Radiniai

Istorinio ir asmeninio laiko dimensijų persiklojimas ir susiliejimas, kategoriško vertinimo ir opozicinės sąvokų skirties nebuvimas, gyvenimo tikrovės efemeriškumas ir realiai apčiuopiama transcendencija – tai pagrindiniai šio memuarinio pasakojimo kūrimo principai. Praeitis čia rekonstruojama...

Silvija Lomsargytė-Pukienė, Dita: paralelės, 2004 S. Lomsargytės-Pukienės memuarinėje knygoje Dita: Paralelės (2004) aprėpiamas gana ilgas pasakojamos istorijos laiko tarpas – nuo dabarties laiko grįžtama iki pat XX a. pradžios įvykių, fiksuojama net keturių kartų gyvenimo istorijų fragmentai...

Visiškai kitoks santykis pasakojime atskleidžiamas pasakotojai prisimenant močiutę Anelę (motinos mamą), kuriai atsiminimuose tarsi atiduodama savotiška duoklė. Vis dėlto rekonstruojamas vaikystės fragmentas su vaikystės nostalgija neatrodo susijęs. Kupiškyje esantys močiutės namai, kur niekada...

Kita svarbi figūra – mama Ancė (namų šeimininkė, ekonomė, auklė – „ašis, aplink kurią viskas sukosi“Ten pat, p. 79.), su kuria atsitiktinai susipažinta skverelyje prie Permės teatro, taip pat vaizduojama kaip neatskiriama ir reikšminga vaikystės dalis. Prisiminimai apie mamos Ancės gamintą...

Tapatumo tematinė linija A. Girdzijauskaitės pasakojime gana ryški ir susijusi su nostalgija. Pasakotoja, rekonstruodama vaikystės patirtis, fiksuoja ir socialinės aplinkos formavimąsi. Pavyzdžiui, aprašoma, kaip siekiant išlaikyti savąjį tautinį ir socialinį tapatumą Permėje natūraliai...

Kaip vaikystės nostalgijos objektas pasakotojos atmintyje iškyla ir Permė („tipiškas carinės Rusijos pramoninis centras šiapus Uralo“Ten pat, p. 8.). Sąmoningai išlaikant dvigubą fokusuotę (pasakotojos ir veikiančios subjektės vienu metu), tarsi nevertinančiu, tačiau įdėmiu vaiko žvilgsniu...

Gimtasis miestas, pirmiausia pažintas per motinos atmintį (iš jos saugomų atvirukų, nuotraukų, pasakojimų), pačios pasakotojos-subjektės prisiminimuose atgaivinamas kartu su ją supusių žmonių ir aplinkos vaizdais. Iki šių dienų saugomi daiktai („krištolo bombonjerė ir balta vaza gėlėms iš...

Kiek kitu rakursu atsiskleidžia pačios pasakotojos tiesiogiai patiriama nostalgija. Ji susijusi su kito (praeities) laiko ilgesiu – vaikystės, kaip ontologinio saugumo pagrindo, ir praeities kultūros atmosferos, apie kurią byloja tik nuotraukos, vietos, daiktai ir atmintis. Pasakotojos atmintyje...

Pasakotojai grįžtant į vaikystės laiką, praleistą Permėje, vėliau Maskvoje, kur Girdzijauskų šeima buvo laikinai apsistojusi karo metu, iš padrikų prisiminimų visumos (autorei tuo metu tebuvo treji) išgriebiamos tėvų pasakojimų („lyg pasakų“) nuotrupos apie prieškarinę Lietuvą, ten paliktus...

Elegiška J. Vaičiūnaitės nostalgija, nors intertekstiniame lygmenyje ir projektuojama į kūrybinę plotmę, atkuriant praeitį mito ar simbolio pavidaluApie praeities mitologinimą J. Vaičiūnaitės kūryboje žr. Gitana Notrimaitė, Atminties imperatyvai, 2010., memuariniame pasakojime išlieka refleksyvi...

Emocinis praeities išgyvenimų ir patirtų būsenų fonas J. Vaičiūnaitės pasakojime kuriamas pasitelkus spalvų žaismą. Greta švytinčios aukso spalvos, ženklinančios idilišką, kupiną gyvybės ir dieviškumo vaikystės rojų, atsiranda pasikartojantis žydros spalvos leitmotyvas (žydros sesučių ir mamos...

Moteriškojo tapatumo formavimosi procesas, moteriškosios lemties ženklaiApie moteriškumą J. Vaičiūnaitės kūryboje žr. Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, p. 504. – pagrindinė pasakojamos istorijos tematinė linija – J. Vaičiūnaitės pasakojime atskleidžiami per šeimos moterų „gyvenimo-žaidimo“...

Vaikystės pasaulis J. Vaičiūnaitės pasakojime atkuriamas per asociatyviai iškylančius stebuklinės pasakos motyvus (dažnas karalaitės ir pilies vaizdinys, vaikystės svajonių simbolis, iškylantis įvairiuose intertekstiniuose lygmenyse – tapybos darbe, muzikos kūrinyje, pačios autorės eilėraštyje)...

Sutampanti pasakotojos ir veikiančios subjektės žiūros trajektorija išryškina asmenišką, emocinį pasakotojos santykį su pasakojamais praeities įvykiais. Poetinių priemonių ir vaizdinių gausa tik patvirtina, kad pasakojime svarbu ne tiek realistiškai atkurti praeitį, kiek perteikti išgyvenamą...

Praeities vaizdiniai J. Vaičiūnaitės atsiminimuose rekonstruojami selektyviai, sekant nostalgijos prikeliamomis asociacijomis ir emocijomis. Pasakotojos sąmonė, iš naujo patirdama intensyvius praeities išgyvenimus, pirmiausia grįžta į savo gyvenimo ištakas, į pradžios laiką, kai užsimezgė...

Pasakojamos istorijos erdvės ir laiko (prieškarinis Kaunas – pokario Vilnius) ribos, sudarančios pirminius siužetinio pasakojimo rėmus, čia išplečiamos paraleliai kuriant mitologizuotą, vizijomis ir sapnais apipintą paties pasakojimo (diskurso) erdvėlaikį. Veikiama laiko distancijos ir...

Naratyvinė nostalginio diskurso strategija Judita Vaičiūnaitė, Mabre viešbutis: memuarinė proza, 20091996 m. išleista Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knyga Vaikystės veidrody, skirta Kaune praėjusiems vaikystės metams. 2009 m. pasirodęs Mabre viešbutis – tai pačios autorės suplanuotas pirmosios...

Pagal subjekto santykį su prarastuoju objektu S. Boym skiria dvi nostalgijos rūšis: atkuriančiąją (angl. restorative) ir refleksyviąją (angl. reflective). Atkuriančiąją nostalgiją mokslininkė sieja su kolektyvine atmintimi ir kultūra, o refleksyviąją – su individualia fragmentuota atmintimi...

Siekiant išryškinti subjekto santykį su pasakojimo objektu (nostalginiame diskurse jį pagrįstai galima vadinti prarastuoju objektu), straipsnyje bus remiamasi rusų kilmės literatūrologės Svetlanos Boym teorinėmis įžvalgomis. Savo studijoje The Future of Nostalgia (Nostalgijos ateitis, 2001) ji...

Šio straipsnio tikslas – pasirinktus memuarinius tekstus išanalizuoti pasakojimo formos aspektu ir išryškinti pagrindinius analizuojamų memuarinių pasakojimų diskurso komponentus bei jų sąveiką. Analizei pasirinkti keturių lietuvių rašytojų – teatrologių Gražinos Mareckaitės ir Audronės...