Studija Nostalginis diskursas lietuvių memuaristikoje

  • Bibliografinis aprašas: Vilma Popovienė, Nostalginis diskursas lietuvių memuaristikoje, @eitis (lt), 2017, t. 885, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Vilma Popovienė, „Nostalginis diskursas lietuvių memuaristikoje“, Lituanistica, 2015, t. 61, nr. 1(99), p. 51–73, ISSN 0235-716X.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Santrauka: Studijoje, remiantis rusų literatūrologo Ilono Fraimano teorinėmis įžvalgomis ir jo pateikta memuarinių tekstų tipologija, analizuojama lietuvių memuaristikos diskursyvinė raiška (diskurso strategijos), bandant pritaikyti pagal žanro specifiką naratologijos teorinius principus. Diskursas čia suprantamas kaip įvykių visumą iš tam tikros pozicijos perteikiantis pasakojimas. Analizuojami diskurso fragmentai – konkretūs kalbiniai (gramatiniai) pasakojimo požymiai: 1) nurodantys memuarų rašymo tikslus (intencijas) ir pasakotojo ir / arba veikiančio subjekto požiūrį bei santykį su aprašomuoju objektu, 2) žymintys pasakojimo laiko logikos pažeidimus ir / arba pasakojimo lygmenų pažeidimus, 3) atskleidžiantys vidinės (pasakotojo-veikiančio subjekto) ir išorinės (pasakotojo-adresato) komunikacijos santykį. Studijoje apžvelgti literatūrologės Svetlanos Boym teoriniai nostalgijos tyrinėjimai svarbūs analizuojant konkrečius memuarinius tekstus, kuriuose nostalginis pasakojimo pradas yra itin ryškus ir iš esmės veikiantis diskursyvinę jo raišką. Siekiant atskleisti autoriaus (pasakotojo, veikiančio subjekto) santykį su pasakojimo objektu, nagrinėjama nostalgijos, kaip specifinio, su vaizduote susijusio atminties aspekto, raiška. Memuariniuose pasakojimuose veikiančio subjekto sąmonėje nostalgija iškyla įvairiais pavidalais – ir kaip netiesioginė patirtis, formuojanti subjekto santykį su praeities erdvėlaikiu, ir kaip paties subjekto būsena, atsiskleidžianti arba refleksyvia meditacija ir skausmingu iliuzinio objekto ilgesiu, arba praeities atkūrimu ne tik individualioje, bet ir kolektyvinėje atmintyje mito ar simbolio pavidalu.

Pagrindiniai žodžiai: memuarinis pasakojimas, diskurso strategija, nostalgija, atmintis, erdvėlaikis.
 

Įvadas

Vakaruose jau kurį laiką itin populiarūs atminties tyrinėjimai pastaruoju metu vis dažniau atsiduria ir Lietuvos mokslininkų akiratyje. Atgavus nepriklausomybę, šia tema rašomi straipsniai, disertacijos, atliekami kolektyviniai moksliniai tyrimai. Atminties kultūra ypač domina istorikus, sociologus, kultūrologus. Tokių tyrimų aktualumas paprastai yra siejamas su atminties paveldo išsaugojimo svarba. Šiuolaikinei globalizacijos, modernių technologijų ir vartotojiškos kultūros formuojamai visuomenei tampa ypač svarbu išlaikyti savojo tęstinumą, istoriškai ir kultūriškai įprasminti žmogiškąją būtį, atkurti (ar naujai sukurti) kad ir fragmentuotą savo tapatumą.

Prancūzų istorikas Pierre’as Nora tokį „atminties eros“ suklestėjimą pirmiausiai sieja su istorinio laiko sampratos kaita, arba „istorijos akceleracija“, lėmusia vientiso tiesiaeigio praeitį, dabartį ir ateitį jungiančio bei įprasminančio laiko idėjos žlugimą, iškėlusia „pareigos atminčiai“ svarbą Žr. Pierre Nora, „Pasaulinė atminties viešpatija“, p. 14–15. . Atotrūkis nuo praeities, pasak P. Nora, yra toks didelis, kad ji mums nebeegzistuoja, o tik reiškiasi tam tikrais ženklais ar liekanomis – toks praeities praradimo, netekties pojūtis lemia kartais net hipertrofuotą atminties sureikšminimą, siekiant bent iš dalies rekonstruoti šį „prarastą pasaulį“:

Jei praeitis jau nėra ateities garantas, tai atmintis užtikrina tam tikrą tęstinumą ir ima vaidinti itin svarbų vaidmenį. Seniau vyravo praeities ir ateities vienovė, kurią dabartis tik sutvirtindavo, o šiandien dabartis veikia išvien su atmintimi. Ten pat, p. 16.
 

Kitas istorinis veiksnys, pasak teoretiko, stipriai paveikęs atminties proveržį, yra socialinio pobūdžio, susijęs su tautų, etninių, socialinių grupių ir atskirų individų išsilaisvinimo judėjimu, kai praeities atkūrimas tampa integralia tapatumo įtvirtinimo dalimi. P. Nora išskiria tris dekolonializacijos tipus, jo nuomone, lėmusius įvairių kolektyvinės ir individualios atminties formų sklaidos intensyvėjimą. Pasaulinė dekolonializacija susijusi su tautinę stagnaciją išgyvenusių visuomenių istoriniu sąmonėjimu ir atminties atkūrimo arba sukūrimo poreikiu. Vidinė seksualinių, socialinių, religinių, provincijos mažumų dekolonializacija atvėrė joms integracijos ir tapatumo įtvirtinimo viešumoje galimybes. Šis kelias, pasak P. Nora, būdingas klasikinei Vakarų visuomenei. Trečiasis dekolonializacijos tipas – ideologinė dekolonializacija – atsirado griuvus XX a. totalitariniams režimams ir sudarė prielaidas išsivadavusioms tautoms „susigrąžinti tradicinius, senus prisiminimus, kuriuos tie režimai buvo pasisavinę, sunaikinę arba jais manipuliavo“ Ten pat, p. 17. .

