Straipsnis XX a. Šilutės apylinkių lietuvininkų dainos: objekto ir konteksto sąveika

  • Bibliografinis aprašas: Lina Laurinavičiūtė-Petrošienė, „XX a. Šilutės apylinkių lietuvininkų dainos: objekto ir konteksto sąveika“, @eitis (lt), 2017, t. 1 010, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Lina Petrošienė, „XX a. Šilutės apylinkių lietuvininkų dainos: objekto ir konteksto sąveika“, Lituanistica, 2012, t. 58. nr. 4(90), p. 342–356, ISSN 0235-716X.
  • Institucinė prieskyra: Klaipėdos universitetas.
Santrauka: Straipsnyje analizuojama Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje XX a. užrašyta lietuvininkų dainuojamoji tautosaka – 140 dainų su melodijomis. Siekiama ištirti šilutiškių repertuaro ir melodikos kokybinius ir kiekybinius parametrus, juos palyginti su XIX a. užrašyta medžiaga ir įvardyti bei įvertinti įvykusius pokyčius ir jų priežastis. Tyrimas atskleidė, kad XX a. labai išaugo Šilutės apylinkėse užrašytos medžiagos kiekis, išryškėjo vietinis ir bendralietuviškas / bendraeuropinis sluoksniai, kurie, palyginti su XIX a. duomenimis, atrodo įvairesni ir labiau diferencijuoti.

Pagrindiniai žodžiai: tautosaka, liaudies dainų melodijos, muzikinis folkloras, Mažoji Lietuva, Šilutė.
 

Įvadas

Šilutė, ilgą laiką Rytų Prūsijos provincijoje buvusi periferinė Karaliaučiaus apygardos Heydekrug apskritis, XX a. dėl gerai žinomų pasikeitusių istorinių, politinių aplinkybių šiame regione tapo svarbiu Klaipėdos krašto kultūrinės veiklos centru. Krašto faktinė priklausomybė Lietuvos respublikai keitė vietos žmonių nusiteikimą lietuviškumo / lietuvybės atžvilgiu, taip pat ir kultūros politiką. Suaktyvėjo ir intensyviau pradėjo reikštis lietuvininkų arba prolietuviškai nusiteikusi inteligentija. Jeigu XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvių folkloro ir kalbos fiksavimu, tyrinėjimu, išsaugojimu bent rašytiniu pavidalu labiausiai buvo suinteresuoti nelietuvių kilmės indoeuropeistikos mokslo pirmeiviai, kunigai ir vietos inteligentija, tai XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje į tautosakos rinkimo darbą pamažu įsitraukė pavieniai lietuvių etnografai, folkloristai, kompozitoriai ir šiaip tautosakai prielankūs asmenys. Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, kultūrinės ir folklorinės veiklos idėjiniai ir organizaciniai principai įgavo kitokį pobūdį.
Šio straipsnio tyrimo objektas – 140 užrašytų lietuvininkų dainuojamosios tautosakos vienetų Šiame tyrime terminas „lietuvininkų dainuojamoji tautosaka“ arba „lietuvininkų dainos“ apima tik su melodijomis užrašytus dainų pavyzdžius. Dainų tekstų be melodijų surinkta gerokai daugiau. , XX a. fiksuotų nedideliame Klaipėdos krašto plote – Šilutės apylinkėse Terminas „Šilutės apylinkės“ – Viliaus Pėteraičio Mažosios Lietuvos ir Tvankstos apskričių iki 1939 m. žemėlapyje apibrėžta Šilutės apskrities teritorija. Ji su nedidelėmis išimtimis atitinka dabartinio Šilutės rajono savivaldybės teritorijos ribas (žr. Vilius Pėteraitis, Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: jų kilmė ir reikšmė, p. 29). . Pasitelkus lyginamąjį, retrospekcijos, melodijų struktūrinės analizės metodus, siekiama ištirti analizuojamos medžiagos kokybinius ir kiekybinius parametrus, įvardyti bei įvertinti įvykusius pokyčius bei jų priežastis. Rezultatai lyginami ir apibendrinami remiantis autorės atliktu XIX a. Šilutės apylinkių dainuojamosios tautosakos tyrimu „Tautosakos rinkimo ištakos Šilutės apylinkėse: objekto ir konteksto sąveika“ Žr. Lina Petrošienė, „Tautosakos rinkimo ištakos Šilutės apylinkėse: objekto ir konteksto sąveika“, 2011. . Aktualūs įvairiausiais lygiais ir aspektais lietuvininkų etninę muziką tyrinėjusiųjų ir šio straipsnio autorės ankstesni darbai Lietuvininkų etninės muzikos tyrimų apžvalga ir naujausias tyrimas pateiktas L. Petrošienės monografijoje Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos (žr. Lina Petrošienė, Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, 2007). .
 

Dainuojamosios tautosakos rinkimas

Mažosios Lietuvos liaudies dainų melodijų fiksavimo istorijoje išskirtini du–trys Komentuotinas folkloro užrašinėjimo laikotarpių Mažojoje Lietuvoje apibūdinimas „du–trys“. Pirmasis laikotarpis – nuo ištakų XVIII a. iki XIX a. pabaigos. XX a. yra dvi ryškios ribos, susijusios su istoriniais įvykiais – Rytprūsių teritorijos perdalijimas po Pirmojo pasaulinio karo ir Antrasis pasaulinis karas. Po jo pasikeitusi santvarka, ekonomika, ideologija lėmė ir kokybiškai kitokį folkloro rinkimo darbą (sąlyginis trečiasis laikotarpis). Tarpukario tarpsnis (sąlyginis antrasis laikotarpis) yra aplinkybių nulemtas perėjimas iš pirmojo į trečiąjį laikotarpį. laikotarpiai: nuo ištakų XVIII a. iki Pirmojo pasaulinio karo XX a. pradžioje, tarpukario laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ir tarpsnis nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Šie laikotarpiai surinktosios medžiagos požiūriu yra labai netolygūs.

