Straipsnis Lietuviškos selekcijos bulvių veislių auginimo perspektyvos Lietuvoje

  • Bibliografinis aprašas: Rita Asakavičiūtė, Juozas Jundulas, Almantas Ražukas, „Lietuviškos selekcijos bulvių veislių auginimo perspektyvos Lietuvoje“, @eitis (lt), 2018, t. 1 092, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Rita Asakavičiūtė, Juozas Jundulas, Almantas Ražukas, „Lietuviškos selekcijos bulvių veislių auginimo perspektyvos Lietuvoje“, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2010, nr. 3(19), p. 159–164, ISSN 1648-9098.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filialas.
Santrauka: Lietuviškų bulvių selekcija ir sėklininkystė vykdoma Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filiale nuo 1958 m. Visos lietuviškos bulvių veislės „VB Venta“, „VB Rasa“, „VB Liepa“, „Goda“ ir „VB Aista“ yra pritaikytos Lietuvos klimato sąlygoms, silpnai pažeidžiamos labiausiai paplitusių ligų – juodosios kojelės, virusinių ligų, paprastųjų rauplių, rizoktonijos. Bulvienojai yra vidutiniškai atsparūs, o gumbai atsparūs bulvių marui. Geras derlius ir skonio savybės bei gumbo forma – svarbiausi lietuviškų bulvių veislių pranašumai Lietuvoje. Lietuvos žemės ūkis yra pajėgus auginti pakankamai reikiamos kokybės sėklinių bulvių, tačiau sėklinės bulvės, ypač aukštų kategorijų, turi būti auginamos karantino sąlygomis, taikant padidinto saugumo priemones. Lietuviškų bulvių sėklos gamyba nuo meristeminio audinio atliekama LŽI Vokės filialo biotechnologijos laboratorijoje. Tai vienintelis Lietuvoje bulvių selekcijos ir sėklininkystės centras.

Pagrindiniai žodžiai: lietuviškos bulvių veislės, selekcija, sėklininkystė, rentabilumas.
 

Įvadas

Lietuviai bulves dažnai vadina antrąja duona, jų augina beveik visi, kas turi bent kiek dirbamos žemės. Daugiausia bulvių suvartojama maistui. Jos labai krakmolingos, turi vertingų maisto medžiagų, vitaminų. Iš bulvių lengva paruošti valgį, o pagaminti produktai yra skanūs ir nebrangūs. Maistingumo atžvilgiu 400 kg bulvių prilygsta 100 kg grūdų. Bulvių gumbuose yra 73–80 % vandens, 12–24 % krakmolo, 1–2 proc. baltymų, apie 1 % ląstelienos, 0,15 % riebalų, 0,8 % cukrų, 1 % mineralinių medžiagų, 15–30 mg–1 vitamino C. Bulvių baltymų biologinė vertė laikoma artima kiaušinio baltymui.

Lietuvoje bulvės buvo ir yra svarbi maistinė, pašarinė ir techninė žemės ūkio kultūra. Jų šalies gyventojai suvartoja net 43 % daugiau nei vidutiniškai ES. Didelį bulvių paplitimą visoje šalies teritorijoje lemia gyventojų mitybos, gyvulių šėrimo tradicijos, bulvių ir iš jų pagamintų produktų transportavimo, sandėliavimo ir vartojimo paprastumas. Lietuva pagal bulvių plotą pasėlių struktūroje priklauso prie nemažai jų auginančių šalių, tačiau derlingumu 1,4–2,7 karto atsilieka nuo pažangių žemės ūkio kraštų. Pastarąjį dešimtmetį bulvių derlingumo vidurkis – 15,1 t ha–1. Jis, žinoma, yra nepakankamas.

Bulvių auginimą šio dešimtmečio pradžioje visiškai perėmė ūkininkai bei kiti gyventojai ir vietoj buvusios tam tikros pasėlių koncentracijos įsivyravo pažangai nepalanki sklypininkystė, nes iki 1 ha bulvių augina 93 % ūkininkų, o didesni kaip 5 ha plotai sudaro tik 5 % jų pasėlių. Pažangos bulvininkystėje galima tikėti iš besiformuojančių specializuotų ūkių.

Nors Lietuvos bulvių auginimo produktyvumas mažiausias ES ir gamybos dinamiškumas žemo lygio, tačiau Lietuvos bulvių statistinis konkurencingumas yra vidutinio lygio.

