• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Radiniai

  1. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Objektų (kūnų, daiktų) ženkliškumas matyti ir G. Varno, O. Koršunovo spektakliuose. Šių režisierių darbuose aktyvinamas performatyvusis aktoriaus kūnas, kurio veiksminės trajektorijos gali tapti tik fonu spektaklio veiksmui, tačiau itin dažnai jų judėjimas, pozos, interakcijos su kitais kūnais...
  2. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Lietuvos dramos teatre ir jo teoriniuose diskursuose tebėra aktualus literatūrinio teksto hegemonijos klausimas, tačiau taip pat išryškinama, kad šiuolaikiniuose spektakliuose vis dažniau kuriami ir originalūs režisūriniai tekstai, kuriuose atskleidžiamos ir kūnų, daiktų semiotizavimo...
  3. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Aptariant postmodernistines teatrines raiškos formas galima paminėti teatrologijos profesorės J. Staniškytės teiginį, kuriuo autorė akcentuoja, kad „postmodernistinė estetika Lietuvos teatre nesudaro vieningo judėjimo, čia egzistuoja ne nuosekli stilistinė tėkmė, o postmodernūs „įtrūkiai“...
  4. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Kūno ir scenos daiktų semiotizavimo galimybės raiškiai atspindimos ir jaunesnės kartos režisierių (G. Varno, O. Koršunovo ir kt.) kūryboje. G. Varno spektaklyje „Gedulas tinka Elektrai“ (Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1999 m.) kūno judesiais „brėžiamos“ pasikartojančios judėjimo...
  5. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Kaip ir E. Nekrošius, metaforinio teatro tradiciją savo spektakliuose plėtoja ir režisierius Jonas Vaitkus. Autoriaus kūryboje ryškus vaidmens-kaukės principas, kuris tampa iškalbingu ženklu, reprezentuojančiu socialinę problematiką ir ideologines tendencijas. Pavyzdžiui, spektaklyje „Mėlyni...
  6. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Kaip nei pantomimos teatre, kuriame visiškai eliminuotas verbalinis instrumentalumas, dramos spektakliuose verbalinis dėmuo negali ir neturi išnykti. Tačiau vizualinis spektaklio „piešinys“, literatūros teksto interpretavimas bei kūnų, scenos daiktų (objektų) autonomiško ženkliškumo...
  7. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Vis dėlto J. Jurašas akcentavo erdvinį ženkliškumą, o kūno semiotizavimas ryškiausiai buvo atskleistas Modrio Tenisono pantomimos trupės spektakliuose („Koliažas“, 1968 m., „Sapnų sapnai“, 1968 m., „XX amžiaus capriccio“, 1970 m.). Šiuose spektakliuose ne tik atsisakoma literatūrinio teksto...
  8. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Sovietų Sąjunga, aneksavusi Lietuvą, taip pat paliko pėdsakus ir šalies meniniame gyvenime. Sovietų valdžia teatrą traktavo kaip dar vieną politinės propagandos įrankį, tad teatras taip pat turėjo paklusti sovietinės ideologijos kanonams. Vis dėlto sovietiniame Lietuvos teatre buvo ir teatrinių...
  9. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Pastangos atsiriboti nuo dramaturginio teksto tiesos, siekis atsižvelgti į kitų Europos šalių modernaus teatro perspektyvas matyti Andriaus Oleko-Žilinsko spektaklyje „Šarūnas“ (Lietuvos valstybinis teatras, 1929 m.). Šiame spektaklyje režisierius Šarūną (akt. Petras Kubertavičius) reprezentavo...
  10. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Retrospektyviai žvelgiant į Lietuvos teatro istoriją galima teigti, kad skirtingo laikotarpio spektakliai reprezentuodavo tuos aspektus, kurie buvo aktualūs to laikotarpio žmonėms, režisieriai atsižvelgdavo į skirtingas istorines, socialines, politines aplinkybes. Tačiau labai dažnai aktualumas...
