Straipsnis „Vietos dvasia“ Christiano Norberg-Schulzo architektūros fenomenologijoje

  • Bibliografinis aprašas: Almantas Samalavičius, „Vietos dvasia“ Christiano Norberg-Schulzo architektūros fenomenologijoje“, @eitis (lt), 2016, t. 442, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Almantas Samalavičius, „Vietos dvasia“ Christiano Norberg-Schulzo architektūros fenomenologijoje“, Logos, 2012, nr. 71, p. 119–126, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

Santrauka. Pastaraisiais dešimtmečiais urbanistikos teorijoje ir urbanistikos diskurse būta daugelio bandymų iš naujo peržvelgti ir apmąstyti tam tikras sampratas, kurios buvo marginalizuotos ar netgi išstumtos iš akademinių tyrimų lauko dėl scientistinės ideologijos iškilimo. Vietos dvasios, žinomos kaip genius loci, koncepcija nuo pat senovės Romos laikų yra viena esmingesnių kategorijų, kuri urbanistiniame planavime ir jo teoriniuose apmąstymuose buvo prarasta ir vėl sugrąžinta į akademinės minties apyvartą. Architektūros istorikas ir teoretikas Christianas Norberg-Schulzas padarė didžiausią įnašą į šios senosios lotyniškos vietos dvasios koncepto atgaivinimą urbanistikoje ir aplinkosaugos studijose. Straipsnyje susitelkiama prie Norberg-Schulzo indėlio į akademinių tyrimų, susijusių su vietos dvasios problematika, atgaivinimą, pasitelkus architektūros ir vietos fenomenologijos teorinę prieigą. Straipsnio autorius teigia, kad genius loci, arba „vietos dvasios“, koncepcija tebėra naudingas intelektualinis instrumentas plėtojant šiuolaikinio urbanizmo diskursą tam, kad materialūs ir nematerialūs elementai, lemiantys tikrąjį urbanistinės vietos pobūdį, būtų adekvačiai vertinami urbanistiniuose tyrimuose. Ankstyvuoju savo kūrybos tarpsniu buvęs ištikimas moderniosios urbanistikos ideologų (Le Corbusier, S. Giediono ir kt.) skelbtiems postulatams apie erdvės abstraktumą ir beribį atvirumą kaitai, vėlesniuose veikaluose Norberg-Schulzas iš esmės pakeitė savo požiūrį, išryškindamas simbiotinį žmogaus ir jo kuriamos urbanistinės aplinkos santykį susigrąžinant ir atsižvelgiant į archajinę genius loci idėją miestokūroje. Jo teoriškai pagrįsta „vietos dvasios“, arba genius loci, koncepcija gali būti naudinga plečiant urbanistikos diskursą šiuolaikinėje Lietuvoje, išgyvenančioje įvairias miesto plėtros problemas.

Pagrindiniai žodžiai: vietos dvasia, genius loci, Christian Norberg-Schulz, architektūros fenomenologija, urbanistika.

