Vaivos Klajumaitės paskiausias turinys

The Existential Mapping of the Baroque: Between Allegoric and Symbolic Discourses Summary. This article deals with two main themes. First of all, the attitude called as philosophic mapping is queried. It is noticed that the map concept is being used in the postmodern discourses quite often. The...

Literatūra Angoulvent, Anne-Laure, Baroko dvasia, Vilnius: Baltos lankos, 2005. Benjamin, Walter, The Origin of German Tragic Drama, London, New York: Verso, 2009. Bumblauskas, Alfredas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005. Calderón de la Barca, Pedro...

Antrajame skyrelyje baroko kartografų W. Benjamino ir G. Deleuze’o projektai padėjo išryškinti simbolio, alegorijos kategorijas arba greičiau – diskursyvius tipus. Būtent antrojo tipo plėtotė pasirodė kaip viena pagrindinių jungčių tarp postmodernaus „žemėlapiavimo“ ir barokinės mąstysenos...

Išvados Postmodernioje kultūros filosofijoje besireiškianti „žemėlapiavimo“ laikysena, pasižyminti postmetafiziniu, silpnuoju, etiudišku, klajoklišku mąstymu, skatina atsigręžti į baroką kaip į artimą mąstymo paradigmą. Tačiau santykis tarp dviejų minėtų kultūrų, kaip išryškėjo, nėra toks...

Alegoriniam mąstymui būdinga įtampa tarp sakytinio ir rašytinio žodžio čia taip pat gali būti aptikta. Yra žinoma, kad poetiniai žaidimai, kaip ir kita mažoji retorika, per miesto iškilmes pasirodydavo įvairiais pavidalais. Ji buvo skaitoma balsu, vaidinama, užrašoma ant išstatytų triumfo arkų...

„Didžiajame Pasaulio teatre“ žmogus savo vaidmens pasirinkti negali ir yra visiškai priklausomas nuo Kūrėjo valios. Vienintelis laisvės momentas, kurį turi aktorius, yra daugiau etinis sprendimas dorai arba nevykusiai atlikti jam nurodytą pjesę, o epigramoje aptinkame imanentišką žmogaus...

Mūsų atveju svarbu ne tiek reabilituoti poesis artificiosa vertingumą, kiek pažymėti patį dekadanso faktą, primenantį W. Benjamino pabrėžtą Trauerspiel situaciją. Tai diskursai, kurie dėl savo kamerinio pobūdžio neturėjo tęstinumo arba buvo redukuoti į visai kitokius, pirminiam sumanymui...

Tokia kūryba XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo gana populiari ir to meto literatūros teorijoje buvo vadinama bendru poesis artificiosa – artificiozinės poezijos – terminu. Anot lietuvių literatūrologės Eglės Potiejūnienės, Taip pat pastebima mokslininkų pozicija traktuoti...

Įdomu pažymėti, kad, pavyzdžiui, vokiečių filosofas Eugenas Finkas, kalbėdamas apie žaidimą, būtent simbolinę reprezentaciją pasirenka kaip platoniškos žaidimo sampratos alternatyvą. E. Finkas pabrėžia, kad žaidimas nėra tikrovės priešprieša ar nevisavertis jos atspindys, kaip dažniausiai būtų...

Paradigminiu baroko kultūros kūriniu laikomas ispanų dramaturgo Pedro Calderóno della Barca „Didysis pasaulio teatras“. Nors ir įvardytas kaip alegorinė misterija, jis priklausytų pirmajam diskursyviam tipui, kadangi jame vyrauja simbolinė reprezentacija. Pjesėje ryškus metafizinis pradas –...

Dvilypis barokas Baroko dvilypumas nėra mūsų atradimas. Toks šios kultūros mąstymo ir buvimo būdas yra pristatomas ne vienoje studijoje. Dažniausiai tai daroma pasitelkiant vienoje plotmėje esančias reikšmines opozicijas, paradoksus, pvz.: dermė ir nedermė, tvarka ir chaosas, religingumas ir...

Vis dėlto, nepaisant variacijų daugio, Leibnizas atsiremia į galingą metafizinį pagrindą. Nors barokas yra laikomas nihilizmo išvakarėmis, XVII a. filosofas išlieka nuosekliu „Dievo advokatu“. Anot lietuvių filosofės Lauros Junutytės, Šią mintį galėtume pratęsti sakydami, jog Leibnizo...

Alegoriniai vaizdiniai negali būti veriami ant vieno siūlo. W. Benjaminas jų tarpusavio ryšį vadina „alegorinėmis draperijomis“, o alegorinės dramos veiksmų santykį – „terasų arba tektoniniu sluoksniavimu“. Praėjus penkiems dešimtmečiams (1988 m.), drapiruočių ir klostavimosi terminus išplėtojo...

Baroko „žemėlapiavimas“ kaip alegorijos plėtotė Stabtelėsime prie dviejų autorių, kurie gali būti įvardijami kaip vieni pagrindinių filosofinio „žemėlapiavimo“ atstovų, t. y. Walterio Benjamino ir Gilles’o Deleuze’o darbų. Abu tyrėjai skyrė išskirtinį dėmesį barokui. Nors jų prieigos nėra...

Reikėtų pabrėžti, kad toks „aistrų žemėlapis“ nėra paviršinis jausenų aprašymas. Tai greičiau laikysena, iškelianti patirties įvykį kaip matą patį sau, neredukuojamą į jokias sistemas. Filosofas kartografas nuo sistemingo homogeniškumo pereina prie etiudiškumo, fragmentiškumo, plyšių, įtrūkių...