Studija Nostalginis diskursas lietuvių memuaristikoje

Emocinis praeities išgyvenimų ir patirtų būsenų fonas J. Vaičiūnaitės pasakojime kuriamas pasitelkus spalvų žaismą. Greta švytinčios aukso spalvos, ženklinančios idilišką, kupiną gyvybės ir dieviškumo vaikystės rojų, atsiranda pasikartojantis žydros spalvos leitmotyvas (žydros sesučių ir mamos suknelės, žydras kaspinas, žydras meškinas, žibuoklės, po stiklu žydri atogrąžų drugiai). Ši spalva, tradiciškai simbolizuojanti viltį, tyrumą, dangaus karalystę, pasakojime įgauna liūdesio, ilgesio, net mirties išraišką (tėvo dovanojamos žibuoklių puokštelės, žibuoklės sesers karste nurodo meilę ir mirtį, nuolat esančias greta). Dažnas baltos spalvos motyvas (balta vaikiška lovelė, balti dobilai, chrizantemų sniegas, baltas, vaistais kvepiantis chalatas, balta nosinė, skarelė, blykštantis mamos veidas, baltas angelas kapinėse, baltas popieriaus lapas), reiškiantis tyrumą, nekaltumą, tikėjimą, tuo pat metu ženklina ir tuštumą, netektį, trūkumą. Laikas po tėvo mirties pasakojime pažymimas juoda ir raudona (gedulo ir meilės) spalvomis (mama dažo savo raudoną megztuką juodai, juodas smuiko dėklas išmuštas raudonu aksomu, juodi suolai, juodi raiščiai ant rankovių, raudonai dažytos moters lūpos bespalvėje nuotraukoje).

Sąmoningai autorės parenkamų ir derinamų tarpusavyje spalvų reikšmės kuria bendrą vientisą pasakojimo spalvinį foną, nurodantį kintančią dvasinę subjektės būseną, dažnai ženklinamą nostalgijos, liūdesio, tuštumos ir netekties. Pasakotoja, susitapatindama su veikiančia subjekte, vis labiau priartėja prie reflektuojamo praeities įvykių laiko ir „pameta“ pasakojimo išeities poziciją dabartyje, taip pereidama iš išorinio (ekstradiegetinio) pasakojimo lygmens į vidinį (intradiegetinį):

Mano garlaivis dar vis plaukia. Jeigu labai šalta ar lyja, slepiuosi atminty jo skurdžioj kietoj kajutėj, ten irgi savaip gera, ypač jei esi ne viena, o tave apglėbus sava miela stipri ranka. Ten pat, p. 107.
 

Elegiška J. Vaičiūnaitės nostalgija, nors intertekstiniame lygmenyje ir projektuojama į kūrybinę plotmę, atkuriant praeitį mito ar simbolio pavidalu Apie praeities mitologinimą J. Vaičiūnaitės kūryboje žr. Gitana Notrimaitė, Atminties imperatyvai, 2010. , memuariniame pasakojime išlieka refleksyvi ir meditacinė, sukelianti pasakotojos-subjektės vidinių būsenų ir išorinės būties disociacijas.

Audronė Girdzijauskaitė, Atminties salos, 2008

Nuskendęs miestas, kuris yra ir kurio nebėra…

A. Girdzijauskaitė​

A. Girdzijauskaitės memuarų knyga Atminties salos (2008) – tai subtilus, skaidrus, preciziškai atrinktų detalių ir įspūdžių prisodrintas pasakojimas apie autorės vaikystės ir jaunystės miestus (prieškarinį Kauną, Permę ir Maskvą karo metais, pokario Palangą ir Vilnių), jų žmones, aplinką, socialinę ir kultūrinę atmosferą. Tiek paties pasakojimo (diskurso) laikas, tiek pasakojamų įvykių (istorijos) laikas čia juda ne chronologine linijine seka, bet yra pavaldus asociatyviai pasakotojos atminčiai, vis iš naujo (taip pat ir jau kitaip) sugrąžinančiai tam tikrus vaizdinius, patirtis, būsenas, išgyvenimus. Kinematografiškai rekonstruojant praeities prisiminimų fragmentus, nostalgija ir santykis su prarastuoju objektu atsiskleidžia keliais rakursais. Visų pirma – kaip „pasakojimas pasakojime“, kai tėvų ilgesys tarsi rezonuoja pasakotojos sąmonėje:

O mano prisiminimai subjektyvūs ir ryškiausia juose turėtų būti ypatinga ilgesio nuotaika, ne tiek mano, kiek mano tėvų nuotaika. Jie buvo liūdni, nes suvokė, kad tai, ką norėjo anąsyk mums parodyti – to jau nebėra. Tarsi nušluota. Audronė Girdzijauskaitė, Atminties salos, p. 129.
 

Pasakotojai grįžtant į vaikystės laiką, praleistą Permėje, vėliau Maskvoje, kur Girdzijauskų šeima buvo laikinai apsistojusi karo metu, iš padrikų prisiminimų visumos (autorei tuo metu tebuvo treji) išgriebiamos tėvų pasakojimų („lyg pasakų“) nuotrupos apie prieškarinę Lietuvą, ten paliktus namus ir artimus žmones. Nostalginį foną čia kuria ne tik perpasakojamos istorijos, bet ir fotografiškai užfiksuoti atmintį saugoję daiktai (sesers Dalios, per bombardavimus negalėjusios išvykti kartu ir likusios pas senelius Raseiniuose, portretas, „kuriame ji pasisukusi profiliu liūdnai žiūrėjo į tolį ir kažkuo priminė Šimonio madonas“ Ten pat, p. 31. ). Kaip tokios „perimtos“ nostalgijos apraiška pasakojime iškyla ir į vaikišką sąmonę giliai įstrigęs tėvo tarsi perduotas (ir ateityje jau pačios subjektės sąmoningai kartojamas) savotiškas ritualinis veiksmas, kai besibaigiant karui grįžus į Lietuvą ir lėktuvui nusileidus išsvajoto, išsapnuoto Vilniaus oro uoste, jis sublogavusią dukrą gydė paguldydamas kniūbsčią ant žemės:

Kvėpuok giliai. Nuo savos žemės kvapo tuoj visi pykinimai praeis. Ten pat, p. 33.