 
Pastaruoju metu į urbanistikos teoriją ir urbanistinį diskursą platesne prasme grįžta kai kurios gamtos ir kultūros reiškinių sampratos, kurios moderniosios scientistinės pasaulėjautos suklestėjimo laikotarpiu buvo išstumtos į akademinių tyrimų paribius ar netgi užribį. Viena jų, įsitvirtinusi ir įgyjanti vis didesnę reikšmę architektūros bei urbanistikos tyrimų lauke, yra „vietos dvasios“, arba lotyniškoji genius loci, sąvoka. 2008 m. rugsėjo 29–spalio 4 dienomis Kvebeke, Kanadoje, vykusi pasaulinė ICOMOS asamblėja paskelbė deklaraciją, įteisinančią „vietos dvasios“ svarbą išsaugant natūralaus gamtovaizdžio ir žmogaus sukurto miestovaizdžio dermę. Joje, tarp kitų dalykų, teigiama, kad „vietos dvasią“ sudaro materialūs, t. y. vietos, statiniai, kraštovaizdis ir kt., taip pat nematerialūs elementai (atmintys, naratyvai, rašytiniai dokumentai ir kt.), kurie, pasak deklaracijos autorių, „reikšmingai prisideda kurdami vietą ir suteikdami jai dvasią“ International Council on Monuments and Sites, “Québec Declaration on the Preservation of the Spirit of Place.” . Tad šios deklaracijos tikslas – paakinti vyriausybes, nacionalines aplinkosaugos ir paveldosaugos institucijas ir bendruomenes skirti deramą reikšmę „vietos dvasios“ išsaugojimui gamtiniuose bei urbanistiniuose dariniuose. Dar anksčiau „vietos dvasios“ problematika buvo programiškai reflektuojama aplinkosaugos sąjūdžiuose. Antai 1988–1993 m. laikotarpiu penkis šiai temai skirtus simpoziumus Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Japonijoje surengė aplinkosaugos psichologai Jamesas Swanas ir Roberta Swan. Juose dalyvavo per 350 pranešėjų: mokslininkai, kraštovaizdžio architektai, dizaineriai ir kt. profesijų specialistai. Šių itin gausią dalyvių ir klausytojų auditoriją sutraukusių renginių pagrindu buvo parengtos dvi plačiai nuskambėjusios ir nemenką įtaką padariusios knygos Žr. James Swan, Roberta Swan, The Power of Place, 1991; James Swan, Roberta Swan (eds.), Dialogue with the Living Earth, 1996. . Įvairūs vietos dvasios aspektai yra gvildenami ir šiuolaikinėje urbanistikos teorijoje, o tokį naują tyrimų rakursą atspindi ir nemažai dėmesio sulaukusi Dolores Hayden monografija, kurioje dar kitais rakursais plėtojama vietos dvasios problematika Žr. Dolores Hayden, The Power of Place: Urban Landscapes as Public History, 1995. .
 

Kita vertus, tenka pažymėti, kad vietos dvasios, arba genius loci, samprata nėra moderniosios vaizduotės kūrinys; ji turi senas šaknis ir siekia romėnų religiją bei mitologiją. Romėnų religinėje vaizduotėje vietos dvasia buvo išreiškiama kaip žmogaus figūra, laikanti gausybės ragą, lėkštės formos ritualinį indą bei gyvatę. Jos, kaip ir dievų valios, buvo paisoma atliekant religinius miesto vietos parinkimo ir jo įkūrimo ritualus Žr. Joseph Rykwert, The Idea of a Town, 1988. . Nors žlugus Romos imperijai vietos dvasios respektavimas nebeteko buvusios reikšmės, ši archajinė koncepcija nebuvo visiškai pamiršta; ji darė tam tikrą įtaką kai kurioms Vakarų kultūroms. Anglų literatūrinėje vaizduotėje, kaip galima spręsti iš XVIII a. poeto Alexanderio Pope‘o eilėraščio, ši tradicija buvo gerai žinoma ir sėkmingai plėtojama. Savo eilėraštyje Pope’as rašė: „Consult the genius of place in all; That tells the waters or to rise or fall“ (vert.: visais atvejais paisyk vietos dvasios, kuri priverčia vandens šaltinius atsirasti ir išnykti) Cit. pagal Saskia Irene de Wit, “Articulating the Site: The Reflection of Garden as a Condensation of Genius Loci,” 2011. . XX a. genius loci sąvoka buvo minima ir aptariama vieno ryškiausių britų architektūros istorikų Nicolaus‘o Pevsnerio veikale Žr. Nicolaus Pevsner, The Englishness of English Art, p. 181. , tačiau išsamiausio ir labiausiai konceptualizuoto tyrimo ji sulaukė Christiano Norberg-Schulzo išplėtotoje architektūros ir vietos fenomenologijos koncepcijoje Žr. Christian Norberg-Schulz, Genius Loci: Towards a Phenomenology of Architecture, 1980; Architecture: Presence, Language, Place, 2000. . Šios teorinės prieigos ir jos pagrindu sukurtos koncepcijos reikšmei urbanistinių studijų ir urbanistinės minties raidai bei joje slypinčio intelektualinio potencialo išryškinimui ir yra skirti toliau pateikiami svarstymai.