XX a. lietuvininkų tautosakos užrašinėjimo, ilgainiui ir gyvavimo plotas labai „susitraukė“: dainos fiksuotos tik Klaipėdos krašte, dabartiniame Kaliningrado srities plote XX a. jų jau nebeužrašyta Čia būtina pažymėti, kad 1935–1937 m. dainų tekstų dar gausiai užrašyta Tilžės, Ragainės apylinkėse, žvejų kaimeliuose prie Kuršių marių rytinės pakrantės – Lūjoje, Tovėje. Medžiaga paskelbta 1937 m. išleistame trečiajame Tautosakos darbų tome. Visos dainos užrašytos be melodijų (žr. Jonas Balys (sud.), Tautosakos darbai, t. III: Iš Mažosios Lietuvos tautosakos, p. 63–91). . Tačiau dainų kiekis gerokai išaugo (tai labai pastebima skaičiuojant vien Šilutės apylinkių dainas), nors vietinių žmonių Klaipėdos krašte XX a. antrojoje pusėje labai sumažėjo. XIX a. liaudies dainos užrašinėtos visoje Mažojoje Lietuvoje, tačiau jų gausa ir įvairovė ryški pietinėje dalyje, t. y. dabartinėje Kaliningrado srityje Pvz., 78 % Liudviko Rėzos Lietuvių liaudies dainų melodijų užrašyta pietrytinėje Mažosios Lietuvos dalyje, t. y. dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje, likę 22 % – Klaipėdos krašte (žr. Lina Petrošienė, Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, p. 21). . Tuo laikotarpiu Klaipėdos krašte kuo toliau į šiaurę, tuo mažiau buvo surinkta medžiagos XIX a. Priekulėje pirmąją ir vienintelę visą užrašytą dainą 1846 m. pateikė Eduardas Gizevijus. Gausiausią pluoštą lietuviškų dainų Klaipėdos apylinkėse pirmasis 1879–1887 m. užrašė A. Bezzenbergeris (žr. Lina Petrošienė, „Tautosakos rinkimo ištakos Šilutės apylinkėse: objekto ir konteksto sąveika“, p. 165). . Šilutės apylinkių dainų fiksavimo kaita atsiskleidžia imant visą Šilutės apylinkėse užrašytų lietuvininkų dainų medžiagą (174 dainų melodijos). Per pirmąjį laikotarpį XIX a. surinkta 19,5 %, per antrąjį XX a. pirmojoje pusėje – 10,3 %, per trečiąjį XX a. antrojoje pusėje – 70,2 % visų Šilutės apylinkių dainų.

 

Kaip minėta, XX a. Šilutės apylinkėse užrašyta 140 lietuvininkų dainų su melodijomis. Iš jų tarpukariu iš vienos pateikėjos užrašyta 18 (13 %) dainų, po Antrojo pasaulinio karo iš 23 pateikėjų – 122 (87 %) dainos. Vadinamasis antrasis laikotarpis, palyginti su pirmuoju ir trečiuoju, yra kukliausias, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tuo metu lietuviškos dainos čia buvo užmirštos ar staiga išnykusios Lietuvininkų dainų tekstų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje sugebėjo surinkti, o kai ką ir išleisti Ansas Bruožis, Vilius Kalvaitis, Jurgis Banaitis. Vėliau šio darbo ėmėsi tautosakos mylėtojai Jurgis Gožė, Anė Jagomastaitė-Vilmantienė, Dovas Jagomastas, Elzė Jankutė, folklorininkas Jonas Balys ir kiti. Įsitraukė ir muzikai profesionalai – Stasys Šimkus, Juozas Žilevičius su savo mokiniais, muzikos mokytojas Antanas Skrickis. Iki 1939 m. Klaipėdos kraštą užimant vokiečiams, tautosaką užrašinėjo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai, skatinami ir remiami lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų Antano Venclovo, Jono Užpurvio, Salio Šemerio (žr. Lina Petrošienė, Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, p. 28–31). . 1925–1938 m. Klaipėdos krašte (daugiausia šiaurinėje jo dalyje) užrašyta net 140 lietuvininkų dainų tekstų be melodijų, kurie publikuoti 1940 m. išleistame septintajame Tautosakos darbų tome Žr. Jonas Balys (sud.), Tautosakos darbai, t. VII: Klaipėdiškių lietuvių tautosaka, p. 10–76. . Surinkta vertinga medžiaga perduota 1935 m. Kaune įsteigtam Lietuvių tautosakos archyvui, kuris vėliau perduotas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Tarp gausaus būrio XIX a. pab. – XX a. pr. folkloro rinkėjų tik pavieniai asmenys gebėjo visaverčiai užfiksuoti medžiagą, t. y. užrašyti ne tik dainų tekstus, bet ir jų melodijas. Kokie klodai atsivertų etninės muzikos tyrėjams, jeigu Viliaus Kalvaičio, Jono Balio ir daugelio kitų rinkėjų gausiai Mažojoje Lietuvoje užrašytos dainos būtų užrašytos su gaidomis.

Tarpukariu Šilutės apylinkėse lietuvininkų melodijų užrašė tik muzikos mokytojas Antanas Skrickis: 1935 m. vasario 23 d. Žemaičių Naumiesčio senelių namuose gyvenusi 77-erių Elzė Beržinskienė jam padainavo 18 dainų Išsamių žinių apie A. Skrickį nedaug: gimė XIX a. pabaigoje, augo Naujamiestyje, Panevėžio apskrityje. Kada ir kodėl jis atkeliavo į Žemaitiją – nežinia. A. Skrickis, regis, buvo profesionalus muzikas. Jis kurį laiką dėstė muziką 1923–1928 m. prie Kretingos progimnazijos veikusiuose dvimečiuose mokytojų kursuose (žr. Juozas Mickevičius, „Muzikinės kultūros vystymasis Kretingoje iki XX a. vidurio“). Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve yra septyni įvairiose vietovėse (daugiausia Žemaitijoje – Kretingoje, Žemaičių Naumiestyje, Plateliuose, Plungėje, taip pat ir Aukštaitijoje) 1934–1965 m. surinktos tautosakos rinkiniai. . Pateikėja dainų užrašymo metu jau buvo našlė, praeityje buvusi padienio darbininko žmona, o dainų išmokusi „nuo draugių jauna būdama“ LTR 879, 31 p. . Nėra tiksliai žinoma E. Beržinskienės etninė kilmė. Jos padainuotos dainos stilistiniu požiūriu yra gana margos.

 

Po Antrojo pasaulinio karo nuo 1950 m. lietuvininkų dainos vėl imtos užrašinėti. Tai darė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (toliau – LLTI) LLTI fonduose šiuo metu yra 1935–1983 m. iš 11 šilutiškių lietuvininkų pateikėjų užrašytos 73 dainos su melodijomis, iš jų po Antrojo pasaulinio karo LLTI folkloristai iš 10 šilutiškių pateikėjų užrašė 55 dainas su melodijomis. , Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (toliau – LMTA) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriuje yra 1954–1969 m. iš 8 Šilutės apylinkių dainininkų užrašytos 58 dainos su melodijomis. Kai kurių pateikėjų (Augustino Deivelaičio, Viliaus Vestfolio) dainas užrašė ir LMTA, ir LLTI rinkėjai. mokslininkai arba pavieniai entuziastai (Vytautas Kaltenis, Marta Juškaitė ir kt.). Nuo 1979 m. į šią veiklą įsitraukė ir Klaipėdos universiteto dėstytojai bei studentai Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijoje saugoma 1993–1998 m. iš 4 šilutiškių dainininkų užrašytos 10-ies dainų melodijos. . Maždaug nuo 1980 m. vykusiose įvairių institucijų organizuotose ekspedicijose dainuojamosios, kaip ir sakytinės, tautosakos Klaipėdos krašte buvo užrašoma vis mažiau.

