Radiniai

Išvados 1.Geografinės apibrėžties problema, kalbant apie Europos tapatybę, yra tik santykinis sunkumas. Iš vienos pusės, galima siūlyti klimatologinį geografinių ribų nustatymo kriterijų, bet iš kitos, geografinių ribų neapibrėžtumas tik išryškina tikrąją europinės tapatybės prasmę – ji yra...

Tapatybė yra ontologinė būtybės raiška, todėl europietis visada anksčiau ar vėliau ims save kritikuoti. Klausimas kyla tik dėl savikritikos autentiškumo. Tikra savikritika, autentiškas atsiplėšimas nuo savosios substancijos šios nesunaikina, bet ją ugdo. Tačiau neautentiška savikritika gali...

Jeigu Europa užmiršta antrąjį savosios tapatybės sandą, savikritiką, asmens buvimo pobūdį, ir atkrenta į substancialistinį tapatybės modelį, būdingą visoms civilizacijoms, kuriose žmogus nėra suvokiamas kaip asmuo, kyla klausimas, ar ji apskritai yra išlaikiusi tą tapatybę, apie kurią čia...

Nepajėgdama atlikti autentiškos savikritikos, Europa savo tapatybę ima išgyventi taip, kaip dauguma kitų civilizacijų išgyvena savąją – uždarai, koncentruojantis ties „užbaigta“ substancija. Juk nepajėgiant išgyventi atvirumo ir natūralaus neaiškumo, lengviausia įsikibti į ką nors labai aiškaus...

2.4. Europiečio liga Teigti, kad Europa sėkmingai vykdo savo misiją pasaulyje, būtų naivu. Yra greičiau priešingai. Šios nesėkmės priežastis ta, kad antrasis europietiškosios tapatybės sandas, savikritika arba atsivėrimas kitam, yra nepatogus – jis yra sunkiai išgyvenamas ir sunkiai suvokiamas...

Tai jokiu būdu nereiškia, kad visos civilizacijos yra pašauktos priimti substancinę europietiškosios tapatybės pusę. Kaip matėme, europietiškąją tapatybę sudaro du sandai: pastovusis substancinis momentas ir kritinis šio momento išgyvenimo pobūdis. Pirmasis reiškiasi konkrečia kultūra...

2.3. Europietiškosios tapatybės universalumas ir misija Tai, kad europietiškosios tapatybės esmė sutampa su asmens buvimo būdu, lemia jos universalumą. Ne europietiškų civilizacijų atstovai taip pat yra asmenys – jiems priklauso visi asmens bruožai bei kilnumas: ši etinė nuostata privalo būti...

2.2. Europos tapatybės priežastis: asmens samprata Užduokime tokį klausimą: kodėl Europa atsidūrė tokioje ypatingoje, įdomioje ir kartu labai nepatogioje – aiškėjančios tapatybės ir nuolatinės jos krizės – būsenoje? Tuo pačiu metu, kai formavosi Bragueʼo tirtasis romėnų mąstysenos pobūdis, taigi...

Kitais žodžiais tariant, Europos tapatumas yra arši, nuolat vykstanti savikritikaSavikritiką, kaip europinės tapatybės esminį elementą, taip pat jos suderinamumą su substancijos momentu, puikiai atskleidė Jacques Dewitte savo knygoje L’exception européenne, 2008.. Visos tradicijos, mokslai ir...

Būtent čia priartėjame prie pačios fundamentaliausios priežasties, dėl kurios yra sunku kalbėti apie Europos tapatybę. Nes krizė Europai yra ne laikinas nepatogus momentas, o priklauso pačiai jos esmei. Trumpai tariant, Europos esmė, o kartu jos gilioji tapatybė, yra neįmanomybė įgauti kažkokią...

2. Fundamentalus sunkumas, siekiant apibrėžti Europos tapatybę 2.1. Europos esmė: substancijos ir substancijos krizės suderinamumas Tapatybės krizės sąvoką reikia sieti su kritikos ir kriterijaus sąvokomis. Kritika kieno nors atžvilgiu išsakoma, kai substancinė kritikuojamojo tikrovė yra...

Ir vis dėlto kalbėti apie šią tapatybę yra sunku. Tik ką minėta „europinė substancija“, tokia akivaizdi XVIII ir XIX amžiaus intelektualams, šiandien iš tiesų mums patiems atrodo tik kaip gražus mitas: jeigu ne vienas iš mūsų, europiečių, vis dar tapatiname savo asmeninę kultūrą su Mocarto ar...

Po Derrida, taip pat kitų cituotų autorių kritikos kalbėti apie Europos tapatybę tampa sunku ta prasme, kad ši kritika sudaro tikslų paneigimą to, ką taip akivaizdžiai matė, jautė, puoselėjo Europos intelektualai nuo pat XVIII amžiaus – aiškią Europos idėją, preciziškai apibrėžiamą europinę...

1.5. Principinis Europos tapatybės neigimas Dar radikalesnę Europos tapatybės idėjos kritiką rasime Jacquesʼo Derrida darbuoseYpač Jacques Derrida, L’autre cap, 1991.. Remdamasis savo dekonstrukcijos teorijos postulatais, jis dekonstruoja pačią terpę, kurioje galėtų būti svarstoma europinė...

Radikalus Agambeno pasiūlymas turi dalį tiesos: anksčiau įvardinta trans-funkcija reiškia tam tikrą ėjimą anapus savos kultūros, tradicijos, tautos. Ir niekas neabejoja, kad europinė tapatybė yra kažkas „daugiau“ nei nacionaliniai tapatumai. Tačiau ar tikrai šis „anapus“ reikalauja atsisakyti...

Jau cituotame straipsnių rinkinyje Penser l’Europe à ses frontières italų filosofas Giorgio Agamben siūlo radikalią išeitį iš šios moralinės neįmanomybės kalbėti apie Europos tapatybę. Pasak jo, norėdami vėl apie ją prabilti, turime atsisakyti žvilgsnio į praeitį, kitaip tariant, atsisakyti...

Netgi nekreipiant dėmesio į kolonializmo siaubus, visos kalbos apie bendrą europinę tapatybę esą yra kompromituotos elementarios Europos istorijos apžvalgos. Antai prancūzų filosofas Alain Badiou klausia, kaip mes apskritai drįstame teigti egzistuojant kažkokią Europos tapatybę, jeigu šio žemyno...

1.4. Moralinio pobūdžio Europos tapatybės neigimo motyvai Nūdienos svarstymuose apie europinę tapatybę kyla ir dar radikalesnių – moralinio pobūdžio – sunkumų. Europinės civilizacijos idėja ne vienam, ypač Europos vakaruose, kelia prieštaringus jausmus, susijusius su kaltės pajauta: tiesiai...

Grįždami prie Turkijos stojimo į Europos Sąjungą problemos, dabar galime išryškinti esminį, europietiškąją tapatybę atitinkantį kriterijų, kuriuo remiantis europiečiai turėtų šiuo klausimu apsispręsti. Toks kriterijus turėtų būti ne turkų kultūros, mentaliteto bei religijos bruožai, o jų...

Remiantis krikščioniškąja tiesos samprata, galima suprasti žymųjį Marcelio Gauchet teiginį esą „krikščionybė yra išėjimo iš religijos religija“Marcel Gauchet, Le désenchantement du monde, 1985.. Tik krikščioniškoje visuomenėje galėjo atsirasti minėtas pasaulietiškumo principas, kuris visas...