiški Rusijos politikų veiksmai suteikė galią „pakilti nuo kelių“? Pamirškime Valdovų rūmus – man rodos, galios įgijimo ir valdymo fantazijos pakankamai universalios, jei tikėsime adleriška psichoanalize. Fantazijų požiūriu neskubėčiau priešpriešinti „elito“ ir „liaudies“. Man tai dvi tos pačios monetos pusės: prastas baudžiauninkas, nenorintis tapti kunigaikščiu.

 

[Stanislavas Mostauskis]

Galima ir net reikia visus šunis karti ant „elito“, nes sprendimo teisė jo rankose – bet nėra elito, ypač politinio, be rinkėjo. Ar tikrai nenusipelnėme tokio elito, kokį turime, rinkdami, perrinkdami ir vėl išrinkdami tuos pačius, tegul ir skirtingomis pavardėmis? Ar tikrai elitas kilo iš ateivių, hobitų, o ne iš mūsų – ir ar pati demokratija neturi tamsiosios pusės, gimdančios ir įtvirtinančios elito galią? Išsaugant, be abejo, demokratinių rinkimų ir kaitos mechanizmą, kuriuo elitas išmoko manipuliuoti savo naudai, tuo tarpu rinkėjai politikus kontroliuojančias priemones įvaldė akivaizdžiai nepakankamai.

Ir kitas komentaras su klausimų įdaru. Visi žinome, kad garsiojo Muravjovo (koriko) buveinė virto mūsų nepriklausomos valstybės prezidentūra, simboliniu šalies centru – ar tokios inversijos neiškalbingos? Ar jos nesako, kad ne akmuo ir fasadas diktuoja siunčiamos žinios turinį, bet mūsų požiūris į juos?

Žaliojo tilto skulptūras supęs triukšmas dar iškalbingesnis: kai kurie žmonės jų tiesiog nepastebėdavo, bet kai kam tai buvo priešiškų, okupacinių jėgų šlovinimas. Juos galima suprasti – sovietinis režimas paliko daug randų. Šie žmonės tiki: jei paminklas sukurtas šlovinti tarybinę ideologiją, tą jis darys visur ir visada. Mano nuomone, šių skulptūrų siunčiama žinia nėra objektyviai nekintantis faktas; pirmiausia mūsų reakcijos, nuostatos ir požiūriai priverčia šias skulptūras byloti tokią, o ne kitokią žinią. Kol mes reaguojame į jas kaip į sovietinę propagandą, kol tapatiname jas su aktualiai veikiančiu okupaciniu simboliu – tol mes, posovietiniai žmonės, negatyviai priklausomi nuo sovietinės praeities.

 

[Stanislavas Mostauskis]

Kodėl apie tai kalbu? Nes siūlau analogiją, interpretuojant jūsų kritines reakcijas į Valdovų rūmus. Nebūtinai nuo tų, kurie inicijavo šį projektą, priklauso Valdovų rūmų nešama žinia. Ar nemanote, kad Valdovų rūmai galėtų būti suvokiami kaip tuščias ekranas, kuriame galima atkūrti pageidaujamą turinį/filmą, be ypatingo vargo išstumiantį ankstesnio filmo atmintį? Gal A. Brazauskas jame ir matė save, tęsiantį kunigaikščių tradicijas – bet kas privers mane tai įžiūrėti? Kodėl Valdovų rūmai turėtų būti a priori susieti su pseudoelito/galios grupės poreikiu save aukštinti? Ar tai velionio prezidento šmėkla mus verčia taip mąstyti ir jausti – ar mes patys neleidžiame jai ilsėtis ramybėje, visur tematydami jos valią? Ar jums savaip nekeista, kad oligarchinio savęs šlovinimo kritika tenori matyti tokį šlovinimą ir nieko daugiau?

Svarbu kritikuoti Valdovų rūmus kaip oligarchinės užgaidos ir savivalės aktą – jūs tą puikiai darote – bet kokia pozityvi tokios kritikos funkcija? Greta „akių atvėrimo“? Ar tokia kritika neturėtų siekti pašalinti brazauskiško dvarelio įvaizdį ir pasiūlyti jį pakeisiančius turinius – ar bent kurti prielaidas tokiems turiniams atsirasti? Ar pritartumėte tokiai aptariamo projekto reartikuliacijai? Ir kitas, tikslinantis klausimas: ar tokie turiniai negalėtų vienaip ar kitaip būti siejami su valstybingumo šaknų ir tąsos simbolika, suvokiama, žinoma, ne istorinės autentikos, bet nūdienos poreikius tenkinančio istorinio pasakojimo kontekste? Visada atsiras tie, kurie sukritikuos bet kokią viziją – bet ar tai argumentas nebandyti?