XX a. pasikeitė ir etnografinės medžiagos archyvavimo sistema arba, tiksliau sakant, suinteresuotojo folkloro rinkimu santykis su sukauptąja medžiaga. XIX a. tautosakos rinkimo iniciatoriai – kalbotyros profesoriai – ją naudodavo savo moksliniuose tyrinėjimuose, kuriuos publikuojant į leidinius patekdavo ir empirika. Asmeniniuose Liudviko Rėzos, Peterio von Bohleno, Eduardo Gizevijaus, Christiano Bartscho ir kt. archyvuose sukaupta medžiaga taip pat buvo rengiama publikuoti ir publikuojama, tik privačių iniciatyvų pagrindu ne visada tai pavykdavo įvykdyti. Laimei, ne visi privatūs archyvai pražuvo XIX a., bet vienokiu ar kitokiu būdu pateko į valstybinių institucijų rankas. Tokių institucijų kūrimasis XX a. Lietuvoje sietinas su Lietuvių mokslo draugijos (1907–1940) ir Lietuvių tautosakos archyvo (1935–1939) veikla, orientuota ir į organizuotą, masišką, kryptingą etnografijos ir folkloro kaupimą, saugojimą, klasifikavimą ir skelbimą.

 

Dainuojamosios tautosakos skelbimas

Mažosios Lietuvos liaudies dainų publikavimo istorijoje būta pakilimų ir nuosmukių. Šiuo požiūriu XIX a. buvo dosnus, jį vainikavo Ch. Bartscho Dainų balsai (1886, 1889). Po jų išleidimo gana ilgą laiką, galima sakyti iki 1938 m. pasirodžiusio Tautosakos darbų penktojo tomo pavadinimu Lietuvių liaudies melodijos, bemaž nebuvo paskelbta naujos ir originalios lietuvininkų dainų melodijų medžiagos XX a. pr. leidiniuose – Franco ir Helen Teβnerių Dainose (žr. Franz Teβner, Helene Teβner (hrsg.), Dainos: Litauische Volksgesange, mit Einleitung, Abbildungen und Melodinen, 1897), Carlo Cappellerio Kaip senieji lietuvininkai gyveno (žr. Litauischen literarischen Gesellschaft zu Tilsit (hrsg.), Kaip senëji lëtuvininkai gyveno: Aufzeichnungen aus dem Kreise Stalluponen, 1904), Karlo Plenzačio Der Liederschrein (žr. Karl Plenzat (hrsg.), Der Liederschrein: Hundertundzehn deutsche, litauische und masurische Volkslieder aus Ostpreuβen, 1922) – didžioji dalis dainų buvo perspausdintos iš senesniųjų leidinių ir tik viena kita melodija iki tol nebuvusi publikuota. Kai kurios melodijos, atrodo, užrašytos klaidingai, galbūt redaguotos pritaikant fortepijoninį akompanimentą (žr. Lina Petrošienė, Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, p. 18–19). .

Tam tikra dalis XIX a. Mažojoje Lietuvoje užrašytos tautosakos išliko tik todėl, kad ji buvo skelbta periodinėje kultūrinėje spaudoje Žr. Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft, 1880–1912; Neue Preussische Provintial Blätter, 1846–1866; Preussische Provintial Blätter, 1829–1845. . Labai svarbu tai, kad publikuojant dainas dažnai būdavo pridedamos ir gaidos, nors jų spausdinimas buvęs sudėtingas ir brangus. Liaudies dainų skelbimo tradiciją perėmė ir 1883–1886 m. Tilžėje ir Ragainėje lietuvių kalba leistas mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis laikraštis Aušra.

 

XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje kultūros istorijai tyrinėti ir skelbti buvo įsteigti mokslo darbų tęstiniai leidiniai Lietuvių tauta (1907–1936), Tauta ir žodis (1923–1931), Mūsų tautosaka (1930–1935), Tautosakos darbai (1935–1940, 1992–), kuriuose greta mokslinių tyrinėjimų publikuota ir pati tautosaka. Analizuojamai temai svarbūs trečiasis ir septintasis Tautosakos darbų tomai Žr. Jonas Balys (sud.), Tautosakos darbai, t. III: Iš Mažosios Lietuvos tautosakos, 1937; Tautosakos darbai, t. VII: Klaipėdiškių lietuvių tautosaka, 1940. , kuriuose kartu paėmus paskelbta per 200 Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte XX a. pirmojoje pusėje užrašytų dainų, deja, be melodijų. Išskirtinis yra 1938 m. išleistas liaudies muzikai skirtas penktasis Tautosakos darbų tomas Lietuvių liaudies melodijos Žr. Jadvyga Čiurlionytė (sud.), Tautosakos darbai, t. V: Lietuvių liaudies melodijos, 1938. , bet Šilutės apylinkėse užrašytų dainų jame nėra.

Tautosakos rinkiniuose, dainynuose, išleistuose netrukus po Antrojo pasaulinio karo, lietuvininkų dainos tarsi „paskendo“ tarp kitų regionų dainų. Pirmiausia todėl, kad bemaž visi šie leidiniai buvo sudaromi žanriniu pagrindu. Mažosios Lietuvos dainoms dažniausiai „atstovavo“ L. Rėzos, Ch. Bartscho, G. Nesselmanno, V. Kalvaičio ir kt. rinkinių dainų su melodijomis ar be jų pakartojimai. XX a. užrašytų Klaipėdos krašto dainų į to meto publikacijas pateko santykinai labai nedaug, nors jau dabar žinoma, kad iš senųjų klaipėdiškių jų užrašyta ne taip ir mažai.

