Radiniai

The Visual Ideology of the Millennium of Lithuania’s Name: A Case Study Summary. In 2009 Lithuania celebrated the Millennium of Lithuania’s name, the first written record which is historically related to the decapitation of Saint Bruno of Querfurt. The article deals with this “millennarian”...

Šaltiniai Baranauskas, Tomas, „XI amžius“ | Tūkstantmečio knyga 1, Kaunas: Kraštotvarka, 1999, p. 10–25. Baronas, Darius, „Šv. Brunono pergalė prieš erškėtyno gyventojus“, Bernardinai.lt, 2009 03 09. Gudavičius, Edvardas, „Brunonas Kverfurtietis ir Lietuva“ | Inga Leonavičiūtė (sud.), 1009...

Šis turinys konstruojamas daugiausia per opoziciją krikščioniškai šv. Brunono nukirsdinimo ikonografijai, bet antipatijos krikščionybei pagrindas – ne religinis, o politinis, todėl „pagoniškas“ koncerto plakatas laikytinas politiniu, o ne religiniu pareiškimu. Kaip inversija plakatas, vizualiai...

Skirtingai nuo freskos, plakato funkcija aktyvi: freska turėjo guosti, padrąsinti ir stiprinti tikėjimą, jos žinia nukreipta į žiūrinčio subjekto „vidų“, o plakatas skatina išorinį politinį veiksmą (ragina „ginti Tėvynę“, „neišsižadėti protėvių įsitikinimų“, „nesiklaupti“ etc.). Išvados Atlikta...

Humoras nešalina patoso, kuris pastarąją Didžiojo Įvykio interpretaciją sieja tiek su krikščioniškąja, tiek su oficialiąja valstybine – kaip ir jos, plakatas priklauso epiniam herojiniam žanrui, tik čia heroizmas priskiriamas ne šv. Brunonui ir ne Lituae paminėjimo rašytiniame šaltinyje faktui...

Iš esmės pakinta ir kompozicijos nuotaika: krikščioniška „kankinystės drama“ virsta pašaipos objektu – plakatas tyčiojasi iš Brunono ir jo misijos ir kviečia švęsti bei linksmintis. Plakatas intencionaliai humoristinis, tačiau humoras visada, o ypač šiuo atveju, turi ribas: tam tikri dalykai...

Kartu plakatas apverčia freskoje matomą krikščionišką fizinės jėgos versus dvasinės galios priešpriešą: jame akivaizdžiai triumfuoja kūnas. Lietuvio ir Brunono anatomija labai skiriasi: pirmasis vaizduojamas kaip stambus, saulėje įdegęs, atletiškas karžygys, antrasis – mirtinai išblyškęs...

Krikščionybė – ne Lietuvą „į būtį pašaukusi“ istorinė jėga (tokia oficiali valstybinė Didžiojo Įvykio interpretacija), su kuria kuriamas dėkingo tapatinimosi santykis, o prievarta primesta „svetima religija“, neturinti nieko bendra nei su mūsų protėviais, nei su mumis. Krikščionišką bjaurėjimąsi...

Kaip ir oficialios valstybinės interpretacijos atveju, tūkstantmečio metų senumo įvykis susiejamas su dabartimi, aktualizuojamas ir tai įvyksta via Europa, anuometinį kontaktą simboliškai susiejant su dabartine integracija į ES, tačiau plakate kontaktas vertinamas negatyviai, Brunono įasmeninta...

Pirmiausia atsiranda galvą nukirtusi figūra, kurią galima pavadinti apibendrintu Protėviu arba Idealiu Lietuviu; ji gerokai didesnė, t. y. simboliškai svarbesnė už Brunoną, ir nė trupučio neprimena freskos antrame plane pavaizduotų dviejų plėšikų, kurie vos įveikia nesipriešinantį Brunoną ir...

Tokią interpretaciją, būdingą savo išsilavinimą ir socialumą pabrėžiantiems asmenims, galima rekonstruoti veikiau epizodiškų pasisakymų, fragmentiškų įrašų bei komentarų viešoje erdvėje, ypač neigiamų reakcijų į viešai išstačiusį smurto aktą – koncerto „Tėvynei tūkstantmetis“ plakatą nei...

„Mes barbarai…“ „Protėvių barbariškumo“ temą aiškiai artikuliuoja kita Didžiojo Įvykio interpretacija, kurią pavadinau „inteligentiška“. Jos atstovai nebūtinai tapatinasi su krikščionybe, bet akcentuoja smurtinę Brunono misijos baigtį, taikius jo ketinimus ir egzekucijos žiaurumą. „Mes“ ir „jie“...

Nesunku ironizuoti, jog poreikis apginti Brunoną nuo „tautinio nusavinimo“ – viena iš vos kelių užuominų, jog tekstas datuotinas tūkstančiu metų vėliau. Ir tikrai, nuo Titmaro kronikos santykio su aprašomais įvykiais Barono santykis (ir išraiškos formos) skiriasi tiktai tuo, kad pastarasis kalba...

Vizuali medžiaga apie Brunono misiją ir egzekuciją gausiVien Pažaislio Kamaldulių vienuolyne yra visas šv. Brunono kankinystei skirtų freskų ciklas, kurį savo straipsnyje neseniai nagrinėjo Mindaugas Paknys, „Švento Brunono Kverfurtiečio freskos Pažaislio kamaldulių vienuolyne“, p. 173–194...

Šis ir panašūs liudijimai apie Brunono Kverfurtiečio žūtį reprezentuoja pirminį rašytinį – krikščionišką – santykį su įvykiu, kurio kontekste Kvedlinburgo analų autorius (iš esmės sakantis tą patį, tiktai mažiau iškalbingai) pamini Lietuvą. Prūsija, Rusija ar Lietuva – tik „atsitiktinė...

„Mums skelbė Žodį, bet buvome neverti…“ Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje (datuojama 1012–1018 m.) apie šv. Brunoną rašoma:

Sugrįžimas negali įvykti, jei nėra sugrįžtančio subjekto, todėl kuriamas anachronistinis laike tveriančios, kintančios, bet iš esmės tos pačios Lietuvos, apgyvendintos tais pačiais lietuviais, įvaizdis: Brunono nukirsdinimą švenčiantys LR piliečiai supranta, kad tai padarė (kontaktą su...

Ši iš Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo direkcijos internetinės svetainės paimta citata glaustai reprezentuoja oficialiąją LR poziciją (be abejo, jos paplitimo arealas neapsiriboja oficialių asmenų ir valstybinių institucijų pareiškimais). Mokykliniuose istorijos vadovėliuose pateikiamo...

Kvedlinburgo analų fragmentas tampa pretekstu atsirasti tiek šiuolaikiniam „Lietuvos [valstybingumo] istorijos“ diskursui, tiek LVT minėjimo renginiams bei reakcijoms į juos. Apžvelgus viešą erdvę – nuo oficialių asmenų ar kultūros veikėjų pasisakymų ir žurnalistikos iki virtualių anoniminių...

„Lietuva“ kaip stabilus, tapatybę išlaikantis politinis-teritorinis kūnas XXI a. valstybinėje retorikoje „pradedama“ būtent minėta Kvedlinburgo analų citata – ji legitimuoja Didįjį Pasakojimą apie „Lietuvos“ istorinį tęstinumą, jos „gilias valstybingumo tradicijas“: vietovardžio paminėjimas...