  11. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Atsižvelgiant į teksto problematiką galima pažymėti, kad šia dalimi užbaigiamas triptikas „Teatro semiotika“, skirtas teoriniam ir istoriniam modernaus Vakarų Europos ir Lietuvos teatro semiotikos lauko atskleidimui. Tiek pastarosiose dviejose dalyse, tiek ir paskutinėje naudojami analitinis...
  12. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Galima pabrėžti, kad šioje studijos dalyje siekiama trumpai pristatyti objektų (kūno ir scenos daiktų) semiotizavimo aspektus istoriniame ir šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Taip pat kontekstualiai apžvelgti kūno ir kitų scenos objektų semiotizavimo pradmenis Lietuvos valstybės teatro...
  13. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Kūno semiotizavimo raiška šiuolaikiniame Lietuvos teatre XX–XXI a. Lietuvos teatre, kuriam įtaką daro Vakarų Europos teatre paplitusios inovacijos, konceptualizmas ir postmodernus žaidybiškumas, siekiama išryškinti ribą, nuo kurios prasideda naujasis, ne draminis, bet performatyvusis...
  14. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Galima pažymėti, kad heterogeniškos ir homogeniškos kūno semiotizacijos tendencijos atskleidžiamos ryškiausiose modernaus teatro kūrėjų teatrinėse sistemose. Anglų režisierius E. G. Craigas aktorių suvokė kaip mechanišką, režisieriaus valdomą viršmarionetę. Pažymėtina, kad šis menininkas taip...
  15. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Taigi XX a vid. vis daugiau dėmesio skiriama aktoriaus kūnui, siekiama jį atskirti nuo griežtos literatūrizacijos, kada tekstas atskleidžia daugiau negu kūnas. Akcentuojamas kūno ženkliškumas, jo savarankiškumas ir unikalios ženklų kalbos konstravimas. Vis dėlto kūno semiotizacijos principas...
  16. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Galima pažymėti, kad kūno semiotizacija taikoma ir kitų režisierių kūryboje. Pavyzdžiui, P. Brookas, remdamasis B. Brechto, A. Artaud sistemomis, 1964 m. spektaklyje „Maratas/Sadas“ taip pat akcentavo ženkliškumą. Lenkų režisierius T. Kantoras pabrėžė daikto ženkliškumą, jo autonomišką...
  17. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Kitaip nei A. Artaud, vokiečių režisieriui B. Brechtui aktoriaus kūnas, jo vaidmuo tapo priemone akcentuoti politinį, ideologinį turinį. Jo epiniame teatre daug dėmesio buvo skiriama lemties kvestionavimui. Spektakliais siekiama sužadinti žmogaus mąstymą, kritiškumą, socialinį aktyvumą. Pasak B...
  18. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Kūno kalbos plastinės (pantomimos principų naudojimas) galimybės itin aktyviai atskleidžiamos kito prancūzų režisieriaus – J. Louis-Barrault spektakliuose, kurio meninėms idėjoms įtaką padarė ir A. Artaud teoriniai samprotavimai. J. Louis-Barrault teatro išskirtinumas siejamas su totalaus teatro...
  19. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    Žiaurumo teatro kūrėjo režisieriaus A. Artaud teatrinėje sistemoje aktoriaus kūnas taip pat turi būti fiziškai, emociškai išlavintas instrumentas. Tačiau jis turi paklusti pasąmoniniams impulsams, sceninėje realybėje tapti hieroglifu, veikiančiu garsų ir ritmų kakofonijoje. Šis materialus...
  20. Gintarė Narauskaitė

    Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

    E. G. Craigas akcentavo režisieriaus autoritetą, autonomiško nuo literatūros teatro vertę, kūrė semiotizuotą architektūrinę scenos erdvę bei suformavo aktoriaus – viršmarionetės (Übermarionette) sąvoką, kuri taip pat priklauso kaukės kategorijai, kuriančiai simbolines prasmesŽr. Rasa...
Grįžti
Viršutinė Apatinė