Padėtis ėmė šiek tiek gerėti 1980 m. pradėjus leisti Lietuvių liaudies dainyną, jame įtraukta anksčiau neskelbtų XX a. antrojoje pusėje užrašytų lietuvininkų dainų. Netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ypač suaktyvėjo Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėjimai. Bene pirmasis tiriamajai temai aktualus kraštotyrinio pobūdžio leidinys išėjo 1992 m. – tai monografija Rusnė Čia spausdinama dvylika rusniškių dainų (žr. Algimantas Matulevičius ir kiti (sud.), Rusnė, 1992). . XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje bemaž buvo baigtas lietuvininkų dainų, esančių Lietuvos archyvuose, publikavimas rašytiniu pavidalu, nepaskelbtos liko tik tam tikrų žanrų dainos arba jų fragmentai (žr. toliau apie ketvirtosios grupės dainas) ir garso įrašai.

 

Dėl nesuprantamų priežasčių iki šiol lietuvininkų dainų garso įrašai skelbti labai fragmentiškai. Plokštelėse tarp kitų regionų pateikėjų dainų įtraukta viena Martyno Jankaus Žr. Austė Nakienė, Rūta Žarskienė (sud.), Suvalkijos dainos ir muzika: 1935–1939 metų fonografo įrašai, 2003. , trys Elzės Jankutės Žr. Kennet Peacock (ed.), A Garland of Rue: Lithuanian Folksongs from the Mating Cycle, 1971. , trys Augustino Deivelaičio Žr. Genovaitė Četkauskaitė (sud.), Lietuvių liaudies dainų antologija, 2007. dainos, Anos Mažeivos trisdešimties dainų įrašai paskelbti atskira kompaktine plokštele Žr. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis (sud.), Eit mergeli pajūriais: Anos Mažeivos padainuotos Klaipėdos krašto dainos, 2006. . Tokios padėties negalima paaiškinti garso įrašų stoka. Štai 1950 m. apie Rusnės artelėje veikusį chorą jo dalyviai, daugiausia V. Vestfolis, pasakojo:

Mes neturim jokio dirigento – dainuojam patys, su armonika. Choras susidaro iš visokio amžiaus žmonių – nuo 20 iki 80 m. Įdainavo radiofone į plokštelę (LTR 2780).
1966–1968 m. išleistoje solidžioje šešių plokštelių „Lietuvių liaudies dainų antologijoje“ Genovaitė Četkauskaitė (sud.), Lietuvių liaudies dainų antologija, 1968. nėra nei vienos lietuvininkų dainos, nors jau apie 1960 m. Lietuvos folkloro archyvų fonduose buvo nemažai lietuvininkų dainų garso įrašų. Kaip minėta, naujausiojo „Lietuvių liaudies dainų antologijos“ Žr. Genovaitė Četkauskaitė (sud.), Lietuvių liaudies dainų antologija, 2007. leidimo plokštelėse įtrauktos tik trys A. Deivelaičio padainuotos dainos, nors LMTA yra kuo puikiausių šilutiškių Jurgio Žilaičio, Erčiaus Jurgenaičio ir kt., o LLTI – didžiulis pluoštas giruliškės Marijos Klingerienės garso įrašų. Tikėtina, kad ši spraga ilgainiui bus užpildyta.
 

Repertuaras ir melodika

Žinių apie XX a. lietuvininkų dainavimo tradicijos tęstinumą, vietinio repertuaro stabilumą ir pokyčius suteikia palyginimas su XIX a. surinkta medžiaga. Jau XIX a. buvo užfiksuota 41,4 % Šilutės apylinkėse užrašytų melodijų variantų ir paskelbta Mažosios Lietuvos dainynuose. Tačiau gerai žinoma, kad lietuvininkų dainų poetinių tekstų, palyginti su pilnais dainų užrašymais (kai yra ir tekstas, ir melodija), yra kur kas daugiau. Todėl paanalizavus tik XX a. užrašytų dainų su melodijomis grupę (58,6 %), paaiškėjo, kad iš jų 24,3 % dainų tekstų (be melodijų) Mažojoje Lietuvoje užfiksuota XIX amžiuje. Taip pat pastebėta, kad tarp tik XX a. užrašytų šilutiškių dainų variantų yra XIX a. Antano ir Jono Juškų, Jono Basanavičiaus ir kt. dainynuose. Gali būti, kad šitos dainos į Klaipėdos kraštą atklydo su čia atsikėlusiais žmonėmis arba jos ir XIX a. buvo dainuojamos, tačiau liko neužfiksuotos. Šilutiškių dainų, kurių ir tekstai, ir melodijos užrašyti tik XX a., yra 34,3 %. Pastarojoje dainų grupelėje per du trečdalius dainų sudaro vėlyvasis sluoksnis – literatūrinės, humoristinės-didaktinės, talalinės, romansai, vokiškų dainų vertiniai, dainų fragmentai ir pan.
 

Taigi šiame tyrime analizuojama šilutiškių dainų medžiaga imta ne tik iš spausdintų šaltinių, bet ir iš archyvų, kuriuose surinktas folkloras sugulė nerecenzuotas ir neredaguotas, o tyrimui imamas kaip lygiavertis viešai paskelbtajam. Ir XX a. antrojoje pusėje iš lietuvininkų užrašant jų tautosaką užfiksuota ne viskas, vis dar orientuotasi į labai senus, lietuviškus, autentiškus dalykus. Daug vėlyvojo arba nelietuviško folkloro liko neužrašyta (beje, ne tik Klaipėdos krašte). Galima spėti, kad ir XIX a. tam tikras folkloro sluoksnis nepasiekė užrašinėtojų ausų. Kai kurių darbo (pvz., piemenų ganymo dainelės), humoristinių, didaktinių dainų, obsceniškų elementų turinčių talalinių ar dainų fragmentų, literatūrinės kilmės, nelietuviškai (vokiškai, kuršininkiškai, latviškai, lenkiškai ar rusiškai) lietuvininkų dainuotų dainų XIX a. rašytiniuose folklorinės medžiagos šaltiniuose beveik nėra Vienas kitas nelietuviškos muzikos pavyzdys vis dėlto įtrauktas į XIX a. dainynus, pavyzdžiui, Ch. Bartscho Dainų balsuose devintajame skyriuje esantis pavadinimu „Priedas“ („Svetimos gaidos“) (žr. Christian Bartsch, Dainų balsai, p. 643–660). . Tai anaiptol nereiškia, kad tokių dainų nebūta: „menkesnės vertės“ žanrų dainos nebuvo nei pateikiamos, nei fiksuojamos Apie tai, kad tarp lietuvininkų plito kitų kultūrų įpročiai, papročiai ir mados, galima spręsti iš Donelaičio Metuose esančių užuominų: „Ir lietuvininkai su vokiečiais susimaišė, Štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“ (Kristijonas Donelaitis, Metai ir pasakėčios, p. 49); „Ale Dočys, per daug prisiėdęs bei prisisiurbęs, Nei koks žakas lenkiškas po suolu nupuolė“ (ten pat, p. 72); „Ogi dabar, žėlėk Dieve! tikt gėda žiūrėti, Kad lietuvininkai, prancūziškai pasirėdę, Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, o paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga“ (ten pat, p. 97); „Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję, vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga“ (ten pat, p. 82). . Rūpintasi lietuviškų folklorinių tekstų, kaip kalbos, literatūros artefaktų, išsaugojimu ir skelbimu Retame vietiniams tyrimams arba empirinės medžiagos skelbimui skirtame leidinyje atskleidžiama visa tiriamojoje teritorijoje egzistuojanti įvairovė. XX a. pab. – XXI a. pr. į daugiakultūriškumą žvelgiama vis drąsiau. Mažosios Lietuvos dainynų leidybos istorijoje bene vieninteliame 1922 m. Leipcige išleistame Karlo Plenzačio sudarytame vokiškų, mozūriškų ir lietuviškų dainų iš Rytprūsių rinkinyje Der Liederschrein bent iš dalies atskleidžiama regiono etninė įvairovė (žr. Karl Plenzat (hrsg.), Der Liederschrein: Hundertundzehn deutsche, litauische und masurische Volkslieder aus Ostpreuβen, 1922). .