Pasakojamų įvykių suvokimo šaltinis, arba fokusuotė Žr. Gerard Genette, Narrative Discourse: An Essay in Method, p. 189. , Girdzijauskaitės pasakojime nėra fiksuota. Kalbėjimą iš viską žinančios pasakotojos perspektyvos (nulinis fokusavimas) keičia kalbėjimas iš pagrindinės subjektės (ar kitų pasakojime veikiančių subjektų) perspektyvos (vidinis fokusavimas). Pavyzdžiui, iš subjektės pozicijos parodoma, kaip tėvų nostalgijos suformuotas romantinis, estetizuotas tėvynės vaizdinys grįžus į Lietuvą stipriai disonuoja su regima tikrove. Išnykus distancijai, realus objektas nepateisina išankstinių subjektės lūkesčių, per laiką sukūrusių jos sąmonėje savotišką idealios tėvynės ir namų erdvės projektą:

Važiuodami duobėtomis senamiesčio gatvėmis, matėm vien griuvėsius su bauginančiomis langų kiaurymėmis. […] Tai kurgi tas pasakiškas baltų bokštų miestas? Kurgi tos pilys, apie kurias tiek pasakojo Mama? Audronė Girdzijauskaitė, Atminties salos, p. 34–35.
 

Kiek kitu rakursu atsiskleidžia pačios pasakotojos tiesiogiai patiriama nostalgija. Ji susijusi su kito (praeities) laiko ilgesiu – vaikystės, kaip ontologinio saugumo pagrindo, ir praeities kultūros atmosferos, apie kurią byloja tik nuotraukos, vietos, daiktai ir atmintis. Pasakotojos atmintyje praeities pasaulis iškyla kaip nostalgijos ir laiko transformuotas vaizdinys, kuris tėra menamas ir pasakojimo dabarties tikrovėje nebeegzistuojantis:

Taip būna, kai žiūri per vandenį į nuskendusį daiktą: tie patys, tik banguojantys, kontūrai, lyg ir tos pačios formos bei spalvos, bet viskas kitaip, blankiau. Atrodydavo, kad vaikštau briauna, kuri skiria praeitį nuo dabarties, jausdama abi puses ir skaudžiai ilgėdamasi to, kas buvo. Ten pat, p. 131.

Vaikystės ilgesys A. Girdzijauskaitės pasakojime – tai konstruojamas asociatyvus patirtų pojūčių, išgyventų akimirkų ir būsenų koliažas, surinktas iš skirtingų praeities miestų, žmonių ir kasdienybės detalių. Sąsajos su prarastu ontologiniu saugumu ir jau minėtu Rojaus sodo įvaizdžiu išryškėja prisimenant tuometinį Kauną:

Atėjus iš miesto laiptais, prieidavai vartelius su stilizuota tulpe; kai sunkūs varteliai užsitrenkdavo, čia jauteisi saugus, lyg kokiam rojaus sode… Ten pat, p. 141.
 

Gimtasis miestas, pirmiausia pažintas per motinos atmintį (iš jos saugomų atvirukų, nuotraukų, pasakojimų), pačios pasakotojos-subjektės prisiminimuose atgaivinamas kartu su ją supusių žmonių ir aplinkos vaizdais. Iki šių dienų saugomi daiktai („krištolo bombonjerė ir balta vaza gėlėms iš prieškarinių Antrosios Mamytės sankaupų“ Antrąja Mamyte A. Girdzijauskaitė vadina Feliciją Vabalevičienę, neoficialią savo krikštamotę (ten pat, p. 148). , tos pačios Mamytės sukurta lėlė) pasakojime tampa laimingos ir skaidrios praeities liudytojais. Mažylių, Milašų, Vabalevičių šeimos (su jomis tuo metu gana artimai bičiuliavosi autorės tėvai Kaune), o ypač jų namų aplinka A. Girdzijauskaitės prisiminimuose iškyla kaip simbolizuojantys emocinį komfortą (jaukumą, ramybę, tvarką) ir tuo pat metu įkūnijantys aukštą prieškario Lietuvos buities kultūrą bei tuometinę buržuazinės inteligentijos gyvenimo gerovę (riešutmedžio baldai, krištolas ir porcelianas, vašku įtrinto parketo kvapas ir gėlės, elegancijos ir subtilaus skonio ženklas). Vaikystės Kauno dvasia (kuri savo prašmatnumu pasakotojos priešinama pokario Vilniaus purvui ir skurdui – „Vilniuje tokių dalykų neteko matyti, Vilniuje viskas kitaip“ Ten pat, p. 145. ) pasakojime „prikeliama“ per tulpės įvaizdį (atsimenamas stilizuotos tulpės ornamentas ant vartelių, „Tulpės“ kringelio, kurį subjektė visuomet gaudavusi dovanų nuo Antrosios Mamytės per gimtadienius, nepamirštamas skonis).

