Radiniai

Į skirtingas memuarinių tekstų diskurso strategijas dėmesį atkreipęs rusų literatūrologas Ilonas FraimanasŽr. Илон Д. Фрайман, «Русские мемуары в историко-типологическом освещении: к постановке проблемы», 2004. pabrėžia, kad išskirtinė memuarų ypatybė – objektyvios tikrovės ir subjektyvios...

Kaip pabrėžia G. Genette’as, pasakotojas atlieka ne vien pasakojimo (arba naratyvinę) funkciją, kuri yra pagrindinė ir privaloma, bet ir kitas – valdymo, komunikacinę, liudijimo, ideologinę – funkcijas, kurias teoretikas laiko ekstranaratyvinėmisŽr. ten pat, p. 255–257.. Valdymo funkcija...

Pasakotojo esatis ir jo komunikacinis santykis su adresatu atsiskleidžia išoriniame (paties pasakojimo, arba ekstradiegetiniame) pasakojimo lygmenyje, o pasakotojo komunikacinis santykis su veikiančiu subjektu – vidiniame (pasakojamos istorijos, arba intradiegetiniame) pasakojimo lygmenyje...

Taigi R. Barthes’o „naracija“, G. Genette’o „pasakojimas“ (siaurąja prasme) ir M. Bal „tekstas“ iš esmės atitinka diskurso sąvoką, reiškiančią pasakojimo turinio pateikimo būdą arba pasakojimo formą. Straipsnyje diskursas suprantamas kaip įvykių visumą iš tam tikros pozicijos perteikiantis...

Gerardo Genette’o pasakojimo analizėŽr. Gerard Genette, Narrative Discourse: An Essay in Method, p. 25. taip pat apima tris plotmes: istoriją (histoire) – pasakojamų įvykių visumą; patį pasakojimą siaurąja prasme (recit) – įvykius pasakojantį diskursą; pasakojimo aktą (narration) – situaciją...

Bet kuriuo atveju skaitant ir tiriant memuarinius tekstus svarbu atsakyti į klausimus, kas (pasakotojo, veikiančio subjekto pozicija), ką (pasakojimo objektas), kaip (pasakojimo strategija) ir kodėl (motyvas, intencija) atsimena. Šie klausimai suponuoja dvi galimas iš esmės opoziciškas...

Šios aplinkybės lėmė memuarų žanro suklestėjimą pastaraisiais dviem dešimtmečiais ir Lietuvoje. Memuarinio pobūdžio knygos čia gausiai rašomos ir su malonumu skaitomos, nors literatūrologų vis dar menkai reflektuojamos. Vis dėlto ilgą laiką literatūros periferijoje buvęs žanras tampa aktualus ne...

Kitas istorinis veiksnys, pasak teoretiko, stipriai paveikęs atminties proveržį, yra socialinio pobūdžio, susijęs su tautų, etninių, socialinių grupių ir atskirų individų išsilaisvinimo judėjimu, kai praeities atkūrimas tampa integralia tapatumo įtvirtinimo dalimi. P. Nora išskiria tris...

Įvadas Vakaruose jau kurį laiką itin populiarūs atminties tyrinėjimai pastaruoju metu vis dažniau atsiduria ir Lietuvos mokslininkų akiratyje. Atgavus nepriklausomybę, šia tema rašomi straipsniai, disertacijos, atliekami kolektyviniai moksliniai tyrimai. Atminties kultūra ypač domina istorikus...

Turinys Įvadas3Nostalgija: tarp atminties ir vaizduotės12Naratyvinė nostalginio diskurso strategija15Judita Vaičiūnaitė, Mabre viešbutis: memuarinė proza, 200915Audronė Girdzijauskaitė, Atminties salos, 200822Silvija Lomsargytė-Pukienė, Dita: paralelės, 200430Gražina Mareckaitė, Šiapus ir anapus...

Santrauka. Studijoje, remiantis rusų literatūrologo Ilono Fraimano teorinėmis įžvalgomis ir jo pateikta memuarinių tekstų tipologija, analizuojama lietuvių memuaristikos diskursyvinė raiška (diskurso strategijos), bandant pritaikyti pagal žanro specifiką naratologijos teorinius principus...

The Aestheticization of War Experiences in Marcelijus Martinaitis’ and Judita Vaičiūnaitė’s Memoirs Summary. This article discusses aestheticization as a strategy of giving historical meaning to past traumatic experiences, thus leading to detraumatization. The theoretical point of departure is...

Literatūra Daujotytė, Viktorija; Marcelijus Martinaitis, Sugrįžęs iš gyvenimo: pokalbiai, literatūriniai laiškai, Vilnius: Alma littera, 2013. Martinaitis, Marcelijus, Mes gyvenome: biografiniai užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. Ricœur, Paul, Memory, History...

Išvados Istorinis estetinis praeities įprasminimas galimas tik išlaikius tam tikrą laiko distanciją ir užfiksavus prisiminimus tekste, t. y. patirtis (ypač trauminė) reikalauja „ištylėjimo“, kad būtų įmanoma ją interpretuoti, perkoduoti ir tokiu būdu įveikti. Martinaičio žodžiais tariant, turi...

Šioje karo erdvėje paradoksaliai ir šiurpiai persipina tikrovės siaubas ir žaislo, žaidimo vaizdiniai (žaisliniai lėktuvėliai – karo lėktuvai, lėlės – sužeistieji ir pan.): Vaiko „neliečiamumo“ statusą karo akivaizdoje tarsi patvirtina Vaičiūnaitės prisiminimuose naudojamas laikas aprašant su...

Karo grėsmės, mirties, blogio nuojautos paliečia tik per suaugusiųjų (ypač artimųjų, tėvų) reakcijas, nuotaikas, kalbas; vaikui jos pernelyg neapčiuopiamos ir sunkiai suvokiamos: Karas suprantamas kaip suaugusiųjų žaidimo erdvė, svetima vaikui ir tarsi su juo nesusijusi. Vaikas čia išlieka kaip...

Karo vaizdai tiek Martinaičio, tiek Vaičiūnaitės memuariniuose tekstuose estetizuojami ir dėl dar vienos svarbios sąlygos: abu rašytojai karą išgyveno vaikystėje, kai maži džiaugsmai, laimės akimirkos, kasdieniai žaidimai užgožė didelį, vaikui nesuvokiamą, tarsi kažkur greta esantį, bet jo...

Savo memuariniuose tekstuose Martinaitis akcentuoja grožio reikšmę karo, skurdo, vargo akivaizdoje, jam tai tarsi amžinas gyvybės ir tikėjimo variklis gyvenimo tamsoje. Net ir realistiškai aprašydamas regėtus karo siaubus, jis pastraipą užbaigia gimtojo kaimo gamtos vaizdais: Tai, pasak...

Prancūzų teoretikas Paulis Ricœuras monografijoje Atmintis, istorija, užmarštis (2004), kalbėdamas apie trauminius patirties išgyvenimus, išskiria dvi atminties funkcijas: atminties kaip gydymo ir atminties kaip pareigosŽr. Paul Ricœur, Memory, History, Forgetting, p. 69.. Tai tarsi viena kitą...

Arba tekstas išlaisvina, apsaugo nuo išgyventų patyrimų ir suvaldo praeities demonus: Kita svarbi sąlyga trauminių patirčių istoriniam įprasminimui – laiko distancijos išlaikymas: Apie tokį „iškalbingą tylėjimą“ užsimenama ir Rüseno darbuose, kur teigiama, jog negatyvi praeities potyrių prasmė...