Straipsnis XX a. Šilutės apylinkių lietuvininkų dainos: objekto ir konteksto sąveika

Šiuo požiūriu dėmesį patraukia E. Beržinskienės repertuaras. Tam tikra jo dalis yra klaipėdietiškos stilistikos, tačiau yra dainų, kurių melodijos savo intonacine struktūra labai primena aukštaitiškas, retkarčiais žemaitiškas daugiabalses dainas, pavyzdžiui, vestuvinės dainos „Per šilelį jojau“ (LTR 897 (49)) homofoninio stiliaus mažorinė melodija, atrodo, esanti aukštaitiška. Kiti XIX a. Mažojoje Lietuvoje užrašyti šiam tipui priskiriami variantai buvo dainuojami visiškai kitokiomis melodijomis Žr. Christian Bartsch, Dainų balsai, nr. 34, 34a, 34b. , o jiems artimos melodijos užrašytos Suvalkijoje Žr. Bronė Kazlauskienė (sud.), Lietuvių liaudies dainynas, t. 2: Vestuvinės dainos, kn. 1: Piršlybų dainos, nr. 573. ir Dzūkijoje Žr. Genovaitė Četkauskaitė (sud.), Dzūkų melodijos, nr. 183. . Panaši ir tos pačios pateikėjos padainuota vestuvinė daina „Augo dygo avietėlė“ (LTR 897 (38)), kuri dainuota visoje Lietuvoje, ypač daug jos variantų užrašyta šiaurės rytų Aukštaitijoje. E. Beržinskienės padainuotoji melodija artima Žemaitijoje užrašytai šios dainos melodijai Žr. Bronė Kazlauskienė (sud.), Lietuvių liaudies dainynas, t. 2: Vestuvinės dainos, kn. 1: Piršlybų dainos, nr. 31. . Čia reikia prisiminti, kad E. Beržinskienės dainas užrašinėjo iš Aukštaitijos kilęs, Žemaitijoje gyvenęs A. Skrickis, kurio muzikine kompetencija abejoti nėra pagrindo. Vadinasi, jau XX a. pirmojoje pusėje (ir anksčiau) čia etninės muzikos stilistika tikrai buvo mišri.

Didelė dalis trečiosios grupės dainų yra užrašytos po vieną kartą, todėl koks nors vidinis lyginimas dažnai, ypač jeigu nėra ir XIX a. užrašytos melodijos, yra menkai pagrįstas. Įmanomas tik hipotetinio pobūdžio svarstymas arba lyginimas su kitų regionų melodijomis. Lyginant tekstus paaiškėjo, kad Lietuvių liaudies dainų kataloge šios dainos dažniausiai priklauso nutolusioms nuo pagrindinės versijos arba „įvairioms“.

 

Ketvirtąją grupę sudaro 34 pavienės dainos, priklausančios dar iki galo nesusistemintiems žanrams: literatūrinės kilmės dainos, tarp jų ir verstos iš vokiečių kalbos, romansai, humoristinės-didaktinės, talalinės, žvejybos arba vestuvinės tematikos rateliai, naujoviškos vestuvinės dainos, dainų fragmentai. Šios dainos užrašytos tik XX a., jų nėra XIX a. Mažosios Lietuvos dainų rinkiniuose.

Visų šios grupės dainų melodijos yra mažorinės, dažniausiai homofoninės prigimties, gana paprastos sandaros, joms nesunkiai galima pritarti. Neretos dainos melodija, palyginti su senosiomis lietuvininkų dainomis, yra naujoviška, paveikta autorinės kūrybos.

Pati populiariausia šioje grupėje (užrašyti net šeši variantai) yra literatūrinės kilmės daina „Plauk laivelis Nemunu“, kurią mėgo dainuoti šilutiškiai vyrai, ją ir dabar atlieka folkloro grupės, kapelos. Specifinis Šilutės apylinkėse užrašytos dainuojamosios tautosakos bruožas – vyrų (dažniausiai žvejų) padainuotos dainos (pateikėjai vyrai sudaro net 39 % visų šilutiškių dainininkų). Bene pats žymiausias ir daugiausia dainų įdainavęs – Šilutės apylinkių dainininkas A. Deivelaitis, kiti gerai žinomi tautosakos pateikėjai – V. Vestfolis, E. Jurginaitis, A. Goberis, A. Pažėra, J. Žilaitis. Jų repertuare yra daug bendrų dainų, kurias pokariu dainuodavo Rusnėje veikusios žvejų artelės saviveiklinis choras.

