Radiniai

An 18th-Century Lithuanian in 19th-Century Lithuanian Texts: The Rhetoric of Praise Summary. This article discusses the ways in which an 18th century poet appeared close to, and the ways in which he appeared distant from, the creators of an engaged 19th century discourse. A rhetorical analysis...

Literatūra Aleksandravičius, Egidijus, Giesmininko kelias, Vilnius, 2004. Aušra, 1883, nr. 7, 203–208. Aušra, 1884, nr. 7–8, 204. Basanavičius, Jonas, „Schleicheris apie lietuvius“, Aušra, 1885, nr. 2–3. Daukantas, Simonas, Raštai, t. 1, Vilnius, 1976. Gardes-Tamine, Joëlle, La rhétorique...

Tautiškieji Donelaičio kūrybos aspektai atrodo daug svarbesni už bet kokias konfesines skirtybes. Įžvelgiama jo drąsi laikysena, tautinių vertybių gynyba ir ieškoma tokių nuostatų tąsos jau kitame laike bei kitoje erdvėje. Įvairiose valstybėse gyvenantys lietuviai turi tą patį vienijantį...

Taigi Donelaičio „prūsiškumą“ etnolingvistinio tautiškumo kūrėjai ignoravo. Maironio tekstuose jis – tikras lietuvis: „… buvo lietuvis, ne prūsas – tą reikia mums gerai žinoti ir tų dviejų sąvokų nemaišyti“Maironis, Raštai, t. 3, p. 759.. Siekiant įtvirtinti lietuvininko savumą nevengiama...

Eilėraštyje prisimenama istorinė LDK tradicija, vienijami lietuviakalbiai ir lenkiškai rašę autoriai, katalikai ir protestantai. Tokiame kontekste Donelaitis atrodo neabejotinai savas: Lietuviu pasijaučiama vienijant skirtingus regionus, konfesijas. Tautiškumas ir bendra kalba atrodo esantys...

Taigi estetui Antanui Baranauskui nepriimtini kai kurie šiurkštoki Kristijono Donelaičio pasakymai, jo rupus žodis, o hegzametras atrodo svetimas lietuvių kalbos dvasiai ir liaudies dainų eiliavimo tradicijai. Panašių abejonių dėl eilėdaros buvo išsakęs Rėza, tačiau tai netrukdė „Metų“ leidėjui...

Basanavičius, Zauerveinas, Šliūpas išreiškia simpatijas protestantizmui dėl jo palankumo tautiniams interesams, kultūrinio Mažosios Lietuvos prestižo: Baranauskas deklaruoja ištikimybę Katalikų bažnyčiai ir pabrėžia jos svarbą tautai kultūrinti. Jis polemizuoja su bandančiais iškelti...

Valstybinės, etninės ir religinės priklausomybės samprata XIX a. sudėtinga. Tendencija ieškoti religijos ir tautiškumo sąsajų, išlaikant Romos autoritetą, žymi Motiejaus Valančiaus poziciją. Tikras lietuvis jam – tikras katalikas. Žemaičių vyskupas, griežtas protestantizmo vertintojas, aiškiai...

Nuosaikesnis Donelaičio vertinimas sietinas su jo gyvenamąja vieta, kurią ne visi XIX a. įvardija kaip savosios tautos gyvenamą teritoriją. Nepaisant skirtingos religinės ir politinės raidos, amžiaus pradžioje jaučiamas polinkis pabrėžti lietuviškųjų žemių integralumą. Donelaičio žemę kai kurie...

Kodėl XIX a. reikalinga tokia Donelaičio apologija? Taip ne tik išreiškiama pagarba, ne tik žadinama tautos savivertė. Gyrimo retorikai būdinga savikritika: kai kas nors giriamas, susidaro įspūdis, tarsi save truputį kritikuotų, – teigė XIX a. prancūzų rašytojas Jules Renard’as. XIX a. lietuvių...