 

Šios aplinkybės lėmė memuarų žanro suklestėjimą pastaraisiais dviem dešimtmečiais ir Lietuvoje. Memuarinio pobūdžio knygos čia gausiai rašomos ir su malonumu skaitomos, nors literatūrologų vis dar menkai reflektuojamos. Vis dėlto ilgą laiką literatūros periferijoje buvęs žanras tampa aktualus ne tik dėl savo istorinio informacinio turinio (kuris skaitytojui ir toliau išlieka svarbiausias), bet vis dažniau sulaukia ir mokslininkų dėmesio dėl specifinių pasakojimo ypatumų. Keičiasi ne vien išorinis memuaristikos vertinimas bei suvokimas, kinta ir paties žanro, iki šiol laikyto gana siauru, vidinė struktūra. Čia neabejotinai svarbi rašančiojo pozicija. Memuarų rašytojas, dažnai net nesusijęs su profesionalaus rašymo sritimi, yra sąlygiškai laisvas, nevaržomas žanro reikalavimų. Tiesiog rašydamas „taip, kaip buvo“, jis pats kuria naujas memuarinio pasakojimo formas. Taip memuarų žanras plečiasi, transformuojasi, persipina ne tik su sau artimais žanrais – autobiografija, dienoraščiais, laiškais, esė – susijusiais bendromis atminties, patyrimo, erdvėlaikio, tapatumo kategorijomis, bet ir įgauna grožinei literatūrai – novelei, apsakymui, romanui – būdingų bruožų bei tarpdalykinių sąsajų su įvairiomis mokslo sritimis – filosofija, istorija, religija, menu ir pan. Skirtingos pasakojimo formos (deskriptyvumas, chronologiškumas, asociatyvumas, siužetiškumas), autorių intencijos (noras nuosekliai papasakoti savo gyvenimo istoriją arba tik išryškinti svarbiausius gyvenimo įvykius, siekis apmąstyti praeitį ir savosios būties reikšmę arba autentiškai atkurti faktinę medžiagą, paliudyti reikšmingus įvykius), taip pat individuali rašančiojo stiliaus raiška leidžia atsirasti daugybei žanrinių variacijų (memuarinis dienoraštis, memuarinė-autobiografinė proza, memuarinis esė, memuarinė apybraiža, gyvenimo, kelionių užrašai, meditacinė memuaristika) Amerikiečių literatūrologės Sidonie Smith ir Julia Watson savo metodinėje studijoje skiria net 60 žanrinių variacijų (Sidonie Smith, Julia Watson, Reading Autobiography: A Guide for Interpreting Life Narratives, p. 253). . Memuarinis tekstas tampa sudėtinga, daugialype, nestabilia struktūra, kaskart reikalaujančia atnaujinti sąvokų ir klasifikacijos apibrėžtis. Negana to, prigimtinė memuaristikos dichotomija, kai greta atsiduria istoriškumas (orientacija į atmintį ir turinį) ir literatūriškumas (orientacija į vaizduotę ir formą), neišvengiamai sukelia tam tikrų metodologinių problemų. Tarpdalykinėje tyrimų erdvėje gerokai įvairuoja ne tik paties žanro ir jo ribų definicijos bei atskirų sąvokų vartojimas, bet ir tyrimų tikslai, strategijos, metodologinės prieigos. Šiame straipsnyje žanro ribos ir definicijos nebus probleminamos.

 

Bet kuriuo atveju skaitant ir tiriant memuarinius tekstus svarbu atsakyti į klausimus, kas (pasakotojo, veikiančio subjekto pozicija), (pasakojimo objektas), kaip (pasakojimo strategija) ir kodėl (motyvas, intencija) atsimena. Šie klausimai suponuoja dvi galimas iš esmės opoziciškas memuaristikos tyrinėjimų kryptis: pasakojimo turinio analizę, kuri produktyvi memuarinius tekstus panaudojant kaip alternatyvų informacijos šaltinį, ir pasakojimo formos, arba diskurso, analizę. Pastaroji pozicija sutampa su literatūrologine žiūra, t. y. memuarų kaip naratyvo traktavimu. Nors dėl memuarų žanrinės specifikos, reikalaujančios individualios prieigos prie kiekvieno atskiro teksto, kiek komplikuojasi vieningo metodologinio instrumentarijaus parinkties klausimas, straipsnyje iš esmės bandoma laikytis prancūzų naratologijos suformuotos teorinės perspektyvos.

Diskursyvinį pasakojimo lygmenį nagrinėjanti naratologija dėmesį sutelkia į pasakojimo formą, svarstydama, kaip pateikiama naratyvinė informacija arba pasakojimo turinys. Remdamasis Vladimiro Propo, Tzvetano Todorovo ir Algirdo Juliaus Greimo teorinėmis įžvalgomis, Roland’as Barthes’as išskiria tris tarpusavyje susijusius pasakojimo lygmenis: funkcijų, veiksmų ir naracijos Žr. Rolanas Bartas, Teksto malonumas, p. 232. . Funkcijų lygmenį čia sudaro naraciniai vienetai (pagrindinės funkcijos – branduoliai, papildančios funkcijos – katalizės) ir požymiai (semantiniai požymiai, informaciniai požymiai, arba informantai). Veiksmų lygmuo susijęs su pasakojimo siužetu ir veikiančiais subjektais. Naracijos lygmenyje išryškėjantys pasakojimo ženklai funkcijas ir veiksmus integruoja į naracinę komunikaciją tarp autoriaus (pasakotojo) ir skaitytojo. Šie trys R. Barthes’o išskirti pasakojimo lygmenys neatsiejamai sąveikauja tarpusavyje, susijungdami į prasmingą teksto turinio ir formos visumą.