 

Kaip vaikystės nostalgijos objektas pasakotojos atmintyje iškyla ir Permė („tipiškas carinės Rusijos pramoninis centras šiapus Uralo“ Ten pat, p. 8. ). Sąmoningai išlaikant dvigubą fokusuotę (pasakotojos ir veikiančios subjektės vienu metu), tarsi nevertinančiu, tačiau įdėmiu vaiko žvilgsniu stebima šio miesto aplinka ir fiksuojami įvykiai bei kasdienio gyvenimo detalės išryškina estetizuotą ir savotiškai nostalgijos retušuotą praeities vaizdą. Selektyvūs prisiminimai (iš pasakojimo dabarties pozicijos pasakotoja sąmoningai nefiksuoja tokių vaikui, rodos, „nereikšmingų“ dalykų kaip karas, badas ir skurdas) į pirmąjį pasakojimo planą iškelia jusliškas ir emociškai nuspalvintas vaikystės patirtis:

Mano vaikiškon atmintin labiausiai įstrigo keli dalykai: tamsios medinės tvoros, pokšinčios nuo sauso šalčio, didelės vilko ir meškos skulptūros skvere prie teatro, ant kurių ropšdavosi vaikai; bet labiausiai – skardinis rūsio stogelis po mūsų langu bei kieti, ant apvalaus pado siūbuojantys veltiniai ir ilgut ilgutėlė žmonių eilė, lyg kokia gyvatė išsirangiusi baltame aikštės sniege – eilė prie duonos ir pieno. Ten pat.

Savojo tapatumo pojūtis ir tuo pat metu buvimo ne savoje erdvėje įspūdis (būdingas nostalginiams diskursams) pasakojime atskleidžiamas rekonstruojant gyvenimo Permėje fragmentą, kuriame subjektei stebint miestą ir žmones pirmą kartą patiriamas savo ir savo tėvų kitoniškumas, palyginti su tikraisiais permiečiais. Tėvų išsilavinimo, elgesio manierų, elegantiškos aprangos detalių atkūrimas pasakojime išryškina subjektės išskirtinumą vietinėje socialinėje aplinkoje ir tarsi apibrėžia priklausymą kitai – Lietuvos inteligentijos – socialinei grupei:

Žmonės Permėje dėvėjo standartinius, dažniausiai tamsius drabužius, atrodė panašūs vienas į kitą, todėl mano tėvai karo metais skyrėsi iš minios ir patraukdavo aplinkinių dėmesį. […] Kiekvienas iš tolo matė, kad esam ne vietiniai. Ir elgėsi skirtingai. Ten pat, p. 19.
 

Tapatumo tematinė linija A. Girdzijauskaitės pasakojime gana ryški ir susijusi su nostalgija. Pasakotoja, rekonstruodama vaikystės patirtis, fiksuoja ir socialinės aplinkos formavimąsi. Pavyzdžiui, aprašoma, kaip siekiant išlaikyti savąjį tautinį ir socialinį tapatumą Permėje natūraliai susikuria panašaus socialinio statuso, artimos pasaulėvokos žmones (kurių dauguma taip pat atvykėliai iš Lietuvos) jungianti mikrobendruomenė, kurios tarpusavio santykiai (susitikimai, pokalbiai, pasakojimai), kasdienės buities fragmentai, praeitį menantys daiktai, bendra nostalgija pasakojime tampa tiek individualaus, tiek kolektyvinio tapatumo reprezentacija.

Su vaikystės nostalgija glaudžiai susijęs pasakotojos siekis atmintyje atkurti ir užfiksuoti patirtą stiprų dvasinį ryšį su artimais žmonėmis. Emocinis nostalginis santykis su praeitimi išryškinamas į pasakojamą istoriją įvedant itin svarbias tėvo ir mamos Ancės figūras. Tėvo figūra, kaip ir J. Vaičiūnaitės ar S. Lomsargytės-Pukienės pasakojimuose, čia atlieka reikšmingą – autoriteto ir mokytojo – vaidmenį. Jo laikysena ir veiksmai pasakotojos atžvilgiu ne tik simbolizuoja tam tikrą saugumo garantą, bet ir daro poveikį jos pačios projektuojamam gyvenimo modeliui. Atsiminimuose užfiksuojamas epizodas, kaip dvasinio ryšio su tėvu ir ilgesio vedama į Permę subjektė grįžta dar kartą, jau suaugusi, kad galėtų vėl pasivaikščioti tais takais, kuriais vaikystėje vaikščiodavo su tėvu, pasikalbėti su jį pažinojusiais žmonėmis, susigrąžinti prisiminimus ir per juos naujai išgyventi su tėvu praleistas akimirkas, tiek daug tuomet reiškusias mažai mergaitei ir tebereiškiančias dabar jau suaugusiai moteriai. Toks įvykių pakartojimas tiek vidiniame (intradiegetiniame) pasakojimo lygmenyje, tiek išoriniame (ekstradiegetiniame) lygmenyje rekonstruojant juos jau pasakojimo dabarties pozicijoje rodo ypatingą šių įvykių svarbą ir vietą pasakojime.

 

Kita svarbi figūra – mama Ancė (namų šeimininkė, ekonomė, auklė – „ašis, aplink kurią viskas sukosi“ Ten pat, p. 79. ), su kuria atsitiktinai susipažinta skverelyje prie Permės teatro, taip pat vaizduojama kaip neatskiriama ir reikšminga vaikystės dalis. Prisiminimai apie mamos Ancės gamintą žydišką maistą, ją supusius paslaptingus daiktus, pasakotas istorijas apie grafus ir jų kasdienybę į pasakotojos atmintį sugrąžina pasakišką, mitinę atmosferą, tada gaubusią vaikišką mergaitės pasaulį. Praeitį saugantys ir nostalgiją gaivinantys kasdieniai daiktai, atmintyje užsifiksavę ano laiko vaizdai ir kvapai pasakojime simbolizuoja kokybiškai kitokį gyvenimą, nebesugrąžinamą, tačiau savotiškai įprasminantį ir dabarties būtį:

Dar dabar namie yra tos suneriamos lentutės paschos piramidei suformuoti – nors ir nereikalingos, bet neišmetamos, kaip ir dvi rantytos lentutės sviesto burbuliukams susukti paduodant į stalą. Buvusio gyvenimo, kai mažiau skubėta, liudininkai… Ten pat.
 