 

Architektūros fenomenologija kaip intelektualinio tyrimo įrankis

Programiniame straipsnyje „Vietos reiškinys“, kuriame buvo pateiktos pagrindinės tezės, vėliau išplėtotos ir kritiškai reflektuotos keliuose didesnės apimties monografiniuose autoriaus veikaluose, Christianas Norberg-Schulzas, pažymėjęs, kad vieta negali būti laikoma kuo nors kitu, nei neatsiejama egzistencinio patyrimo dalimi, iškėlė klausimą, kas turima galvoje kalbant apie vietą, ir atsakė į tą klausimą šitaip:

Akivaizdu, kad turime galvoje kažką daugiau nei abstraktų išsidėstymą. Turime galvoje totalumą, kurį sudaro konkretūs daiktai, turintys materialią substanciją, pavidalą, paviršių ir spalvą. Kartu sudėjus, šie dalykai determinuoja „aplinkos pobūdį“, kuris yra vietos esmė. Apskritai kalbant, vieta turi tokį pobūdį ar „atmosferą“. Tad vieta yra kokybinis „totalus“ reiškinys, kurio negalima redukuoti į kurią nors iš jo savybių, tokių kaip erdviniai santykiai, neišleidžiant iš akių jo tiesioginės prigimties. Christian Norberg-Schulz, “The Phenomenon of Place,” p. 126.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad fenomenologija, tapusi savita ir teisėta tyrimų sritimi, tyrinėjo įvairius pasaulio aspektus ontologijos, psichologijos, etikos ir netgi estetikos požiūriais, tačiau skyrė „palyginti mažai dėmesio kasdienei aplinkai. […] Todėl verkiant reikalinga architektūros fenomenologija“ Ten pat, p. 127. . Vėlesniuose 9 darbuose šią tezę apie architektūros fenomenologijos būtinybę Norberg-Schulzas pavertė įvairiapusiškai išplėtotu genius loci diskursu.

 

Aplinka šiame diskurse buvo interpretuojama kaip konkreti, savitą charakterį ir bruožus turinti vieta, kurioje kažkas vyksta. Kitaip tariant, įvietinimas buvo suvoktas kaip kažkas skirtinga nuo paprasčiausios daiktų lokalizacijos, o vietos suvokimas siejamas su ištisu kompleksu juslėmis patiriamų elementų, tokių kaip forma, spalva, faktūra ir kita. Tad Norberg-Schulzo darbuose buvo nubrėžta skirtis tarp abstrakčios, niekur nesančios ir tuo pačiu metu esančios erdvės bei konkrečios ir jutimais suvokiamos jos išraiškos tam tikroje vietoje, kurią galima atpažinti ir nusakyti, išskirti iš kitų vietų remiantis tam tikromis tik jai vienai būdingomis savybėmis. Galima teigti, kad plėtojant genius loci, arba vietos dvasios, diskursą, išryškėjo du esminiai šio reiškinio sandai: pirma, natūralios gamtos suformuota aplinka, ir antra, dirbtinė aplinka, sukurta žmogaus atsižvelgiant į gamtinio formanto sandarą arba ją ignoruojant, t. y. atimant iš vietos esmines, nepakartojamas jos savybes. Kaip Norberg-Schulzas aiškino savo vėlyviausiame veikale, būtent

fenomenologija, o ne teorija yra tas kelias, kuris turi tikslą pateikti prieigas prie struktūros ir jų prasmes gyvybės pasaulyje. Tad fenomenologija nesiekia pakeisti gamtos mokslų, o veikiau mėgina pakeisti santykius ir visą principų korpusą, kurį išreiškia mokslas. Ir kadangi fenomenologija teikia kokybinį pasaulio supratimą, kuriame vyksta kasdienis gyvenimas, ji praturtina mokslą reikšmių interpretacijų pasirinkimo galimybėmis. Christian Norberg-Schulz. Architecture: Presence, Language, Place, p. 21.
 

