Radiniai

Literatūra Apkalns, Longins, Quaternio latviensis, rankraštis, 1968. (Rankraštį saugo straipsnio autorė. L. Apkalnio kūrinių rankraščiai ir leidimai yra Latvijos nacionalinėje bibliotekoje ir Latvijos valstybiniame literatūros ir muzikos muziejuje (Biezaičio archyvo kopijos.) Bradūnas, Kazys...

Išvados Emigrantų kūryboje glūdi krikščionybės dimensijos, kultūrinės tapatybės beribiškumo paradigma ir globalus pojūtis. Santykis su Lietuva čia yra be apribojimų, ideologinių spaudimų, išsigrynina lūžio parametru. Jo dėka galima kalbėti apie kalbos ir muzikos tekstualumo „griuvėsius“...

Šis diskursas remiasi keliais postulatais: 1. Kita dimensija: emigracija ir su ja susijusios socialinės bei išstūmimo patirtys. 2. Ryšys su prarasta tėvyne atstatomas atrandant jos tikrąją dvasinę Savastį – archetipus, reikšmes, tapatybių universumą. 3. Kūryba reiškiasi kaip Malda: tiek...

Nenuneigiamą artumą su Mackaus poezija, Gaidelio ir Apkalnio muzika patvirtina Kłaput-Wiśniewskos įžvalgos: simbolistiniai lėto judėjimo, užslėpto emocinio bloko, baimės, skausmo ir nerimo, ugnies ir mūšio įvaizdžiai, paremti chromatika, atonalumu ir polimetrija. Sustingimas fiksuojamas...

Lietuviškos muzikos tapatybės stiliaus tyrinėjimuose irgi yra paradigminė žemės–lauko, lygumų scena. Čia būtina pasitelkti kiek galima daugiau ir ne muzikinių, ir ne lietuviškų veiksnių, kad palygintume ir apčiuoptume skirtingų parametrų dvasinio lygmens atitikimus. Todėl kalbant apie muzikos...

Tyrinėjant šią kūrybą išryškėja gili takoskyra tarp išeivijos ir okupuotų Lietuvos, Latvijos kūrybinės sąmonės dimensijų, atvirumo, būties refleksijų amplitudės. Ši takoskyra yra kone apokaliptinės prigimties (sugriaunanti viską iš vidaus), bet ir atverianti tautų tragedijos mastą. Būtent šios...

Tragedijos dimensija ir muzikoje kaip ir poezijoje „užspaudžiama“ nuo unisoninės chromatinių šešėlių slinkties į baigtinę vienumą: „Liūdnas judėjimas“ ateina į vieną tašką: c-cis-d. Minimalistinė raiška čia pasiekiama transformacijose: nuo klasterinio nervo akordinių fanfarų sekvencinio echo...

Apkalnio „Liūdnas judėjimas“ irgi nutraukiamas finališkųjų destrukcinio triumfo fanfarų, (Gedulingo maršo atgarsiai tarsi iš R. Wagnerio „Dievų sutemų“, daugiagarsės akordikos – aštuoni garsai) su iškreipta (padidinta / sumažinta) intervalika, vėlgi besileidžiančia į šešėlį. Pustonių slinktis...

Taip grįžtama prie raudos – lamento – giesmės IV dalyje mozione lugubre (liūdnas judėjimas). Melodijoje – latviškoji folkloro priegaidė, ryškėja aimanos, dejonės, atodūsio posūkis. Tai vėlgi kvarta, kuri aprėpia didžiąją terciją, nusileidžiančią į friginę mažąją sekundą, tarsi velkančią iš...

Nugrimzdimas į gelmes, judėjimo „pulsas iš gelmių“ (puantilistinė melodinė „vizija“), išėjimas į grynųjų kvintų valios gestą yra pagrindiniai inovaciniai „švytėjimo tamsoje“ bruožai, atliepiantys ir archetipo Savasties kontūriškumo koncepciją. Čia itin svarbus folkloristinis didžiosios sekundos...