Visiškai kitoks santykis pasakojime atskleidžiamas pasakotojai prisimenant močiutę Anelę (motinos mamą), kuriai atsiminimuose tarsi atiduodama savotiška duoklė. Vis dėlto rekonstruojamas vaikystės fragmentas su vaikystės nostalgija neatrodo susijęs. Kupiškyje esantys močiutės namai, kur niekada iki tol nesilankiusi dešimtmetė vaikaitė atvežama atostogų, vaizduojami kaip svetima, nepažįstama, nejauki erdvė, kurią kiek sušildo tik iš motinos pasakojimų atpažįstamos aplinkos detalės. Močiutės portretas kuriamas lakoniškai, tačiau įtaigiai, charakterį atskleidžiant vos vienu kitu štrichu ar tinkamai parinkta fraze. Šias dvi giminystės ryšio siejamas, bet dvasiškai svetimas moteris skirianti distancija išryškinama pasakojimo fokusuotę perkeliant į veikiančią subjektę, per jos vidines jausenas, patiriamas būnant močiutės namuose:

Man atrodė, kad aš čia gyvenu ne savo, o kažin kokį svetimą gyvenimą: saulėje spindintys altoriai, smidrai darželyje, nakties apgaubtas baugus miškas, išpiešta skrynia… Visa tai tikra, o kartu – nerealu, lyg sapnuočiau… Ten pat, p. 101.

Refleksyvi vaikystės nostalgija A. Girdzijauskaitės atsiminimuose natūraliai persipina su istorinių, kultūrinių praėjusios epochos ženklų atkūrimu ir fiksavimu. Išskirtinis dėmesys detalėms iš kasdienybės tėkmės išgriebia ne tik konstruojamam „mažajam pasakojimui“, bet ir kolektyvinei atminčiai reikšmingus praeities fragmentus. Santūriai, be jokios patetikos ir deklaratyvaus vertinimo, bet tiksliai ir įtaigiai pasakotoja prikelia iš užmaršties kelių kartų (prieškario inteligentijos, karo ir pokario miestiečių) gyvenimo kultūros, tradicijų, buities vaizdus, išryškina nostalgijos persmelktą nesulaikomai kintančio erdvėlaikio atmosferą.

 

Silvija Lomsargytė-Pukienė, Dita: paralelės, 2004

Grįšiu ten, iš kur esu atėjusi.

S. Lomsargytė-Pukienė​

S. Lomsargytės-Pukienės memuarinėje knygoje Dita: Paralelės (2004) aprėpiamas gana ilgas pasakojamos istorijos laiko tarpas – nuo dabarties laiko grįžtama iki pat XX a. pradžios įvykių, fiksuojama net keturių kartų gyvenimo istorijų fragmentai kintančiame istoriniame fone. Vaizduojama dviplanė – miesto (Kauno, Vilniaus, Palangos) ir kaimo (Žvirgždaičių) – erdvė. Kuriamas originalus, daugiabriaunis pasakojimas, nostalgijos saitais susiejantis pasakotojos praeities patirčių refleksijas ir jų atspindžius dabarties pasaulėvokos perspektyvoje, atskleidžiantis asmeninės ir kolektyvinės dramos jungtis istoriniame praeities įvykių kontekste, išryškinantis vertybinių, moralinių, dvasinių atspirties taškų ieškos procesą formuojantis ir kintant savojo tapatumo suvokimui. Intencija užrašyti prisiminimus pirmiausia iškyla asmeninės pareigos atminčiai pavidalu („Kas, be manęs, visa tai atsimins?“ Silvija Lomsargytė-Pukienė, Dita: paralelės, p. 66. ), tačiau greta ryškėja ir natūralus noras užfiksuoti, įprasminti ir pratęsti savąją būtį („[…] labiausiai norėčiau palikti tas mintis čia. Kad jos gyventų tuose, kurie lieka.“ Ten pat, p. 237. ). Išreikšta pasakotojos pozicija savo reflektuojamo pasaulio ir jo vaizdinio konstravimo pasakojime (ryški valdymo funkcija) koreguoja išankstinius skaitytojų lūkesčius ir net sąlyginai apriboja potencialių adresatų ratą, tarsi nubrėžia savotiškas gaires tolesniam pateikiamo pasakojimo suvokimui:

Jei esate užsibrėžę labai aiškią ribą tarp juoda ir balta, tarp praeities ir ateities, šiapus ir anapus – neskaitykite šios knygos. Neskaitykite ir tie, kurie tariatės Dievą suradę arba nė nebandėte jo ieškoti. Taip pat ir tie, kurie neabejoja, kad jų gentis, jų patirtis, tikėjimas, jų laimė ar nelaimė yra užvis svarbiausia. Ten pat, tekstas ant knygos viršelio.
 