Norvegų architektas ir teoretikas Christianas Norberg-Schulzas, kurį laiką buvęs ir intelektualiai brendęs vyresnių moderniosios architektūros adeptų ideologijos (Le Corbusier, Sigfriedo Giediono) aplinkoje, vėliau padarė ryžtingą posūkį architektūros ir urbanistikos sąveikų su gamtine aplinka link, bet nenutraukdamas saitų su savo mokytojų intelektualiniu palikimu, kuriame įžvelgė moderniosios ideologijos neužgožtų mąstymo daigų potencialą. Tad nenuostabu, kad daugelyje vėlesnių veikalų Norberg-Schulzas su didžiule pagarba mini šiuos bei kitus kontroversiškus architektūros ir urbanistikos ideologus, padėjusius pagrindus moderniojo architektūros sąjūdžio plėtrai Vakarų kultūroje, vis dėlto akivaizdžiai toldamas nuo jų plėtotų urbanistikos sampratų. Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad kai kurie vietos prasmes ir reikšmes urbanistiniame mąstyme ir veikloje neigusio Le Corbusier projektai (pavyzdžiui, jo garsioji Rošano koplyčia) rodo, kad architekto kūrėjo įžvalga akivaizdžiai kirtosi su šio moderniosios urbanistikos kūrėjo teorine-ideologine programa, kuriai netrūko destruktyvių nesiskaitymo su gamta ir aplinka imperatyvų. Gilus susidomėjimas kasdienybės fenomenologija veikiausiai ir buvo toji priežastis, paskatinusi norvegų teoretiką ieškoti kitų architektūros ir urbanistikos įprasminimo formų nei tos, kurias propagavo Le Corbusier ir jo įkvėptas CIAM’o (moderniosios architektūros kūrėjų) sąjūdis. Šitai patvirtina ir pastaba, išsakyta fundamentaliame veikale Genius Loci. Pasak Norberg-Schulzo, „modernieji architektai apskritai paliko nuošalyje egzistencinę dimensiją, nors kai kurie iš jų spontaniškai pripažino jos reikšmę“ Christian Norberg-Schulz, Genius Loci: Towards a Phenomenology of Architecture, p. 6. . Jis pažymėjo, kad vietos negalima suvokti vien remiantis neva objektyviomis „mokslinėmis“ kategorijomis, kadangi jose nesutelpa visos galimos šio reiškinio reikšmės ir prasmės, kurių pažinimui būtina pasitelkti platesnį, žmogaus ir pasaulio egzistenciją apimantį požiūrį, o jį, Norberg-Schulzo įsitikinimu, ir siūlo fenomenologinės žiūros taškas.

 

Genius loci charakteristika

Vietos keičiasi, jos niekada nebūna statiškos būsenos:

Vietos struktūra nėra fiksuota, amžina. Paprastai vietos keičiasi, neretai sparčiai. Vis dėlto tai nereiškia, kad genius loci pasikeičia ar yra prarandamas […]. Apsaugoti ir išsaugoti genius loci reiškia konkretizuoti jo buvimą vis naujesniuose istoriniuose kontekstuose. Taip pat galime tarti, kad vietos istorija turėtų būti jos savirealizacija. Ten pat, p. 18.

Kiek anksčiau nei kiti modernieji urbanistai, mąstę „puikaus naujo pasaulio“ arba beribės, nuolatinės pažangos kategorijomis, todėl neteikę deramos reikšmės gamtinės ir dirbtinės aplinkos drastiškiems pokyčiams, Norberg-Schulzas atkreipė dėmesį, kad modernioji sąmonė ilgą laiką ignoravo žmogaus ir jo sukurtų technologijų daromą žalą aplinkai. Pasak jo,

modernusis žmogus ilgai tikėjo, kad mokslas ir technologija išlaisvino jį iš priklausomybės nuo vietos. Šis tikėjimas pasirodė esąs iliuzija; tarša ir aplinkosauginis chaosas staiga pasirodė esantys šiurpi Nemezidė [antikinė keršto deivė, – A.S.] tad vietos problema vėl susigrąžino būtąją svarbą. Ten pat, p. 18–19.
 

Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad klasikinėje, t. y. antikinėje, Vakarų kultūroje buvo suvokiamas vietos unikalumas, individualumas ir išskirtinumas – tiek graikams, tiek vėliau romėnams vieta nebuvo toji jokiomis savybėmis nepasižyminti abstrakti erdvė, kaip ji buvo imta suvokti moderniojoje epochoje, kai mokslo ir technologijų raida įdiegė mintį, kad žmogus yra visagalis gamtos valdovas, galintis keisti jos pavidalus nesiskaitydamas su jos prigimtimi. Antikos žmogus, pasak Norberg-Schulzo, puikiausiai suvokė neišvengiamą gamtos ir žmogaus pusiausvyrą, simbiotinių jų tarpusavio santykių būtinybę: Antikos žmogus gyveno kraštovaizdyje

įsitaisydamas gamtoje kaip lygus partneris. Jis yra ten, kur yra, ir jis žvelgia į gamtą kaip į lygiavertį „partnerį“. Ten pat, p. 46.

