Straipsnis Psichologiniai bibliodramos ypatumai

  • Bibliografinis aprašas: Jūratė Laurinavičiūtė, „Psichologiniai bibliodramos ypatumai“, @eitis (lt), 2019, t. 1 269, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Jūratė Laurinavičiūtė, „Psichologiniai bibliodramos ypatumai“, Ugdymo psichologija, 2013, nr. 24, p. 65–70, ISSN 1392-639X.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos edukologijos universiteto Psichologijos katedra.

Santrauka. Straipsnyje aptariama bibliodramos samprata, atsiradimo ištakos, jos teorinis pagrindas. Plačiau nagrinėjami atskiri bibliodramos psichologiniai ypatumai. Akcentuojamas bibliodramos poveikio asmenybei visybiškumas bei jo prasmė savęs pažinimui.

Pagrindiniai žodžiai: bibliodrama.

 

Įvadas

Nors dabartinis žmogus yra pernelyg susidomėjęs išoriniu pasauliu, vis labiau pastebimas augantis susidomėjimas sielos gelmių fenomenais parodo, kad žmogus nuolat ieško ir yra atviras naujam pažinimui Žr. Carl Gustav Jung, Psichoanalizė ir filosofija, 1999. .

Ilgą laiką psichologai religijos problematika visai nesidomėjo arba ją atmesdavo. Vieni manė, jog ji tik trukdo asmenybės vystymuisi. Bihevioristai religiją tapatino su išorinėmis jos formomis teigdami, kad religingumas yra paskatintas, mechaniškai sąlygotas elgesys. Skinnerio nuomone, religingumas susiformuoja dėl atsitiktinių skatinamųjų stimulų. S. Freudas (1961) religiją prilygino vaikiškų svajonių išsipildymui. Religingą nuolankumą Dievui jis priskyrė vaikystės tėvo projekcijai, kas padeda žmogui susigrąžinti seniai prarastą ryšį, tačiau tai yra tik iliuzija, netgi trukdanti bręsti tiek individualiam žmogui, tiek visuomenei Cit. plg. Daiva Selmistraitienė, „Religija ir psichologijos praktika“, 1999. .

 

Kiti psichologai įžvelgė pozityvų religijos poveikį asmenybės vystymuisi ir gyvenimo prasmės ieškojimui. Jie teigė, jog religija geba žmogų veikti pozityviai ir svarstė apie religingumo arba dvasingumo įtaką asmenybės psichologinės brandos procesui. C. J. Jungas religijos ištakų ieško žmonijos kolektyvinėje pasąmonėje. Jis manė, jog religija padeda žmogui pasiekti pilnatvę, jog „priartėjimas prie dieviškumo yra tikroji terapija, ir tiek, kiek pasieki dieviškąjį patyrimą, esi išlaisvinamas iš patologijos prakeiksmo“ Žr. Carl Gustav Jung, Psichologija ir religija, 1998. . G. W. Eriksonas Žr. Эрик Хомбургер Эриксон, Идентичность: юность и кризис, 1996. teigė, kad taip, kaip auga ir bręsta asmenybė, pereidama iš vaikiško į brandų amžių, taip religija padeda atsiskleisti asmens moralinėms savybėms. G. Allportas Žr. Gordon Willard Allport, Tapsmas: svarstymai apie asmenybės psichologiją, 1998. pripažįsta, kad asmenybės tapsme neišvengiamai iškyla noras prasmingai susieti save su būtimi, ieškant tikėjimo. Jis pripažįsta, jog religija padeda vystytis ego. A. Maslow teigia, kad „žmogui būtina vertybių sistema, gyvenimo filosofija, religija arba religijos surogatas, pagal kurį jis galėtų gyventi ir interpretuoti pasaulį beveik taip pat, kaip jam reikia saulės šviesos, kalcio ar meilės“ Žr. Abraham Harold Maslow, Būties psichologija, 2011. . Svarbu turėti tam tikrą gyvenimo filosofiją, kuri suteiktų individui prasmę. Jo požiūriu, mums reikia ko nors didingesnio už mus pačius, kas mus žavėtų ir kam mes skirtume savo gyvenimą.