Istorinio ir asmeninio laiko dimensijų persiklojimas ir susiliejimas, kategoriško vertinimo ir opozicinės sąvokų skirties nebuvimas, gyvenimo tikrovės efemeriškumas ir realiai apčiuopiama transcendencija – tai pagrindiniai šio memuarinio pasakojimo kūrimo principai. Praeitis čia rekonstruojama nesilaikant chronologiškos įvykių eigos, o sekant vidine pasakotojos logika ir atskirose pasakojimo atkarpose selektyviai iškeliant dabarčiai reikšmingas patirtis, žyminčias tapatumo ir dvasinės raidos etapus. Šio savotiško pasakotojos vidinių būsenų žemėlapio prasminėmis nuorodomis tampa Šventojo Rašto citatos, užsklendžiančios ir apibendrinančios kiekvieną pasakojimo fragmentą.

Kaip ir prieš tai analizuotuose memuariniuose pasakojimuose, pasakojamos istorijos lygmeniu veikiantys subjektai (artimiausių žmonių figūros) S. Lomsargytės-Pukienės atsiminimuose taip pat glaudžiai susiję su refleksyvia vaikystės nostalgija. Vis dėlto greta asmeninių santykių, kasdienės aplinkos refleksijų pasakotoja stengiasi išlaikyti ir apibendrinantį, svarstantį santykį su praeitimi iš dabarties suvokimo pozicijos bei ateities perspektyvos.

Rekonstruojamos vaikystės erdvės, į kurias pasakotojos atmintį grąžina trapių, bet nenykstančią vertę turinčių dalykų ilgesys, – tai Kaunas (gimtasis miestas, tėvo artumo, vaikiškų džiaugsmų, pirmosios meilės vieta) ir Žvirgždaičių kaimas (pastovumą, saugumą ir amžinumą simbolizuojantys senelių namai; vieta, kur glūdi giminės šaknys ir pačios pasakotojos ištakos). „Prisimenant“ ankstyvąją vaikystę, kaip ir A. Girdzijauskaitės bei J. Vaičiūnaitės tekstuose, išskirtinis tėvo vaidmuo čia talpina pamatinius subjektės išskirtinumo, reikalingumo, saugumo ir tėviškos meilės lūkesčius, simbolizuoja pirminius įvesdinimo į gyvenimą ir tapatumo formavimosi užuomazgų momentus:

Savaime aišku, aš neprisimenu, kaip tėvas pirmą sykį paima mane ant rankų, bet galiu lažintis – man buvo labai gera. […] Taip pat žinau, kad tėvas išsyk pamilo mane ir mylėjo iki paskutinio atodūsio. Žinau, kad tas atodūsis buvo panašus į mano vardą – Dita. Ten pat, p. 29.
 

Ne tik šiame straipsnyje analizuojamuose tekstuose, bet ir apskritai kiekviename memuariniame pasakojime iškylančios kategorijos – subjekto ir jį tiesiogiai veikiantis kitas – tampa, literatūrologo Michailo Bachtino žodžiais tariant, vienas nuo kito neatsiejamais vertybiniais centrais, aplink kuriuos pasiskirsto bei išsidėsto visi konkretūs būties aspektai Žr. Michailas Bachtinas, Autorius ir herojus: estetikos darbai, p. 81. . Vidinį formuoja prisiminimai ir išgyvenamos būsenos (laimės, kančios, atgailos, troškimų ir siekių), tačiau išorinį (socialinį) savojo tapatumo suvokimą ir vertę, pasak teoretiko, subjektas gali patirti tik per šalia esantį kitą:

[…] pirmieji ir patys autoritetingiausi žodžiai apie jį [pasakojime veikiantį subjektą – V. P.], pirmąkart iš išorės apibūdinantys jo asmenį, pasitinkantys jo vidinę tamsią savęs jautą, suteikiantys jai formą ir vardus, kuriais jis pirmąkart suvokia ir atranda save kaip kažką, yra mylinčio žmogaus žodžiai. Silvija Lomsargytė-Pukienė, Dita: paralelės, p. 156.
 

S. Lomsargytės-Pukienės pasakojime ryškinama socialinio subjektės tapatumo formavimosi trajektorija: jos socialinis savęs suvokimas pradeda formuotis Kaune, tuometinės inteligentijos apsuptyje, ir pasakojime natūraliai suvokiamas kaip neatsiejama šios rekonstruojamos (pasakojimo dabartyje nebeegzistuojančios) socialinės terpės ir kultūros dalis (knygos, teatras, privalomos pianino pamokos sudaro gyvenimo mieste rutiną, draugiją palaiko tarnaitė Janė – savotiškas A. Girdzijauskaitės mamos Ancės atitikmuo, įkūnijantis nekintančią kasdienės buities tvarką ir namų jaukumą). Prieškario miestas pasakotojos atmintyje atgyja toks pat kaip jį visais pojūčiais užfiksavo vaikiška sąmonė – tviskantis Laisvės alėjos šviesomis, skambantis Danieliaus Dolskio melodijomis, kvepiantis migdoliniais pyragaičiais ir bandelėmis su cinamonu, viliojantis įvairiausiomis gėrybėmis lenktyniaujančiomis parduotuvių vitrinomis. Vis dėlto iki galo išlaikoma nulinė fokusuotė – tarsi iš šalies stebėdama subjektės išgyvenamus vaikystės potyrius ir vengdama pernelyg sentimentalaus ir idealizuoto praeities vaizdinio, pasakotoja nuolat papildo ir koreguoja savo prisiminimus dabarties įžvalgomis, pastabomis, komentarais. Taip prieštaraujant laikinei pasakojimo logikai leidžiama susitikti dviejose laiko (ir pasakojimo) plotmėse veikiančioms, bet tą patį asmenį įkūnijančioms, subjektėms:

Andai, kai fontanas dar puikavosi auksinėmis žuvelėmis, o ne šiukšlėmis ir ne pilkomis monetomis, mergytė Dita pagarbiai stebėjosi nykštuko darbštumu.