Christianui Norberg-Schulzui, priešingai nei modernizmo dogmomis persiėmusiems jo amžininkams, buvo svarbi erdvės ir vietos skirtis, kurią vėliau išryškino ir daugelis kitų XX a. architektūros ir urbanistikos teoretikų bei architektūros kūrėjų Išsamesnį šios skirties aptarimą žr. Almantas Samalavičius, „Miestas: erdvė ar vieta?“, p. 18—21. . Aptardamas genius loci įtakos urbanistinei struktūrai ypatumus, Norberg-Schulzas pažymėjo, kad

su miestais dera elgtis kaip su individualiomis vietomis, užuot laikius juos abstrakčiomis erdvėmis, kur laisvai žaidžia „aklos“ ekonominės ir politinės galios. Gerbti genius loci nereiškia kopijuoti visus jo modelius. Tai reiškia determinuoti vietos ypatumą ir interpretuoti jį naujais būdais. Christian Norberg-Schulz, Genius Loci: Towards a Phenomenology of Architecture, p. 182.

Ši pastaba liudija, kad „vietos dvasios“ problema nebuvo traktuojama nei statiškai, nei mechaniškai, kaip kažkokia nekintanti konkrečios vietovės savybė, o veikiau kaip komponentas, nusakantis ir apibrėžiantis būsimos kaitos potencialą, su kuria tiek architektui, tiek urbanistui ir miestų planuotojui privalu skaitytis.

 

Genius loci, arba vietos dvasią, jis interpretavo anaiptol ne pozityvistinėmis kategorijomis, kurioms besąlygišką ištikimybę jaučia daugelis šiuolaikinių urbanistų. Fenomenologinė žiūra leido jam įvertinti ir tuos komponentus, kurių deramai neįvertino sekuliari modernioji sąmonė. Prasmės, kaip ir žmogaus egzistencijos, klausimai negali būti įsprausti į pozityvistinio mąstymo narvelį, tad, vertinant miesto sandarą, dera žvelgti plačiau – atsižvelgti į kultūros formose įkūnytą praeities epochų išmintį. Miestas nėra vien fizinis darinys, nepriklausantis nuo vietos ar laiko. Jo įkūrimas senosiose kultūrose buvo susijęs su archajinėmis religinėmis/metafizinėmis tradicijomis, kurias savo monografijoje aptarė Josephas Rykwertas Žr. Joseph Rykwert, The Idea of a Town, 1988. . Norberg-Schulzas įžvalgiai nurodė:

Tais atvejais, kai miestas mus tenkina dėl jo aiškaus pobūdžio, paprastai didžiuma jo statinių yra susieti su žeme ir dangumi tuo pačiu būdu; atrodo, jie tarsi išreiškia bendro gyvenimo formą, gyvenimo žemėje bendrumą. Tad jie sudaro genius loci, kuris leidžia žmonėms su juo susitapatinti. Christian Norberg-Schulz, Genius Loci: Towards a Phenomenology of Architecture, p. 65.

Kalbėdamas apie „susitapatinimą“, tyrinėtojas turėjo galvoje ne vien psichologinį aspektą – vietos dvasios reiškinį suvokdamas kaip senosiose kultūrose egzistavusį mąstymo ir tikrovės suvokimo būdą, jis akivaizdžiai darė nuorodą į metafizinę dimensiją, t. y. tokią, kurią įkūnija simbolizmo tradicija. Neatsitiktinai Norberg-Schulzo koncepcijoje nebuvo apsieita be nuorodų į moderniosios religijotyros koncepcijas, pirmučiausia į Mircea Eliade‘s šventumo ir profaniškumo (pasaulietiškumo) sampratą. Eliade nurodė, kad metafizinėse tradicijoje reikalaujama, jog pasaulis, kuriame gyvenama, „privalo būti įkurtas“, todėl fiksuoto taško, t. y. centro, atradimas laikomas pasaulio kūrimo ekvivalentu Žr. Mircea Eliade, The Sacred and the Profane: The Nature of Religion, p. 22. . Pasak Eliade‘s, „Šventos erdvės atradimas leidžia surasti fiksuotą tašką ir jo pagrindu įgyti orientaciją vienodumo chaose, „įkurti pasaulį ir gyventi tikrąją šio žodžio prasme“ Ten pat, p. 23. .