Šlovę pelnęs poetas išskiriamas iš kitų, pabrėžiama jo didybė, jam teikiama ypatinga pagarba. Didumas ypač aiškiai reiškiamas amžiaus pabaigos tautinio judėjimo veikėjų tekstuose. Maironis įvardija: „Donelaitis – didis poeta“. Be to, svarsto, kur slypi jo „didybė“. Gyrimo retorika kartais įgauna...

Tarp iškilių lietuvių kūrėjų Donelaitis minimas greta Antano Baranausko. Maironio poemoje „Tarp skausmų į garbę“ jaunuomenė svarsto, ką geriau tiktų deklamuoti – lietuviškuoju Homeru įvardijamą Donelaitį ar Baranausko „Anykščių šilelį“Žr. Maironis, Raštai, t. 2, p. 412.. Taigi jau XIX a...

Tačiau tai, kas itin garbinga ir svarbu, stengiamasi išplėtoti – Donelaičio gyrimo retorika sustiprinama prasmingomis paralelėmis. Poeto didybė parodoma lyginant jį su kitais žymiais ir garbingais asmenimis – raštijos kūrėjais, poetais, netgi valdovais. Jo tekstai aptariami senosios Lietuvos...

Donelaičio apologijoje galima apčiuopti ir kitą gyrimo retorikos procesą, kai apie tai, kas ne taip svarbu arba nelabai tinka gyvenamajam metui, kalbama santūriai. XIX a. tekstuose nedaug rasime duomenų apie patį poetą. Jis atrodo niekuo neišsiskiriantis, nuošalėje gyvenantis protestantų...

Gyrimo retorika pasitelkiama svarstant savoje tautoje iškilusio talento klausimą ir vertinant „Metus“ kaip grožinės literatūros kūrinį. Dažnai apsiribojama emociniais argumentais, įspūdžio nusakymu – pateikiama skaitytojo, patyrusio malonumą skaityti, išsakyta pagyra. „Kai skaitai Donelaičio...

Kaip sektinas pavyzdys Donelaitis minimas XIX a. tekstuose, kai svarstomi lietuvių kalbos klausimai. Kalbą laikiusieji svarbiausiu tautiškumo požymiu rūpinosi jos grynumu, kurį šalia kitų autorių reprezentavo Donelaitis. Juo remiasi Daukantas norėdamas pabrėžti lietuvių kalbos taisyklingumą...

Tačiau Donelaitis, siejęs tautiškumą su etika, moralinėmis savybėmis, tampa pavyzdžiu dvasinės kultūros istorijai, reikšdamas požiūrį į tautines vertybes ir ieškodamas tautinio savitumo. Mickevičius poemos „Gražina“ paaiškinimuose pažymi, kad poema „Metai“ „turi būti mums ypatingai svarbi, kad...

Lietuvos istoriją adoravę XIX a. tautiniai romantikai retai galėjo remtis Donelaičiu, kuris ilgėjosi „barzdotų gadynių“, tačiau buvo tolimas patriotizmui, Lietuvos istorijos didybę siejusiam su karyba, kunigaikščių veikla, valstybės galių plėtimu. Jis – Prūsijos pilietis, užaugęs vokiškosios...

Visų pirma formuojama pavyzdžio topika. Įtaigaus kalbėjimo situacijoje exempla retorika sustiprina emocinę argumentaciją. Aristotelis teigė, kad epideiktinių žanrų laikas yra dabartis. Apie tai, kas kilnu, didinga, dora, svarstoma turint galvoje gyvenamąjį metą, kuriam reikia sektinų pavyzdžių...

Gyrimas yra svarbus antikos retorių aptartų iškilmingųjų, arba epideiktinių, kalbų požymis. Prancūzai diskursą, skirtą kam nors pagirti, vadina eloge (gr. euloyia)Žr. Joëlle Gardes-Tamine, La rhétorique, 1996.. Istoriškai yra susiformavę keli tokio diskurso žanrai – panegirika, sveikinimas...