 

Bulvių koncentravimo ryškiausi arealai anksčiau ir pastaruoju metu yra pietryčių pazonis ir Šilutės rajonas. Juos nulėmė dirvų tinkamumas, auginimo tradicijos ir arti esantys dideli miestai. Čia bulvės sudaro apie 10 % pasėlių, o specializuotuose pietryčių Lietuvos ūkiuose, esant tinkamai agrotechnikai, galimas vidutinis derlingumas apie 22 t ha–1, pajūryje – apie 27 t ha–1. Kituose Rytų zonos ir Žemaitijos rajonuose, ypač tolesniuose nuo šių arealų ir nuo didelių miestų, bulvių auginama mažai, o Vidurio zonoje, ypač jos šiauriniuose rajonuose – mažiausiai Žr. Algimantas Magyla, Algimantas Endriukaitis, Vytautas Žemaitis, Juozas Kaunas, Ona Simanavičienė, Kęstutis Rainys, Elvyra Jovaišienė, Modestas Vizgirda, Svarbesniųjų pasėlių išdėstymas Lietuvoje ir jų koncentracijos arealai, p. 48–56. . Toks bulvių pasėlių išsidėstymas priimtinas ir ateityje.

Lietuvos žemės ūkis yra pajėgus auginti pakankamai geros kokybės sėklinių bulvių, tačiau sėklinės bulvės, ypač superelitinių kategorijų, turi būti auginamos karantino sąlygomis, taikant padidinto saugumo priemones, naudojant specialias cheminės dezinfekcijos priemones technikai, tarai bei sandėliavimo patalpoms. Bulvių sėklininkystė turėtų plėtotis pajūrio regione dėl tam tipingesnių gamtinių sąlygų ir fitosanitarinio fono.

Prieš ketvirtį amžiaus Lietuvoje buvo sukurta tais laikais gana veiksminga sėklininkystės sistema. Bulvės buvo dauginamos meristeminių audinių metodu Žr. Almantas Ražukas, „Meristeminės sėklininkystės taikymo ypatumai įvairaus ankstyvumo bulvių veislėms“, 1994. . Sukūrus bulvių meristeminės sėklininkystės sistemą, padidėjo sėklinių bulvių kiekis, jų derlingumas, gumbų kokybė. Tyrimų metu nustatyta, kad devirusuotos bulvės, palyginti su išaugintomis klonų atrankos būdu, duoda nuo 14 iki 45 % gausesnį bulvių derlių. Dėl mažesnio pažeidimo įvairiomis ligomis devirusuotų bulvių biocheminiai rodikliai būna aukštesni, bulvių gumbų pažeidimas virusais ir ligomis mažesnis, o natūralūs ir bendri masės nuostoliai laikymo metu yra žemesni nei nevirusuotų įvairių veislių bulvių.

 

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykus pokyčiams žemės ūkyje, vykdant žemės ūkio reformą, šalyje mažėja bulvių poreikis maistui, o užsienio šalims panaikinus muitus, šalyje sumažėjo auginamų bulvių plotai ir sėklinių bulvių poreikis. Daugelis smulkiųjų ūkininkų bulvių auginimo atsisako dėl didelių darbo laiko ir investicinių sąnaudų. Per 2004–2007 m. bulvių pasėlių plotai Lietuvoje sumažėjo apie 40 %. Pasėlių struktūroje 2008 m. bulvės sudarė 2,8 %. Bulvės Lietuvoje auginamos mažuose plotuose, daugiausia ūkininkų ūkiuose (99 % viso bulvių ploto). Vidutinis bulvių pasėlių plotas – tik 0,3 ha yra vienas mažiausių ES. Prekiniai Lietuvos bulvininkystės ūkiai bulvėmis vidutiniškai apsodina apie 32 ha. Pastaraisiais metais gyventojai suvartoja maistui vidutiniškai apie 42 %, pašarams – 33 %, sėklai – 21 % per metus vidaus reikmėms suvartojamų bulvių. Specializuotuose komerciniuose ūkiuose bulvininkystė yra pelninga gamybos šaka.

Dėl nemažų išlaidų vykdant pirminę bulvių sėklininkystę aukščiausių reprodukcijų bulvės yra žymiai brangesnės, palyginti su maistinėmis. Jų vertė, atsižvelgiant į reprodukciją, gali būti iki 5 kartų didesnė nei maistinių bulvių. Sėklinėms bulvėms išauginti reikia įdėti nemažai darbo laukuose, atliekant valymą, priemaišų šalinimą, papildomą purškimą nuo amarų. Papildomos išlaidos yra kompensuojamos kitų metų didesniu derliumi, geresniais gumbų kokybės rodikliais, didesne pradinių reprodukcijų kaina.

