Radiniai

On Dasein Being Strange and Uncanny Summary. The author analyses the phenomenon of unheimlich (uncanny) in Heidegger’s philosophy, first, by sorting out several of its aspects such as strangeness, mystery, unhomeliness, etc., and, second, by clarifying how this phenomenon appears in and as...

Literatūra Critchley, Simon, “Enigma Variations: An Interpretation of Heidegger’s Sein und Zeit,” Ratio, 2002, vol. 15, no. 2, p. 154–175. Critchley, Simon, “The Null Basis-Being of a Nullity, or between Two Nothings: Heidegger’s Uncanniness” | Richard Kearny, Kascha Semonovitch (eds.)...

Išvados Apibendrinant galima teigti, kad unheimlich (slėpiningumas) Heideggerio filosofijoje nurodo į žmogaus buvimą svetimu. Dasein keistumas, pasimetimas, nejaukumas, vokiškai nusakomas žodžiu Unheimlichkeit, atpažįstamas kaip pirmapradis ir pamatinis būties pasaulyje būdas, kuris kasdienybėje...

Vis dėlto skirtingai nei Metafizikos įvade, čia ne tik konstatuojamas Antigonės slėpiningumas, keistumas, svetimumas, benamystė, tačiau numanoma ir galimybė „grįžti namo“, įveikti svetimumą. Antigonė, pasirinkusi ištikimybę prigimtiniams įstatymas, pasirinkusi mirtį, pasirenka autentiškumą...

Panašiai Heideggeris teigia ir laiške Apie humanizmą, pastebėdamas, kad „benamiškumas [Heimatlosigkeit] yra pasaulio lemtis“Martin Heidegger, Über den Humanismus, S. 27; Die Grundprobleme der Phänomenologie, S. 242.. Šiame tekste pakartojama Heideggerio mintis, kad benamiškumas yra „būties...

Taigi benamiškumas čia, kaip ir Metafizikos įvade, yra vienas iš svarbiausių slėpiningumo aspektų, pranokstantis minėtus tris deinon aspektus, „anapus“. Būtent slėpiningumas kaip benamiškumas yra žmogaus esmė ir tik žmogus gali būti slėpiningas tokiu būduŽr. ten pat, p. 76.. Tai nulemta būtent...

Kodėl Antigonė įvardijama kaip labiausiai deinon? Antigonė – svetima, nekasdienė, nenatūrali, pranokstanti bet kokį kasdieniškumą ar įprastumą. Ji visiškai neįprasta, keista, svetima to deinon tauto. Antigonė atsiplėšia nuo visų žmogiškų galimybių, išstato save tiesioginiam konfliktui. Žmogaus...

Heideggerio tekste, skirtame Holderlino himnui „Der Ister“ („Dunojus“)Žr. Martin Heidegger, Hölderlin’s Hymn “The Ister,” 1996., deinon terminui (kaip, beje, ir daugeliui kitųKai kurie kritikai pabrėžia, kad 1935-ųjų ir 1942-ųjų metų Heideggerio vartojami terminai ir interpretacijos pasikeičia...

Kaip ir Būtyje ir laike, mirtis Metafizikos įvade įvardijama kaip labiausiai pergalinti žmogų. Žmogus negali išvengti mirties – ne tik mirties akivaizdoje, bet nuolatos. Mirtis primena, kad ne viską žmogus pajėgus suvaldyti ir pergalėti. Būtent mirtis yra žmogaus technē riba, „riba anapus visų...

Šioje haidegeriškoje interpretacijoje galime išskirti tris etapus: žmogaus neautentiškas slėpiningumas, šio neautentiškumo suvokimas ir autentiškas slėpiningumas. Žmogaus slėpiningumas, jo keistumas ir nerimastingumas visų pirma interpretuojami kaip žmogaus įmestis į jam svetimą ir pavojingą...