 

Gerardo Genette’o pasakojimo analizė Žr. Gerard Genette, Narrative Discourse: An Essay in Method, p. 25. taip pat apima tris plotmes: istoriją (histoire) – pasakojamų įvykių visumą; patį pasakojimą siaurąja prasme (recit) – įvykius pasakojantį diskursą; pasakojimo aktą (narration) – situaciją, kurioje pasakojimas pasakojamas. Teoretiko teigimu, naratyvinis diskursas (arba įvykius pasakojantis tekstas) neišvengiamai konstruojamas per pasakojimo aktą, kuris taip pat tiesiogiai įgalina ir pasakojimo turinį Žr. ten pat, p. 26. . G. Genette’o naratologijoje diskurso analizė suprantama kaip sąveikos tarp šių trijų plotmių nustatymas. Pasakojimo struktūra čia susijusi su pagrindinėmis laiko, būdo (nuosakos) ir kalbinės instancijos kategorijomis. Laiko ir būdo kategorijos svarbios nagrinėjant pasakojamos istorijos ir ją pasakojančio diskurso santykį, o kalbinę instanciją G. Genette’as akcentuoja kalbėdamas tiek apie istorijos ir diskurso, tiek apie diskurso ir pasakojimo akto sąveiką.

Olandų naratologė Mieke Bal atskiria fabulą (atitinka G. Genette’o istoriją), tekstą (atitinka G. Genette’o pasakojimą, arba diskursą) ir pasakojimą (atitinka G. Genette’o pasakojimo aktą) Žr. Mieke Bal, Narratology: Introduction to the Theory of Narrative, p. 5. . M. Bal šių trijų pasakojimo plotmių atskyrimą laiko teoriniu naratologinės tekstų analizės išeities tašku. Jos teigimu, nors visos pasakojimo plotmės yra susijusios ir priklausomos viena nuo kitos, struktūriškai jas galima nagrinėti kiekvieną atskirai. Tam tikru būdu ir tvarka organizuojami fabulos elementai (įvykiai, personažai, veiksmo laikas ir vieta) kuria specifinį pasakojimą – „įtikinantį, jaudinantį, atstumiantį ar estetinį“ Ten pat, p. 7. . Pagrindiniai pasakojimo aspektai (įvykių seka, laiko apimtis, charakteriai, fokusuotė), sujungiantys fabulos elementus ir per pasakojantį subjektą (naratorių) kaip mediumą paverčiantys juos ženklais, galiausiai tampa tekstu. Tekstas, pasak M. Bal, gali būti naratyvus, deskriptyvus arba argumentacinis Žr. ten pat, p. 8. . Teksto pobūdis, teoretikės manymu, priklauso nuo intersubjektinių (personažo-charakterio-pasakotojo) santykių.

 

Taigi R. Barthes’o „naracija“, G. Genette’o „pasakojimas“ (siaurąja prasme) ir M. Bal „tekstas“ iš esmės atitinka diskurso sąvoką, reiškiančią pasakojimo turinio pateikimo būdą arba pasakojimo formą. Straipsnyje diskursas suprantamas kaip įvykių visumą iš tam tikros pozicijos perteikiantis pasakojimas. Analizuojami diskurso fragmentai – konkretūs kalbiniai (gramatiniai) pasakojimo požymiai: 1) nurodantys memuarų rašymo tikslus (intenciją) ir pasakotojo ir / arba veikiančio subjekto požiūrį bei santykį su aprašomuoju objektu (fokusuotę), 2) žymintys pasakojimo laiko logikos pažeidimus (anachronijas) arba pasakojimo lygmenų pažeidimus (metalepses), 3) atskleidžiantys vidinės (pasakotojo-veikiančio subjekto) ir išorinės (pasakotojo-adresato) komunikacijos santykį. Diskurso strategijos suvokimas čia iš esmės atitinka Wolfgango Iserio „teksto strategijos“ koncepciją, pagal kurią ji „organizuoja ne tik teksto turinį, bet ir šio turinio perteikimo sąlygas“ Wolfgang Iser, The Act of Reading: A Theory of Aesthetic Response, p. 53. .

Bet koks diskursas, G. Genette’o manymu, suponuoja kalbantįjį subjektą (pasakotoją) ir tą, kuriam kalbama (adresatą). Pasakotojas naratologijoje siejamas ne su gramatiniu asmeniu, bet su kalbine instancija. Pagal pasakojamos istorijos atžvilgiu užimamą poziciją, G. Gennette’as skiria heterodiegetinį (kalbantis, pasakojantis, bet pasakojamoje istorijoje nedalyvaujantis kaip veikėjas) ir homodiegetinį (ne tik pasakojantis, bet ir pasakojamoje istorijoje veikiantis) pasakotoją. Jo esaties laipsnis pasakojimuose skiriasi (didžiausias jis autodiegetiniame, arba savęs pasakojime, – dienoraščiuose, memuaruose ir pan.) Žr. Gerard Genette, Narrative Discourse: An Essay in Method, p. 245. . Taigi pasakotojas gali sąmoningai atsiskirti nuo veikiančio subjekto, išlaikydamas atitolintą žvilgsnį į praeities įvykius iš vertinančios pozicijos dabarties taške (stebėtojo vaidmuo), gali susitapatinti su veikiančiu subjektu, pernelyg priartėdamas prie praeities laiko ir nutoldamas nuo išeities taško dabartyje (dalyvio vaidmuo) arba gali išsaugoti dvigubą žiūrą, išlikdamas jungiančiu saitu tarp pasakojamų įvykių ir jų suvokimo iš dabarties perspektyvos. Pirmaisiais dviem atvejais žiūros taškas yra fiksuotas, o trečiuoju atveju – kintantis.