 

Svarbus Norberg-Schulzo koncepcijos aspektas – genius loci išraiška konkrečių istorinių miestų sandaroje. Pristatydamas įvairius erdvės organizavimo būdus miestokūroje, jis aptarė keletą itin iškalbingų atvejų. Nagrinėdamas Prahos miesto sandarą, jis nurodė, kad

erdvinė Prahos struktūra buvo apibrėžta jau viduramžių tarpsniu atsižvelgiant į gamtinę situaciją. Pirmučiausia ji sudaryta iš trijų dalių: tirštai apgyvendintos lygumos, virš jos ant kalno esančios pilies ir upės, skiriančios tarp jų esančius elementus […]. Istorijos tėkmėje šią esminę priešpriešą interpretavo ir praturtino vėlesnės kartos. Kalno vertikalumas ataidėjo miesto bokštuose ir iškilimuose, o miesto prisirišimą prie žemės atspindėjo pilies teritorijos plėtra horizonte. Christian Norberg-Schulz, Genius Loci: Towards a Phenomenology of Architecture, p. 85.

Pasak tyrinėtojo, erdvinės struktūros ypatumai (bei jų variacijos) visuomet priklausė nuo konkrečios kultūros ir istorinio laikotarpio. Prahos atveju tai buvo viduramžiams būdinga erdvinė struktūra, kuria siekta „integracijos ir dinamiškumo“ Ten pat, p. 94. . Be to, svarbu nepamiršti, kad ji priklausė nuo bendresnių to regiono gamtinio reljefo ypatumų. Visiškai kitokia erdvinė struktūra buvo būdinga kitų regionų ir kultūrų miestams. Kiekvienu atveju istorinių miestų sandara, jo teigimu, atspindėjo vietos dvasios pastovumą. Jis teigė, esą galima tvirtinti, jog „prasmės, sutelktos vietoje, ir sudaro jos genius loci Ten pat, p. 170. . Savo paskutiniame veikale, tarsi apibendrindamas ilgamečių svarstymų ir tyrimų rezultatus, Christianas Norberg-Schulzas pažymėjo, kad „tapatumas reiškia gyvenimą pasaulyje, kuris suvokia vietą ir bendruomenę, kuriojegyvenama“ Christian Norberg-Schulz, Genius Loci: Towards a Phenomenology of Architecture, p. 33. . Šis suvokimas leido jam teigti, kad „įgyvendinimas reiškia gyvybės pasaulio statymą, grindžiant jį vietos supratimu“ Ten pat, p. 91. .

 

Išvados

Christiano Norberg-Schulzo indėlis į architektūros suvokimą ir urbanistikos istoriją neapsiriboja tik „vietos dvasios“ fenomenologija. Tačiau būtent šis jo teorinių svarstymų aspektas daro jo tyrimus itin aktualius pastarojo meto miestų plėtros ir jos refleksijų kontekste. Norvegų architektūros istorikas ir teoretikas į mokslinių tyrimų apyvartą grąžino primirštą ir pozityvizmo išstumtą „vietos dvasios“, arba genius loci, kategoriją, kurią, pasitelkęs architektūros fenomenologiją, aktualizavo ne vien kaip fizinius artefaktus, bet ir metafizines prasmes ir reikšmes, kultūros ir religijos simbolius apimančių tyrimų lauką. Priešingai nei daugelis modernizmo dvasiai ištikimų „pažangių“ teoretikų, atmetusių neva „nemokslines“ kategorijas, Norberg-Schulzas praplėtė architektūros ir urbanistikos tyrimų intelektualinį instrumentarijų rekonstruodamas genius loci sampratą ir paversdamas ją analitinių interpretacinių gamtinės aplinkos ir ypač miesto struktūros ir pobūdžio tyrimo metodologija, tolima įprastoms pozityvistinės ideologijos dogmoms. Šis posūkis metafizinės prasmių ir reikšmių dimensijos link buvo sinchronizuotas su kitų miesto sandaros tyrinėtojų intelektualiniais interesais, praturtino urbanistinius tyrimus nauja ir perspektyvia teorinių įžvalgų atrama. Didėjantis dėmesys metafiziniams/archajiniams miesto genezės ir miestokūros aspektams bei idėjų istorijos potencialo panaudojimas urbanistikos problematikai aptarti Christiano Norberg-Schulzo išplėtotą teorinę genius loci koncepciją daro itin reikšmingą plečiant ir gilinant šiandieninių miesto tyrimų lauką. Neabejotina, kad pozityvizmo apnašų nusikračiusios jo teorinės įžvalgos gali būti naudingos ir prasmingos plėtojant miesto istorijos ir miesto kultūros diskursą šiandieninėje Lietuvoje, kuri vis dažniau ir aršiau susiduria su įvairiais miesto plėtros keliamais iššūkiais. Jo posūkį nuo modernistinių imperatyvių paveiktos miesto sampratos prie istorinio-metafizinio urbanistinių problemų suvokimo reikėtų interpretuoti ne kaip „retrogradišką“ ar „nostalgišką“ atsigręžimą į praeitį, bet kaip naujų perspektyvių analizės instrumentų ir trajektorijų ieškojimą, sutampantį su naujų metodologinių perspektyvų paieškomis šiandieniuose humanitariniuose ir sociologiniuose urbanistikos diskursuose.

