Radiniai

Heroes of National Culture: Imants Ziedonis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis Summary. The author compares the attitudes that three poets born in the 1930s – the Lithuanians Justinas Marcinkevičius and Marcelijus Martinaitis and the Latvian Imants Ziedonis – evinced in Soviet-era...

Literatūra Baltakis, Algimantas, Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščio, Vilnius: Tyto alba, 2008. Butkus, Vigmantas, „Imantas Zieduonis išėjo, prieš tai pasivaikščiojęs palei Lietuvą“, Šiauliuose ir ne tik: Vigmanto Butkaus tinklaraštis, 2013-04-07 [žiūrėta 2013 m. rugsėjo 4 d.]. Damianu, Liviu...

Kita vertus, ir nedidelis laiko atstumas leidžia aiškiai matyti, kad Marcinkevičius, Zieduonis, Martinaitis buvo poetai, kuriems tautos kategorija buvo organiška jų pasaulėvokos dalis, o jų kūryba buvo suvokiama kolektyviai, paveiki vos ne apeiginiu būdu, kaip apie Marcinkevičių yra teigęs...

O kas lėmė, kad deheroizacijos nepatyrė Zieduonis ir Martinaitis? Absoliutaus tikrumo, kad jie išvengė deheroizacijos, nėra. Reikia įvertinti tai, kad silpnesnis latvių tautos priešinimasis okupacijai ir rusinimui, matyt, buvo ta matrica, pagal kurią dvasiniam tautos lyderiui kelti reikalavimai...

Epilogas. Simbolinio kapitalo gavyba Grįždama prie poetų pelnyto skirtingo simbolinio kapitalo, sudedu tokius taškus: Justino Marcinkevičiaus puoselėta kultūrinio tautos tęstinumo, tapatumo ir išlikimo idėja buvo tik viena iš keleto svarbiųjų laisvos tautos egzistavimo sąlygų. Lietuvos...

Martinaičio Kukučio baladžių „įvaizdžių, metaforų užuominų visuma leidžia kalbėti ir apie politinį groteską, karnavališkai apverčiantį oficialias ideologines vertybes, demaskuojantį konkrečius totalitarinės valstybės bruožus“Rimantas Kmita, Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX...

Kad rašydamas apie tik Latvijoje augančias aukštąsias pupas primintų už jas svarbesnį tikėjimą gyvenimo stebuklingumu, o kalbėdamas apie įžūlų alksnį, įbridusį į kitų įdirbtą žemę, užmintų daugiau nei peizažasŠi Lietuvoje žinoma Zieduonio miniatiūra apie alksnį įdomi dėl ezopiško kitų įdirbton...

Atrodo, kad „politinį“ kursą, ko nereikia galvoti ir sakyti, kas nors turėjo išdėstyti ir Zieduoniui, kad atimtų jo sugebėjimą persikūnyti į gėlę, sriubą, kiaulių ėdalą, bet išlikti gyvastingu optimistu:

Paradokso centre dar sveika žmogaus sąmonė, kad tokia ir išliktų, atsisakė nebepatikimo betarpiško juslinio patyrimo; tokioje situacijoje vertės netenka savo nekvestionuojamo turinio (panašiai Zieduonio „Epifanijose“ raginama prasmingai gyvent dėl mirties – tokio įtikinėjimo logika nurodo plyšį...

Nepaklusnumo treneriai Kad ir kaip žiūrėtume, Marcinkevičiaus ir Zieduonio kaip kolektyvinio tapatumo reiškėjų vaidmenys lietuvių ir latvių kultūrose sovietmečiu buvo veik identiški. Marcinkevičius ragino prisidėti prie pilietiško kasdienio Tėvynės kūrimo visus, Zieduonis liepė Dziediet, ja esat...

Keletu metų vyresnės Zieduonio bendraamžės latvių poetės Vizmos Belševicos sūnus vertėjas Janis Elsbergas patvirtina, jog sovietmečiu susiklosčiusioje Zieduonio renomė artimas santykis ir lojalumas valdžiai buvo žymus: Tačiau latvių egzodo rašytojų ir kritikų vertinimai apie sovietmečiu kurtą...

Vertėjos, žurnalistės Ievos Lešinskos kalbinamas latvių vertėjas, poetas, buvęs politinis kalinys Knutas Skujeniekas pabrėžia išskirtinį valdžios palankumą Zieduoniui, kuris inertiškai tęsėsi iki pat Zieduonio gyvenimo pabaigos, ir netgi ne per didžiausią jo poezijos novatoriškumą:

Marcinkevičius tapo sankcionuojančia figūra, kuri galėjo raginti „nešti Tėvynę“Žr. Justinas Marcinkevičius, eilėraštis „Tėvynės nešimas“, p. 354. – steigti visuotinį rūpestį ir vėliau jį išpildyti. (Marcinkevičiaus eilėraštis „Laisvė“ tapo 1991-ųjų Sausio 13-osios himnu, o jis pats buvo ryški...

Taigi Marcinkevičiaus kaip viešo, valdžios palaikomo, o kartu ir didžiumai visuomenės atrodžiusio patikimo asmens recepciją lėmė unikalus sovietmečio publikos gebėjimas tenkintis kompromisiškai sulygta tiesos dalimi, o žvelgiant plačiau – pasirinkta prisitaikymo, kad išliktum, strategija...

Šioje vietoje derėtų viena išlyga. Kaip rodo pastaraisiais metais Justinui Marcinkevičiui skirtų monografijų ir straipsnių gausaPaminėsiu svarbiausius: Viktorija Daujotytė, Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus, 2012; Valentinas Sventickas, Apie Justiną Marcinkevičių, 2011; Guriniai...

Iš šių dienų perspektyvos matyti, kad 1930-ųjų karta santvarkos ir gyvensenos pasikeitimą išgyveno doros ir moralumo, t. y. etinių kategorijų, atžvilgiu. Tautos sąžine tituluotas Marcinkevičius vėlyvųjų retrospekcinių apmąstymų neparašė, o ankstesnėse jo autobiografijose tokių svarstymų negalime...

Ir, tęsdamas pasakojimą apie savo gyvenimą, priklausymo komunistų partijai faktorių mini kaip lemiamą lojalumo kriterijų, ironiška elipse dengdamas faktą, kad ne visi susitaikę su esama padėtimi rinkosi nuolankumą partijos tiesoms (užuomina į šiuo požiūriu atsparią savo paties ir artimų draugų...

Trisdešimtųjų kartai (Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis) politinis santvarkos virsmas tapo neatšaukiama realybe, kurioje reikėjo gyventi ir bijant (1970 m. buvo nužudytas Marcinkevičiaus klasės draugas ir bendrakursis gabus kalbininkas baltistas Jonas Kazlauskas)...

Pakaitinė terapija nudievintiesiems Tautą konsoliduojantis religingumas, vienas tradicijos ramsčių, viešai tegalėjo pasirodyti degradavusiu pavidalu – tik nuvokiant, kad yra aukštesnių jėgų, subtiliai veikiančių žmogaus būtį, bet konkrečiai nevaizduojamų. Diegta ateizacija labai nuskurdino ir...