 

Pasakotojo esatis ir jo komunikacinis santykis su adresatu atsiskleidžia išoriniame (paties pasakojimo, arba ekstradiegetiniame) pasakojimo lygmenyje, o pasakotojo komunikacinis santykis su veikiančiu subjektu – vidiniame (pasakojamos istorijos, arba intradiegetiniame) pasakojimo lygmenyje. Pasakotojo (autoriaus) išreikštumo laipsnis memuariniuose pasakojimuose yra skirtingas (priklausantis nuo pasakojimo intencionalumo ir distancijos), jo kalbėjimo trajektoriją žymi specifiniai naraciniai ženklai (autobiografiniai elementai, pastabos, svarstymai, komentarai, vertinimai, savianalizės intarpai, aktyvus ir tiesioginis komunikavimas su adresatu). Pasakotojo (autoriaus) naraciniais ženklais galima laikyti ir intertekstinius elementus, kompozicinius sprendimus, kalbinės raiškos ypatumus. Todėl svarbu atkreipti dėmesį ne tik į įvairius nesiužetinius komponentus (įterptines konstrukcijas), užpildančius erdves tarp pasakojimo branduolių, bet ir į dialogų modeliavimo principus, nukrypimus nuo pagrindinės pasakojimo linijos, pasikartojančius leitmotyvus ir pan. Pavyzdžiui, dialogai memuariniame pasakojime gali atlikti skirtingas funkcijas, t. y. jie gali veikti kaip konkrečios epochos atspindėjimo būdas (per kalbėjimo manierą ir vartoseną), kaip papildomas informacijos šaltinis, kaip charakterizavimo priemonė. Dialogai gali būti tiesioginiai (tarp pasakojime veikiančių subjektų), metafiziniai (tarp pasakotojo ir esamų ar net nesamų personažų), išoriniai (tarp pasakotojo ir skaitytojo). Monologai memuariniame pasakojime taip pat funkcionuoja skirtingai: autoriaus (pasakotojo) monologai skirti išvadoms, apmąstymams ar emociniam fonui sukurti, o veikiančių subjektų monologai atlieka charakterizavimo funkciją. Įvairūs intertekstiniai elementai (citatos, dokumentų, laiškų fragmentai, perpasakojimai ir pan.) išplečia memuarinio pasakojimo informacinį, emocinį lauką, kontekstą, laiko ribas. Jie gali atlikti autoriaus pozicijos sustiprinimo, patvirtinimo funkciją, taip pat įgauti konkretizuojančios, papildančios, argumentuojančios, iliustruojančios ar net provokuojančios detalės vaidmenį. Intarpai iš dokumentų, laiškų, archyvinių leidinių paprastai sustiprina autentiškumo, objektyvumo įspūdį, o literatūros kūrinių citatos kuria emocinį pasakojimo foną, pratęsia, papildo pasakotojo kalbą.

 

Kaip pabrėžia G. Genette’as, pasakotojas atlieka ne vien pasakojimo (arba naratyvinę) funkciją, kuri yra pagrindinė ir privaloma, bet ir kitas – valdymo, komunikacinę, liudijimo, ideologinę – funkcijas, kurias teoretikas laiko ekstranaratyvinėmis Žr. ten pat, p. 255–257. . Valdymo funkcija susijusi su metadiskursu, t. y. pasakotojas paaiškina pasakojimo struktūrą, tvarką, jo atsiradimo aplinkybes ir pan. Komunikacinė funkcija – kai pasakotojas tiesiogiai kreipiasi į adresatą, siekdamas išlaikyti ryšį arba padaryti poveikį. Kai pasakotojas patvirtina pasakojamos istorijos autentiškumą, nurodo informacijos šaltinius, atskleidžia asmeninį santykį su pasakojamais įvykiais, išryškėja liudijimo funkcija. Ideologinė funkcija susijusi su pasakotojo vertinimu, didaktinėmis išvadomis ir komentarais.

Autoriaus įvaizdis memuariniame pasakojime realizuojamas per pasakotojo ir veikiančio subjekto figūras. Kiekvienas jų atveria vis kitokį santykį su savimi, aplinka ir laiku, kol galiausiai šie skirtingi žiūros rakursai susijungia į vientisą pasaulėvoką. Taip atsiminimuose per konkretų asmenį atsiskleidžia apibendrintas istorinėje epochoje ir kultūrinėje terpėje veikiančio žmogaus portretas.

 