 

Lyginant XX a. ir XIX a. Šilutės apylinkių lietuvininkų muzikinę medžiagą, matyti tam tikri skirtumai. Pavyzdžiui, bendriausiais bruožais įvertinus vienintelį požymį – derminį melodijų pobūdį, pastebimas mažoriškos melodikos gausėjimas (žr. 1 lentelę), kuris ryškus visoje Lietuvoje jau nuo XX a. pradžios Žr. Jadvyga Čiurlionytė, Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai, p. 291–292; Lina Petrošienė, „Mažosios Lietuvos, Suvalkijos ir Veliuonos apylinkių liaudies dainų melodijų paralelės“, p. 121; Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, p. 262–263. .

1 lentelė. Melodijų dermių santykis
-MažorasMinorasKintamoji dermė
Visos ML dainų melodijos Žr. Lina Petrošienė, Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, p. 56. 72 %13,6 %14,4 %
XIX a. Šilutės apylinkių dainų melodijos Žr. Lina Petrošienė, „Tautosakos rinkimo ištakos Šilutės apylinkėse: objekto ir konteksto sąveika“, p. 179. 88 %9,0 %3,0 %
XX a. Šilutės apylinkių dainų melodijos91 %4,0 %5,0 %
Tačiau vertinant statistikos duomenis, mintyje reikia turėti anksčiau aptarus dalykus: medžiagos kiekybinius ir kokybinius parametrus, užrašinėtojų muzikinę kompetenciją, požiūrį į fiksuojamąją medžiagą ir pan.

XX a. Šilutės apylinkių dainų medžiaga skatina tokį grupavimą: 1) pavienės Šilutės apylinkėse užfiksuotos dainos, kurių variantų kituose Lietuvos regionuose, sprendžiant pagal Lietuvių liaudies dainų katalogo duomenis (čia ir toliau), nėra (2 %); 2) Šilutės apylinkių dainos, žinomos Mažojoje Lietuvoje ir gretimuose regionuose (26 %); 3) Šilutės apylinkių dainos, žinomos visoje Lietuvoje (48 %); 4) pavieniai dainų variantai, priklausantys iki šiol iki galo nesusistemintiems žanrams, dainų fragmentai ir pan. (24 %).

 

Pirmajai grupei priklauso trys pavienės Šilutės apylinkėse užrašytos dainos: A. Deivelaičio žvejų daina „Žalioj l’ygioj l’ankužėj“ ((D 1562) Žr. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis (sud.), Bėgau jūružėm: Klaipėdos krašto dainos, nr. 3. ), A. Pažėros vestuvinė „Žad man vesti lenkų puona“ ((V 230) LTR 3426 (212)) ir kontaminuota meilės ir vestuvinė „Labs ryts vakars, mergyt mana“ ((M 674 / V 934) LTR 3426 (217)). Šios dainos turi bent po vieną poetinio teksto pavyzdį, užrašytą XIX amžiuje. Melodijų iš XIX a. nėra, todėl neįmanoma nustatyti ir jų raidos.

Visos minėtosios melodijos mažoriškos, plačios apimties (oktavos, nonos, decimos), melodinė linija šuoliška, atraminiai laipsniai – 1, 3, 5, 8, kadencijose skamba VII vedantysis laipsnis. Tradicinis daugiabalsis pritarimas neįmanomas arba galimas protarpiais. Visi išvardyti muzikiniai bruožai yra būdingi Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto dainoms. Tekstų leksikoje taip pat yra vietinių požymių: paskiri klaipėdiškių šnektoms būdingi žodžiai, fonetinės savybės, nelietuviškos kilmės priedainiai (falidryri, falidra, falidry, ralala (LTR 3426 (212)).

Antroji grupė gausesnė: nustatyta 13 dainų tipų, kuriems priklauso 36 dainos (kartu su variantais). Daugiausiai variantų tarp šios grupės šilutiškių dainų turi gerai Mažojoje Lietuvoje žinomų dainų tipai: „Aukšti kalnai, lygios lankos“ ((V 743) 8 var.), „Išbėg išbėgo iš Rusnės kaimo“ ((D 1550) 7 var.), „O kad aš ėjau per žalią girelę“ ((D 1553) 7 var.). Kitų dainų yra nuo vieno iki trijų pavyzdžių.

Šios grupės 39 % dainų turi melodinius variantus XIX a. Mažosios Lietuvos dainynuose; 44 % dainų melodijų užfiksuota tik XX a., tačiau XIX a. Mažojoje Lietuvoje buvo užrašyta šių dainų tekstų; 17 % melodijų ir tekstų užrašyta tik XX a., bet daugelio jų variantus (bent jau tekstų) galima rasti tarp suvalkiečių, veliuoniškių, dzūkų dainų.

Vyraujanti grupės melodijų dermė – mažoras (91 %), mažiausiai yra minorinės dermės melodijų (3 %), taip pat nedaug ir kintamosios dermės melodijų (6 %).

