Skirmanto Jankausko paskiausias turinys

Aristotle vs. Plato: A Critique of the Notion of μέθεξις Summary. The paper deals with the assumptions and meaning of Aristotle’s criticism of Plato’s philosophy. The study is focused on the concept of participation (μέθεξις) which was very important to Plato and which was totally neglected by...

Literatūra Aristote, Logique d’Aristote, tome I: Introduction aux catégories par Porphyre. Catégories. Herméneia, traduite par J. Barthélemy Saint-Hilaire, Paris: Ladrange, 1844. Aristotelis, Kategorijos | Rinktiniai raštai, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka...

Mėgindami nuspėti Aristotelio intencijas apmąstant akivaizdžiai socialinės prigimties τέχνῃ reiškinį, paklauskime: o į ką nurodo kiekviena τέχνῃ atmaina ir su ja siejamas mąstymo dėmuo? Ar tik ne į žmogiškos veiklos konstruktyvumą? Tad ar τέχνῃ nėra savitas būdas įvertinti anonimiškai...

Taikydami aristotelinius žinojimo tikrumo matus, patirtį, matyt, turėtume suprasti vien kaip disponavimą riboto pritaikymo veikimo nuorodomis, t. y. formaliai žvelgiant visgi bendrybiškos prigimties žinojimu. Kadangi Aristotelis tikrą, arba mokslinį, žinojimą sieja su amžinų, t. y. to paties...

Ir nors čia Aristotelis, nuosekliai realizuodamas sinoptinio mąstymo požiūrį, mėgina išsamprotauti juslinės pagavos tapsmą apibendrinančios patirties sprendimu kaip pasyviai traktuojamam pažinimo subjektui psichiškai susiklostantį virsmą, tačiau argi atsitiktinai jis pamini ir išskiria kaip...

Užuot pritariamai skėstelėję rankomis, įdėmiau įsiklausykime į tai, ką stagirietis mums byloja pačioje Metafizikos pradžioje, mėgindamas paaiškinti, kaip realizuojasi neva prigimtinis žmogaus troškimas pažinti. Sinoptiškai mąstant, neišvengiamai tenka konstatuoti, kad priešais tvyrančio dalyko...

O Platonas? Argi jis nesako, kad būtis visoms sieloms nėra ta pati? Tad argi sielos nesidalina ta pačia būtimi? Kaip nusakyti sielos ryšį su ta sritimi, kurioje jos visos susitinka ir esti? Argi μέθεξις sąvoka, reiškianti ir persiėmimą, ir pritapimą, ir dalyvavimą, nenusako šio ryšio prigimties...

Argi negalėtų Platonas, jei tik jis tokią galimybę turėtų, atsikirsti jį ne itin delikačiai kritikuojančiam Aristoteliui ir papriekaištauti, kad šis, išmainęs gėrį į tiesą, pametė kelią dėl takelio, t. y. nusisuko nuo to, kas antikiniame filosofavime yra svarbiausia, t. y. nuo būties? Gal ir...

Viena vertus, akivaizdu, kad analitiškai artikuliuojant dalyvavimo sąvoką iškyla neįveikiamų problemų, ir Aristotelis, regis, yra visiškai teisus nurašydamas šią sąvoką poetiško tuščiažodžiavimo sričiai. Antra vertus, pats Platonas Parmenide nurodo dalyvavimo sąvokos keliamas problemas ir...

Jei socialinė tapatybė yra socialinės apyvartos objektas ir todėl yra bendrybiškos prigimties, tai ji neturi savaiminio apibrėžtumo ir tegali jį įgyti tik santykyje su kitais tos apyvartos objektais. Santykiuose tarpstanti socialinė tapatybė neišvengiamai turėtų būti reliatyvi, ir tai turėtų...

Kad ir kaip būtų, Aristotelis čia demonstruoja stebėtiną analitinį įžvalgumą. Argi ne subtiliai jis įsiveikia su bene kebliausia problema, kuri iškyla sinoptiškai mąstančiam antikos filosofui pažintinėje plotmėje, t. y. mėginant paaiškinti, kaip unikalios jusliškos patirtys virsta bendrybiškais...

Ar galėtų išlikti tapati sau priežastis, jeigu ji būtų esinyje? Ar tada ji nepersiimtų esinio kintamumu ir juo pamatuotu netikrumu? Kitaip tariant, argi šis reikalavimas, o ir Kategorijose aptartos kitos οὐσία’os ypatybės, neliudija Aristotelio pastangų rekonstruoti οὐσία kaip esinio reliatyvų...

Matydamas, kad Hėrakleitas to paties matu esinius kvestionavo, Platonas devalvavo, o Parmenidas tiesiog anihiliavo, Aristotelis turėtų imtis atsveriamųjų veiksmų, t. y. turėtų esinius priimti tokius, kokie jie yra ir, užuot kvestionavęs jų ontologinį statusą, tiesiog siekti juos pažinti. Kaip...

Argi ne taip samprotauja Platonas Faidone? Argi ne atsispirdamas į tokią išvadą jis išsamprotauja esant tobulas esybes – neregimas, t. y. jusliškumo stigma nepaženklintas, idėjas. O jusliškumu apsunkintų daiktų ir tobulų idėjų santykis argi jis nėra tik atšvaitas Platonui kur kas aktualesnio...

Kadangi nūdieniškai nuosekliai eksploatuojant cogito poziciją, toks kentauriškas, t. y. bendrybiškumo ir individualumo aspektais disponuojantis ir, vadinasi, mąstymą su vaizduotę suplakantis, darinys yra švelniai tariant nesusipratimas, tai gelbstint antikos klasiko autoritetą tenka daryti...