Į skirtingas memuarinių tekstų diskurso strategijas dėmesį atkreipęs rusų literatūrologas Ilonas Fraimanas Žr. Илон Д. Фрайман, «Русские мемуары в историко-типологическом освещении: к постановке проблемы», 2004. pabrėžia, kad išskirtinė memuarų ypatybė – objektyvios tikrovės ir subjektyvios patirties susidūrimas – leidžia į šį žanrą pažvelgti ne tik kaip į istorinį šaltinį, bet ir kaip į literatūros objektą. Pasak mokslininko, skirtingas istorijos suvokimas lemia memuarinio pasakojimo strategijų pasirinkimą ir įvairovę. Remiantis I. Fraimano pasiūlyta memuaristikos tipologija, pagal dominuojančius pasakojimo kūrimo principus galima išskirti tris pagrindinius memuarinio pasakojimo strategijų tipus Olandų kritikė Mieke Bal taip pat išskiria tris beveik analogiškus tekstų (arba diskursų) tipus: deskriptyvų, naratyvų ir argumentacinį (Mieke Bal, Narratology: Introduction to the Theory of Narrative, p. 8). . Deskriptyvaus pasakojimo strategija paprastai būdinga objektyvaus liudijimo įspūdį kuriantiems istoriniams-kultūriniams memuarams Tokio tipo pasakojimais galima būtų laikyti Merkelio Račkausko, Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės, Gedimino Jokūbonio atsiminimus. . Čia žvilgsnis sutelkiamas ne tiek į pasakotoją, kiek į pasakojimo objektą (rekonstruojamus praeities įvykius tam tikrame istoriniame-kultūriniame kontekste), aprašant praeities laiką išlaikoma vertinanti, apibendrinanti pasakotojo pozicija iš dabarties perspektyvos. Naratyvinio pasakojimo strategijai, atvirkščiai, būdinga į pasakotoją ir jo tapatumo formavimąsi tam tikromis aplinkybėmis ir sąlygomis nukreipta žiūros trajektorija Šiame straipsnyje bus analizuojami naratyvinio tipo nostalginiai Juditos Vaičiūnaitės, Audronės Girdzijauskaitės, Silvijos Lomsargytės-Pukienės, Gražinos Mareckaitės memuarai. . Čia itin ryški subjektyvumo, individualios patirties dominantė. Pasakotojui susitapatinus su veikiančiu subjektu, priartėjama prie rekonstruojamo praeities laiko ir atitolstama nuo išeities pozicijos dabarties laike. Tikslingo arba nukreipto į tiesioginę skaitytojo reakciją pasakojimo strategija dažniausiai susijusi su autoriaus reputacijos ar naujo tapatumo kūrimu ir įtvirtinimu, siekiant pateisinti praeityje padarytus veiksmus, pasirinkimus ar sprendimus (tokio pobūdžio pasakojimuose dažnai nevengiama ir įvairių praeities falsifikavimo būdų), arba atstatyti tam tikrą istorinį teisingumą, paliudijant ir išsaugant kolektyvinėje atmintyje trauminę (karo, tremties, holokausto) praeities patirtį Į tiesioginę skaitytojo reakciją paprastai nukreipti buvusių politinių veikėjų atsiminimai arba tremtį, holokaustą, įkalinimą išgyvenusių asmenų memuarai. . Čia svarbesnis dabarties laikas, kuris tarsi liudija skaitytojui „tikrąjį“ pasakotojo tapatumą čia ir dabar, iškeldamas jį virš „netikrojo“, vienokių ar kitokių nepalankių aplinkybių suformuoto tapatumo ten ir tada. Taip pat svarbu ir tai, kad viename memuariniame tekste gali išryškėti kelios skirtingos diskurso strategijos. Kiekvienu atveju, jei įmanoma, reikėtų nustatyti dominuojančią poziciją.

 

Šio straipsnio tikslas – pasirinktus memuarinius tekstus išanalizuoti pasakojimo formos aspektu ir išryškinti pagrindinius analizuojamų memuarinių pasakojimų diskurso komponentus bei jų sąveiką. Analizei pasirinkti keturių lietuvių rašytojų – teatrologių Gražinos Mareckaitės ir Audronės Girdzijauskaitės, žurnalistės, vertėjos Silvijos Lomsargytės-Pukienės ir poetės Juditos Vaičiūnaitės – jau nepriklausomoje Lietuvoje parašyti ir publikuoti memuariniai tekstai. Renkantis autorius atsižvelgta į tai, kad literatūriniai (rašytojų, kultūros asmenybių) memuarai paprastai pasižymi didesne diskursyvinės raiškos įvairove.

Nostalgija: tarp atminties ir vaizduotės

Nostalgija (lot. nostos – grįžimas namo, algia – ilgesys), kaip savitas atminties aspektas, dichotomiškai susijusi, viena vertus, su ilgesiu ir noru prisiminti, sugrąžinti, atkurti tai, kas prarasta, kita vertus, su skausmu, kad to padaryti neįmanoma. Memuarinio teksto pasakotojas, siekdamas rekonstruoti praeities patirtis ir įprasminti jas dabartyje, paprastai neišvengia laiko distancijos sukurto daugiau ar mažiau nostalginio prisiminimų fono (išskyrus, žinoma, tam tikras anomalines tremties, lagerių, kalėjimų patirtis). Vis dėlto galima išskirti tam tikrą grupę memuarų, kuriuose nostalginis pasakojimo pradas yra itin ryškus, iš esmės veikiantis diskursyvinę jo raišką. Kitaip nei deskriptyviuose istorinio-kultūrinio tipo memuariniuose pasakojimuose, nostalginiuose memuaruose išryškėja naratyvinio pasakojimo strategija (naratyvo ašimi čia tampa pasakotojas ir jo individualios patirties refleksijos). Galima teigti, kad deskriptyviame diskurse, per pasakotojo žvilgsnį sutelkiant į pasakojamą objektą (įvykius ir juos lėmusias socialines, istorines, kultūrines sąlygas), kuriamas „didysis pasakojimas“. Tuo tarpu naratyvinis diskursas, kuriame žvilgsnis nukreiptas į tam tikrų sąlygų veikiamą pasakotojo , orientuotas į „mažojo pasakojimo“ kūrimą. Pirmuoju atveju žiūros trajektorija juda nuo individualios patirties refleksijų link santykinai objektyvios kolektyvinės atminties rekonstravimo (iš vidaus į išorę), antruoju – nuo istorinio-kultūrinio fono link asociatyvių, su emocijomis ir subjektyviu vertinimu susijusių prisiminimų (iš išorės į vidų).
 