Šiandien sena moteris Dita žiūri į jį su tokia pat baiminga pagarba. Sodelis ir memorialas atkurti beveik tokie pat kaip anksčiau. Sovietai buvo nušlavę nuo žemės paviršiaus visus kryžius, iš akmenų sukrautą paminklą, aukurą, Laisvės statulą. Tik nykštuko nelietė. Gal neatrodė pavojingas. Jis nereiškė jokių idėjų. Ten pat, p. 11.
 

Vaikystės miesto nostalgija S. Lomsargytės-Pukienės pasakojime neatsiejama nuo kintančio istorinio, kultūrinio Kauno fono (kareiviškų batų ir prasto muilo kvapas čia nustelbia cinamono dvelksmą, o prieškario inteligentijos spinduliuojamą šviesą pakeičia pokariu įsivyravęs „spekuliantų, sukčių ir kombinatorių miesto“ Ten pat, p. 16. vaizdinys). Prisiminimuose fiksuojama pasakotojos skausmingai išgyvenama miesto topografijos kaita karo ir pokario metais, atkuriamos išnykusios (išnaikintos) reikšmingos kolektyvinės atminties vietos ir simboliai (sovietmečiu sandėliu tapusi Šaričių bažnyčia; rusiškas tankas, „ne tik kaip paminklas, bet ir kaip grėsmingas priminimas, atsukęs patrankos vamzdį į „išvaduotos“ valstybės užsienio reikalų ministro langą“ Ten pat. ; Vytauto prospekto kapinės, paverstos nejaukiu „parku ne parku, skveru ne skveru“ Ten pat, p. 117. ). Brėžiamos menamo (buvusio tada) ir realaus (esamo dabar) erdvėlaikio trajektorijos pasakojime susitinka, kryžiuojasi, persikloja, taip sukurdamos lyg ir tarpinį – vaiduoklišką, nostalgišką, supoetintą – erdvėlaikį Tokiu pat principu tarpinis tarp čia-dabar ir ten-tada erdvėlaikis kuriamas ir kitų šiame straipsnyje analizuojamų autorių pasakojimuose. :

Ir ko aš po penkių dešimtmečių sielvartingai glostau tą pajuodusią tvorą, kurios jau seniai nebėr? Vadinas, glostau ne ranka, o tik akimis, kurios ją gerai mato. Ten pat, p. 181.

Tuo tarpu prisiminimuose apie Žvirgždaičius – pasakojamų įvykių erdvę, kurioje praleistos visos subjektės vaikystės vasaros, – grąžinamos kaimo būties pirmapradžio pastovumo, universalumo ir amžinumo pajautos, apibendrinama įgyta patirtis:

Čia gyventa protėvių jotvingių, ir protėvių protėvių, ir taip iki pat pradžios, kai čia įsikūrė žmonės. Čia išmokau skirti rugį nuo kviečio, sužinojau, kaip kepama duona, kaip kerpamos avys, kaip išsilukštena viščiukas ir nesukau sau galvos dėl to, kas buvo pirma – višta ar kiaušinis. Ten pat, p. 56.
 

Senelių perduota patirtis ir dvasinės vertybės – meilė savo kraštui, žemei, namams, artimui – pasakojime atskleidžiama kaip tvarus saitas, jungiantis buvusias, esamas ir būsimas kartas bei užtikrinantis jų tęstinumą. Kartų tęstinumo simbolinę reikšmę išryškina ir sąmoningai brėžiamos praeities ir dabarties paralelės (nuo laiko parudavusioje senelių vestuvinėje nuotraukoje regėta miniatiūrinė puokštelė lygiai po šimto metų atgyja tokioje pat liaunoje anūkės (autorės dukters Eglės) rankoje jos vestuvių dieną – „Ir nusidriekia nematomas voratinklio siūlas iš 1900 metų į 2000-ius“ Ten pat, p. 33. ; dar po kelerių metų saulės laidoje išnyrančios jau pačios subjektės vaikaičių figūrėlės visai tokios pat kaip jos vaikų, jų pačių, jų tėvų – „Du žmogučiai andai, ir du žmogučiai dabar, mūsų kūno ir dvasios tvariniai“ Ten pat, p. 213. ). Ne tiek fizinio, kiek dvasinio ryšio su artimaisiais nenutrūkstamumas pasakojime perteikiamas per bambagyslės įvaizdį, perkeliant jį į metafizinę plotmę – toji „bambagyslė“ jungia su sūnumi, išėjusiu į kariuomenę, vėliau ir su dukra, išvykusia į Londoną. Nostalgija čia skleidžiasi per nuolat pasikartojantį išėjimo (ne)grįžimo motyvą (išeinama iš namų, gimtojo kaimo; išeinama į miestą, į karą, kariuomenę ar tremtį (priverstinę ar savanorišką); išeinama iš gyvenimo; išeina žmonės, angelai, namų dvasios – norima, žadama grįžti, dažniausiai negrįžtama). Atsiminimuose gausu vaizduotės kuriamų metafizinių dialogų: ne tik su pačia savimi ar adresatu, bet ir su anapus išėjusiais artimaisiais (tėvais, tarnaite Jane, tetomis Julija ir Prakseda), mistifikuotais pačios subjektės vidiniais personažais (angelu sargu, namų dvasia, baime – pilka skraiste apsigobusia ragana, persekiojančia visą gyvenimą), net praeitimi, kuri „įsikimba į padurką“ ir ragina viską prisiminti. Pasakotojos komunikacija su tuo, ko nebėra ar net niekada ir nebuvo, praeities nostalgiją paverčia susitikimo lūkesčiu („Dėl visa ko sakau ne sudie, o tik iki pasimatymo.“ Ten pat, p. 236. ).