 

Literatūra

  • Eliade, Mircea, The Sacred and the Profane: The Nature of Religion, New York: Harcourt, Brace and World, 1959.
  • Hayden, Dolores, The Power of Place: Urban Landscapes as Public History, Cambridge, Ma.: The MIT Press, 1995.
  • International Council on Monuments and Sites, “Québec Declaration on the Preservation of the Spirit of Place,” Québec, Canada, October 4th 2008 [žiūrėta 2012 m. kovo 4 d.].
  • Norberg-Schulz, Christian, “The Phenomenon of Place” (from Architectural Association Quarterly) (1976) | Michael Larice, Elisabeth MacDonald (eds.), The Urban Design Reader, London: Routledge, 2007.
  • Norberg-Schulz, Christian, Architecture: Presence, Language, Place, Milano: Skira, 2000.
  • Norberg-Schulz, Christian, Genius Loci: Towards a Phenomenology of Architecture, New York: Rizzoli, 1980.
  • Pevsner, Nicolaus, The Englishness of English Art, London: Peregrine Books, 1956.
  • Rykwert, Joseph, The Idea of a Town, Cambridge, Ma.: The MIT Press, 1988.
  • Samalavičius, Almantas, „Miestas: erdvė ar vieta?“, Urbanistika ir architektūra, t. 29, nr. 1 (priedas), 2005, p. 18–21.
  • Swan, James; Roberta Swan (eds.), Dialogue with the Living Earth, Wheaton, Ill: Quest Books, 1996.
  • Swan, James; Roberta Swan, The Power of Place, Wheaton, Ill: Quest Books, 1991.
  • Wit, Saskia Irene de, “Articulating the Site: The Reflection of Garden as a Condensation of Genius Loci,” Nordic: Journal of Architecture, No 1, Vol 1, autumn 2011.
 

“Spirit of Place” in the Christian Norberg-Schulz’ Phenomenology of Architecture

  • Bibliographic Description: Almantas Samalavičius, „Vietos dvasia“ Christiano Norberg-Schulzo architektūros fenomenologijoje“, @eitis (lt), 2016, t. 442, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Almantas Samalavičius, „Vietos dvasia“ Christiano Norberg-Schulzo architektūros fenomenologijoje“, Logos, 2012, nr. 71, p. 119–126, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

Summary. During recent decades there have been attempts in urban theory and urban discourse at large to revisit and reconsider a number of concepts that have been marginalized or even suspended because of the rise of scientist ideology in academic research. The concept of spirit of place, known since Roman era as genius loci, is one of the key categories that had been lost and regained in the history of urban planning and its theoretical reflections. Architectural historian and theorist Christian Norberg-Schulz has made the most significant contribution to the revival of this old Latin idea of spirit of place in urban and environmental studies. The article focuses on the impact of Norberg-Schulz in developing the interest in the spirit of place as an intellectual endeavor of his phenomenology of architecture and place. The author of the article notes that the concept of genius loci or „spirit of place“ remains a useful analytical tool in advancing the discourse on contemporary urbanism so that material and non-material elements that make the true character of urban place in contemporary urbanity can be adequately evaluated in urban research. Norberg-Schulz later reconsidered his attitude about modernist dogmas (as professed by Le Corbusier, Sigfried Giedion et al.) of the limitless capacity to transform spaces. He became a spokesman for the symbiotic relationship between the human being and the natural/urban space humans and reconsidered the archaic idea of genius loci as imperative for contemporary city-building. His theoretical insights might be of use in developing theoretical study of the development of urban structures in contemporary Lithuania.

Keywords: spirit of place, genius loci, Christian Norberg-Schulz, phenomenology of architecture, urbanism.