 

Bulves žaloja daug ligų ir kenkėjų. Vienas efektyviausių kovos būdų yra bulvių veislių, atsparių patogenams, kūrimas Žr. Rita Asakavičiūtė, Almantas Ražukas, Juozas Jundulas, “New Potato Varieties Research in Lithuania,” 2008. . Taip pat ir pageidaujamų savybių sustiprinimas klonų atrankos būdu ar genų inžinerijos metodu, protoplastų hibridizacijos būdu, įterpiant atsparų ligai ar kenkėjui geną į auginamos veislės bulvės ląstelę. Lietuvoje daugiausiai žalos daro Globodera rostochiensis (Wol.) Ro1 nematodų patotipas ir bulvių vėžys – Synchytrium endobioticum (Shilb.) Perc. Žr. ten pat. . Labai paplitę nematodai ir bulvių vėžys gali visiškai sunaikinti bulvių derlių. Dėl šios priežasties visos Lietuvoje naujai sukuriamos veislės turi imunitetą bulviniams nematodams ir vėžiui. Pietiniuose kraštuose pačios svarbiausios ligos yra bakterinis šlapiasis puvinys, sukeliamas Ervinia carotovora, ir bakterinis rudasis puvinys, sukeliamas Pseudomonas solanacearum. Šios ligos kartu gali sunaikinti iki 100 % derliaus. Jų padariniai padaro žalos ir Lietuvoje auginamoms bulvėms. Tačiau viena iš labiausiai paplitusių Lietuvoje ligų yra bulvių maras (Phytopthora infestans) Žr. Alma Valskytė, Kęstutis Tamošiūnas, Janina Gošovskienė, Gintautas Cesevičius, “Monitoring of Early Attacks of Late Blight in Lithuania,” 2003; Rita Asakavičiūtė, Almantas Ražukas, Juozas Jundulas, “Susceptibility of New Potato Varieties to the Potato Late Blight Oomycete Phtophthora infestans (Mont.) de Bary in Lithuania,” 2009. . Esant palankioms meteorologinėms sąlygoms šiam patogenui vystytis ir laiku nepanaudojus fungicidų, derlius, priklausomai nuo veislės genetinių savybių, ankstumo grupės, gali sumažėti daugiau kaip 50%. Selekcionuojant bulves vertinamas bulvių atsparumas šioms ir daugeliui kitų ligų. Atsparumas ligoms paveldimas genetiškai Žr. Oswaldo A. Rubio-Covarrubias, David S. Douches, Ray Hammerschmidt, A. daRocha, W. W. Kirk, “Effect of Temperature and Photoperiod on Symptoms Associated with Resistance to Phytophthora infestans After Leaf Penetration in Susceptible and Resistant Potato Cultivars,” 2005. . Selekcinio darbo procese atrenkami pasižymintys didesniu atsparumu vienai ar kitai ligai bulvių veislių klonai.

Pagrindinis bulvių selekcijos tikslas yra sukurti derlingas, krakmolingas, įvairaus ankstyvumo, atsparias mechaniniam daužymui, ligoms ir kenkėjams (bulvių vėžiui, bulvių marui, rizoktonijai, rauplėms, juodajai kojelei, virusinėms ligoms, bulviniams nematodams) konkurencingas bulvių veisles.

 

Tyrimo metodika

Lauko tyrimai atlikti 2005–2009 m. LŽI Vokės filiale, kurio dirvožemis – priesmėlis ant karbonatingo fliuvioglacialinio žvyro paprastasis išplautžemis (IDp), pagal FAO UNESCO klasifkaciją – Haplic Luvisol (LVh) Žr. Vanda Buivydaitė, Mečislovas Vaicys, Juozas Juodis, Algirdas Motuzas, „Pagrindinės Lietuvos dirvožemių grupės“, 2001. . Dirvožemis vidutiniškai turtingas fosforo ir kalio, turintis 2,0 2,2 % humuso. Dirvožemio rūgštingumas 5,0–5,5. Priešsėlis – grūdinės kultūros. Žemės dirbimo ir pasėlių priežiūros darbai vienodi, atlikti laikantis bulvių auginimo agrotechnikos Žr. Almantas Ražukas, Bulvės: biologija, selekcija, sėklininkystė, p. 20–36. . Konkursiniuose bulvių veislių bandymuose laukelio ilgis – 10,5 m, plotis – 1,4 m, plotas – 14,7 m2, 4 pakartojimai. Į kiekvieną laukelį sodinta 60 gumbų.

