Dovilės Zavedskaitės-Statkevičienės paskiausias turinys

The Outlines of Theatrical Communication Summary. This article presents a model of theatrical communication formed by an American theater semiotician Keir Elam, in which one of the main characteristics of theatrical communication properties – its complexity – is emphasized. The decomposition of...

Literatūra Aston, Elaine; George Savona, Theatre as Sign-System: A Semiotics of Text and Performance, London: Routledge, 1991. Elam, Keir, The Semiotics of Theatre and Drama, London: Routledge, 2002. Esslin, Martin, The Field of Drama: How the Sign of Drama Create Meaning on Stage and Screen...

Bebaigiant būtina atkreipti dėmesį į Elamo komunikaciniame modelyje atskirtas priėmėjo ir tikslo sąvokas. Tikslo, kaip priėmėją suvokimo procese pratęsiančio ir išbaigiančio dėmens, reikmę (kurios, deja, nepateikia modelio autorius) pateisintų sėkmingai iškoduoto integruoto teksto matmuo...

Pasitelkęs Eco atviro kūrinio idėją, Marco’as de Marinis teigia: Skiriami uždaro tipo spektakliai, reikalaujantys tam tikrų kompetencijų ir reguliuojantys interpretacijos trajektorijas (pavyzdžiui, spektaklis vaikams), bei atviros formos spektakliai, žiūrovui suteikiantys, anot Jurgitos...

Žiūrovas Žiūrovas iššaukia teatrinio bendravimo reikmę: įsigydamas bilietą, jis perleidžia komunikacijos iniciatyvą į aktoriaus rankas. Nors Elamas reikšmingu laiko žiūrovo grįžtamąjį ryšį (schemoje pažymėtą raidėmis II), vis dėlto jo pateikta šio ryšio traktuotė nėra pilnavertė, o galbūt ir...

Kodai Dramatinį kontekstą su išorine teatrinės komunikacijos ašimi sieja kodai: pasitelkus kodą, daugiau ar mažiau bendrą spektaklio kūrėjams ir suvokėjams, konstruojami visi spektaklio pranešimai. Nuo užkodavimo ir dekodavimo priklauso visas komunikacinis procesas. Anot Elamo, kodas yra...

Spektaklis – integruotas tekstas Kokios pagrindinės šio tinklo – spektaklio, kaip integruoto, vientiso teatrinio teksto, charakteristikos? Elamas, šalia jau minėto semiotinio tirštumo, priduria heterogeniškumą bei dvi laikines teatrinio diskurso ypatybes: tai erdvinis ir laikinis nutrūkstamumas...

Tarp ląstelės ir kūno Sceninė reikšmė yra pernelyg turininga ir dinamiška, kad jos atrakinimui užtektų įvardyti pavienių objektų (ženklų) reprezentacines funkcijas: būtent pranešimuose skleidžiasi šių objektų betarpiški ryšiai, lemiantys ženklų grupavimąsi į tarpusavyje susijusias sistemas...

Ženklo žaismės virtuozas Lietuvoje – režisierius Eimuntas Nekrošius (ženklo transformacijos – ir Koršunovo spektaklių ypatybė). Anot Ramunės Marcinkevičiūtės, jam būdinga asociatyvi spektaklių struktūra suvokėjui suteikia teisę sceninį vyksmą „užpildyti asmeninėmis prasmėmis bei patirtimi“Ramunė...

Fundamentali scenos savybė – reikšmės generavimas: pačią paprasčiausią kasdienybės detalę, egzistencijos smulkmę, gestą, žvilgsnį, garsą scena transformuoja į reikšmės nešėjąŽr. Martin Esslin, The Field of Drama: How the Sign of Drama Create Meaning on Stage and Screen, p. 38., reikalaujantį...

Aptariant teatrinę komunikaciją, svarbu ir neišvengiama įvertinti teatrinės informacijos savitumą: žiūrovo ketinimą eiti į spektaklį inicijuoja ne tiek pati Elamo dramatine įvardyta informacija (tai, ką žiūrovas sužino apie individus ir įvykius konkrečiame fiktyviame kontekste; modelyje –...

Dramatinis kontekstas Spektaklio ištaka – schemos centre esantis dramatinio konteksto lygmuo. Jis apibrėžia sceninį aktorių tarpusavio komunikacijos procesą. Elamas atkreipia dėmesį į tai, kad didžioji dalis aktoriaus–žiūrovo komunikacijos vyksta netiesiogine forma („fiktyvus siuntėjas kreipiasi...

Žinomumas dažnai tampa ir meninės drąsos impulsu: režisuojančių aktorių fenomenas pagrįstas jų įsitvirtinimu visuomenėje, garantuojančiu, kad jų pačių statomus spektaklius gausiai lankys žiūrovai. Iliustratyvus pavyzdys – aktorius Rolandas Kazlas, ėmęsis vieną po kito režisuoti mažo formato...

Teatrinės komunikacijos versmė Teatrinės komunikacijos versmė kyla iš spektaklio kūrėjų (dramaturgo, režisieriaus, scenografo ir kt.), kurie modelyje įvardyti kaip šaltiniai ir kurių kiekvieno indėlis, kaip pastebi Elamas, nėra būtinai reikalingas: Būtent šaltinių, nors ir suvaldytų...

Elamas žiūrovui suteikia kur kas svarbesnį vaidmenį: jis iškelia lygiavertę spektaklio kūrėjams žiūrovo įtaką galutinei spektaklio reikšmei. Jo suformuotoje schemoje būtent žiūrovai (priėmėjai) įtvirtina daugybės skirtingų pranešimų susijungimą į vientisą integruotą tekstą. Supaprastintas...