Radiniai

Spiritual and Dialectic Repentance as the Soul’s Self-Governance: Explaining Auschwitz and Gulag Summary. Repentance and overcoming, or becoming an available, usable memory and an activity of resistance: this, in an environment of critical communicative practices, is what the experience of the...

Literatūra Arendt, Hannah, Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil, New York: Viking, 1963. Arendt, Hannah, Responsibility and Judgment, New York: Schocken books, 2003. Camus, Albert, Maištaujantis žmogus, Vilnius: Kronta, 2006. Foucault, Michel, Seksualumo Istorija, Vilnius...

Nostalgijos reprodukavimas ir kartu istorijos falsifikavimas smarkiai romantizuojant vėlyvąjį stalinizmo laikotarpį leido išaukštinti mobilizacinę ekonomiką, autoritarinį griežtos rankos lūkestį, kalbėti apie bendros istorijos poreikį. Projektas buvo daugiau komercinis nei įkyrus propagandinis...

Vis dėlto jo išskleistas dabarties vertinimas praleidžia dvi neregimas cenzūras, kurioms dėmesingesnis buvo režisierius Abuladze – nomenklatūros ir naujojo vartojimo. Prisiminkime, kad Vakaruose ne visi žmonės, o tik nedidelė grupė bando suvokti ir paaiškinti tuos Vakarų mąstymo bruožus, kurie...

Senosios dainos apie svarbiausia. Memorialo marginalizacija Kada Rusijoje, Baltarusijoje nebesvarstomas klausimas, kaip galima poezija po Aušvico arba po Gulago? Kada jis tapo tik: galbūt svarbu, o gal ne? Kada vėl buvo plačiai kalbėta, kad ateities kartoms pavyzdiniai herojai yra Stalino...

Moisejevas prisimena 1956 m. TSKP XX suvažiavimą, kaip kaltės atpažinimo ir savivokos, naujo laiko pradžios įvykį, kuris prasidėjo ir tuoj pat sustojo. Todėl jis ir jo bendražygiai sutiko 1985 m. XXVII partijos suvažiavimą (perestroiką) kaip XX suvažiavimo ir to kalbėjimo tąsą. Moisejevas...

Pasak Abuladze’s dukters Ketevan Abuladze, režisierius pradėjo rašyti filmo scenarijų dar partijos generalinio sekretoriaus Brežnevo laikais, 1980-aisais, o filmą kūrė valdant Andropovui. Tiesa, 1983-iaisiais filmavimas buvo nutrauktas dėl Tbilisio auksinio jaunimo, nomenklatūros vaikų, bandymo...

Filme simboliškai rodoma, kaip vienas iš teisėjų pagaliau sudėlioja Rubiko kubą, žaidimą-sprendimą. Teismui nesvarbi nei politinė sistema, nei žmonių socialinė ir psichinė būsena. Teisėjams nerūpi nei žmogaus būties, nei sielos, nei atminties, nei orumo klausimai. Panašūs samprotavimai teisėjų...

Visa, kas apie tremtinius žinoma – tai ant medžių kamienų, atvežtų iš tremties vietų, palikti jų inicialai. Simboliškai pavaizdavus neregimas tremtinių kančias, jų dvasias ryjantį pragarą, filmas peršoka į nomenklatūrinę dabartį, kuri žiūrovui asocijavosi su Brežnevo epocha. Po diktatoriaus...

„Atgaila“ yra kupina biblinio ir Europos kultūros simbolizmo. Dieviška dvasia krikščioniškuose siužetuose vaizduojama žuvies pavidalu. Filme ištremtasis dalininkas vaikšto iš dalies paskendusiais rūsiais, pragaro labirintu, kuris engia ir ryja sielą. Pagaliau jis sutinka šėtoną – NKVD tyrėją...

„Atgaila“ atvėrė kitą krikščioniškos filosofijos ir disidentinio jautrumo perestroiką. Štai kodėl filmas turėjo tokią didelę epochai reikšmę. 1986–1987 m. „Atgailą“ žiūrėjo visi: pradedant komunistų partijos centro komiteto nariais, disidentais ir universitetų studentais. Filmo svarbą pabrėžė...

Abuladze nebuvo nei disidentas, nei kritinės teorijos atstovas ir neketino atskleisti viso Šalamovo pasaulio siaubo. Jo filmas pateikia filosofiškai krikščioniškai aiškinamą ir sovietiniam inteligentui suprantamą, priimtiną, pamatuotą atgailą. Kita vertus, kai kurie disidentai, pavyzdžiui...

Filmas „Atgaila“ buvo sukurtas 1984 m., tačiau uždaruose, tik ekspertams ir partinei nomenklatūrai skirtuose seansuose buvo pirmą kartą parodytas 1986 m., o publikai – 1987 m. Michailas Gorbačiovas paskelbė perestroiką 1985 m. TSKP XXVII suvažiavime, tačiau pradžioje ją suvokė tik kaip...

Tengizo Abuladze’s filmo Atgaila turinys ir likimas Tengizas Abuladze pastebi, kad 1984 m. Sovietų Sąjungos sistema vis dar buvo nepajėgi išpažinti stalinizmo bei Gulago sistemos kaltes, atgailauti (religingai, viešai, meniškai, dialektiškai) ir naujai kurti pasaulį. Nomenklatūrinė sistema...

Podoroga, kaip ir Adorno, daug dėmesio skiria laiko aplinkybės su po analizei (po Aušvico, po Gulago…), nes „kaip galima poezija po Aušvico?“. Klausimą, kaip būti po, dažniausiai atitinka klausimas apie naują prasmę, kurią galėtų išskleisti, pavyzdžiui, menas: kinas, literatūra. Panašių...

Šioje vietoje reikia paklausti apie išpažinties turinį, formą ir vietą. Turinio, kaip pastebi Šalamovas ir Solženicynas, buvo beveik neįmanoma papasakoti, kaip tu praradai savo veidą ir sielą nežmogiškoje naikinimo ir „pataisos“ sistemoje. Melo istorijos apie didvyriškus nuotykius nėra laikomos...

Solženicyno atsiminimuose apie „Archipelago Gulagą“ parodomas atminties kurtumas – nei išpažinties, nei atgailos:

Draudžiama absurdo patirtis: Gulagas Posovietinėje Rusijoje ir kiek vėliau besiformuojančioje SSRS „socialiniai inžinieriai“, o tiksliau, Bolševikų partijos lyderiai, projektavo ir aiškino naują „prasmės“ žvilgsnį, pateisinusį, pirma, „proletariato diktatūrą“, vėliau „karinį komunizmą“ ir...

Vis dėlto Habermasas būdamas dėmesingas dialoginei sielos raidai (tam svarbi yra ir išpažintis) ir hermeneutinei esamos patirties kritikai lieka abejingas mums rūpimiems klausimams: prievartinei atgailai bei dialektinio kismo arba tiesiog maištingo krypsmo laisvei. Pirmu atveju teroristinė...

Taigi, atsižvelgdamas į Foucault ir Habermaso samprotavimus, į krikščioniškos ir disidentinės išpažinties skirtumus, kalbu apie dvigubą atgailos būdą – pavergiantį ir išlaisvinantį. Prisiminkime, kad šiuolaikinė kalėjimų praktika skatina oficialią kalinių atgailą ir prašo demonstruoti...