Bulvių veislės vegetacijos periodo metu vertinami pagal BBCH skalę Žr. Helmuth Hack, H. Gali, T. Klemke, Renate Klose, Uwe Meier, Reinhold Stauß, A. Witzenberger, „Phänologische Entwicklungsstadien der Kartoffel (Solanum tuberosum L.). Codierung und Beschreibung nach der erweiterten BBCH-Skala mit Abbildungen“, 1993. : lapų vystymasis, šoninių stiebų vystymasis, pagrindinio stiebo išsivystymas (tarpueilių uždengimas), žiedyno formavimasis, žydėjimas, vaisių vystymasis, vaisių ir sėklų subrendimas, lapų ir stiebų džiuvimas, taip pat ligų pasireiškimas.

Bulvių maro plitimas vertinamas kiekvienais metais. Vertinimai atliekami 4 pakartojimais, kiekviename pakartojime įvertinant po 25 augalus konkursiniuose bulvių veislių bandymuose. Ligos intensyvumas vertinamas pagal OEPP/EPPO patvirtintą ir rekomenduojamą skalę Žr. Huub T. A. M. Schepers, “The Development and Control of Phytophthora infestans in Europe in 1999,” 2000. . Kaip standartinės veislės jautrumui Ph. infestans nustatyti auginama labai jautri marui veislė „VB Venta“.

Tyrimų duomenys apdoroti dispersinės analizės metodu, taikant statistinę programą Anova Žr. Pavelas Tarakanovas, „Biologinių bandymų duomenų transformavimas taikant kompiuterinę programą Anova“, 2002. .

 

Tyrimo rezultatai

Naujos lietuviškos bulvių veislės

Pagrindinė bulvių selekcinio darbo kryptis Vokėje – kurti maistinės paskirties ankstyvas ir vidutinio ankstyvumo, atsparias nematodams ir svarbiausioms ligoms bulvių veisles. Visos veislės turi būti atsparios bulvių vėžiui. Ypatingas dėmesys sutelktas į nematodams atsparių veislių kūrimą, nes atsparios veislės yra pagrindinė kovos priemonė. Atsparių veislių Lietuvoje nebuvo, o nematodų židinių nuolatos gausėja.

Lietuviškos selekcijos bulvės pasižymi dideliu atsparumu grybinėmis ir bakterinėms ligoms bei virusinei infekcijai.

Įvairių bulvių veislių vegetacijos periodas nevienodas. Nuo bulvių pasodinimo iki žydėjimo pradžios paprastai praeina 30–40 dienų. Ankstyviausių bulvių veislių vegetacija trunka 60–70 dienų, o vėlyviausių – iki 130 dienų ir daugiau.

Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialo mokslininkai sukūrė naujas bulvių veisles „VB Venta“, „VB Liepa“, „Goda“, „VB Rasa“ ir „VB Aista“ (1 lentelė).

1 lentelė. Lietuviškos selekcijos bulvių veislių svarbiausi biologiniai rodikliai konkursiniuose veislių bandymuose, 2005–2009 m. vidutiniai duomenys Paaiškinimai: La – labai ankstyva; A – ankstyva; V – vėlyva; Lv – labai vėlyva.
VeislėGumbo morfologinės savybėsAtsparumas ligoms
FormaOdelės spalvaMinkšt. spalvaVegetacijaNematodai, R01VėžysMaras, gumbaiMaras, bulvien.
„VB Venta“Apval.Gelt.Švies. gelt.La+
„VB Liepa“Apval.Gelt.Švies. gelt.A+++
„Goda“Apval.Gelt.Gelt.A+++
„VB Rasa“OvalusRaud.Gelt.V+++
„VB Aista“Apval.Gelt.Balt.Lv++++
 

Veislė „VB Venta“ („Priekulu visagrie“ x „Pirmūnės“) labai ankstyva. Vegetacijos periodas – 41–46 dienos. Keras kompaktiškas, vidutinio aukščio. Žydi negausiai, šviesiai violetiniais žiedais. Gumbai dideli, apvalūs, akutės vidutinio gylio. Odelė ir minkštimas šviesiai gelsvos spalvos Maistinės ir kulinarinės savybės geros. Pjaustant netamsėja, verdant nesukrenta. Krakmolingumas 14–16 %. Prekinių gumbų išeiga iki 95 %. Veislė atspari vėžiui, juodajai kojelei, virusams, mažai pažeidžiama rauplių, neatspari nematodams. Ją auginant būtina laikytis sėjomainos. Gumbai vidutiniškai atsparūs fitoftorai. Žiemą laikosi gerai. Auga visose dirvose. Veislė gana atspari sausrai. Veislės paskirtis – labai ankstyvos stalo bulvės. Viena iš skaniausių ankstyvų bulvių veislių. Daiginant šios veislės bulvių sėklą, galima išauginti ankstyvą ekologišką produkciją.