 

Taip pat gerai žinoma (užrašyti 3 var.) Šilutės apylinkėse literatūrinės kilmės daina „Jaunas / vargšas / biednas žvejokas aš esu“, kurią, pasak šią dainą padainavusių Barvienės dukrų (taip įvardytos dainos pateikėjos), „iš vokiečių kalbos išvertė kaimynė Vestfolienė“ (LTR 3426 (183)). Keletą literatūrinės kilmės vestuvinių / vestuvėse dainuotų dainų, kurių esama po vieną pavyzdį, padainavo ir pakomentavo A. Deivelaitis: „Mes pynėm tą vainikatį“ (KTR 227 (10)) – „Dainuoja, kai nuima vainiką ir uždeda skepetą; jaunoji sėdi su jaunikiu, uošvienė nuima arba pirmoji draugė“; „Turiu iš če atstuoti“ (KTR 227 (11)) – „Dainuoja, kai jaunieji išeina iš jaunojo pusės“; „Truobelį mes statysem“ (KTR 227 (13)) – „Per svotbą eidavo ratelį“. Šių dainų ir tekstai, ir melodijos nebūdingi lietuviškoms liaudies dainoms ir yra artimesni autorinei kūrybai.

Kaip minėta, tarp šios grupės dainų yra ir keletas talalinių, girtuoklių, humoristinių dainų, kurių XIX a. Mažojoje Lietuvoje užrašyta nebuvo: „Seniau, seniau, dokš tabaka“ (LTR 2926 (163)), „Tu sens, aš jauns“ (KTR 5 (5)), „Aš per savo visu amžių“ (LTR 2926 (164), „Aš įpuoliau į kamarą“ (LTR 897 (32)), „Labas vakars, paniulaite“ (LTR 897 (35)) ir kt. Sunku pasakyti, ar šios dainos šiame krašte dainuotos ir senaisiais laikais, ar tai yra XX a. sukurtas, o gal iš Didžiosios Lietuvos atklydęs repertuaras.

Skirstant šilutiškių dainas į minėtas keturias grupes ir galvojant apie tokio skirstymo pagrįstumą, iškilo abejonių. Pirmoji ir ketvirtoji grupės sudarytos iš pavienių, kitur Lietuvoje neužrašytų dainų, tad jos galėtų būti vienoje grupėje. Tačiau ketvirtosios grupės dainos išsiskiria savo kokybe, visų labiausiai – naujoviškumu, primityvia melodika, fragmentiškumu. Jau minėta, kad galbūt šios dainos buvo dainuojamos ir XIX a. ar dar senesniais laikais, bet tiesiog nepateko į kruopščiai rengtus dainynus. Pateikėjai nedrįso tokių dainų dainuoti užrašinėtojams, o ir pastarieji jų nelaikė vertomis dėmesio.

 

Išvados

Ištyrus XX a. Šilutės apylinkių pilnus dainuojamosios tautosakos užrašymus ir juos sugretinus su XIX a. medžiaga, matomi ryškūs, įvairiausių veiksnių nulemti skirtumai.

Tautosakinės medžiagos kiekis, palyginti su XIX a., labai išaugo: XX a. užrašyta 4/5 visų pilnai užrašytų Šilutės apylinkių lietuvininkų dainų. Prasiplėtė ir vietovių, kuriose fiksuotos melodijos, geografija, nors daugiau jų, kaip ir XIX a., yra iš Rusnės ir aplinkinių pamario kaimelių. Gausą lėmė ne liaudiško dainavimo tradicijos pagyvėjimas. Priešingai, sprendžiant pagal visų laikų poetinių tekstų užrašymus, natūralioji tradicija keitėsi, nyko, XX a. pabaigoje nutrūko arba buvo ir iki šiol yra palaikoma sąmoningai, bet dirbtinai (gerąja šio žodžio prasme). Klaipėdos krašte, palyginti su visa Lietuva, tai atsitiko anksčiau dėl išorinių (istoriniai, ekonominiai, demografiniai veiksniai) ir dėl vidinių (pačių lietuvininkų požiūris į liaudies dainas, pirmenybė teikiama giedojimui) priežasčių.

