Radiniai

Being Lithuanian and the Other in Cultural Memory Summary. Recently, we see the rapidly increasing number of scientific publications discussing the nationhood, national and ethnic identity, as well as issues of nationalism, the connections of these phenomena with the ongoing integration policy...

Literatūra Akudovič, Valiancin, Nesaties kodas, iš rusų kalbos vertė Elmina Burneikienė, Vilnius: Versus aureus, 2007. Balkelis, Tomas, Moderniosios Lietuvos kūrimas, iš anglų kalbos vertė Žilvinas Beliauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. Blank, Thomas; Peter...

Vietoj išvadų Įsibėgėjusi ekonominė ir kultūrinė globalizacija, taip pat ekonominė, politinė ir kultūrinė eurointegracija, kurioje vis labiau ryškėja kuriamo regioninio kosmopolitiško kvazifederacinio darinio gairės, paskatino tam tikrus nacionalinių ir tautinių kultūrų „atsakus“, kurių ženklas...

Lietuviškasis nacionalizmas ar nacionalistinis patriotiškumas kaip tik ir buvo grindžiamas sugyvenimo ir meilės saviems bei kitiems principu. S. Šalkauskis, kurio mintys apie tautos ugdymo uždavinius ir tokio ugdymo pobūdį veikė ne tik besiformuojantį kultūrininkų sluoksnį, bet ir politikus...

Iškeltos ir aptartos nacionalizmo savybės padeda geriau suvokti esminį lietuviškojo nacionalizmo ypatumą – jis buvo nukreiptas savam tautiniam tapatumui bei valstybingumui stiprinti ir niekada nebuvo pasitelktas svetimoms teritorijoms užgrobti ar kitoms etnokultūrinėms bendruomenėms engti. Šiuo...

Gana dažnai sunku prasiskverbti pro dekonstrukcinio argumentavimo „trinant“ etnokultūrinės prigimties nacionalizmą brūzgynus, tačiau prasibrovęs vėlei išvysti tą patį niekaip neįmanomą apeiti klausimą – kokia jausena istoriškai saistė žmones į veiksmingas etnines bendruomenes? Kitas...

Teorinius požiūrius bei diskusijas nacionalizmo klausimu labai veikia istorinė XX a. pasaulinių karų, genocidų ir Holokausto patirtis, kuri suformavo bendresnį požiūrį į nacionalizmą kaip į pagrindinį visų baisybių kaltininką ir visokiomis politinėmis bei kultūrinėmis, taip pat ideologinėmis...

Lietuviškojo nacionalizmo bruožai Aiškinantis vietovės ir bendruomeninio tapatumo, taip pat kultūros ir tapatumo ryšius, nedera išleisti iš akių ir tapatinimosi jausenos, kuri išsiugdo žmoguje kaip esminis jo tapatumo sandas. Pirminė tapatinimosi struktūra įtvirtinama bendraujant su namiškiais...

Iškeltas tautinės valstybės ir lietuvybės stiprinimo tikslas nestelbė etnokultūrinių mažumų, juolab neteigė būtinumo asimiliuoti ar asimiliuotis – jis buvo grindžiamas mažumų teisių puoselėjimu, jų kultūrinio tapatumo ugdymu. Ir bendra politine – teisingumo siekio nuostata. Šitai ryšku ir...

Principas „kuo kiekvienas save laiko“ formavo aiškią sugyvenimo nuostata grindžiamą valstybės politiką etnokultūrinių bendruomenių atžvilgiu. Ta nuostata ne neigė, o savaip padėjo įtvirtinti politines valstybines lietuvybės, tad ir nacionalinio tapatumo kūrimo, stiprinimo ir sklaidos gaires...

Nacionalinio tapatumo kūrimo ir tvirtinimo aplinkybes dera suvokti kaip didžiulius egzistencinius iššūkius, su kuriais buvo sėkmingai susitvarkyta. Tas aplinkybes atskleidžia kai kurie 1923 m. surašymo duomenys. Valstybėje tuo metu buvo surašyta 2 028 971 žmogus. Miestuose gyveno 14,9 proc...

Atkūrusi savo valstybę lietuvių tauta ėmėsi tvirtinti lietuvybę kaip nacionalinį tapatumą. Kaip jau minėjome, pirmiausia reikėjo vienaip ar kitaip atsisaistyti nuo tos politinės tautos, kuri ilgą laiką etnokultūrinę lietuvių tautą laikė lenkų tautos dalimi – lietuviškai kalbančia liaudimi. Ta...

Apsisprendimo teisės subjektu pripažįstama tik tauta, kuri turi aiškiai išreikštą ir pagrįstą savo valią. Pagrindas – istorinis pasakojimas ir istoriškai gyvenamos žemės, į kurias gali pretenduoti savo valstybingumą įgyvendinanti tauta. Lietuvių tautai tekusių išgyventi istorinių aplinkybių...

Lietuvos valstybės kūrimąsi ir lietuvių tautos telkimo darbą sunkino lietuvių miesto bendruomenės stoka. Rusijos imperijos sudėtyje atsidūrusios Lietuvos žemės buvo pats periferinis kapitalizmo sistemos regionas, todėl kapitalistiniai santykiai ir su jais susijusi industrializacija bei...

Lietuvybė ir Kitas kuriantis moderniai Lietuvos valstybei Lietuvių tauta išgyveno nepaprastai sparčią etnokultūrinio tapatumo kaitą ir raidą XIX a. pab. – XX a. pr. stiprėjant tautinei savimonei ir didėjant ryžtui siekti savo valstybingumo. Šis tarpsnis įvardijamas tautinio Atgimimo metais, kada...

Sugyvenimą su kitais žmonėmis grindžia tam tikras giminės, klano, genties ar tautos tapatumas bei tų tapatumų dermė, kai tapatinimosi jausena į „mažesnius“ lokalius, vietoviškus tapatumus įsitraukia didesnių tautinių bei nacionalinių tapatumų bruožus. Tad sugyvenimas su vieta yra esmiškai...

Būtiškoji žmogaus ir vietos sandermė aiškiai išreikšta ir mituose, ir kalboje, kuri kreipia į įprastu žvilgsniu neregimus ir sunkiai apmąstymams pasiduodančius vietos bei žmogaus sąlyčio paribius, kur „žmogus yra savo vietoje“. Mes patys nejaučiame, kaip kalba įvietina mūsų gyvenimą, tačiau...

Esmiškai visuminei vietovės reikšmei, vietovės ir žmogaus ryšiui suvokti pravartu pasitelkti vokiečių filosofo Martino Heideggerio įžvalgas, kurias jis plėtojo, aiškindamas, kad žmogui pasaulis atsiveria konkrečioje jo gyvenamoje vietoje per gimtąją šneką, kuri ir vadintina būtiškąja. Tos...

Visos žmonių bendruomenės gyvena konkrečiose savose vietovėse, kurios ir kildina tam tikrą kultūrą ir jai būdingą kultūrinę atmintį. Bevietės gali būti tik ypatingos, tam tikriems tikslams įgyvendinti steigiamos žmonių grupės, sąjungos, partijos, kurių nariais tampa įvairių bendruomenių nariai...

Vietovė, kultūra, tapatumas Nors vietovės ir kultūros ryšys pastaruoju metu vis labiau traukia tyrėjų dėmesį, tačiau kol kas nėra deramai išskleistas ir aptartas. Svarstant įvairius kultūros aspektus, jos „savybes“, kuriant teorinius kultūros ir kultūrinės atminties modelius, dažniausiai iš akių...