 

Gausiausios vestuvinės dainos „Aukšti kalnai, lygios lankos“ ((V 743) 8 var.) melodijos yra mažorinės, variantai vienas kito atžvilgiu stabilūs, XIX a. užrašyti taip pat labai panašūs. Melodijos išsidėsčiusios plačiai, dažniausiai oktavos ribose, tačiau yra ir kiek siauresniuose – sekstos, ir platesniuose – decimos intervaluose išsidėsčiusių melodijų. Vyrauja 2/4 arba 4/4 metras. Vienintelė Elzės Tėvelienės „Aukšti kalnai, lygios lankos“ (LTR 2926 (94)) buvo padainuota 3/8 metru. A. Goberis šią melodiją interpretavo dar laisviau – 3/4 ir 2/4 metru. Vietinį savitumą rodo melodijų kadencijos V-VI-VII-1 arba VII-1. Kai kuriuose šios dainos variantuose yra vokiškos / kuršiškos kilties priedainiai „Rozen zilber dai dai dai dai“ Žr. Kazys Grigas, Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius (sud.), Lietuvininkų žodis, nr. 63. (LTR 2926 (159)), „Hure hure sing folrala“ (LTR 2926 (94)). Panašių priedainių yra ir kitose lietuvininkų dainose, apie tai jau yra rašiusi šio straipsnio autorė Žr. Lina Petrošienė, „Kuršininkų ir lietuvininkų dainų paralelės“, p. 96. . Dainos melodika, kaip ir tekstai, turi nelietuviškų bruožų, kurie ilgainiui yra tapę Mažosios Lietuvos lietuviškos dainuojamosios tautosakos vietiniu skiriamuoju požymiu.

Lietuviškasis ir vokiškasis sluoksniai susipynę ir kitoje šios grupės dainoje „Per kiemelį ējau“ (LTR 2926 (145)) – tai jaučiama ir melodijoje, ir poetiniame tekste. Melodija šuoliška, maršo pobūdžio (nors užrašyta 3/4 metru) ir gana statiška. Trečioji posmelių eilutė išdainuojama vokiškų ir lietuviškų žodžių „šyrum langzam parašiau“ mišiniu. Artimą melodinį variantą „Schone langsam parėjau“ (LTR 3426 (54)) padainavo žinoma Klaipėdos krašto dainininkė giruliškė M. Klingerienė. Jos dainoje vokiškų žodžių daugiau: pirmoji ir šeštoji arba trečioji ir aštuntoji posmelio eilutės vokiškos, kitos – lietuviškos. Tai makaroninio stiliaus poezijos pavyzdys. Beje, tam pačiam tipui priklausančiose XIX a. pradžioje Tilžės apylinkėse užrašytose Friedricho Kuršaičio „Per naktelę šokau“ Žr. Christian Bartsch, Dainų balsai, nr. 235. ir Peterio von Bohleno „Per naktelę šokau“ Žr. ten pat, nr. 59. vokiško teksto intarpų nėra. Melodijų linija ir metroritminė sandara taip pat visiškai skirtinga.

 

Negausi, bet nuo XIX a. Mažojoje Lietuvoje žinoma ir paplitusi, po vieną fiksuotą poetinio teksto variantą Žemaitijoje ir Suvalkijoje turinti vestuvinė daina „Ar žadi, ar leidi“ Žr. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis (sud.), Bėgau jūružėm: Klaipėdos krašto dainos, nr. 4. , sprendžiant pagal tekstą ir ypač melodiją, atrodo esanti nelietuviškos prigimties. Taip pat apie XIX a. pabaigoje Svencelės apylinkėse Adalberto Bezzenbergerio užrašytą tam pačiam vestuvinių dainų tipui priklausančią „Ir parbėgo laivelis“ Žr. Christian Bartsch, Dainų balsai, nr. 197. melodiją manė ir Ch. Bartschas:

Ši melodija menkai atspindi lietuvių charakterį, galbūt dviem paskutiniams taktams turėjo įtakos žinoma vokiečių mokyklinė daina „Visi paukščiai jau čia“ („Alle Vogel sind schon da“). Ten pat, p. 395.
Iš tiesų šios sileziečių liaudies dainos pusinės ir baigiamosios kadencijų taktai Žr. „Alle Vögel sind schon da“. yra visiškai identiški ir A. Deivelaičio padainuotos, ir A. Bezzenbergerio užrašytos melodijos kadencijoms.

Tam pačiam vestuvinių dainų tipui priskiriama ir kita Šilutės apylinkėse dainuota daina „Parbėg parbėg laivelis“ ((V 231) Žr. Bronė Kazlauskienė (sud.), Lietuvių liaudies dainynas, t. 2: Vestuvinės dainos, kn. 1: Piršlybų dainos, nr. 419. ). Jos melodija skiriasi nuo „Ar žadi, ar leidi“ Žr. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis (sud.), Bėgau jūružėm: Klaipėdos krašto dainos, nr. 4. , bet joje yra ryškios vokiškų dainų intonacijos: aiški homofoninė prigimtis, sekvenciškos slinktys, trimitinis priedainis, atliekamas žodžiais „tram tra, tram tra, tram tra ra ra“, užbaigiamas kadencijoje aukštinant 4 dermės laipsnį ir sukuriant perėjimą į dominantės tonaciją.

 

Kaimyninių tautų (ypač vokiečių), etninių grupių, bendraeuropietiškos muzikos (tiek pasaulietinės, tiek bažnytinės) poveikį lietuvininkų muzikiniam folklorui pastebėjo ir mėgino apibūdinti bemaž visi rašiusieji apie Mažosios Lietuvos etninę muziką, taip pat ir šio straipsnio autorė Žr. Lina Petrošienė, Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, p. 169–195; «Взаимодействие мелодики народных песен куршининков и летувининков», 2012; «Параллели мелодики народных песен этнических меньшинств Пруссии: летувининкай, мазуры, кашубы», 2007. . Tačiau apsiribojus mažesniu tiriamosios medžiagos kiekiu ir turint galimybę labiau įsigilinti į kiekvieną melodijos pavyzdį, tampa akivaizdu, kad ši tema ir problema ištirta nepakankamai. Istoriškai susiklosčiusių kultūrinių įtakų – skandinaviškos, germaniškos, slaviškos, baltiškos – mastas kol kas nenustatytas ir suvokiamas gana miglotai. Absoliučiai tiksliai jį nustatyti vargu ir ar bepavyks, nes XIX a. folkloro užrašinėtojai skubėjo fiksuoti lietuviškąjį šio regiono sluoksnį kaip sparčiai beišnykstantį ir svarbų daugiausia dėl lietuvių kalbos išsaugojimo. Jau tuomet daugelis vietinių kalbėjo vokiečių kalba, mokėjo vokiškų dainų ir giesmių, bet jų folkloro rinkėjai iš Prūsijos lietuvių neužrašinėjo. XX a. lietuvininkų dainuotos vokiškos, kuršininkiškos, latviškos dainos taip pat ignoruotos – dėl patriotinių, politinių, vėliau folkloristų metodinių nuostatų. Kai kada užrašinėti nelietuviškus tekstus trukdė ir kalbos barjeras Apie panašaus pobūdžio problemas rašyta 1955 m. liepos 24 – rugpjūčio 2 dienomis Liaudies muzikos kabineto (dabar LMTA) surengtos tautosakinės ekspedicijos Kuršių nerijoje ir Ventėje ataskaitoje: „Bandėme užrašyti iš vietinių gyventojų ne tik lietuviškas, bet ir kuršiškas dainas. Be abejo, pastarųjų tekstų užrašymuose esama nemaža klaidų, nes tik vienas iš mūsų studentas A. Venckus pats klaipėdiškis, šiek tiek žinojo latvių kalbą“ (KTR 6). . Nefiksuotos ir rusiškos dainos, kurių pamario krašto žvejai išmoko iš čia atkeltų SSSR gyventojų Juodkrantiškis Michaelis Fricas Kairys, liaudies poetas, savo krašto patriotas, 1955 m. dainą „Tinklus mezgam nuo pat ryto“ (KTR 6) padainavo pagal dainos „Volga, Volga, mat rodnaja“ melodiją, o kitą tikriausiai savos kūrybos dainą „Juodkrantė – kopų perlai“ – pagal vokiškos dainos „Lindenbaum“ melodiją. Pastabas pateikė ekspedicijos dalyviai A. Venckus ir Noreikaitė (KTR 5). .