Veislė „VB Liepa“ sukurta kryžminimo būdu (nr. 34–36 x „Pirmūnės“), ankstyva. Keras kompaktiškas, vidutinio dydžio. Žydi trumpai, negausiai, žiedų spalva violetinė. Gumbai ovaliai apvalūs, šviesiai gelsvos spalvos, vidutinio gylio akutėmis, minkštimas gelsvas. Krakmolingumas 14–20 % (2 lentelė). Gero skonio. Pjaustant ir gaminant pusfabrikačius netamsėja. Veislė atspari vėžiui ir nematodams, gumbai atsparūs bulvių marui.

2 lentelė. Lietuviškos selekcijos bulvių veislių svarbiausi derlingumo rodikliai konkursiniuose veislių bandymuose, 2005–2009 m. vidutiniai duomenys Paaiškinimai: La – labai ankstyva; A – ankstyva; V – vėlyva; Lv – labai vėlyva.
VeislėVegetacijaDerlius, t ha−1Krakmolo kiekis, g kg−1Sausųjų medžiagų kiekis, g kg−1Skonis balais
„VB Venta“La27,9 ± 0,88150,1 ± 6,71202,4 ± 7,468,0 ± 0,09
„VB Liepa“A29,3 ± 0,92185,3 ± 7,44224,1 ± 5,738,1 ± 0,07
„Goda“A35,2 ± 1,21170,4 ± 6,19210,7 ± 4,918,6 ± 0,08
„VB Rasa“V24,6 ± 0,74198,8 ± 8,60236,6 ± 7,827,0 ± 0,04
„VB Aista“Lv28,4 ± 0,84203,6 ± 9,75247,3 ± 8,407,2 ± 0,05
R05-0,8616,0687,5480,143
 

Veislė „Goda“ („Ausonia“ x „Franzi“) yra ankstyva. Keras išsiskleidęs, stambus, lapai stambūs, matinio blizgesio, ryškiomis gyslomis. Žydi trumpai, negausiai. Žiedų spalva balta. Gumbai vidutinio dydžio, ovaliai apvalūs, šviesiai gelsvos spalvos, sekliomis akutėmis, minkštimas gelsvas, gero skonio. Pjaustant, verdant ir gaminant pusfabrikačius, netamsėja ir nekeičia spalvos. Krakmolingumas 16–17 %. Veislė atspari vėžiui, bulviniams nematodams, neimli virusams. Gumbai atsparūs fitoftorai. Labai gerai laikosi žiemą. Auga visose dirvose. Veislė atspari sausroms. Veislės paskirtis – ankstyvosios stalo bulvės. Dėl didelio atsparumo ligoms ir geros prekinės išvaizdos tinka ekologiniam ūkiams.

Bulvių veislė „VB Rasa“ („Cardinal“ x „Viola“) yra vėlyva. Jos kerai – vidutinio aukščio, glausti, mažai pažeidžiami, taikant augalų priežiūros ir apsaugos priemones. Stiebai stori, labai pigmentuoti. Žydi gausiai, raudonai violetiniais žiedais, uogų mezgimas vidutinis, priklausomai nuo vegetacijos periodo meteorologinių sąlygų. Gumbai ovalūs, akutės vidutinio gylio, gumbo odelė raudona, minkštimas geltonas. Veislė yra atspari vėžiui, bulviniams nematodams, paprastosioms rauplėms, neimli grybinėms ir virusų sukeliamoms ligoms. Gerai laikosi žiemą, atspari sausroms. Veislės paskirtis – vėlyvos stalo bulvės, skanios ir krakmolingos (19 %), tinkamos auginti ekologiniuose ūkiuose.

 

Veislė „VB Aista“ (nr. 263 x nr. 476-9) yra labai vėlyva. Keras status. Stiebai nestori, šakoti, tamsiai žali, išauga aukšti. Lapai ryškiai žali, gausūs. Žiedai balti, vidutinio dydžio, žydi gausiai ir ilgai. Mezga uogas. Gumbai stambūs, balti, plokščiai apvalūs, su sekliomis akutėmis. Minkštimas baltas. Lupena tvirta, šiurkšti. Prekinių gumbų būna apie 90 %. Krakmolingumas siekia 21 %. Bulvės gero skonio. Išvirtos nejuoduoja, gerai suverda. Veislė atspari vėžiui, nematodams ir fitoftorai. Nebijo daužymo, gerai laikosi žiemą. Auga visose dirvose. Veislės paskirtis – stalo bulvės. Dėl didelio krakmolingumo gali būti specialiai auginama krakmolo gamybai. Ypač gerai tinka ekologiniams ūkiams, nes labai atspari fitoftorai.