 

[Stanislavas Mostauskis]

Pats savaime tokių mitologinių ar ideologinių naratyvų kūrimas nėra blogas, nes jis, kaip minėjai, kuria vienokias ar kitokias tapatybes. Kas kita, kai tam tikri naratyvai ne tik kad pradeda dominuoti, tačiau dirbtinai paverčiami „universaliais“ ir nekvestionuojamais (čia yra analogijų ir su jūsų straipsnio tema), kol galų gale įgauna totalitarizmo bruožų.

Blogas ne pats tapatybinis pasakojimas, bet jo siekis tapti nekvestionuotinu? Sutinku. Tačiau tokia bet kokio tapatybinio pasakojimo prigimtis: palaikydamas konkrečią kolektyvinę tapatybę, jis priverstas atmesti tai, kas netelpa jos aprėptyje. Todėl jis neišvengiamai slepia „savų“ homogenizacijos ir „svetimų“ demonizavimo pavojus. Tai ypač aktualu mums, lietuviams, turintiems ilgalaikę nesaugios tapatybės patirtį, kuri užaštrina išdavikų paiešką. Kita vertus, išdavikų ir parsidavėlių svetimoms jėgoms etiketė seniai tapo banaliu partinių ir tiesiog rietenų argumentu, su kuriuo tenka išmokti sugyventi. Ar gi mūsų pranešimų turinys nerodo, kad mes sąmoningai prisiimame šią riziką?

 

[Kęstutis Šapoka]

Gal A. Brazauskas jame ir matė save, tęsiantį kunigaikščių tradicijas – bet kas privers mane tai įžiūrėti? Kodėl Valdovų rūmai turėtų būti a priori susieti su pseudoelito/ galios grupės poreikiu save aukštinti?

Na, jau užsiminiau, kodėl pasirinkau psichoanalitinę perspektyvą. Todėl, kad jos pasirinkime savaime glūdi (savi)parodijos grūdas. Man labiau rūpi ne skirtumų ir neigimo steigimas, o mechanizmų, apie kuriuos kalbėjau, tyrimas.

Vis dėlto, šiuo atveju mes pakliūname į tautologijos arba sofistikos (žinoma, ir psichoanalizės, kaip vienos iš tautologijos arba sofistikos atmainų) teritoriją, nes aš galiu atsakyti taip – o kas mane privers tai neįžiūrėti? Kodėl Valdovų rūmai neturėtų būti a priori susieti su pseudoelito/galios grupės poreikiu save aukštinti? Ir kodėl aš turėčiau save tapatinti su šiuo naratyvu? Žinoma, kaip sakoma, kiekvienas laisvas rinktis, kuris naratyvas ar fantazija jam priimtinesnė. Kadangi esame visiškai laisvi rinktis iš šimto alaus rūšių, galime taip pat laisvai rinktis iš fantazavimo/kompensacijos rūšį – kažkam tai Valdovų rūmai. Jeigu jie atlieka psichoanalitinę terapinę funkciją kuriai nors tautos daliai, puiku. Tik ar ne per brangus psichoanalitinis seansas? Ir ar ne per daug jame populizmo? Galbūt už tokias sumas galima buvo atgaivinti didžiąją dalį Lietuvos dvarų ar nuveikti dar ką nors prasmingo?

 

[Kęstutis Šapoka]

Ir kitas, tikslinantis klausimas: ar tokie turiniai negalėtų vienaip ar kitaip būti siejami su valstybingumo šaknų ir tąsos simbolika, suvokiama, žinoma, ne istorinės autentikos, bet nūdienos poreikius tenkinančio istorinio pasakojimo kontekste? Visada atsiras tie, kurie sukritikuos bet kokią viziją – bet ar tai argumentas nebandyti?

Kadangi jau prakalbome apie tautologiją, į argumentą-klausimą atsakyčiau tuo pačiu argumentu-klausimu – visada atsiras pseudoelitas, kuris pasiūlys bet kokią viziją ir visada kaip grybai po lietaus dygs tokie „saviti“ projektai kaip kad Valdovų rūmai. Bet ar tai argumentas nebandyti jų kritikuoti? Kita vertus, priimu užuominą apie kritiką dėl kritikos, kadangi riba tarp savitikslio visko neigimo dėl neigimo, aklo negatyvumo ir konstruktyvios kritikos, visada labai slidi.

Ar gi mūsų pranešimų turinys nerodo, kad mes sąmoningai prisiimame šią riziką?

