Radiniai

Guilt beyond Accusations: Memories of the Holocaust in Lithuanian Shtetls Summary. This article is an attempt to show the difference between guilt as a reaction to accusations and guilt as a positive impulse for social change. These attitudes are not related and cannot be derived from each...

Literatūra Adorno, Theodor W., Guilt and Defense: On the Legacies of National Socialism in Postwar Germany, London: Harvard University Press, 2010. Adorno, Theodor W., Negative Dialectics, London and New York: Routledge, 2004. Agamben, Giorgio, Remnants of Auschwitz: The Witness and the Archive...

Pabaiga: kaltės ir istorinės tiesos santykis Nereprezentuota atmintis turi galią veikti elgesį, laikysenas ir nuostatas. Taigi galima tikėtis, kad kaltė dėl senųjų stereotipų, galbūt lėmusių lietuviškojo Holokausto specifiką, o galbūt tiesiog juo užbaigtų ir po jo nebeįmanomų – ši kaltė yra...

Kaip tik todėl šis keistas santykis su Holokaustu Lietuvos miesteliuose yra ne tik labai sunkiai artikuliuojamas, bet ir beveik neperduodamas. Perduodamas yra tylėjimas ir pačios temos atmetimas – net anūkui iš mokyklos parsinešus suformuluotą išmoktą interpretaciją, dialogas – apykaita tarp...

Blogio banalumas – Arendt terminas, kurį ji taiko jokiu būdu ne patiems Holokausto veiksmams įvardyti (tai ji pabrėžia įvade), bet tik kalbėdama apie tai, kad Eichmannas neturi jokio kito motyvo išskyrus paklusnumą, kad jis, Arendt žodžiais, „nėra nei Jagas, nei Makbetas, ir nieko labiau svetimo...

Iki žudynių visos tvarkos, kuriose gyventa, jų segmentai buvo paprastai ir aiškiai sujungti, stipriai įtvirtinti, jų santykiai – nesunkiai atpažįstami; po žudynių – ši ligtolinė tvarka tapo efemeriška, net apgaulinga. Klausimas – argi nežinojote – čia neturi prasmės, nes į aną situaciją bandyta...

Neestetizuojama kaltė: būvis tarp atsižadėjimo ir įvardijimo Vėlgi tirtuose Lietuvos miesteliuose ši kaltės suvokimo dinamika buvo kitokia: klausimas „žinojome ar nežinojome (ką rengiamasi daryti kaimynams)“ čia keliamas labai retai. Miestelių gyventojai nekalba apie nežinojimą, jie kalba apie...

Šis klasikinis Hegelio pateikiamas tragizmo apibrėžimas tiksliai nusako, kokiu būdu Vakarų kultūra įestetina kaltę. Įtampa susikuria todėl, kad, iš kaltojo perspektyvos žvelgiant, jo kaltės vaizdas mainosi su jo moralės principų trajektorijomis. Prisimintina, jog nuo pat Aristotelio „Poetikos“...

Kaltės estetizavimas (naratyvizavimas): tragiškojo herojaus modelis Reikalavimas aiškiai pasakyti, pripažinti kaltę sukelia pyktį ir gynybą. Kaip pokariniame Adorno ir jo kolegų tyrime. Tyrėjai išprovokavo tragiškojo herojaus laikyseną, Edipo – kuris vienodai kaltas ir vienodai nekaltas dėl to...

Taigi šiame – prisimenamos mamos – paveiksle ir vėl du sluoksniai, abu lygiagrečiai „traukiami“ iš atminties. Būtent iš to dvisluoksniškumo, regis, ir kyla ši tylioji kankinanti kaltė, būdinga miesteliams – t. y. tokio dydžio ir tokios socialinės sanklodos bendruomenėms. Atrodo, kad tik po to...

Tai skatina galvoti apie beveik modernią (arba dar ne modernią) miestelių socialinę sanklodą. Miesto pasakojimuose, kaip jau minėta, yra aiški vykdytojų grupė, besivadinanti „jie“, kuriai ir perduodama visa kaltės našta. Miesteliuose ši grupė kuriama labai sunkiai todėl, kad ją sudarantys žmonės...

Vyresnių miestelio gyventojų pasakojamoms atmintims apie miestelio žydus dažnai būdingas keistas „dvisluoksniškumas“; jis atrodo ypač svarbus, kadangi žymi lūžį: bendruomenės santykių atmintis iki Holokausto įvykių ir po jų. Tie du sluoksniai yra tokie: sluoksnis antisemitinės tautosakos...

Atmintys miesteliuose: nuo antisemitinio folkloro iki santūrių kaltės artikuliacijų Ištuštėję vaiduokliški Lietuvos miesteliai po karo, visiškai kitaip nei Holokaustą pasyviai stebėję Vokietijos gyventojai, mokslininkų tyrėjų netraukė – buvo palikti ramybėje. Niekas neprikišinėjo kaltės...

Ta kaltė, kurios formuluočių Adorno su bendradarbiais vis dėlto sulaukė, yra pirmiausia kaltė dėl antisemitizmo, rasizmo arba kaltė dėl „tautos lyderio“ politinio palaikymoŽr. ten pat, p. 173, 180.. Šie kaltės pripažinimai išsakomi aiškiai, tačiau vėlgi labiau teoriškai – ji, reaguojant į...

Būtent etinė, o ne teisinė, kaltės sąvoka įgyja kontūrus kalbantis su pasyviais – niekaip šiame įvykyje nedalyvavusiais – Holokausto liudininkais ar jų palikuonimis. Kontūrus ji įgyja ne tiek dėl teksto, kuris sakomas pasakojant apie tai, kas praeityje sukrėtė, net ne dėl to, kas papasakota...

Giorgio Agambenas būtent pastebi daugybės etinių sąvokų skurdumą, jei tik jos yra nejučia uždengiamos ar visiškai pakeičiamos teisinėmis: Kaltės sąvoka, ko gero, sunkiausiai atplėšiama nuo „objektyvių“ svarstymų – kaltas ar nekaltas, nuo aiškių sprendimų, nuosprendžių ir atsakomybės reikalavimo.

Šiame straipsnyje nebus skiriama daug vietos aiškiai suvoktai, nustatytai ar net „paveldėtai“ kaltei kaip istorinės sąmonės arba istorinių įvykių individualioje atmintyje dėmeniui, skatinančiam praeities pasakojimą kreipti viena ar kita linkme, skirtingoms savo ar artimųjų teisinės kaltės...

Įvadas Žvelgiant iš atminties, kaip svarbaus socialumo veiksnio, tyrimų pozicijų, reikia apgailestauti, kad pasyvių Holokausto liudininkų prisiminimai (kol dar šie liudininkai gyvi) mažai tetyrinėtiŠis straipsnis yra didesnio socialinės atminties tyrimo projekto vienas iš rezultatų. Tyrimas...

Santrauka. šis straipsnis yra mėginimas parodyti, kad kaltė kaip reakcija į kaltinimą ir kaltė kaip pozityvus impulsas socialinėms permainoms vykti yra skirtingos laikysenos, tarpusavyje nesusijusios ir viena iš kitos neišvedamos. Kaltinimas, priešingai, panaikina kaltės suvokimo pozityvumą, t...