Šilutės apylinkių tautosakos užrašymų gausa bei įvairovė XX a. sietini ir su etnologijos bei folkloristikos raida: šios subdisciplinos tapo savarankiškais mokslais, kitokį mastą ir metodologines nuostatas įgavo empirinės medžiagos rinkimas, archyvavimas, mokslinis tyrimas, skelbimas.

 

XX a. Šilutės apylinkių lietuvininkų dainų bruožai išryškina vietinį ir bendralietuvišką / bendraeuropinį sluoksnius, tačiau, palyginti su XIX a. užrašyta medžiaga (bet ne su numanoma tikrąja tautosakos būkle), jie atrodo įvairesni ir labiau diferencijuoti. Vietinis yra išlaikęs savitus lietuvininkų dainų melodikos bruožus, kuriems formuojantis nemenką poveikį turėjo daugiakultūrinė aplinka, ypač vokiška muzika. Daugiau kaip trečdalis šilutiškių repertuaro užfiksuota tik XX a., didžiąją jo dalį sudaro vėlyvųjų tautosakos žanrų pavyzdžiai. Iš dalies su tuo susijęs mažoriškų melodijų gausėjimas bei melodikos paprastėjimas.

Šilutiškių dainų repertuare, ypač melodikoje, įkūnytas griežtas lietuvininkų nusistatymas nesitapatinti su žemaičiais: kaip ir XIX a., taip ir XX a. užrašytos dainos yra daug artimesnės suvalkiečių, dzūkų, net rytų aukštaičių dainoms, žemaitiškos stilistikos melodijų nedaug.

XX a. Šilutės apylinkių dainuojamoji tautosaka neatskleidžia tiriamojoje teritorijoje egzistavusios įvairovės. Nemenka dalis XX a. lietuvininkų dainuotų vokiškų, kuršininkiškų, latviškų, rusiškų dainų neužrašytos dėl patriotinių, politinių, folkloristų metodinių nuostatų, kartais – paprasčiausio kalbos barjero.

 