Kylant Lietuvos ekonomikai, kuriantis naujoms bulvių perdirbimo linijoms, vystantis sėklinių, maistinių ir bulvių perdirbtų produktų eksportui, didėja geros kokybės bulvių sėklos poreikis. Bulvių sėklininkystės pagrindas – aukštos reprodukcijos geros kokybės ir sveika bulvių sėkla. Išauginti absoliučiai tipingos veislės, tobulos formos gumbus, nepažeistus virusinių, grybinių ir bakterinių ligų sukėlėjų, galima tik atliekant geriausių klonų atranką, taikant meristeminių audinių dauginimo biotechnologiją, užtikrinant tobulą aukščiausių bulvių sėklininkystės grandžių pasėlių priežiūrą.

 

Bulvių sėklininkystės plėtros problemos

Lietuvoje sertifikuota sėkla apsodinama vos 2,2 % bulvių pasėlių. Aprobuojamų bulvių pasėlių plotai nėra pastovūs (3 lentelė).

3 lentelė. Aprobuoti sėklinių bulvių pasėliai
MetaiAprobuotų pasėlių plotas ha
2005147
2006179
2007278
2008320
2009228

Lietuvoje vystant bulvių sėklininkystę ir siekiant padidinti jos apimtis, sėklinių bulvių pasėlius reikėtų išplėsti bent 15–20 kartų. Tuomet kiekvienais metais ketvirtadalį šalyje auginamų bulvių ploto būtų galimybė užsodinti sertifikuota sėkla. Į šią veiklą turėtų būti įtraukta ne daugiau dešimt privačių ūkininkų, panaudojami jų geriausių žemių plotai, techninės galimybės, išnaudojama jų strateginė padėtis virusų pernešėjų, karantininių ligų ir kitų infekcijų atsiradimo galimybių sumažinimui bei likvidavimui. Sėkliniai ūkiai pranašesni už prekinius: nors išlaidos didesnės, tačiau pajamų ir pelno gaunama daugiau. Sėklininkystės ūkių pelningumas beveik ketvirtadaliu viršija prekinių ūkių pelningumą (4 lentelė).

 
4 lentelė. Sėklinių ir prekinių bulvių auginimo ekonominis efektyvumas ŽŪMPRIS.
RodikliaiPrekinis ūkisSėklininkystės ūkis
Vidutinis paruoštos sėklos kiekis, Lt ha−12415
Vidutinė realizacijos kaina, Lt ha−1 (2005 m.)4002.000
Pajamos iš derliaus realizacijos, Lt ha−19.60030.000
Tiesioginė išmoka už pasėlius, Lt ha−1140214
Pajamos ir tiesioginės išmokos, Lt ha−19.74030.214
Išlaidos iš viso, Lt ha−1 (neskaičiuojant ūkininko darbo sąnaudų), iš jų:4.2597.578
kintamos išlaidos​
3.1774.547
pastovios išlaidos​
1.0823.031
Pelnas, Lt ha−15.48122.636
Pelningumas, proc.5675

2009 m. Lietuvoje buvo 9 sėklinių bulvių augintojai. Vidutinis plotas yra apie 25 ha. Stambiausias ir moderniausias šio verslo atstovas – Petro Vasiliausko ūkis. Sėklinės bulvės čia auginamos 160 ha plote. Dar būtų 4–5 tokio dydžio bulvių sėklininkystės ūkiai, ir būtų paruoštas Lietuvai reikiamas sertifikuotos sėklos kiekis. Tai leistų visiškai patenkinti šalyje didėjantį kokybiškų maistinių bulvių poreikį. Tačiau sėklinių bulvių augintojai susiduria su kliūtimis, kurias įveikti ne jų jėgoms: jas pašalinti galima keičiant įstatymus, norminius aktus.

Daug nuostolių bulvių augintojai patiria dėl virusinių ligų, kurių paplitimą lemia virusų kiekis sėkloje, virusų patekimas iš aplinkinių apkrėstų pasėlių (kai kaimynystėje ūkininkaujantys sodina tolimų atsėlių nesertifikuotą sėklą, neprižiūri pasėlių).

