Radiniai

Aristotelis detaliai ir materialiai aprašo šį gyvo organizmo organizavimosi procesą, lygindamas spermos veiklą su menine veikla: spermoje glūdi lyg išankstinis planas ar programa, kuri, pati nebūdama materialia, menstruaciniam kraujui suteikia tam tikrus judesius ir taip formuoja gyvo organizmo...

Taigi aristoteliškoji individualios formos sąvoka, pasak daugelio tyrinėtojų, yra raktas besikeičiančios tapatybės problemai spręsti. Žinome, kad gyvos būtybės individualią formą Aristotelis vadino „siela“ (psyche) ir ją apibrėžė kaip pirmąją potencialiai gyvo kūno entelechiją, t. y. kaip...

Aristotelio individualios formos sąvoka kaip besikeičiančios tapatybės problemos sprendimo raktas Šis klausimas ne kartą buvo keliamas Vakarų filosofijos tradicijoje, ir bene elegantiškiausiai jis buvo išreikštas Plutarcho, kai šis pasakojo Tesėjo laivo istoriją: atėniečiai ilgus amžius saugojo...

Filosofinis ir biologinis žmogaus asmens tapatumas ir unikalumas Grįžkime prie žmogaus tapatybės unikalumo sampratos. Kiekvienas žmogus yra individuali būtybė, bet – kiek unikali? Savo Metafiziniuose svarstymuose, kalbėdamas apie substancijos tapatybę, Leibnizas ištaria tokius žodžius: Pagal šį...

Kitas krikščioniškosios teologijos žingsnis buvo lemiamas žmogaus sampratai: remiantis bibline (Pr 1, 27) bei metafizine žmogaus panašumo į Dievą doktrina, asmens sąvoka buvo pritaikyta ir žmoguiBūtent tame pačiame švento Augustino veikale aptinkame subtilią analogiją tarp Dievuje ir žmoguje...

Švenčiausios Trejybės teologijos įspaudas žmogaus tapatybės suvokimui Tokia dinamiška žmogaus prigimties, žmogaus substancijos, žmogaus tapatybės samprata yra lyg antspaudu patvirtinta Vakarų civilizacijos filosofinėje antropologijoje, svarbiausioje jos kategorijoje, būtent – žmogaus kaip asmens...

Substancijos pastovumas ar kaita? Šis klausimas tiesiogiai siejasi su klasikinės mūsų Vakarų moksle substancijos sąvokos likimu. Ar individo tapatybę dar vis galime reikšti šia Aristotelio nulieta sąvoka? Juk substancija pirmiausia siejasi su visiško nejudėjimo idėja: jos esmė kisti negali, o...

Apibendrinę ir įvertinę paskutiniojo šimtmečio mokslinio mąstymo triūsą, turime padaryti neginčijamą išvadą: kad ir koks platus būtų mūsų tapatybės ar tapatybių apibrėžimų spektras, visada ir iš esmės žmogiškoji tapatybė turi būti vertinama kaip santykinė. Žmogaus tapatybė, traktuojama „pati...

Santrauka. Straipsnyje aptariama žmogaus tapatumo problema filosofiniu ir biologiniu požiūriu. Ir filosofija, ir biologija šiandien priėjusios prie išvados, kad žmogus iš esmės yra kintanti, nes santykinė, būtybė. Todėl neišvengiamai kyla klausimas dėl žmogaus tapatumo, suponuojančio ką nors...

The Philosophy of the Young Heidegger: From Adoration of Eternity to Absolutization of Time Summary. The article attempts an analysis of the first texts by Martin Heidegger written in 1909–1919. This analysis identifies a central shift in philosophical thought – from theologically-conceived...

Literatūra Aleksandravičius, Povilas, „Viduramžių ontologijos „Destrukcija“ (Destruktion) Heideggerio paskaitose Pamatinės fenomenologijos problemos (1927)“, Logos, 2010, nr. 62, p. 90–101. Barash, Jeffrey Andrew, Heidegger et le sens de l’histoire, Paris: Gallaade, 2006. Braig, Carl, Über Geist...

Išvada Pirmasis Heideggerio mąstymo periodas (1909–1919), jo jaunystės filosofija, yra palaipsnė dėmesio slinktis nuo amžinybės meditacijos į laiko sąvokos analizę. Todėl šį periodą galima traktuoti ir kaip visos mąstytojo minties genezę: juk vienintelis Heideggerio būties apmąstymo kelias bus...

Atliekant Heideggerio mąstymo genezę, neturime pamiršti, kad tokio pobūdžio pareiškimai gimė ne dėl kokio nors jo kaip žmogaus ateistinio nusistatymo, bet, atvirkščiai, dėl jo priimto krikščioniškojo-protestantiškojo tikėjimo, suteikusio galimybę filosofuoti absoliučiai autonomiškai, t. y...

Liuteriškąjį-šlėjermacheriškąjį filosofinio ir teologinio lygmenų atskyrimą XX a. pradžioje iš teologinės pusės susistemino F. Overbeckas, F. Gogartenas, ypač K. Barthas. Būtent šių teologų protestantų darbo rezultatai leido jaunajam Heideggeriui įtvirtinti jo filosofines pozicijas, išliekant...

Bet problema yra sudėtingesnė. Nutraukti ryšius su katalikybe nebūtinai reiškia prarasti krikščioniškąjį tikėjimą. Minėtame laiške kanauninkui Krebui Heideggeris tvirtina liekąs įsitikinusiu krikščionimi, besirūpinančiu „pateisinti savo egzistenciją ir savo darbus Dievo akivaizdoje“. Natūralu...

Matėme, kaip jaunam mąstytojui tradicinė scholastinė metafizika palaipsniui tapo nepriimtina. Jeigu esminis filosofijos uždavinys yra Lebensobjektivation meditacija, t. y. gyvosios dvasios bėgsmo – istorijos, laiko – apmąstymas, tai jis negali būti transcendentinės amžinybės paieška: tokia...

Mums svarbiausia šiose analizėse įžvelgti pagrindinę Heideggerio idėją, kuri ir lems tolesnę jo filosofijos eigą. Fenomenologiniu požiūriu, žmogiškoji baigtinybė nepriima amžinybės kaip absoliučios transcendencijos, kaip iš išorės ateinančios realybės; amžinybė nėra amžinybė, bet tik ypatingas...

1918 metų paskaitos apie viduramžių mistiką: naujojo metafizinio principo taikymas scholastikai Habilitacinės disertacijos Išvadoje paskelbtas metafizinis koreliatyvumo principas turėjo tapti, pagal to meto Heideggerio planus, ir viduramžių filosofijos interpretacijos pagrindu. 1918 m...

Iš čia kyla naujas Heideggerio metafizikos suvokimas. Vietoj dualizmo, atskiriančio amžinybę ir laiką, kokią nors absoliučią vertybę ir realybę, metafizinio svarstymo objektu nuo šiol tampa „gyvoji dvasia“, pasak Hegelio įžvalgų, savyje talpinanti vienijantį elementą – „gyvąją jungtį“ tarp...

Štai kodėl pagrindinė habilitacinio darbo Išvados figūra yra Hegelis. Visą scholastinę viduramžių filosofiją, netgi patį viduramžių žmogaus mentalitetą, kurio esmė yra „vitaliniai santykiai tarp Dievo ir sielos, tarp anapus ir šiapus“, yra privalu aiškinti ne scholastine dvasia ir taisyklėmis...