Radiniai

Tango lyrika, pasak Borgeso, vertinga ne dėl savo jausmingumo, bet veikiau dėl savo atvirumo dialogui. Rašytojas kviečia skaitant poemas įsiklausyti ne tik į gitarų stygų skambesį, bet ir į poeto dialogą su tradicine argentiniečių kultūra. Borgesas teigė, kad „milonga yra viena esminių BA...

Apskritai Borgesas skeptiškai vertino tango lyriką ir prisipažino nemėgstąs, kai tango muziką papildo dainininko vokalas. Jau nuo tango atsiradimo muziką dažnai papildydavo dainininko vokalas, dainuojantis apie nelaimingą meilę, viešnamius ir gyvenimą anapus socialiai priimtinų ribų...

Borgesas pritarė nusistovėjusiam požiūriui, kad tango pasaulis yra aistrų ir konfliktų pasaulis, kuriame meilė ir mirtis tampa neatsiejamos. Tačiau jis atsisakė pritarti kitam paplitusiam požiūriui, teigiančiam, kad tango lyrika – tai liūdesio ir kančios apologija. Rašytojas skeptiškai vertino...

Borgeso santykis su tango konfliktiškumu ir dialogiškumu Rašytojas atskleidžia tango pasaulio konfliktiškumą, pabrėžia, kad milongose vykęs bendravimas anaiptol ne visuomet būdavo taikus ir ramus: milongos – tai aistrų, meilės ilgesio, pavydo, kančios, pykčio ir išdidumo mišinys. Tai savotiška...

Borgeso kūrybos tyrinėtojai tvirtina, kad intymiausios emocijos ir nuoširdumas, kurie atsispindėjo ankstyvajame esė Buenos Airių patosas (Fervor de Buenos Aires 1923)Jorge Luis Borges, Fervor de Buenos Aires, Libros Tauro, 1923., atėjo būtent iš milongų, kuriose rašytojas būdavo dažnas...

Žvelgiant iš tango tradicijos perspektyvos, paminėtini tokie ankstyvieji rašytojo tekstai, kaip Žmogus iš priemiesčio (Hombre de la esquina rosada, 1927), Buenos Airių patosas (Fervor de Buenos Aires, 1923) bei San Martino užrašų knygelė (Cuaderno se San Martin, 1929). Būtent tango temai yra...

Nerūpestingas porteño gyvenimas neįsivaizduojamas be tango, kuris, netrukus po atsiradimo, tapo Buenos Airių kultūros pamatu ir suformavo nepakartojamą vietinį Argentinos sostinės koloritą bei identitetą. Buenos Airių aplinka ir tango yra neatsiejami – be vieno nebūtų ir kito. XX a. pirmosios...

Koks yra Borgeso santykis su tango muzika ir dainomis? Kaip tango dvasia persmelktas Buenos Airių miestas, kuriame užaugo didysis argentiniečių rašytojas, suformavo jo tautinį identitetą ir santykį su gimtąja kultūra? Kokių motyvų skatinamas rašytojas išleido tango poemų rinkinį? Kodėl Borgesas...

Įvadas Vieno įdomiausio XX a. rašytojo, poeto, eseisto Jorge’o Luiso Borgeso (1899– 1986) kūryba pasaulyje ir Lietuvoje sulaukia neblėstančio dėmesio ir naujų tyrinėjimų. Jo metaforiška vaizduotė ir nesugriaunama logika paveikė ištisą šeštojo– aštuntojo dešimtmečių Lotynų Amerikos rašytojų...

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjamas garsiausio argentiniečių rašytojo J. L. Borgeso santykis su Buenos Airėse atsiradusia ir susiformavusia tango muzika ir šokiu. Analizuojant rašytojo eseistiką, supažindinančią su Buenos Airių kultūra, ir jo poemas, priskirtinas prie tango lyrikos...

The Transformations of Visibility and Visual Communication: From Phenomenology to Postmodernism Summary. The author deals with transformations of the concepts of visibility and visual communication in modern and contemporary Western philosophy. The author analyzes how the mirror discloses...

Literatūra Husserl, Edmund, „Ideen zur reinen Phänomenologie und Phänomenologischen Philosophie“ | Husserliana, Haag, T. 5, 1971. Jay, Martin, “The Rise of Hermeneutics and the Crisis of Ocularcentrism” | Paul Kernadi (ed.), The Rhetoric of Interpretation and the Interpretation of Rhetoric...

Išvados Nagrinėdami vizualumo ir regos problematiką, fenomenologai atmeta dekartiškąjį dualistinį bandymą redukuoti regą ir suvokti ją kaip aiškų, viską regintį žvilgsnį, kuris atskirtas nuo savojo kūno patyrimo. Regėjimą fenomenologai laiko neatsiejamu nuo savojo kūno ir patyrimo visumos, o...

Fenomenologinę vizualumo ir žvilgsnio interpretaciją, kurią Merleau-Ponty pateikė analizuodamas Cezanne’o kūrybą bei jos refleksiją, Lyotard’as kritikuoja iš psichoanalitinio požiūrio taško. Fenomenologų terpėje populiarus siekis užčiuopti pirminį, ikirefleksyvų ir tiesioginį patyrimą Lyotard’ui...

Pereidami nuo fenomenologinės prie postmodernistinės filosofijos regime, kad greta patyrimo įsiterpia kalbos tarpininkas. Hermeneutinėje bei postmodernistinėje filosofijoje santykis tarp vaizdo ir koncepcijos tampa daug glaudesnis. Fenomenologinės filosofijos šalininkai pabrėždavo regos pirmumą...

Akis, regėdama atvaizdą iš estetinės perspektyvus (pvz., kontempliuojant meno kūrinį), tampa jautresnė spalvų niuansams, todėl estetiniam žvilgsniui netgi šviesa gali atsiverti subtiliausiais tonais ir pustoniais, kai atitinkamai kasdienis žvilgsnis šviesos spalvos dažniausiai tiesiog nepastebi...

Žvelgiant iš fenomenologinės perspektyvos, Cezanne’o regimas pasaulis yra paslaptingas, iki galo neišsakomas. Merleau-Ponty jo natiurmortuose įžvelgia nutapytų obuolių ar svogūnų „apvainikavimą“, kurio sąmoningai išgauti neįmanomaŽr. ten pat, p. 66.. Tokį efektą menininkas sugebėjo išgauti...

Savitą, į esmes sutelktą Cezanne’o santykį su supančiais vaizdais išryškina šio dailininko lyginimas su impresionistais, kurių atvaizduose daiktai neturi aiškių kontūrų ir tarytum ištirpsta mirgančiame ore. Impresionistai siekė užčiuopti akimirkos nuotaikas, įspūdžius ir negalvojo apie daikto...

Cezanne’as suskliaudžia kasdienį žvilgsnį, todėl vaizdai, kuriuos jis sukūrė, atrodo bauginantys ir svetimi. Praktiniu, „prijaukinančiu“ žvilgsniu žvelgiančiam žiūrovui tokie atvaizdai atrodo nejaukūs, netgi atgrasūs. Merleau-Ponty pabrėžia, kad Cezanne’o drobėse gamta yra neprijaukinta, be...

Analizuodamas Cezanne’o kūrybą, Merleau-Ponty pabrėžia, kad autentiškas, kontempliatyvus menininko žvilgsnis nėra reflektuojantis, jis veikiau tiesioginės žiūros būdu pagauna akimirką, kurioje daiktai staiga išnyra iš spalvų chaoso. Toks žvilgsnis randasi, kai dailininkas suskliaudžia nuostatą...