 

Šioje situacijoje sėklinių bulvių augintojai turi vieną išeitį – įteisinti sėklinių bulvių pasėlių apsaugos zonas. Nesant jokių apsaugos zonų, sėklininkystės ūkiai nesugebės padauginti virusais neapkrėstos aukštų reprodukcijų bulvių sėklos.

Gyvybiškai būtina įteisinti apsaugos teritorijas bei vykdyti griežtą fitosanitarinę kontrolę. Jose ūkininkaujantys asmenys privalėtų trejus metus naudoti ir sodinti tik sertifikuotą žemiausios (B) kategorijos sėklą, dar trejus metus jiems būtų leidžiama sodinti tik A kategorijos sėklą.

Ūkininkaujantiems apsaugos zonose turėtų būti numatytos kompensacijos ar lengvatos sertifikuotai sėklai įsigyti ir kartu padidinta fitosanitarinė priežiūra.

Ekonominiai skaičiavimai rodo, kad prekinio bulvininkystės ūkio, naudojančio nesertifikuotą sėklą, pelningumas dvigubai didesnis nei naudojančio sertifikuotą sėklą ir sudaro 42 %. Sertifikuotą sėklą naudojantys ūkiai tokio pelningumo galėtų tikėtis tuo atveju, jei sėkla kainuotų ne brangiau kaip 1 200 Lt t–1, todėl būtina ieškoti būdų sertifikuotai sėklai atpiginti. Manome, jog yra teisingai pasielgta naudojimui gražinant sertifikuotą antros reprodukcijos (B) bulvių sėklos kategoriją. Šiandieninio sunkmečio metu, žvelgiant į ateitį, tam, kad dar labiau nepablogėtų bendras fitosanitarinis fonas, žemiausios kategorijos (A ir B) sėklines bulves reikėtų sertifikuoti pagal laukų aprobavimo rezultatus. A kategorijos sėklinių bulvių gumbai galėtų būti toliau dauginami, jei atitinka E3 kategorijai keliamus reikalavimus, ir sertifikuojami kaip sėklinė medžiaga (B kategorijai). Šiai kategorijai galėtų būti priskirtos sėklinės bulvės, kurios neatitinka Europos Sąjungos A kategorijai keliamų reikalavimų. Jei B kategorija būtų dauginama iš jau vienus metus padaugintos A kategorijos, jos rinkos kaina būtų 15–20 % mažesnė nei A kategorijos sėklos.

 

Sėklinių bulvių kokybę sąlygojantys veiksniai:

  • pagrindinių virusinių ligų paplitimas,
  • infekcijų rizika auginamame plote,
  • infekcijos rizika iš aplinkinių plotų, regionų,
  • kitų žemės savininkų, ūkininkų intensyvi veikla aplinkiniuose plotuose,
  • derliaus ankstumas ir jo vystymosi vienodumo laipsnis-meteorologinės sąlygos,
  • antrojo augimo, rizoktonijos, rauplių paplitimas, pažeidimų, sužalojimų nuo sausros, krušos, pašalimų nakties metu, vabzdžių iš pasėlių pakraščių ir pamiškių rizika.

Išvados

1. Lietuviškos bulvių veislės „VB Venta“, „VB Rasa“, „VB Liepa“, „Goda“ ir „VB Aista“ sukurtos LŽI Vokės filiale, atliekant atsparių vėžiui ir bulviniams nematodams bulvių selekciją.

2. Visos lietuviškos bulvių veislės yra pritaikytos Lietuvos klimato sąlygoms, silpnai pažeidžiamos labiausiai paplitusių ligų – juodosios kojelės, virusinių ligų, paprastųjų rauplių, rizoktonijos. Bulvienojai yra vidutiniškai atsparūs, o gumbai atsparūs bulvių marui.

3. Lietuvos žemės ūkis yra pajėgus auginti pakankamai reikiamos kokybės sėklinių bulvių, tačiau sėklinės bulvės, ypač aukštų kategorijų, turi būti auginamos karantino sąlygomis, taikant padidinto saugumo priemones.