Jeigu nuoširdžiai, sunku būti atsakyti. Pastaruoju metu labai skeptiškai vertinu tokias sąvokas kaip „elitas“, „intelektualai“ ir ypač jų (ir mano asmeniškai) gebėjimą prisiimti kokią nors apskritai riziką. „Elitas“ ir „intelektualai“ visais laikais pasižymi tuo, jog tarp jų skambių šūkių, deklaracijų ir darbų visada žioji praraja. Tai, ko gero, irgi sovietijos traumų padarinys, kadangi sovietmečiu „elito“ arba „intelektualų“ sampratos buvo totaliai sukompromituotos, na, nebent su retomis išimtimis, tokiomis kaip Antanas Terleckas. Žinant, jog yra tokio masto asmenybių, tikrai susimąstau, jog aplinkui per daug negatyvumo ir jog aš, ko gero, esu vienas tų kenkėjų, viską neigiantis tik tam, kad neigti…

Kad ir kaip bebūtų, per daug nesureikšminčiau mūsų „sąmoningo rizikos prisiėmimo“ fakto ir akto…

 

[Stanislavas Mostauskis]

Tik ar ne per brangus psichoanalitinis seansas? Ir ar ne per daug jame populizmo? Galbūt už tokias sumas galima buvo atgaivinti didžiąją dalį Lietuvos dvarų ar nuveikti dar ką nors prasmingo?

Jei būtų galima rinktis, neabejodamas rinkčiausi provincijos dvarų gaivinimą, tačiau esu tikras, dvarams dvareliams būtų skirta daug kartų menkesnė suma. Be to, taip pat esu tikras, kad juos lydintis kritinis diskursas būtų ne mažiau nuožmus ir supriešinantis, ypač, jei jiems būtų skirtos panašios lėšos. Tiesiog dabar diskutuotume, ar nereikėjo ieškoti prasmingesnės investicijos. Šiaip ar taip šiandieną pasirinkimas jau įvykęs, ir todėl keliu klausimą ne apie pasirinkimo prasmingumą, bet apie optimalų ir bent daliai visuomenės priimtiną investicijų įdarbinimą – kalbant ekonominiais terminais.

O dėl seanso brangumo… Lengva pasverti ekonominio investavimo rizikas ir tikėtiną naudą, tačiau sunku pasakyti, kokiu mastu verta investuoti į simbolinių tapatybinių turinių generavimą – grąža sunkiai pasveriama, be to, ji numatyta ilgalaikei perspektyvai. Negaliu atsakyti, ar tai per brangu, bet esu įsitikinęs, kad tokios investicijos būtinos. Vyrauja nuomonė, kad pakaktų pakelti ekonominį lygį, ir tai būtų stipriausias akstinas lietuviškai tapatybei tvirtėti. (Jūs to neteigiate, tiesiog tęsiu savo mintį.) Nesu tikras, kad to pakaktų. Ypač turint omeny, kad mūsų ekonominis kilimas artimiausiais dešimtmečiais vargiai sulygins mus su ekonomiškai stipriausiomis šalimis. Visada galėsime pirštais badyti skirtumą ir dūsauti iki pamėlynavimo, kokioje baisioje šalyje gyvename.

 

[Stanislavas Mostauskis]

Mano nuomone, nūdienos Lietuvai trūksta stiprios palaikymą turinčios vizijos, kuri nebūtinai išreiškiama ekonominiais rodikliais. Tarpukario respublika atgimė ir įsitvirtino, nes „tautos tėvai“ tokią viziją gebėjo išpopuliarinti – dabarties vargus pateisino ateities lūkesčiai. Patinka mums ar ne, bet sovietinė ideologija taip pat turėjo stiprią viziją, kuri teikė prasmę kenčiant nepriteklius. Dabartiniai Rusijos gyventojai taip pat sutinka susiveržti diržus – ne tik todėl, kad neturi pasirinkimo, bet ir todėl, kad juos gebama įtikinti tokių ribojimų prasmingumu. Žinoma, gebėjimas atpažinti tam tikro tapatybinio modelio sklaidos efektyvumą neturi nieko bendra su sovietinės ar putiniškos ideologijos palaikymu. Tenoriu pagrįsti nuomonę, kad tautą/liaudį/daugumą galima konsoliduoti, pasitelkus tinkamą idėją/viziją. Ar Valdovų rūmų projektas gali būti naudingas šiuo požiūriu – priklauso tik nuo mūsų.

…nes aš galiu atsakyti taip – o kas mane privers tai neįžiūrėti? Kodėl Valdovų rūmai neturėtų būti a priori susieti su pseudoelito/galios grupės poreikiu save aukštinti? Ir kodėl aš turėčiau save tapatinti su šiuo naratyvu?

Suprantama, pasirinkimo laisvė neatšaukiama, apie tai neverta diskutuoti. Tiesiog manau, kad oligarchinį įvaizdį puoselėjanti kritika paverčia aptariamą projektą kontrproduktyviu – jei ji neparuošia erdvės kitiems, produktyvesniems turiniams įsitvirtinti. Mano klausimas labai paprastas – sienos jau yra; ką su jomis veiksime, ką jose apgyvendinsime? Kritika? Puiku, ji reikalinga; o toliau?