 

Kaip atskira pasakojamos istorijos tematinė linija S. Lomsargytės-Pukienės atsiminimuose išryškėja žydų tautos drama, asmeniškai palietusi ir pačią pasakotoją-subjektę. Dovydo žvaigždė, čia iškylanti ne tik kaip žydų tikėjimo simbolis, bet ir kaip pasmerktumo, neišvengiamo nuosprendžio, socialinio užribio ženklas, į pasakotojos atmintį sugrąžina vokiečių okupacijos metais Kaune regėtus vaizdus:

Žmonės su geltonomis Dovydo žvaigždėmis retkarčiais praeina gatve. Gatve, ne šaligatviu. Šaligatviais eiti jiems užginta. Žmonės kaip iš kito pasaulio. Ne Kauno gyventojai. Ne mūsų vakarykščiai kaimynai. Ten pat, p. 95.

Rekonstruojamos kolektyvinės holokausto tragedijos patirtys pasakotojos atmintyje tiesiogiai susijusios su skaudžiais asmeniniais išgyvenimais praeityje – senelio ir tėvo mirtimis, tuo metu nuolat persekiojusia grėsme ir baime dėl savo pačios žydiškos kilmės. Judėjiškos kultūros ir tikėjimo atšvaitai, ženklinantys pasakotojos gyvenimą kaip tėvo giminės dvasinis palikimas, pasakojime atveria vertybinę, subjektyvias patirtis universalizuojančią plotmę. Čia gausu Šventojo Rašto citatų, žyminčių tiek individualią subjektės, tiek kolektyvinę visuomenės dvasinę raidą. Reikšmingi įvykiai ar jausenos išryškinami per biblinius įvaizdžius ir palyginimus. Atmintyje giliai įstrigęs senelių persikėlimas iš kaimo į miestą, skausmingai išgyventas savosios erdvės praradimas, S. Lomsargytės-Pukienės pasakojime prilyginamas išvarymui iš Rojaus:

Kraustymosi iš savos žemės, atsiplėšimo nuo savo šaknų, nuo savo stubų ir plynių, nuo savo pasakiško šulinio su slypinčia jame vaivorykšte. Išėjimo, kuris nesibaigs grįžimu niekada. Ten pat, p. 60.
 

Tuo tarpu vaiko akimis iš šalies stebėti masiniai trėmimai gretinami su kitu bibliniu motyvu – Nojaus arka:

Tas reginys priminė į Nojaus arką eilėmis einančius išsigelbėti įvairius gyvūnus. Vis po du, vis skirtingi. O čia beveik visi vienodi: arkliai-vežimas-vyrai-moterys-vaikai-karvės… Ir vėl: arkliai-vežimas-vyrai-moterys-vaikai-karvės… Ten pat, p. 110.

Amžiną laiko sukimąsi ratu, pulsuojantį gyvenimo ciklą ir atminties jėgą („Ir vėl ieškai pradžios bei priežasties. Ir vėl pradedi iš naujo. Kaskart iš naujo.“ Ten pat, p. 216. ) S. Lomsargytės-Pukienės pasakojime taip pat neatsitiktinai simbolizuoja dar vienas biblinis įvaizdis – vyro dovanota Jerichono rožė („Ir mano valioje jį vėl užmigdyti, atėmus tą vandens lašą.“ Ten pat, p. 218. ; „Ir mano valia vėl ją prikelti, jei tik duosiu lašelį vandens.“ Ten pat, p. 224. ). Biblinių ir istorinių siužetų gretinimas, įvaizdžių, citatų, simbolių įvedimas į dabartyje rekonstruojamą gyvenimo istoriją perkelia pasakojimą į universalią, bendražmogišką dvasinės patirties plotmę.

 

Gražina Mareckaitė, Šiapus ir anapus Vilniaus vartų, 2009

Esu tiktai Vilniaus ląstelė…

G. Mareckaitė​

G. Mareckaitės atsiminimų knygoje Šiapus ir anapus Vilniaus vartų (2009) nostalgijos objektas – prieškarinis Vilnius. Greta vidiniame pasakojamos istorijos lygmenyje rekonstruojamų individualių (vaikystės, namų, šeimos) prisiminimų išoriniame pasakojimo lygmenyje deklaruojamas ir siekis sugrąžinti ir išsaugoti su miesto praeitimi susijusią kolektyvinę atmintį, istorinius-kultūrinius praėjusios epochos ženklus. Be pagrindinės (naratyvinės), čia ryškios ir kitos pasakotojos funkcijos – valdymo, komunikacijos, liudijimo bei ideologinė. Įžanginėje dalyje pasakotoja sąmoningai brėžia tam tikras pasakojimo gaires ir orientuoja numanomą adresatą aiškiai įvardydama savo poziciją ir tikėtiną auditoriją, nusakydama pasakojimo konstravimo principą ir atskleisdama atsiminimų rašymo motyvus. Kaip vienareikšmiškai neigiamas dinamiškos ir multikultūriškos dabarties vertinimas nuskamba įvadinis teiginys, kad šis pasakojimas konstruojamas kaip priešingybė šiuolaikinei „klajūniškai“ pasaulėjautai ir filosofijai, siekiant „reanimuoti Vilniaus atmintį“ ir sugrąžinti „savojo miesto pojūtį, kurio dabartiniai miesto gyventojai neturi“, jog tai „sėslaus čiabuvio balsas, žodžiai „klajūnams“ ir bendrapiliečiams, kurie supranta, myli ar nuoširdžiai nori suprasti ir mylėti Vilnių“ Gražina Mareckaitė, Šiapus ir anapus Vilniaus vartų, p. 8. . Kaip matysime, panašaus pobūdžio kategoriškų vertinimų ir sentimentalaus, vietomis net patetiško praeities ilgesio persmelktas ir visas tolesnis diskursas.

