Radiniai

Hermeneutics beyond Objectivism and Relativism: Experiences of Traumatic Memory Summary. In this article the hermeneutical theory of the understanding of the historical is applied to the analysis of traumatic historical memories. There is an important hermeneutical precondition of...

Literatūra Aleksandravičius, Povilas, „Heideggerio jaunystės filosofija: nuo amžinybės garbinimo iki laiko suabsoliutinimo“ (pabaiga), Logos, 67, 2011, p. 23–36. Aleksandravičius, Povilas, „Heideggerio jaunystės filosofija: nuo amžinybės garbinimo iki laiko suabsoliutinimo“ (pradžia), Logos, 66...

Istorinių horizontų liejimosi sampratą susiejus su konkrečios istorinės atminties analize, išryškinamas bei hermeneutiškai motyvuojamas istorinių patirčių skirtingumas, kuris nesileidžia dialogiškai padaromas rišliu naratyvu. Trauminių istorinių patirčių pagrindu formuluojamos aistringos tiesos...

Išvados Hermeneutiškai įsisąmoninus pamatinę egzistencialumo bei istoriškumo prielaidą, tai, kad žmogus, kaip heidegeriškasis Dasein, yra įmestas į konkrečią egzistenciją, todėl visada žvelgia iš vidaus – savo horizonto, savos perspektyvos, sudūžta proto sukurtos metafizinės pretenzijos įgyti...

Tokia atvirumo kitokiam Kitam nuostata leistų dirbti „atminties darbą“ nuolat perinterpretuojant skirtingą atmintį, diskutuojant dėl josŽr. Irena Šutinienė, „Trauma ir kolektyvinė atmintis: sociokultūrinis aspektas“, p. 57–62. ir šitaip siekti tam tikro skirtis apimančio bendrumo, dialogo...

Ar šį pokalbį galėtume vadinti „neįmanomais debatais“? Diskutuoti mėginama, nėra nuostatos a priori dekonstruoti kitą, atvirkščiai – bent iš dalies stengiamasi suprasti vienas kitą (tai rodo patikslinantys vienas kitą pašnekovų klausimai ir atsakymai). Kita vertus, dialogo partneriai nesiliauja...

Pasitelkime konkretų pavyzdį tokio mėginimo užmegzti dialogą tarp skirtingų, besivaržančių naratyvų – Gegužės 9-osios atvejo analizę, kai kaktomuša susiduria Baltijos šalių okupacija versus išvadavimo tiesos. Šio aistringo interpretacinio konflikto atspindžius jaučiame taip pat akademiniuose...

Tačiau tik uždaras tokių pozityvumų tvirtinimas, ištremiantis kitus į nesueinančių skirčių erdves, reikštų, kad hermeneutinė dialogo filosofija šioje plotmėje nerealizuoja savo tikslų. Ar vis dėlto įmanomas tam tikras hermeneutinis dialogas tarp skirtingų atminčių, kaip bando klausti ir minėti...

Matome, kad hermeneutinė pastanga suprasti Kitą konkrečiai analizuojant istorines atmintis vis susiduria su, regis, sunkiai įveikiama (jei iš viso įveikiama) skirčių siena. De facto neištrinamos skirtys sukuria skirtingus perspektyvų centrus, lemia jautrumą skirtingoms temoms. Nuostata priimti...

Štai straipsnyje „Išsivadavimo fantazijos žvelgiant iš Vidurio Europos perspektyvos“ pabrėžiama, kad Vakarai neįstengia suprasti Vidurio Rytų Europos dėl skirtingos 1968-ųjų revoliucijos patirties Paryžiuje ir Prahoje. Karlas Schlögelis tekste „Atminties vietos ir sluoksniai“ svarsto: gal...

Vienas šios knygos autorių Timothy Snyderis vis dėlto siūlo „subalansuojant sąskaitas“ ieškoti būdo, kaip perrašyti istorinį naratyvą, kad jis aprėptų ir Rytus, ir Vakarus. Tai, autoriaus manymu, Tačiau mes galėtume klausti: kiek toks „sąskaitų subalansavimas“ įmanomas de facto lygmenyje? Kiek...

Tokios nenormalumo, išsviedžiančio iš įprastos egzistencijos rėmų, patirtys nesileidžia lengvai iššifruojamos, paverčiamos nuosekliu naratyvu – jos yra prieštaringos, racionaliai nesubalansuotos, visada trikdančios, tarsi chaoso inkliuzas tvarkoje. Tad ir tokios atminties raiška gana sudėtinga...

Stengiantis hermeneutiškai įsijausti į konkrečias patirtis, motyvuojamos skirtingos, dirbtinai nesuobjektinamos tiesos, grindžiamos savomis gelminėmis prielaidomis. Tačiau ar įmanoma tas skirtybes sutelkti į autentišką dialogą siekiant bendrų prasmių? Ar Europos Vakarai ir Rytai apskritai nori...

Suvokus, kad nėra uždaro praeities praeitiškumo, pateisinančio objektyvavimo pretenziją, ir kad visas suvokimas yra interpretacija tarp praeities ir vis atsinaujinančios dabarties, regis, galimos skirtingos interpretacijos, suteikiama natūrali teisė egzistuoti įvairių egzistencinių patirčių...

Galbūt hermeneutinių interpretacijų kokybė priklauso nuo to, kiek įsitraukiama į dialoginį santykį su interpretuojama istorija, kiek atsiduodama pačiam to dialogo, kaip žaidimo, vyksmui. Tačiau ir šis kriterijus yra labai neapibrėžtas, nes to įsitraukimo negalime išmatuoti, galų gale galima...

Pasiaiškinkime, ar šiame nepabaigiamame, bet „į aukštesnį universalumą“ orientuojančiame procese egzistuoja geresnės interpretacijos ar tik kitokios. Galima tarti, jog taip interpretuojant – be galo, bet kryptingai – neatsipalaiduojama anarchiškai reliatyvizuojančiam tik kitokių interpretacijų...

Vis dėlto galėtume klausti: kurlink kreipia šis procesas? Ar jis apskritai turi kryptį? Reikia pripažinti, kad ši interpretacija orientuota kryptingai, ontocentriškai – tam tikrų tiesų, kaip giliųjų struktūrų, atverties link. Tai neužbaigiamas, tačiau įcentrintas judėjimas. Tos giliosios...

Vadinasi, viena vertus, interpretacija, liejantis skirtingiems istoriniams horizontams, nevirsta vien subjektyvistinių projekcijų montažu, slepiančiu radikalaus reliatyvumo užtaisą, kita vertus, ji neredukuojama į baigtines tiesas. Viena vertus, interpretuodami visuomet atsižvelgiame į...

Tiesa, norint peržengti šią subjektyvumo ribą, reikalinga aktyvi siekiančiojo suprasti pastanga įsitraukti į tą pokalbį-žaidimą, jam atsiverti, vis iš naujo užklausti interpretuojamą praeitį ir leistis pačiam būti užklausiamam. Toks įsitraukimas saugo nuo vien savo lūkesčių primetimo praeičiai...

Gadamerio filosofinėje hermeneutikoje išplėtota skirtingų istorinių horizontų liejimosi samprata reiškia dialogą, kuriame siekiama suprasti kitą, įsisąmoninant, kad jis visada suvokiamas per save patį. Taigi interpretacija skleidžiasi tarp savo ir kito horizontų. Supratimas šiame dialoge...