Siekiant išryškinti subjekto santykį su pasakojimo objektu (nostalginiame diskurse jį pagrįstai galima vadinti prarastuoju objektu), straipsnyje bus remiamasi rusų kilmės literatūrologės Svetlanos Boym teorinėmis įžvalgomis. Savo studijoje The Future of Nostalgia (Nostalgijos ateitis, 2001) ji nostalgiją apibūdina kaip savotišką utopinę dimensiją, kur subjekto žvilgsnis nukreiptas ne į ateitį ir net ne į praeitį, o kažkur šalia – ilgimasi to, kas nebeegzistuoja arba niekada neegzistavo Žr. Svetlana Boym, The Future of Nostalgia, p. 14. . Glaudžiai susijusi ne tik su atmintimi, bet ir su vaizduote, nostalgija „reikalauja“ išlaikyti distanciją tarp subjekto ir jo prarastojo objekto, priešingu atveju, realaus ir susikurto vaizdinio neatitikimas tampa neišvengiamas (tokia tikrovės ir lūkesčio disociacija atsiskleidžia ir toliau nagrinėjamuose memuariniuose tekstuose). Kartais nuo objekto atsitraukti (išvykti iš tėvynės, palikti gimtuosius namus) siekiama ir laisva subjekto valia, taip sukuriamos sąlygos romantizuotai ir estetizuotai nostalgijai atsirasti. Kita vertus, ilgą laiką reflektuojant per atstumą, iškyla grėsmė tikrąjį ilgesio objektą pakeisti iliuziniu, arba, kaip įvardija S. Boym, fantominiu (angl. phantom) objektu Žr. ten pat, p. 16. .

Nors paprastai nostalgija siejama su prarastos erdvės (namų, tėvynės, miesto ar gamtos) ilgesiu, tačiau, S. Boym teigimu, iš tiesų ilgimasi kito (negrįžtamai praėjusio) laiko – tradicijų, gyvenimo tvarkos, bendruomeniškumo, socialinės ir kultūrinės atmosferos. Ypač stiprus vaikystės ilgesys, kuris pasakojimuose tradiciškai metaforizuojamas Prarastojo Rojaus įvaizdžiu. Nostalgija iš esmės gimsta tokių vaizdinių kaip namai – svetima erdvė, praeitis – dabartis, svajonės – kasdienybė sankirtoje. Kitaip nei melancholija, kuri apsiriboja individualia sąmone, nostalgija, pasak S. Boym, susijusi su santykiais tarp asmeninės ir kolektyvinės biografijos, tarp individualios ir kolektyvinės atminties Žr. ten pat. .

 

Pagal subjekto santykį su prarastuoju objektu S. Boym skiria dvi nostalgijos rūšis: atkuriančiąją (angl. restorative) ir refleksyviąją (angl. reflective). Atkuriančiąją nostalgiją mokslininkė sieja su kolektyvine atmintimi ir kultūra, o refleksyviąją – su individualia fragmentuota atmintimi. Atkuriančioji nostalgija, pasak jos, susitelkia į prarasto objekto rekonstravimą (savotišką praeities atkūrimą ir išsaugojimą mito ar simbolio pavidalu) atmintyje. Praeitis čia įgyja vertę ir prasmę dabartyje kaip užfiksuota, išsaugota ir subendrinta kolektyvinėje atmintyje. Tuo tarpu refleksyvioji nostalgija linkusi į sąstingį ties iliuziniu prarastojo objekto vaizdiniu, į kitos vietos ar kito laiko skausmingą ilgesį ir meditaciją, joje paprastai išryškėja gedėjimo ir melancholijos momentai. Pastarasis santykis yra nestabilus, fragmentuotas, susijęs su subjekto emocijomis ir vaizduote. Vis dėlto S. Boym atkreipia dėmesį, kad ir tokiu atveju subjekto prisimenamos asmeninės patirtys neišvengiamai daugiau ar mažiau susijusios su istoriniu ir kultūriniu jų fonu. Siekiant pasidalyti savo nostalgija ir taip tarsi įtvirtinti jos esaties pagrįstumą, paprastai komunikuojama su kolektyvine atmintimi, kitaip tariant, subjektas, skausmingai ilgėdamasis to, kas prarasta, kuria įsivaizduojamą dialogą su išsibarsčiusiais panašaus likimo žmonėmis, ieškodamas bendrų patirčių ir išgyvenimų Žr. ten pat, p. 52. .

 

Naratyvinė nostalginio diskurso strategija

Judita Vaičiūnaitė, Mabre viešbutis: memuarinė proza, 2009 1996 m. išleista Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knyga Vaikystės veidrody, skirta Kaune praėjusiems vaikystės metams. 2009 m. pasirodęs Mabre viešbutis – tai pačios autorės suplanuotas pirmosios knygos tęsinys, kuriame pakartotinai publikuojama ir papildyta pirmoji memuarų dalis, ir jaunystės laikotarpį iki dukters gimimo apimantys tekstai.

Tik muilo burbulai, vaivorykštinės jų spalvos dar gyvos širdy…

J. Vaičiūnaitė​

J. Vaičiūnaitės atsiminimuose (paantraštėje pristatomuose gana abstrakčiai – kaip memuarinė proza, nors, matyt, tikslesnis įvardijimas būtų memuarinės novelės) Žr. Judita Vaičiūnaitė, Mabre viešbutis: memuarinė proza, 2009. reflektuojamos praeities patirtys ir būsenos, susijusios tiek su pasakojamų įvykių erdvės kaita, tiek su laiko tėkmės refleksijomis: pirmoji knygos dalis skiriama gimtajam Kaunui ir jame praėjusiems vaikystės metams, antroji – autorės jaunystės miestui Vilniui. Nostalgija čia itin ryški ir stipriai veikianti diskursyvinę pasakojimo raišką. Pasakotoja, „laužydama“ tradiciniams memuarams būdingą formą, nenurodo atsiminimų rašymo tikslo ar intencijos, neįvesdina adresato į pasakojimą ir neformuoja jokių išankstinių jo skaitymo lūkesčių, nepateikia konkrečios savo pozicijos pasakojamų įvykių atžvilgiu, taip atsisakydama su metadiskursu susijusios valdymo funkcijos Žr. Gerard Genette, Narrative Discourse: An Essay in Method, p. 255. . Ji pasakoja tarsi „pati sau“, vengdama tiesioginio kontakto su pasakojimo adresatu (tai rodo ir komunikacinės pasakotojo funkcijos Žr. ten pat, p. 255. nebuvimą), vedama praeities nostalgijos atgaivintų asociatyvių, subjektyvių, emocijomis nuspalvintų prisiminimų.