 

G. Mareckaitės atsiminimuose pasakojamų įvykių laikas yra dviplanis: rekonstruojamas prieškarinis Vilnius (su šio laiko dvasia, kultūra ir žmonėmis pasakotoja tapatinasi) ir paraleliai, kaip kontrastas pirmajam, vaizduojamas pokarinis, sovietų okupuotas miestas (pasakotojos atmetamas kaip svetimas). Toks dichotomiškas Vilniaus vaizdinys kuriamas ne tik gretinant vieno ir kito laiko sandūroje kintančias gyvenimo detales, bet ir ryškinant dviejų pasakojimo erdvės ir laiko plotmių susikirtimo taškus. Aiški skirtis brėžiama per visus rekonstruojamo gyvenimo būdo segmentus: kategorizuojant pačius žmones (vilniečiai – gyvenę Vilniuje prieš karą, „kentėję ir kovoję dėl lietuvybės išlaikymo senojoje sostinėje ir visame Vilniaus krašte“ Ten pat, p. 24. ir nevilniečiai – kiti Vilniaus gyventojai), jų išvaizdą (senieji gyventojai pirmųjų Vilniaus fotografų nuotraukose subjektei atrodo „kitokie negu mes. Tauresni. Orūs. Santūrūs. Padorūs.“ Ten pat, p. 40. ), aprangą („Visi daiktai mamos spintoje buvo iš ten. Jie kvepėjo, šiugždėjo, buvo meilūs, minkšti, pūkuoti ir glotnūs.“ Ten pat, p. 78. ), namus (sovietmečiu „dėdienės namai neatpažįstamai pasikeitė: veidrodžiai, paveikslai, kilimas, net laikrodis buvo nusukti į sieną, todėl galėjai matyti tik vinimis pritvirtintą, maišine drobe aptrauktą išvirkščiąją daiktų pusę. Jokios prabangos, jokio blizgesio, jokių spalvų!“ Ten pat, p. 44. ), miesto architektūrą („Įvairiaspalviai langai tyliai, be protesto ir dramatiškų dužimo scenų užleido vietą kitos kultūros elementams – fanerai, kartonui, pakuliniams kamščiams, lentelėms nuo taros dėžių.“ Ten pat, p. 68. ). Pasakotojos, kuri tampa tarsi dabartyje besitęsiančios praeities mediume, nostalgija negrįžtamai praėjusiam laikui į realią (pasakojimo dabarties) Vilniaus erdvę perkelia senosios praeities vaiduoklius (persipina ir sluoksniuojasi realusis ir mitinis erdvėlaikiai). Pasakotojai svarbių praeities personažų „veikimas“ šioje paralelinėje erdvėje įgauna ir tam tikrą ideologinę, vertybinę išraišką (Užupio kieme ir Bernardinų sode ji sutinka Antano Vivulskio šešėlį, Jono Basanavičiaus gatvėje – „tauraus profilio barzdotą vyrą su pensne, ilgu paltu, elegantiška skrybėle“ Ten pat, p. 114. , o prie Aušros Vartų – seniai išmirusius ar pasklidusius po pasaulį artimuosius).

 

Mitinę (iliuzinę) pasakojimo plotmę papildo ir jusliškos, asociatyvios atminties projektuojami estetizuoti ir mistifikuoti vaikystės vaizdiniai. Poetiška sakinių ritmika, romantizuotas, vietomis net patetiškas santykis su praeitimi žymi refleksyviosios nostalgijos dominantę ankstyvuosiuose prisiminimuose. Iš pasakojimo dabarties pozicijos reflektuojamas vaikystės pasaulis begalinio ilgesio šviesoje įgauna idealaus būvio pavidalus: angelas sargas čia lydi mažą mergaitę ir saugo ją nuo pavojų, pasaulis pro vitražų stiklus žaižaruoja visomis spalvomis, vaikystės metų laikai kupini vivaldiškų jausenų (vasaros – bekraštės ir begalinės, „jokiais kalendoriais ir klepsidromis neišmatuojamos“, rudenys – „tirštas ir vaiskus medus“, žiemos – „žėrintis sniegas, pušų šakose siaučiantis vėjas ir trumpos dienos pabaigoje įsižiebiančios žvaigždės“, o pavasariai – „liuminescencinis klevų žydėjimas, kalnai alyvų, geltonos tulpės, agrastų žaluma ir plakantis sparnais drugelis tarp lango stiklų“), o senasis Vilnius ir jo gyventojai persmelkti paslapties. Vaikystės nostalgija, stipriai kontrastuojanti su nepasitenkinimą ir nusivylimą keliančia dabartimi, atrodo tokia stipri ir užvaldanti, kad jai pateisinti ir tarsi patvirtinti šios būsenos visuotinumą pasakotoja pasitelkia kitų buvusių vilniečių, taip pat vaizduotėje, sapnuose ir svajonėse nuolat grįžtančių į tas pačias miesto erdves, prisiminimus (prieškario Vilniaus fotografo Jano Bułhako, rašytojo Tadeuszo Konwickio):

Kokia saldi paguoda buvo patirti, kad ne aš viena ilgiuosi, ne aš viena kankinuosi, ne vien mano siela serga nepagydoma šio Vilniaus kampo nostalgija… Ten pat, p. 11.