Radiniai

Pagal šį planą akivaizdu, jog sinestezija kaip rizoma negali būti nei visa apimantis, visuotinis meno kūrinys, nei dvipradė spalvų muzika. Pats sinesteziją konstituojantis pojūtis irgi yra tik judesys ir kryptis. Tačiau tokioje rizomiškoje sinestezijoje imanentiškai glūdi tai, kas esmiška visai...

Taip traktuojama sinestezija neišlaiko referentinio santykio su tikrove, ji veikia, „gamina“ tik sau ir visiškai save išsemia kaip įvykis. Tai labai svarbus momentas: nes juk iš tiesų nė viena teorinė spekuliacija apie sinesteziją nesurado pakankamai argumentų įrodyti esant reprezentacinį...

Deleuze’as atskleidžia, jog plokštikalnio sąvoką rizomai formuoti pasiskolino iš Gregory’io Batesono, tačiau originali jos kilmė labai palanki sinestezijai: „Gregory’ius Batesonas vartoja žodį „plokštikalnis“ apibrėžti kai ką ypatingo: tolydų, save virpinantį intensyvumų regioną, intensyvumų...

Grynas rizomos vaizdinys atvertų tamsesnes sinestezijos figūras. Rizoma veikiau parodytų veikiantį sinestezijos mechanizmą nei kad jo produkciją. Pojūčiai nėra absoliučiai rizomiški, juose glūdi „anachroniškas“ mediškumas kaip atskaitos taško, centro haliucinacija. Gali kilti mintis – ar rizoma...

Sinestezija kaip tokia išvengė ontologizavimo, likdama veikiau nepriklausoma sąlyga, arba, remiantis Deleuze’o sąvoka, laisva ypatybe (singuliarite). Pastarųjų dešimtmečių sinestezijos teorijos, nors ir ieško ontologinio pagrindo šiam fenomenui, bet nuostabiausia, kad tai daro „lokalizuodamos“...

Sinestezija suvokiama kaip, viena vertus, pojūčių semiozės atpalaidavimas ir, kita vertus, kaip produktyvus įsipavidalinimas. Ambivalentiška sinestezijos prigimtis išryškėtų ir rizomos atveju, kai ypatingo sklidumo ir neribotumo modelis, paleistas pojūtyje, pradėtų ją tiesiog neigti, atmesti jos...

Nėra lengva lokalizuoti sinestezijos sampratą (kaip ir bet kokią kitą) Deleuze’o mąstyme – jis apskritai vengia ko nors padėties, siekia sukurti tokį esaties ir mąstymo planą, kurį grįstų visiškas bevietiškumas, išlaisvinti deteritorizuojančias mąstymo jėgas, kurios galėtų išgyventi...

Tai, kuo pasirodo rizoma, gali pasireikšti ir sinestezija. Tai viena ir ta pati – šakniastiebė struktūra, viena ir ta pati metafora, deranti su skirtingomis diskurso situacijomis. Mille plateaux įvado pabaigoje Deleuze’as ir Guattari kėsinasi rizominiu agregatu paversti visą kūną, ir šios...

Postmodernistinėje humanistikoje, ypač prancūzų, palyginti su anksčiau vyravusia modernistine, tyrinėjimo strategijų ir metodų srityje išryškėjo esminiai pokyčiai. Jie regimi įvairiose estetikos, meno filosofijos ir meno psichologijos srityse, vadinasi, ir sinestezijos fenomeno interpretacijoje...

Santrauka. Straipsnyje analizuojama vieno įtakingiausių XX a. antrosios pusės mąstytojų Gilleso Deleuze’o estetinė teorija, aprėpianti ir sinestezijos fenomeną. Tarp daugybės kitų idėjų G. Deleuze’as, remdamasis originalia juslių ir pojūčių teorija, formuoja savitą sinestezijos sampratą. Ją...

Formalist Premises of Synesthetic Aesthetics in Symbolism Summary. The article analyses new formalist aspects of synesthesia interpretation which gradually emerge in art practices and symbolism aesthetics. formalist tendencies of symbolism aesthetics are directly related to the development of...

Literatūra Capen, Cretien van, The Hidden Sense: Synesthesia in Art and Science, London: The MIT Press, 2010. Marvick, Louis W., “René Ghil and the Contradictions of Synesthesia,” Comparative Literature, vol. 51, no. 4, l999. Meltzer, François, “Color as Cognition in Symbolist Verse,” Critical...

Sinestezijos estetika plačiąja prasme nebūtinai turi reikšti estetiką, paremtą nedalomos juslių vienovės idėja. Kaip matėme romantizmo ir simbolizmo sinestezijos sklaidoje, pati „pojūčių vienovės“ idėja yra nevientisa, o ją atitinkanti menų sintezės idėja nenuosekli, grindžiančios teorijos...

Post scriptum Prieštaringas ir įvairialypis simbolizmo sąjūdis tapo svarbiu sinestezijos teorijos ir meno praktikos raidos tarpsniu, kai skleidėsi daug naujų idėjų, požiūrių į tapybos ir muzikos, poezijos ir muzikos bei kitų menų sąveikos galimybes. Sinestezijos teorija ir praktika simbolizmo...

Tokios formalistiškai įmantrios sinestezinės estetikos pavyzdį galime aptikti René Ghilo, prancūzų simbolisto poeto ir mąstytojo, poezijoje ir ypač jo teoriniuose estetikos klausimams skirtuose tekstuose (svarbiausias iš jų Traité du verbe, anuomet vertintas tik kaip marginalija), kuriuos galime...

Simbolizmo estetikos formalistinės tendencijos tiesiogiai susijusios su muzikalumo sampratos rutuliojimusi. Simbolizmo estetikai apčiuopus grynosios formos galias, jos pasirodo esančios neperteikiamos be muzikinio modelio tarpininkavimo. Šį simbolizmo teorijai ir meno praktikai lemtingą „grynos...

Simbolistai (ypač Edgaras Poe), lygiai kaip ir romantikai, tik kur kas artikuliuočiau, muziką laikė aukščiausiu ir tobuliausiu menu. Bet ši pagarba muzikai jau nebuvo nukreipta į melodijos kokybę. Tai, kas simbolistus žavėjo muzikoje, buvo jos savybė sujaudinti tiesiogiai nesiekiant prasminių...

Būtent čia ir pamatome simbolizmo atskleisto sensorinio elementarumo galią. Iš predikatyviųjų santykių išlaisvinti sensoriniai elementai, tokie kaip spalva, tampa naujų, iki tol neįmanomų estetinių darinių plytomis. Simbolizmas nužymi ypatingą liniją, kuri atves iki abstrakčiosios tapybos...

Romantizme, ypač literatūroje, sinestezija buvo naudojama kaip savotiškas kryžminis rėmimasis vieno pojūčio galia išreikšti tai, kas ištiko kaip kito pojūčio riba, kitaip tariant, sinestezija tarsi buvo skirta kompensuoti stipriame romantiniame patyrime pasirodančias atskirų pojūčių ribas...

Simbolizmas sužadina siekį pažinti, atskleisti elementus (Rimbaud „visų pojūčių išjudinimas“). Sinestezijos estetika pasirodo per abstrahuotų sensoriumo elementų dermes, t. y. simbolizmas nustato jau kur kas pamatiškesnę menų sintezės etapą, kai sintezė vyksta redukuotų elementų lygmeniu. Be to...