Literatūra ir šaltiniai

  • „Alle Vögel sind schon da“, Kinderliederbox.de, [žiūrėta 2012 m. rugsėjo 10 d.].
  • Balys, Jonas (sud.), Tautosakos darbai, t. III: Iš Mažosios Lietuvos tautosakos, Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvas, 1937, [žiūrėta 2012 m. balandžio 25 d.].
  • Balys, Jonas (sud.), Tautosakos darbai, t. VII: Klaipėdiškių lietuvių tautosaka, Kaunas: Lituanistikos instituto Lietuvių tautosakos archyvas, 1940, [žiūrėta 2012 m. rugsėjo 25 d].
  • Bartsch, Christian, Dainų balsai, parengė Jadvyga Čiurlionytė, Laima Burkšaitienė, Vida Daniliauskienė, Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 2000.
  • Četkauskaitė, Genovaitė (sud.), Dzūkų melodijos, Vilnius: Vaga, 1981.
  • Četkauskaitė, Genovaitė (sud.), Lietuvių liaudies dainų antologija, 6 vinilinės plokštelės, Melodija – 33Д-18005-16, 1968.
  • Četkauskaitė, Genovaitė (sud.), Lietuvių liaudies dainų antologija, natos ir garso įrašai, 3-iasis papildytas leidimas, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2007.
  • Čiurlionytė, Jadvyga (sud.), Lietuvių liaudies dainos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955.
  • Čiurlionytė, Jadvyga (sud.), Tautosakos darbai, t. V: Lietuvių liaudies melodijos, Kaunas: Lietuvių tautosakos archyvas, 1938.
  • Čiurlionytė, Jadvyga, Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai, Vilnius: Vaga, 1969.
  • Donelaitis, Kristijonas, Metai ir pasakėčios, Vilnius: Baltos lankos, 2000.
  • Grigas, Kazys; Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius (sud.), Lietuvininkų žodis, Kaunas: Litterae Universitatis, 1995.
  • Jonynas, Ambraziejus (red.), Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius: Vaga, 1972–1986.
  • Kazlauskienė, Bronė (sud.), Lietuvių liaudies dainynas, t. 2: Vestuvinės dainos, kn. 1: Piršlybų dainos, melodijas parengė Zofija Puteikienė, Vilnius: Vaga, 1983.
  • KTR – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus tautosakos rankraštynas.
  • KUTR(F) – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijos tautosakos rankraštynas (rankraštyno fonoteka).
  • Litauischen literarischen Gesellschaft zu Tilsit (hrsg.), Kaip senëji lëtuvininkai gyveno: Aufzeichnungen aus dem Kreise Stalluponen mit Anmerkungen und Worterbuch von Carl Cappeller, Professor an der Universitat Jena, Heidelberg: Carl Winter’s Universitäts-Buchhandlung, 1904.
  • LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
  • Matulevičius, Algimantas; ir kiti (sud.), Rusnė, Vilnius: Mintis, 1992.
  • Mickevičius, Juozas, „Muzikinės kultūros vystymasis Kretingoje iki XX a. vidurio“, Lituva–Latvija: paribio kultūra, istorija, dabartis, [žiūrėta 2012 m. vasario 10 d].
  • Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft, 1–6 Bd., Hft. 1–31, Heidelberg, 1880–1912.
  • Nakienė, Austė; Rūta Žarskienė (sud.), Suvalkijos dainos ir muzika: 1935–1939 metų fonografo įrašai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003.
  • Neue Preussische Provintial Blätter, Konigsberg, 1846–1866.
  • Peacock, Kennet (ed.), A Garland of Rue: Lithuanian Folksongs from the Mating Cycle, Ottawa: National Museums of Canada, 1971.
  • Pėteraitis, Vilius, Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: jų kilmė ir reikšmė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.
  • Petrošienė, Lina, „Kuršininkų ir lietuvininkų dainų paralelės“, Tiltai, Priedas: Mokslo darbai, 2006, nr. 32, p. 89–107.
  • Petrošienė, Lina, „Mažosios Lietuvos, Suvalkijos ir Veliuonos apylinkių liaudies dainų melodijų paralelės“ / Rimantas Balsys (red.), Res humanitariae, t. 1, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, p. 79–105.
  • Petrošienė, Lina, „Tautosakos rinkimo ištakos Šilutės apylinkėse: objekto ir konteksto sąveika“, Logos, 2011, nr. 69, p. 163–183.
  • Petrošienė, Lina, «Взаимодействие мелодики народных песен куршининков и летувининков» / Mūzikas zinātne šodien: pastāvīgais un mainīgais, Zinātnisko rakstu krājums IV, Daugavpils universitātes Akadēmiskais apgāds „Saule“, 2012, p. 37–57.
  • Petrošienė, Lina, «Параллели мелодики народных песен этнических меньшинств Пруссии: летувининкай, мазуры, кашубы» / Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. 15: Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija: karinė istorija, archeologija, etnologija, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, p. 241–252.
  • Petrošienė, Lina, Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007.
  • Petrošienė, Lina; Jonas Bukantis (sud.), Bėgau jūružėm: Klaipėdos krašto dainos, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1997.
  • Petrošienė, Lina; Jonas Bukantis (sud.), Eit mergeli pajūriais: Anos Mažeivos padainuotos Klaipėdos krašto dainos, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006.
  • Plenzat, Karl (hrsg.), Der Liederschrein: Hundertundzehn deutsche, litauische und masurische Volkslieder aus Ostpreuβen mit lautensatz von Heinrich Scherrer und Buchschmuck von Robert Budzinski, Leipzig: Hofmeister, 1922.
  • Preussische Provintial Blätter, Band 1–28, 1–2, Konigsberg, 1829–1845.
  • Rėza, Liudvikas, Lietuvių liaudies dainos, t. I, paruošė Juozas Jurginis, Bronius Kmitas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958.
  • Rėza, Liudvikas, Lietuvių liaudies dainos, t. II, paruošė Albinas Jovaišas, Vilnius: Vaga, 1964.
  • Teβner, Franz; Helene Teβner (hrsg.), Dainos: Litauische Volksgesange, mit Einleitung, Abbildungen und Melodinen, Leipzig, 1897.
 