Eilutė, kuri tampa Heideggerio analizės atramos tašku, Antano Dambrausko Antigonės vertime skamba taip: Čia pernelyg nesinori veltis į skirtingų vertimų analizes (ką daro Heideggeris svarstydamas Holderlino Antigonės vertimus), tačiau tik paminėsime, kad turimas omenyje graikų k. žodis deinon...

II. Slėpingumas kaip benamiškumas: Heideggerio Antigonė Prie minties, kad vidinis skilimas, svetimybė ir slėpiningumas yra esmingas Dasein, Heideggeris grįžta ir savo vėlesniuose tekstuose. Metafizikos įvado paskaitose netgi tvirtina, kad „būti slėpiningam [Unheimlichste] yra pagrindinė žmogaus...

Šis Dasein keistumas, pasimetimas, nejaukumas nusakomas vokiečių kalbos žodžiu Unheimlichkeit, atpažįstamas kaip pirmapradis ir pamatinis būties pasaulyje būdas, kuris kasdienybėje nuolat užslepiamas, bet nepanaikinamas. Dasein svetimybė atsiranda dėl jo buvimo, įmesto į pasaulį [geworfener...

Taigi Dasein niekada nesijaučia jaukiai, visiškai namuose, nepaisant to, kokiame gyvenimo etape, kurioje pasaulio vietoje bebūtų. Das Man nuo to suvokimo sprunka, bet sąžinės balsas grąžina Dasein prie šio fakto apie save ir taip sviedžia į konfrontaciją su savo individualumu. Tas, kas kviečia...

Taigi sąžinės balsas ir yra, ir nėra Dasein, į kurį kreipiamasi: „Šauksmas, – sako Heideggeris, – kyla iš manęs ir vis dėlto anapus / virš (über) manęs“Ten pat, S. 275 / p. 320.. Šaukiantysis nežino das Man [Jie, Man-selbst] stichijos, tai svetimas balsas [fremde Stimme]Žr. ten pat, S. 277 / p...

Haidegeriškoje autentiškumo interpretacijoje galima pastebėti, kad tai yra kažkas sutrikdančio, svetimo pačiam Dasein. Heideggerio tai įvardijama sąžinės balsu (turint omenyje ontologinį (existenzial), o ne etinį ar religinį sąžinės aspektą). Sąžinės balsas, kuris ir yra šauksmas autentiškumui...

Slėpiningumas ir sąžinės balsas Kaip jau minėta, svetimumo, Dasein slėpiningumo atvėrimas yra pozityvus dalykas. Svetimybės atvertis vyksta tokiu būdu, kad Dasein yra grąžinamas sau. Kadangi sugrąžinimas sau kur kas ryškiau atsiskleidžia svarstant sąžinės sampratą, kai kurie kritikai laikosi...

Tačiau baimė kaip Angst ne tik parodo svetimumą pasaulyje, bet išryškina Dasein buvimą mirties galimybės akivaizdoje: „Būtis myriop esmingai yra baimė“Ten pat, S. 266 / p. 310.. Taigi Dasein suprantant savo laikiškumą, savo mirties kaip paskutinės galimybės galimybę parodoma ne tik įmesties į...

Baimės, mysterium tremendum (kuris, beje, lietuviškai kartais verčiamas kaip „šiurpinantis slėpinys“), išgąsčio ir panašios patirtys dažnai įvardijamos kalbant apie santykį su svetimumu ir keistumu. Tai, kas nežinoma, nepažįstama kelia baugulį, nerimą ir tampa neišsemiamu šaltiniu tiek...

Viena svarbiausių – autentiškumo ir neautentiškumo – analizių Būtyje ir laike ir nurodo į Dasein „neaiškumą“, „mįslingumą“ sau pačiam. Dasein iš prigimties yra skilęs – visi žmogiškieji esiniai gali gyventi neautentiškai ir autentiškai – vienu atveju praradę save (bet turintys galimybę atrasti)...