 

Pasakojamos istorijos erdvės ir laiko (prieškarinis Kaunas – pokario Vilnius) ribos, sudarančios pirminius siužetinio pasakojimo rėmus, čia išplečiamos paraleliai kuriant mitologizuotą, vizijomis ir sapnais apipintą paties pasakojimo (diskurso) erdvėlaikį. Veikiama laiko distancijos ir nostalgiško pasakotojos žvilgsnio, dabarties pozicijoje rekonstruojama praeities tikrovė deformuojasi, kinta, įgauna naujus pavidalus. Tuo pat metu išryškėjantis to, kas būta, ir to, kas esama, neatitikimas susijęs su trūkumo, praradimo ir neužpildomos tuštumos jausena. Tarsi kompensuodama pilnatvės nesatį ir negalimumą dabarties tikrovėje, pasakotojos vaizduotė kuria menamą, iliuzinį miestą, tokiu būdu tarsi įgalindama veikiančią subjektę čia ir dabar vėl regėti tai, kas neregima:

Kada tik užklystu į Gedimino gatvę prie Žemaičių laiptų, dursteli širdį nuo pasikeitusio vaizdo. Iš rūkų kaip gyvas išnyra žalias medinis namas. Ir žydi kaštonai, kurių seniai nebėra. Judita Vaičiūnaitė, Mabre viešbutis: memuarinė proza, p. 60.

Išoriniame (ekstradiegetiniame) pasakojimo lygmenyje išryškėja nuolat pasikartojantys prisiminimo kaip vaizdinio, miražo, sapno ir užmaršties kaip miglos, rūko motyvai. Rekonstruojant dabartyje jau nebeegzistuojančius objektus, esama tikrovė ir iliuzinė regimybė susitinka, kryžiuojasi, persipina, tačiau nepanaikina viena kitos. Sapno metafora, pasak W. Iserio, pasakojime iškelia kartojimo ir atminties susipynimo aspektą: čia du pasauliai nekonfrontuoja, o tarpusavyje susluoksniuojami, ir dėl to atsidengia tai, kas kiekviename jų užgniaužta Žr. Wolfgang Iser, Fiktyvumas ir įsivaizdavimas, p. 58. . Sapną J. Vaičiūnaitės pasakojime galima interpretuoti kaip su kita (nebeegzistuojančia) tikrove siejančią patirtį, savotišką tikrovės ir regimybės priešpriešos modelį:

O gal ta moteris su mergyte ir nenakvojo, gal aš tik sapnavau. Tokie tiršti šilti garai, gal tai rūkas, o gal tik sapno migla. Kas dabar pasakys, kai tiek metų praėjo. Judita Vaičiūnaitė, Mabre viešbutis: memuarinė proza, p. 56.
 

Praeities vaizdiniai J. Vaičiūnaitės atsiminimuose rekonstruojami selektyviai, sekant nostalgijos prikeliamomis asociacijomis ir emocijomis. Pasakotojos sąmonė, iš naujo patirdama intensyvius praeities išgyvenimus, pirmiausia grįžta į savo gyvenimo ištakas, į pradžios laiką, kai užsimezgė pirminis jos santykis su išoriniu pasauliu. Ankstyvosios vaikystės prisiminimai, kurių atmintis iš esmės nepajėgi autentiškai rekonstruoti, pasakojime kuriami per santykį su savotiškais tarpininkais tarp praeities ir pasakotojos atminties tapusiais kitais veikiančiais subjektais (tėvais, vyresne seserimi, dėde):

Štai tame name šviesią, dar prieškario vasaros dieną parnešta iš ligoninės ir pradėjau savo gyvenimo kelionę. […] „Tikra Judita“, – pasakė pirmąkart mane pamatęs tėvas, o vardą jau buvo išrinkęs Petras Vaičiūnas. […] Pasilenkę tėvų veidai ir dvimetė susijaudinus sesutė […], audringai, su tokia meile mane sutikusi. Ten pat, p. 7.

Vis labiau mažėjant distancijai tarp pasakotojos ir veikiančios subjektės, prisimenamų artimų žmonių, gimtųjų namų ir kasdienės aplinkos detalės pamažu įgauna apčiuopiamus kontūrus, atmintyje vėl tarsi dabar „atsitinka“ svarbiausi gyvenimo įvykiai. Prisiminimų asociatyvumas, kylantis iš kažkada regėtų vaizdų fragmentų, atgyjančių garsų, kvapų, skonio ir lytėjimo pojūčių, stiprių emocinių įspūdžių, ypač patirtų vaikystėje, pasakojime atskleidžiamas kontrasto principu – išryškinami laimės ir skausmo ženklai („Ir kapo duobė atsivėrė beveik ten, kur mes kažkada rinkdavom šilagėles.“ Ten pat, p. 62. ).

 

Sutampanti pasakotojos ir veikiančios subjektės žiūros trajektorija išryškina asmenišką, emocinį pasakotojos santykį su pasakojamais praeities įvykiais. Poetinių priemonių ir vaizdinių gausa tik patvirtina, kad pasakojime svarbu ne tiek realistiškai atkurti praeitį, kiek perteikti išgyvenamą emociją ar patiriamą būseną. Lyriškas pasakojimas „sutirštinamas“ refleksyvios meditacijos, nuspalvintos melancholiško skepsio ir tarsi išankstinio gedėjimo, nulemto autorės žinojimo, kas bus, įvyks vėliau.

