Galimas daiktas, kad asmeninė Karlovičiaus ir Orzeszkowos pažintis prasidėjo 1882 metais. Iš korespondencijos matyti, kad prieš išvykdamas studijuoti į Heidelbergą, Karlovičius aplankė rašytoją Gardine ir Vilniuje, taip pat vėliau lankė ją Minevičių ir Panemunio dvaruose (netoli Gardino). Orzeszkowa laikė Karlovičių savo dvasios broliu, pokalbį su juo žodžiu ar raštu vadino „vienu iš džiaugsmų, žavesio pilniausių“, o jį patį – „pačiu gerbiamiausiu bičiuliu“, kuriuo pasitiki kaip niekuo kitu Žr. Eliza Orzeszkowa, Listy do literatów i ludzi nauki, s. 77; Irena Fedorovič, „Korespondencja Jana Karłowicza z polskimi i litewskimi literatami oraz działaczami kulturalnymi”, s. 199. . Rašytoja pasipasakodavo Karlovičiui apie profesinius sumanymus, prašydavo patarimo pasirenkant lektūrą ir t. t. Savo ruožtu jis tvarkydavo jos leidybinius reikalus Varšuvoje, pasitarnaudavo įvairiomis žiniomis, skolindavo knygų iš turtingos savo bibliotekos. Didelė Orzeszkowos laiškų dalis Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonduose priklauso devintojo dešimtmečio pabaigai arba laikotarpiui, kai rašytoja pradėjo bendradarbiauti su Karlovičiaus redaguojama Wisła ir kai atsirado svarbiausios jos apysakos – Nad Niemnem (Prie Nemuno, 1887) ir Cham (Chamas, 1888). Puikiai pažinodama panemunių bajorkaimius, rašytoja noriai įsitraukė į dainų, padavimų, mįslių rinkimą tose apylinkėse, siuntė jas redaktoriui. 1888–1891 metais Wisłos skiltyse spausdino etnografines apybraižas, pavadintas Ludzie i kwiaty nad Niemnem (Žmonės ir gėlės prie Nemuno – už šio ciklo pavadinimą buvo dėkinga Karlovičiui).

 

Janas Karlovičius labai daug prisidėjo rengiant proginius renginius, skirtus Orzeszkowos jubiliejui. 1890 metais dalyvavo susirinkimuose, organizuojamuose Varšuvos literatės Valerijos Marrené-Morzkowskos (1832–1903) bute, kur buvo svarstoma, kaip pagerbti jubiliatę. 1891 metais Karlovičius buvo vienas iš iniciatorių leidžiant knygą Upominek, skirtą Elizos Orzeszkowos literatūrinės veiklos 25-mečiui. Bronislavo Nadolskio nuomone, Karlovičius Orzeszkowai buvo „pagalba ir moralinis svertas“. Abu jie laikėsi panašių pažiūrų antisemitizmo, moterų emancipacijos, liaudies švietimo klausimais Žr. Bronisław Nadolski, „Korespondencja Orzeszkowej i Jana Karłowicza”, s. 2; Irena Fedorovič, „Korespondencja Jana Karłowicza z polskimi i litewskimi literatami oraz działaczami kulturalnymi”, s. 202. .

Kaip matyti, Jano Karlovičiaus literatūriniai pasiekimai neprilygo muzikiniams, kurie yra nepalyginamai svarbesni. Tarp originalių grožinių jo kūrinių minėtini tik romano Zjazd w Kochanowie (1878) fragmentai ir eilėraščiai, išlikę rankraštiniu pavidalu. Tačiau verta pažymėti Karlovičiaus nuopelnus publicistikos srityje – populiarias apybraižas, kelionių įspūdžius, kritinius straipsnius Karlovičiaus publicistinių ir kritinių darbų sąrašą kartu su santraukomis parengė Stefan Demby (žr. Życie i prace Jana Karłowicza (1836–1903), s. 317–342). , o taip pat susidomėjimą lietuvių literatūra ir kultūra. Nemažą reikšmę turėjo ir Karlovičiaus kontaktai su literatų bendruomene (varšuviške, tačiau ne vien su ja). Jis asmeniškai arba per laiškus pažinojo iškiliausius XIX amžiaus pabaigos lenkų rašytojus, o korespondentinę pažintį su literatais pradėjo būtent nuo lietuvių poeto Antano Baranausko.