II buio lustrando – „šviečianti tamsa“ pateikia archetipinį sąlyčio su tamsa impulso gimimą, laiką, inicijuojantį foną, postūmio faktūrą. Tai viena inovatyviausių sugestyviausių „Kvaternijos“ dalių, vedanti katastrofinio modernizmo liniją į minimalistinės metaforos „užribį“, brandinanti „vidinės...

I accatastarendo – išsluoksniuojant, einant archeologiniais dabarties sluoksniais, sustojant ties jų segmentais atveriamas dramatinis kontekstas: besiformuojantis protesto šūksnis (leitmotyvinis – įžanga, intarpai – koda); liaudies dainos lamento su disharmonijos elemento šešėliu; griūties...

Kūrinys išskleidžia visą Savasties kelio „žemėlapį“ – nuo sąlyčio su tamsa (pagrindinis Gaidelio kūrinio dimensionalumas) iki folkloristinės intonacinės ląstelės šviesėjimo paradigmos, minimalizmo projekcijos su lamento pasakalijos ir bažnytinės sonatos bei maldos archetipiniais gestais. Gesto...

Savastis Grįžimas prie protėvių, prie archetipinio mąstymo versmių vis dėlto tampa išsigelbėjimo viltimi „augintinių generacijai“. Muzikoje tą ankstyvąjį posūkį į archetipinį tautos gyvybės šaltinių sugrąžinimą galima pastebėti latvio emigranto kompozitoriaus Longino Apkalnio (1923–1999)...

Šį maldos braižą atspindi ir Gaidelio „Vakaro meditacijos“ muzikinio teksto fragmentai. Pažymėtina vidinė pjesės absoliuto gelmės vienovė ir išorinė fragmentacija, kuri tarsi byloja senąją pasakalijos tradiciją ir jos vidinį psichologinį pokyčių dinamizmą, čia tik išoriškai sustiprintą vargonų...

Šie lamentiniai gestai – semantiniai šauksmo iš gelmių ženklai, kupini dejonės, modernaus globaliomis dimensijomis atsiveriančio tragizmo. Intonacijos ženkliškumas ribinis – tai nepastovaus tritonio žingsniai, kylantys iki sustingstančių gausmo viršūnių peizažo, finalinio disonansinio „riksmo“...

Gaidelio „Vakaro meditacija“ skirta 1966 m. lietuvių religinio kongreso metu vykusioms Vašingtono Pavergtųjų Tautų katedroje Šiluvos Marijos koplyčios dedikacijos iškilmėms. Ją 1966 m. pirmąkart ten ir atliko vargonininkas Vytenis Marija Vosyliūnas, tais pačiais metais įrašęs kūrinį į savo...

Be abejonės, galime įžvelgti šią absoliuto grafiką ir muzikinėje emigrantų kūryboje. Čia ji suskyla į dvi modernizmo transcendencijas: kosminės dvasios muziką (Bacevičius) ir lietuviškos tapatybės išsaugojimą „išstūmimo“ kontekste (J. Kačinskas, Gaidelis). Būtent Gaidelio itin skaudžių jautraus...

Šios išsiplėšiančios iš tylos kaip aimana atkirstųjų nuo žemės – tėvynės choralinės raudos yra tamsos giesmės, laukų kauburiai – esminiai emigracijoje sugrįžtančiųjų archetipų ženklai. Tai ir žodžio, ir muzikos faktūros „plyšių“ gestai – šūksniai, aimanos, meldimai, tamsos triumfo fanfaros –...

Mackaus eilėse įvyksta perversmas – Maldos virsmas į šauksmą, užtvindantis „įmestą prieš uždangą finalą“Ten pat, p. 137.. Taip atsiranda bekompromisis diskursas, visuotinio finalo scenovaizdis, bylojantis apie katastrofinį tikrovės subyrėjimą į „mirties peizažą“, juodas verbaliąsias grafikos...