Radiniai

Beggar-Pilgrims in Lithuania and in Lithuanian Prussia Summary. Using the sources currently available, it is almost impossible to determine when exactly beggars and tramps first appeared in the lands of the Balts. We only find information about them in the written sources from the 16th century...

Literatūra Abbott, George Frederick, Macedonian Folklore, Cambridge: University press, 1903. Aleksynas, Kostas (sud.), Iš gyvenimo vėlių bei velnių, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1993, nr. 24. Aries, Philipe, Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje, iš prancūzų...

Išvados 1. XVI–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose minimi vaidilos, maldininkai laikytini senosios (ikikrikščioniškosios) religijos kulto tarnų funkcijų perėmėjais; XVI a. jie dar vadovauja bendruomeninėms aukojimo apeigoms, XVII a. – jau tik atskirų šeimų rengiamiems aukojimams. 2. XVI–XVII a...

Panašiai elgetos vertinami ir pasakojimuose, kurie, pasak B. Kerbelytės, pasižymi racionalesniu požiūriu į vaizduojamąjį dalyką, polemizuoja su senoviniais liaudies tikėjimais. Tokiuose pasakojimuose neretai elgetos vaizduojami kaip apsimetėliai, apgavikai, lėbautojai, mušeikos, paleistuviai ir...

Negatyvus požiūris į elgetas tradiciniu laikotarpiu, matyt, radosi dėl itin gausaus apsimetėlių, kuriems elgetavimas buvo pasirinktas gyvenimo būdas ir amatas, pasaulis, skaičiausŽr. Rima Praspaliauskienė, Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir...

Įsitvirtinant krikščionybei, kartu formavosi ir elgetos kunigo (vienuolio) paralelė. A. J. Greimo teigimu, šias dvi socialines klases sieja dvi bendros funkcijos: 1) tarpininkavimas tarp žmogiškojo „šiapus“ ir dieviškojo „anapus“; 2) teisė rinkti aukasŽr. Algirdas Julijus Greimas, Lietuvių...

Elgetos ryšiai su mirusiais protėviais matyti ir iš gimtuvių, krikštynų bei vestuvių papročių fragmentų. Jeigu pakrikštyti naujagimiai miršta, reikia pakeisti naujagimio kūmą. Tokiais atvejais į kūmus prašydavo bet kurį atsitiktinai sutiktą žmogųŽr. Jonas Balys, Raštai, t. 5, p. 203; Zenonas...

Žaslių apylinkėse per Vėlines žmonės iškepdavo pyragų, pjaudavo aviną ar kiaulę ir išdalindavo elgetomsŽr. Bronislava Kerbelytė, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. t. 4, p. 62; Bronislava Kerbelytė, Bronė Stundžienė (sud.), Lietuvių folkloro chrestomatija, p. 90.. Intencija paprasta...

B. Saulėnas užrašė paprotį, jo teigimu, XX a. pradžioje dar buvus Varėnos valsčiuje, Pavarėnų ir aplinkiniuose kaimuose:

Užrašyti tikėjimai rodo, kad visa ūkinė sėkmė, šeimyninė ir asmeninė laimė priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi su nelaimės ištiktuoju, nes „Geriausia malda – išmalda“Albinas Rekašius, „Apeiginės aukos elgetoms“, p. 19., „Malda pavargulių pereit debesis“Jonas Kruopas (red.), Lietuvių kalbos...

Sakralųjį elgetos statusą rodo išlikę tikėjimai, paprotinės elgsenos pavyzdžiai. Visoje Lietuvoje žinomas paprotys pradedant sėją berti po saują grūdų į visas keturias puses ir sakyti: „Dieve, užderink dėl manęs, dėl ubagų, dėl paukščių ir žvėrių“, arba atsiklaupti, persižegnoti ir sakyti: Duok...

Tradicinio laikotarpio elgetos įvaizdis folklore ir papročiuose Panašu, kad tik prieglaudose gyvenantys ir turintys leidimus parapijose elgetauti varguoliai išlaikė istorines sąsajas su senaisiais ikikrikščioniškojo laikotarpio žyniais, lygia dalia ir su krikščionių kulto tarnais. Toks elgeta ir...

Akivaizdu, kad ir išvardintos priemonės elgetų (ypač apsimetėlių) skaičiaus nepadėjo sumažinti. Tai atspindi ir gana gausi XIX–XX a. pradžios etnografinė medžiaga, išlikusi jau minėto J. Pabrėžos, taip pat ir M. ValančiausŽr. vyskupas Motiejus Valančius rašo: „Nors žemaičių žemė gan yra...

Spartus elgetų gausėjimas XVIII a. pab. – XIX a. pr. skatino ieškoti būdų, kaip su šiuo reiškiniu reikėtų visuomenėje tvarkytis. XIX a. pačioje pradžioje kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža parašė specialius nuostatus „Pariedims dieł Óbagu Szpytolys Płungiys“, kurių visi turėjo laikytis. Šie...

Suprantama, kad visiems elgetoms vietų prieglaudose neužteko. O jų, sprendžiant iš įvairių to laikotarpio šaltinių, vis daugėjo. Tokio socialinio reiškinio priežastys buvo gana įvairios. Antai Dalia Černiauskaitė, remdamasi M. Katkaus įžvalgomis, išskiria bent kelias elgetavimo priežastis: a)...

Sąlygos tokiam papročių pasikeitimui, perėjimui, virsmui Lietuvoje palankios buvo jau nuo XVI a. pabaigos. Mat kaip tik tuo laiku dvasininkijos rūpesčiu prie bažnyčių imta steigti elgetynusDar kitaip elgetnamis, špitolė, maldanumis, prieglauda (žr. Jonas Kruopas (red.), Lietuvių kalbos žodynas...

Galima numanyti, kad išvardintosios bausmės elgetaujantiems nedavė norimų rezultatų, nes 1793 m. gruodžio 20 d. įsakas dėl kovos su elgetavimu jau nukreiptas ne prieš pačius elgetas, o prieš juos šelpiančius gyventojus. Įsake nurodoma, kad joks gyventojas negali savo namuose priimti elgetų ar...

XVII–XVIII a. Prūsijos valdžios potvarkiai Kaip jau minėta, klajojančių maldininkų, o vėliau tiesiog elgetų nykimo priežastis buvo ne tik senojo tikėjimo, su juo susijusių papročių natūrali destrukcija, bet ir aktyvi Prūsų Lietuvos pasaulietinės valdžios, o taip pat ir bažnyčios veikla...

Taigi maldininkas (persirengęs elgeta) XVII a. pabaigoje atliekamose žemdirbiško aukojimo apeigose jau retas svečias. Dėl to, matyt, silpsta ir pačių prosenovinių, namuose atliekamų apeigų reikšmė, nes tuo pat metu lygiagrečiai garbė atiduodama jau ir krikščioniškajam dievui, o aukos (dovanos)...

Išsakytas prielaidas patvirtina šimtmečiu vėliau užrašyti M. Pretorijaus duomenys, iš kurių galima matyti, kad XVII a. pabaigoje bendruomeninėms apeigoms dar retsykiais vadovauja klajojantis (užklystantis) maldininkas. Tiesa, ne kartą M. Pretorijaus pažymi, kad nesant maldininko, jį pakeičia...