 

Literatūra

  • Asakavičiūtė, Rita; Almantas Ražukas, Juozas Jundulas, “New Potato Varieties Research in Lithuania,” Agronomijas vēstis (Latvian Journal of Agronomy), 2008, no. 11, pp. 18–21.
  • Asakavičiūtė, Rita; Almantas Ražukas, Juozas Jundulas, “Susceptibility of New Potato Varieties to the Potato Late Blight Oomycete Phtophthora infestans (Mont.) de Bary in Lithuania,” Agrociencia, 2009, vol. 43, no. 6, pp. 625–633.
  • Buivydaitė, Vanda; Mečislovas Vaicys, Juozas Juodis, Algirdas Motuzas, „Pagrindinės Lietuvos dirvožemių grupės“ / Lietuvos dirvožemių klasifikacija, Vilnius: PĮ „Lietuvos mokslas“, 2001, p. 36–55.
  • Hack, Helmuth; H. Gali, T. Klemke, Renate Klose, Uwe Meier, Reinhold Stauß, A. Witzenberger, „Phänologische Entwicklungsstadien der Kartoffel (Solanum tuberosum L.). Codierung und Beschreibung nach der erweiterten BBCH-Skala mit Abbildungen“, Nachrichtenblatt des Deutschen Pflanzenschutzdienstes, 1993, Bd. 45, Nr. 1, S. 11–19.
  • Magyla, Algimantas; Algimantas Endriukaitis, Vytautas Žemaitis, Juozas Kaunas, Ona Simanavičienė, Kęstutis Rainys, Elvyra Jovaišienė, Modestas Vizgirda, Svarbesniųjų pasėlių išdėstymas Lietuvoje ir jų koncentracijos arealai, Akademija (Kėdainių raj.): Lietuvos žemdirbystės institutas, 2001.
  • Ražukas, Almantas, „Meristeminės sėklininkystės taikymo ypatumai įvairaus ankstyvumo bulvių veislėms“, Žemės ūkio mokslai, 1994, nr. 3, p. 59–62.
  • Ražukas, Almantas, Bulvės: biologija, selekcija, sėklininkystė, Akademija (Kedainių r.): Lietuvos žemdirbystės institutas, 2003.
  • Rubio-Covarrubias, Oswaldo A.; David S. Douches, Ray Hammerschmidt, A. daRocha, W. W. Kirk, “Effect of Temperature and Photoperiod on Symptoms Associated with Resistance to Phytophthora infestans After Leaf Penetration in Susceptible and Resistant Potato Cultivars,” Amererican Journal of Potato Research, 2005, vol. 82, no. 2, pp. 139–146.
  • Schepers, Huub T. A. M., “The Development and Control of Phytophthora infestans in Europe in 1999,” PAV–Special Report, 2000, vol. 6, pp. 10–18.
  • Tarakanovas, Pavelas, „Biologinių bandymų duomenų transformavimas taikant kompiuterinę programą Anova“, Žemdirbystė–Agriculture, 2002, t. 77, nr. 1, p. 170–180.
  • Valskytė, Alma; Kęstutis Tamošiūnas, Janina Gošovskienė, Gintautas Cesevičius, “Monitoring of Early Attacks of Late Blight in Lithuania,” Agronomy Research, 2003, vol. 1, pp. 105–111.
 

The Prospects of Breeding Lithuanian Potato Varieties in Lithuania

  • Bibliographic Description: Rita Asakavičiūtė, Juozas Jundulas, Almantas Ražukas, „Lietuviškos selekcijos bulvių veislių auginimo perspektyvos Lietuvoje“, @eitis (lt), 2018, t. 1 092, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Rita Asakavičiūtė, Juozas Jundulas, Almantas Ražukas, „Lietuviškos selekcijos bulvių veislių auginimo perspektyvos Lietuvoje“, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2010, nr. 3(19), p. 159–164, ISSN 1648-9098.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filialas.
Summary: Potato breeding and seed production in Lithuania is carried out at the Vokė Branch of the Lithuanian Institute of Agriculture. It was started in 1958. The key objective was to select the varieties immune to wart disease, cyst nematodes, with high resistance to other diseases, with excellent agronomic and cooking qualities, suitable for the processing industry. As the result of breeding work five new varieties were produced: ‘VB Venta,’ ‘VB Rasa,’ VB Liepa,’ ‘Goda’ and ‘VB Aista.’ They all are immune to the worst potato disease – wart (Synchytrium endobioticum Schilb.). Most of them resistant to a local pathotype of nematodes (Globodera rostochiensis Woll.). Other advantages such as good yield, excellent cooking qualities, good taste or attractive shape were the main items in producing Lithuanian potato varieties as well. Lithuanian agriculture is able to produce enough seed potatoes to the required quality. Seed potatoes, especially in our first class, mus be grown under quarantine conditions, with increased security measures. Potato seed production from meristem tissue at biotechnological laboratory is carried out in the Vokė branch of Lithuanian Institute of Agriculture. It is the center for potato seed production in Lithuania.

Keywords: Lithuanian potato variety, selection, seed, cost-effective.