 

Išvada

Janas Karlovičius nusipelnė iškilaus XIX amžiaus antrosios pusės mokslo ir kultūros puoselėtojo vardo. Jis buvo reto diapazono mokslininkas, sugebėjęs sujungti tvirtas, daugiapuses mokslo žinias ir praktinę veiklą, skleisti jas visuomenėje prieinama forma. Savo gyvenimo motto buvo pasirinkęs šūkį „Per darbą – į laimę“. Tačiau Karlovičius tyrėjas yra labiau žinomas nei Karlovičius menininkas, ypač Lietuvoje. Straipsnyje siekta užpildyti šią spragą – išryškinti jo veiklą Vilniaus krašto ir Varšuvos kultūriniame gyvenime, jo muzikinius ir literatūrinius interesus, ryšius su lenkų ir lietuvių šviesuomene.

 

Archyvinė medžiaga

  • Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA), Kondratovičių šeimos fondas, f. 96, ap. 1, b. 307, p. 1–2; b. 68, p. 1–2.
  • Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius (LMAVB), J. Karlovičiaus laiškas M. Bakševičiui, 1883 I 8, f. 7-53c; J. Karlovičiaus laiškas L. Uziemblai 1893 II 5, f. 151-205; W. Marrené-Morzkowskos laiškas J. Karlovičiui, 1890 II 20; Autografų kolekcija, f. 7-1675.
  • Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), J. Karlovičiaus fondas, f. 1135, ap. 10: b. 44 (Literaria, 1834–1862); b. 63 (Programos ir koncertų afišos); b. 77 (H. Sienkiewicziaus laiškai); b. 103 (Laiškai tėvui); b. 104 (M. Konopnickos laiškai); b. 108 (E. Orzeszkowos laiškai); b. 111 (M. Sudakuvnos laiškas); b. 112 (V. Zahorovskio laiškas); b. 189 (Laikraštukas „Kalvis melagis“); b. 190 (K. Donelaičio Metų vertimų fragmentai); b. 197 (V. Ažukalnio-Zagurskio vertimai).