J. Vaičiūnaitės pasakojime gausu netiesioginių autorės ženklų: intertekstinių detalių, simbolių, metaforų. Kauno Žaliakalnio sodai čia – tradicinė aliuzija į Prarastąjį Rojaus sodą, kuris iškyla kaip šviesus vaikystėje išgyventų patirčių įvaizdis. Jo centre – obelis („saulės medis aukso obuoliais“) – Pažinimo medis, simbolizuojantis nesugrąžinamai prarastą idilišką vaikystės erdvėlaikį. Ypatinga reikšmė pasakojime taip pat teikiama kaštonui (šalia namų auga kaštonai, kaštonų pilnos kišenės, moteris kaštoniniais plaukais, Kaštonų gatvė), kuris iškyla tarsi Pasaulio medžio, jungiančio gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, atitikmuo, ženklinantis gamtos ir žmogaus būties cikliškumą:

Mano vaikystės metais Gedimino gatvės gale augo kaštonai – svaigiom, stačiom baltom su rožiniais taškeliais kekėm žydėdavo pavasarį, vasarą šlamėdavo žaliom plunksninėm vėduoklėm – dideliais lapais, rudenį iš dygliuoto kevalo išlukštendavau tamsiai rudą blizgantį, tokį gražų vaisių. Ten pat, p. 11.
 

Vaikystės pasaulis J. Vaičiūnaitės pasakojime atkuriamas per asociatyviai iškylančius stebuklinės pasakos motyvus (dažnas karalaitės ir pilies vaizdinys, vaikystės svajonių simbolis, iškylantis įvairiuose intertekstiniuose lygmenyse – tapybos darbe, muzikos kūrinyje, pačios autorės eilėraštyje), taip pat siejamas su aukso spalva, švytėjimu, saule, gyvo vandens čiurlenimu fontanuose („Šito fontano vanduo žybčiojo saulėj, jo baseine plaukiojo auksinės žuvytės, o vidury iš uolos išskėlė versmę bronzinis barzdotas nykštukas.“ Ten pat, p. 13. ) ir tuo pat metu su mirtimi, nykimu, praradimais (įterpiama tiesioginė intertekstinė nuoroda į Hoffmanno pasaką Smėlio žmogus: „Smėlio žmogiukas, vakarais atnešdavęs mums sapną, užbėrė smėliu sesers akis. Giminės albumas apaugo žole.“ Ten pat, p. 55. ). Atmintyje atgyjantis milžiniškų ir vaivorykštinių muilo burbulų vaizdinys metaforiškai nurodo pasakojime kuriamo vaikystės pasaulio iliuziškumą ir trapumą.

Tarpinę pasakotojos-subjektės būseną tarp realaus (pasakojimo) ir menamo (pasakojamų įvykių) laiko, tarp esamos ir buvusios tikrovės, taip pat ir savotišką perėjimą iš vieno pasaulio į kitą pasakojime žymi pasikartojantys laiptų, durų, vartų ženklai (Žemaičių, Dzūkų, Kauko, Aušros Tako laiptai netoliese gimtojo namo; laiptais aukštyn į dangaus begalybę, į pasaką kopianti karalaitė iš Kazio Šimonio paveikslo, kabojusio salone; dvivėrės durys, atsiveriančios į tėvo kabinetą; užrakinti kiemo vartai). Ryšį tarp šiapus ir anapus, gyvųjų ir mirusiųjų simbolizuoja dažnai pasikartojantis paukščio leitmotyvas (kaip likimo žymė, nelaimės ženklas – mirusios krikšto motinos juodi lyg kregždės sparnai suaugę antakiai nuotraukoje ir greta pačios autorės tokie pat antakiai, atsispindintys veidrodyje; atsitiktinė praeivė paslaptingu vardu Kira, kurios „vardas plakė paukščio sparnais“; dainavimo pedagogė, iš kurios kambario sklinda lyg paukščio čiulbesys; pasivaikščiojimai griuvėsių gatve, kur ant grėsmingai stūksančios sienos „į dangų kyla trys granitiniai grifai“).

 

Moteriškojo tapatumo formavimosi procesas, moteriškosios lemties ženklai Apie moteriškumą J. Vaičiūnaitės kūryboje žr. Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, p. 504. – pagrindinė pasakojamos istorijos tematinė linija – J. Vaičiūnaitės pasakojime atskleidžiami per šeimos moterų „gyvenimo-žaidimo“ ritualo perėmimą iš kartos į kartą. Įvedami šio amžino žaidimo atributus žymintys kortų, sūpynių, karuselės, kaleidoskopo leitmotyvai (pasikartojantys ir autorės poezijoje) nusako subjektės santykį su laiku, pačia savimi, artimiausiais žmonėmis ir supančiu pasauliu. Kaleidoskopas – gražiausias vaikystės žaislas, suskaldantis pasaulį į daugybę spalvotų šukių. Karuselė – amžinai besisukantis, gyvenimą ir žmones keičiantis laiko ratas („[…] karuselės žavesį ir siaubą Tu žinai ne blogiau už mane…“ Judita Vaičiūnaitė, Mabre viešbutis: memuarinė proza, p. 128. ). Sūpuoklės simbolizuoja tarpinę būseną tarp dangaus ir žemės, gyvenimo ir mirties, buvimo čia ir anapus (žinia apie pažįstamo berniuko mirtį subjektei sukelia svaiginantį supimosi potyrį). Užburianti kortų tvarka, simetrija, paslaptinga hierarchija įkūnija pačią lemtį. Aprašomas pasikartojantis motinos, vėliau dukros kortų dėliojimo („gyvenimo-žaidimo“) ritualinis veiksmas, perkeliantis pasakojamus įvykius į metafizinę plotmę:

Ak tie karaliai, valetai, tas žavus jokeris. Jie šoko mano sapnuose, dalyvavo keistoj pantomimoj. Kaip traukė laimingas širdžių pasaulis, kaip gaudė ausyse raudoni būgnai, baugino kryžiai, primindami kapines, paslaptingai šlamėjo pikai, brandindami juodą vyną. […] Dar girdžiu ją kuždant: kas buvo? kas bus? prie ko paliksi? su kuo nusiraminsi? kas tave nustebins? kas tau širdį nuramins? kas tavo laimei? kas tau ant širdies? Ten pat, p. 66.