 

Kitų dviejų anksčiau minėtų gausių variantais dainų „Išbėg išbėgo iš Rusnės kaimo“ ir „O kad aš ėjau per žalią girelę“ melodijos užrašytos tik XX a., bet tekstai fiksuoti jau XIX a. pradžioje: pirmoji iš minėtųjų dainų L. Rėzos archyve datuojama 1820 m., antroji – 1810 metais. Nors šių dainų melodikos raidos pasekti neįmanoma, tačiau esamuose užrašymuose atsiskleidžia visi būdingieji lietuvininkų muzikinio dialekto bruožai. Tekstuose apdainuojamos žvejybos, kaip pamario krašto verslo, aktualijos, įvardijami personažai „žvejų mergytės“, „preisų panelė“, minimi vietiniai vietovardžiai. Abi dainos folkloro tyrinėtojų ir rinkėjų yra pažymėtos kaip atstovaujančios mažlietuvių vietinei tradicijai J. Čiurlionytė apie „Išbėg išbėgo iš Rusnės kaimo“ rašė: „Intonacinė struktūra turi klaipėdiškių dainų tipingų bruožų: trigarsių melodika su pabrėžtomis autentinėmis kadencijomis. Pabaigos kadencija (9–10 taktai) – suskaldytas dominantės trigarsis – tonika. Kitų Lietuvos TSR geografinių sričių melodikai mažiau būdinga“ (Jadvyga Čiurlionytė (sud.), Lietuvių liaudies dainos, p. 518). A. Skrickis prie 1935 m. E. Beržinskienės padainuotos „O kad aš ėjau“ parašė pastabą: „Prusų Lietuviška dainelė“ (LTR 897 (29)). .

Šioje grupėje yra piemenų ganymo dainelė „Morčiau perčiau“ ((D 1069) Žr. Kazys Grigas, Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius (sud.), Lietuvininkų žodis, nr. 75. ). Apie ją autorė jau yra rašiusi Žr. Lina Petrošienė, „Mažosios Lietuvos, Suvalkijos ir Veliuonos apylinkių liaudies dainų melodijų paralelės“, p. 104–105; Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, p. 62. , šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik XX a. į kai kuriuos dainuojamosios tautosakos žanrus (piemenų, vaikų dainelės, humoristinės, didaktinės ir pan.) pradėta žiūrėti rimčiau, nors užfiksuoti spėta ne daug ką. XIX a. tos dainelės turėjo būti gyvos, plačiai praktikuojamos, tačiau visiškai ignoruotos: šioje Europos dalyje minimu laiku tebuvo folkloristikos užuomazgos. Kalbiniu, estetiniu, literatūriniu požiūriais tokie tekstai vertės tuo metu neturėjo.

 

Apibendrinant šios grupės dainas galima sakyti, kad jos išreiškia tiriamojo regiono savitumą, labiausiai susijusį su daugiakultūrine aplinka. Populiariosios keleto dainininkų padainuotos dainos melodiškai yra labai artimos. Vienos jų išliko beveik nepakitusios, kitos dainuotos jau kitokiomis melodijomis. Nemaža dalis pavienių tik XX a. užrašytų šilutiškių dainų dainuotos panemunėje – Veliuonos krašte, Suvalkijoje, Dzūkijoje, rečiau Žemaitijoje. Grupėje ryški vokiškos muzikos įtaka.

Trečioji grupė pati gausiausia: 40-iai tipų priklauso 67 dainų vienetai (drauge su variantais). Iš jų 66 % melodijų variantai užfiksuoti ir XIX a.; 22 % šios grupės melodijų variantų XIX a. neturi, bet jų tekstų yra paskelbta XIX a.; 12 % šios grupės dainų užfiksuota tik XX amžiuje.

Dainų muzikinė medžiaga formaliaisiais bruožais daug kuo artima pirmosios ir antrosios grupių dainoms. Visų pirma – vyraujančia mažorine derme (90 %), keletas melodijų minorinės (7 %), yra ir derminės kaitos požymių – tonacinių nukrypimų (3 %). Modalumas, dermės laipsnių intonavimo labilumas (aukštinami 1, 4, VII laipsniai) taip pat yra būdingas kai kurioms melodijoms. Melodijų diapazonas platus – daugiausia oktavos ir nonos apimties, tačiau yra ir siauresnės – kvartos, kvintos apimties melodijų. Kaip ir dviejose pirmosiose grupėse, ryškus melodinės linijos šuoliškumas tercijų, kvartų, kvintų, oktavų intervalais, judėjimas sekvencijomis. Tačiau čia gerokai daugiau nuoseklaus judėjimo melodijų, joms galima pritarti tradiciniu būdu arba epizodiškai Būtina pabrėžti, kad nėra patikimų žinių apie daugiabalsio dainavimo tradicijos egzistavimą Mažojoje Lietuvoje. . Melodikos analizei palankesnis šios grupės dainų variantiškumas.