Literatūra

  • Baranauskas, Antanas, Raštai, t. 7, d. 1: Dienoraštis; Laiškai įvairiems adresatams, sudarė Regina Mikšytė, Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 392–396.
  • Brykalska, Maria, Aleksander Świętochowski: biografia, t. 1, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1987.
  • Brodzka, Alina, Maria Konopnicka, Warszawa: Wiedza Powszechna, 1961.
  • Fedorovič, Irena, „Korespondencja Jana Karłowicza z polskimi i litewskimi literatami oraz działaczami kulturalnymi”, Kalbotyra: Slavistika Vilnensis, 2012, t. 57, nr. 2, p. 197–210.
  • Grigas, Kazys, „Lituanistinė medžiaga J. Karlovičiaus rankraštiniame palikime“ | Kostas Korsakas (red.), Literatūra ir kalba, t. 3, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, p. 456–465.
  • Jankowski, Edmund, Z różnych sfer: studia i portrety, Warszawa: Towarzystwo Literackie im. A. Mickiewicza, 1994.
  • Jovaišas, Albinas, „K. Donelaičio kūrybos vertimai į kitas kalbas“ | Kostas Korsakas (red.), Literatūra ir kalba, t. 7: Kristijonas Donelaitis: pranešimai, straipsniai, archyvinė medžiaga, Vilnius: Vaga, 1965, p. 281–300.
  • Karaś, Halina, „O potrzebie badań nad życiem naukowym przełomu XIX i XX wieku: Jan Karłowicz (1836–1903) jako animator ówczesnego „ruchu umysłowego”, Poradnik Językowy, 2012, t. 5, s. 5–20.
  • Karłowicz, Jan, „Donalitius Krystyn” | Wielka Encyklopedia Powszechna Ilustrowana, t. 16, Warszawa, 1895, s. 813.
  • Karłowicz, Jan, „Rys żywota i twórczości Stanisława Moniuszki”, Echo Muzyczne, Teatralne i Artystyczne, 1885, nr 66, 67, 68, 70, 72, 74, 76, 78.
  • Kazlauskaitė, Jadvyga, Vilniaus periodiniai leidiniai 1760–1918: bibliografinė rodyklė, Vilnius: Vaga, 1988.
  • Koniusz, Elżbieta, „Dziedzictwo kulturowe WKL w pracach leksykograficznych Jana Karłowicza” | Maria Teresa Lizisowa (red.), Kultura i języki WKL, Kraków: Wydawnictwo Collegium Columbinum, 2005, s. 145–159.
  • Moniuszko, Stanisław, Listy zebrane, oprac. Witold Rudziński, Magdalena Stokowska, Kraków: Państwowe Wydawnictwo Muzyczne, 1969.
  • Nadolski, Bronisław, „Korespondencja Orzeszkowej i Jana Karłowicza”, Gazeta Lwowska. Kurier Literacko-Naukowy, 1937, nr 37.
  • Orzeszkowa, Eliza, Listy do literatów i ludzi nauki, t. 2, cz. 1, oprac. Ludwik Brunon Świderski pod kier. prof. Józefa Ujejskiego, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PAN, 1938.
  • Orzeszkowa, Eliza, Listy zebrane, t. 3, oprac. Edmund Jankowski, Wrocław: Wydawnictwo Naukowe PAN, 1956.
  • Rutkowska, Krystyna, „Zasługi Jana Karłowicza dla języka i folkloru litewskiego”, Poradnik Językowy, t. 5, 2012, s. 21–19.
  • Sabaliauskas, Algirdas, Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m., Vilnius: Mokslas, 1979.
  • Szulska, Inesa, Litwa Józefa Ignacego Kraszewskiego, Warszawa: Wydawnictwo Wydziału Polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego, 2011.
  • Wągiel, Agata, „Jan Karłowicz – portret z Mieczysławem w tle”, Muzyka: kwartalnik Instytutu Sztuki, 2005, t. 4, s. 67–103.
  • Życie i prace Jana Karłowicza (1836–1903), Warszawa: Książka zbiorowa wydana staraniem i nakładem redakcji „Wisły”, 1904.
  • Žukas, Vladas, „Keletas K. Donelaitį liečiančių rankraščių“ | Kostas Korsakas (red.), Literatūra ir kalba, t. 7: Kristijonas Donelaitis: pranešimai, straipsniai, archyvinė medžiaga, Vilnius: Vaga, 1965, p. 320–335.
 

The Musical and Literary Activity of Jan Karłowicz

  • Bibliographic Description: Irena Fedorovič, „Jano Karlovičiaus muzikinė ir literatūrinė veikla“, @eitis (lt), 2019, t. 1 253, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Irena Fedorovič, „Jano Karlovičiaus muzikinė ir literatūrinė veikla“, Žmogus ir žodis, 2013, t. 15, nr. 2, p. 30–38, ISSN 1392-8600.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universitetas.

Summary. Jan Karłowicz, descended from Lithuania, was well known Polish linguist, historian, ethnographer, editor, and translator. His humanities deserts are pretty well noticed in Poland, party also in Lithuania. Less recognizable is his cultural activity. His literary output consists of youth poetry, translations, correspondence published in Warsaw’s press, the same close relationships with well know writers and poets of positivism epoch (E. Orzeszkowa, M. Konopnicka, H. Sienkiewicz, A. Świętochowski). Karłowicz was the great enthusiast of Lithuanian language and literature, he corresponded with A. Baranauskas. In his private collection he had V. Ažukalnis-Zagurski’s and S. Gimžauskas poems, he tried to translate into Polish language the part of the poem Metai written by K. Donelaitis. Before his literary fondness he was interested in music. He played the piano and the cello from his youth. During his studies in Moscow he used to play with universities orchestra. He took music lessons in Paris and Brussels, started to compose first piano compositions. After coming back to Lithuania he performed together with symphony orchestra and solo in the Great Theatre and in the Noble Club in Vilnius. From 1887 he was living in Warsaw. There he was the member of Musical Society Lutnia. He was the founder of S. Moniuszko section. Karłowicz met Moniuszko still being the pupil of the Vilnius upper school, after that they were in touch, also having contact with the composer’s family. After Moniuszko death, he settled the composers output, and published his VII Śpiewnik domowy.

Keywords: Polish culture of Lithuania in the second half of XIX century, Lithuanian – Polish cultural relations, Vilnius cultural life.