The Twentieth-Century Songs of the Lietuvininkai Ethnic Group in the Šilutė Region of Lithuania: The Interaction Between Subject and Context

  • Bibliographic Description: Lina Laurinavičiūtė-Petrošienė, „XX a. Šilutės apylinkių lietuvininkų dainos: objekto ir konteksto sąveika“, @eitis (lt), 2017, t. 1 010, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Lina Petrošienė, „XX a. Šilutės apylinkių lietuvininkų dainos: objekto ir konteksto sąveika“, Lituanistica, 2012, t. 58. nr. 4(90), p. 342–356, ISSN 0235-716X.
  • Institutional Affiliation: Klaipėdos universitetas.
Summary: The author of this article analyzes the lyrical folklore of the Lithuanian Lietuvininkai ethnic subgroup recorded in what is now the Šilutė District. Šilutė, for long the district of Heidekrug in the periphery of the Konigsberg region of the former East Prussia, became an important center of cultural activity in the Lithuanian Region of Klaipėda (the former German city of Memel) due to change in the well-known historical and political situation.

The research found significant growth in the volume of folkloric materials: about 4/5 of all fully-documented songs of the Lietuvininkai in the region around Šilutė were recorded in the 20th century. The range of the area where the melodies were found also expanded, although the major repository remained, as in the 19th century, the town of Rusnė and neighboring villages along the Curonian Lagoon. This abundance was not due to a revival of folk-song traditions. On the contrary, judging from the collecting of poetic texts from all periods, the natural tradition changed, diminished and at the end of the 20th century was broken altogether, or it was and is consciously maintained, albeit artificially (in the positive sense of the word). This happened in the Klaipėda Region earlier than in the rest of Lithuania because of external (historical, economic, demographic) and internal (changing attitudes of the Lietuvininkai themselves towards folk songs, granting priority to the singing of hymns) factors.

The relative abundance of 20th-century inscriptions of folklore from the Šilutė area is connected with the development of ethnology and folklore studies: these sub-disciplines became independent disciplines and the collection, archiving, study and publication of empirical materials acquired a different scope and set of methodologies.

The features of the songs of the Lietuvininkai of the Šilutė Region in the 20th century reveal local and pan-Lithuanian / pan-European strata, but in comparison with material collected in the 19th century (but not with what is considered to be the true state of the folklore), they seem to be more varied and differentiated. The local strata retain more uniquely Lietuvininkai melodic features whose formation was significantly influenced by the multicultural environment, and especially German music. More than a third of the repertoire of the people of Šilutė was only written down in the 20th century, and mostly contains late examples of folklore genres. This is due in part to an increase in the number of melodies in the major key and melody simplification.

The repertoire and especially melodies of the people of Šilutė incorporate an almost mandatory attitude of the Lietuvininkai intended to differentiate themselves from the Žemaitijans (or Samogitians, another Lithuanian ethnic subgroup): as in the 19th century, the songs recorded in the 20th century are much closer to the songs of the Suvalkijans, Dzūkai and even the Eastern Aukštaitijans, while melodies in the Žemaitijan style are rare.

The corpus of folk-songs from the Šilutė area in the 20th century does not reflect the diversity that existed in the area. Many of the German, Kuršiai, Latvian and Russian songs sung by the Lietuvininkai in the 20th century were not written down because of patriotic and political considerations as well as methodological attitudes among folklore researchers, and perhaps also simply because of the language barriers involved.

Keywords: folklore, folk-song melodies, folk music, Lietuvininkai, Šilutė.