 

XX a. šilutiškių dainininkų repertuare (beveik visais išvardytais atvejais – visų lietuvininkų repertuare) pluoštelis šios grupės dainų buvusios labai populiarios, jos dainuotos ir XIX a.: „Lėkė volungė“ ((V 811) 7 šilutiškių padainuoti (čia ir toliau) var.), „Ei žuvėdra žuvėdrėle“ ((V 1507) 4 var.), „Kam nuliūdai, mergyte“ ((V 2019) 4 var.), „Stiklelį gerdams dūmojau“ ((M 111) 4 var.), „Augo kieme uoselis“ ((D 1572) 3 var.), „Trijų seselių jauns brolužėlis“ ((K 320) 2 var.), „Po mana tėčia stėkla langelio“ ((V 939) 2 var.), „Per pušynėlį, per eglynėlį“ ((M 979) 2 var.), „Oi, kūliau kūliau šiaudus be grūdų“ ((D 202) 2 var.), „Tarne tarneli, žabok žirgelį“ ((M 980) 2 var.), „Aš vis viens želnierukas“ ((K 42) 1 var.). Bemaž visų išvardytų dainų melodijos stabilios, t. y. folkloro pateikėjai dainas prisiminė ir padainavo labai panašiomis melodijomis. Tai daugeliu atvejų pasitvirtina pažvelgus plačiau ir palyginus kitose vietovėse (ypač gretimose Klaipėdos, Pagėgių apylinkėse) ir visoje Mažojoje Lietuvoje XIX a. užrašytas tas pačias melodijas.

 

Šios grupės melodijų variantiškumas leidžia teigti, kad patikimo melodijų užrašinėtojo vardo nusipelnė kalbininkas ir archeologas A. Bezzenbergeris ir, savaime suprantama, – Ch. Bartschas Žr. Lina Petrošienė, „Tautosakos rinkimo ištakos Šilutės apylinkėse: objekto ir konteksto sąveika“, p. 165, 173, 177. . Dar labiau paaštrėjo P. von Bohleno užrašytų melodijų patikimumo klausimas, kurį jau kėlė J. Čiurlionytė Žr. Christian Bartsch, Dainų balsai, p. 24. , tai pastebėjo ir šio darbo autorė Žr. Lina Petrošienė, „Tautosakos rinkimo ištakos Šilutės apylinkėse: objekto ir konteksto sąveika“, p. 177. . Gana stabilūs XX a. užrašytų melodijų variantai, XIX a. užrašyti P. von Bohleno, dažniausiai yra visiškai skirtingi. Pavyzdžiui, „Ei žuvėdra žuvėdrėle“ melodijos, padainuotos šilutiškio V. Vestfolio, E. Grikšaitienės, E. Jurginaičio, yra bemaž tapačios. Tam pačiam tipui priskiriama P. von Bohleno nenurodytoje vietovėje užrašyta „Ai paukštyti sakalyti“ Žr. Christian Bartsch, Dainų balsai, nr. 331. melodija yra visiškai skirtinga. Tas pats pasakytina ir apie šilutiškių dainų „Tarne tarneli, žabok žirgelį“ ir P. von Bohleno XIX a. Kalnininkuose užrašytą melodiją „Tarnauk, tarneli“ Žr. ten pat, nr. 275. . Žinoma, vien todėl, kad melodijos nėra tapačios, teigti, kad P. von Bohlenas ar jo padėjėjai melodijas užrašinėjo klaidingai, būtų nekorektiška. Dainos galėjo būti dainuojamos ir skirtingomis melodijomis. Net sąlyginai gausiame ir stabiliame variantų pluošte pasitaiko pavienių melodinių variantų, iš esmės besiskiriančių nuo vyraujančio varianto. Pavyzdžiui, populiariausios mažorinio atspalvio, stabilios melodiniu požiūriu dainos „Lėkė volungė“ variantą „Sėdžiu už stalelio“ Žr. Kazys Grigas, Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius (sud.), Lietuvininkų žodis, nr. 6. M. Jankus padainavo visiškai kitokia minorine melodija. Tiesa, ir minėtosios dainos tekstas Lietuvių liaudies dainų kataloge laikomas nutolusiu nuo pagrindinės versijos.

 

Kai kurių gausių variantais dainų melodijos labai įvairuoja, pavyzdžiui, darbo dainos „Oi, kūliau kūliau šiaudus be grūdų“. Ši daina dainuota ir XIX a., tačiau melodijos užrašytos tik XX amžiuje. Šilutiškių M. Bagdonienės „Ui liūliū liūliū, šiaudai be grūdų“ Žr. ten pat, nr. 62. ir M. Jurgelionienės „Oi žeme, žeme“ (KTR 5 (2)) melodijos yra visiškai skirtingos: pirmoji mažorinė, antroji minorinė. Kitur Klaipėdos krašte ši daina dainuota dar ir kintamosios dermės (tonacinė dermėkaita) melodijomis Žr. Lina Petrošienė, Jonas Bukantis (sud.), Bėgau jūružėm: Klaipėdos krašto dainos, nr. 83. .

Santykinai nemažą dalį šios grupės melodijų sudaro homofoninės sandaros mažorinio pobūdžio melodijos Nemažai homofoninės prigimties melodijų visoje Mažojoje Lietuvoje užfiksuota ir XIX a. , kurios galėtų būti dainuojamos daugiabalsiškai, bet tai prieštarautų nusistovėjusiai Mažosios Lietuvos lietuvininkų dainavimo tradicijai. Kaip teigia amžininkai, daugiabalsį dainavimą Mažojoje Lietuvoje platino čia samdiniais dirbdavę kitų etninių grupių, palaikančių daugiabalsio dainavimo tradiciją, žmonės: dažniausiai žemaičiai arba suvalkiečiai, atvykėliai ir iš tolesnių Aukštaitijos vietovių. Kai kurios dainos plito ir šiuolaikiškesniais būdais: per knygas, radiją, organizuotą laisvalaikį ir pan. Taip pat pastebėta, kad šios melodijos dažniausiai užrašytos tik XX a., o XIX a. jų melodijų neužfiksuota. Pavyzdžiui, „Oi tu mergelė, tu lelijėlė“ (LTR 897 (36)), „Augo dygo avietėlė“ (LTR 897 (38)), „Kam nuliūdai, mergyte“ Žr. Kazys Grigas, Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius (sud.), Lietuvininkų žodis, nr. 61, 69. (KTR 227 (9); KTR 6 (12)), „Tup žvirblelis ant bažnyčios“ (LTR 2926 (154), „Ei tu kiški pamariški“ Žr. ten pat, nr. 73. , darbo dainos-rateliai „Sėjau kanapę“ Žr. ten pat, nr. 48, 64. , „Pasėjau linelį, rūta“ Žr. ten pat, nr. 49. .