Daugelis žymių psichologų Žr. Viktor Emil Frankl, Žmogus ieško prasmės, 1996; Nesąmoningas Dievas: psichoterapija ir religija, 2000; Žmogus prasmės akivaizdoje, 2010; R. May, „Ką reiškia būti asmeniu?“, 1996; Irvin D. Yalom, Terapijos dovana, 2007 ir kt. teigia, kad žmogui būdinga yra ne tik buities, bet ir būties dimensija. Žmogus nori gyventi ne tik kasdienybe, bet ir kelti egzistencinius klausimus. V. Franklis Žr. Viktor Emil Frankl, Žmogus ieško prasmės, 1996; Žmogus prasmės akivaizdoje, 2010. pastebėjo, jog gyvenimo prasmės ieškojimas yra svarbiausias žmogaus tikslas. Gyvenimo prasmę žmonės gali atrasti tokiu būdu: kurdami arba nuveikdami darbą, ką nors patirdami arba ką nors sutikdami; priimdami nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu. V. Franklio požiūriu, Dievo tikėjimas yra aukščiausia gyvenimo prasmė ir pagrindinis kelias. Jis pripažįsta, jog žmogus be Dievo, tai kaip kompasas be magnetinio lauko, kuris jaučia egzistencinę tuštumą. Nors šiandienis žmogus įstengia patenkinti iš esmės visus poreikius, tačiau lieka užmirštas vienintelis poreikis, būtent žmogaus prasmės poreikis.

 

A. Paškus Žr. Antanas Paškus, Idėjų sankryžoje: kritinis skerspjūvis, 1992. teigia, jog egzistuoja ir ne tik materiali tikrovė, bet ir būties plotmė, t. y. transcendentinė tikrovė. Tai parodo, jog žmogus yra daugiau, negu tai, ką jis daro, ar tai, ką jis turi. Tai jis pavadino statmeninės vertybės vardu, o transcendenciją ir prasmę − vertikalia vertybe.

Pasak J. Pikūno Žr. Justinas Pikūnas, Nuo asmens iki asmenybės, 1990. , humanistinės vertybės, aukšti moraliniai principai, gyvenimas vadovaujantis Kristaus paskelbtomis tiesomis artina žmogų prie vertingų uždavinių ir darbų, ypač kai ieškoma, kas yra gražu, gera, teisinga ir šventa.

Tenka pastebėti, jog didesnė dalis psichologų pozityviai vertino religijos įtaką asmens egzistencijai, pripažindami, jog egzistuoja ne tik buities, bet ir būties dimensija, kuri veda į pilnesnį žmogiškosios prigimties atskleidimą.

Dabartinė visuomenė desakralizavusi savo būtį prarado mistinę sąmonę, kuri atskleidžia žmogiškosios prigimties daugialypumą, tuo pačiu prarasdama ryšius ir su religinės tradicijos pasakojimais. Žmogus, susirūpinęs tik savo asmeniniu gyvenimu, prarado supratimą, jog jo gyvenimas priklauso didesnei visos žmonijos istorijai, jog jo gyvenimo istorijos siejasi vienos su kitomis ir su praeities žmonių istorijomis. Tai atspindi labai uždarą ir ribotą žmogaus ontologiją. Tokiu būdu žmogus tampa pasimetęs savo egzistencijoje Žr. Peter A. Pitzele, Scripture Windows: Towards a Practice of Bibliodrama, 1998. .

 

Pastebėta, jog šiandieninis žmogus yra labai supriešinęs savo dvasią su kūnu, todėl reikia naujo integruojančio mąstymo. Jau hebrajų kalboje žodžiai „siela“ ir „kūnas“ yra vienas žodis – nephesh, kuris kartu apjungia „animated body, living being“ (sudvasintą kūną ir žmogaus būtį), nes žmogus nėra sudarytas iš dalių, bet yra viena integrali būtis Žr. Walter Wink, “Bible Study and Movement for Human Transformation,” 1992. . Šiandienė modernioji medicina, humanistinė, geštaltinė ir egzistencinė psichologija pripažįsta žmogaus vientisumą ir visybiškumą Žr. Raymond J. Corsini, Danny Wedding (sud.), Šiuolaikinė psichoterapija, 2011. . Bibliodrama gali padėti žmogui tapti labiau visybiška ir harmoninga asmenybe bei paskatinti šiuolaikinį žmogų save atpažinti ne tik kasdienybėje, bet suvokti savo dvasinę prigimtį, paskatinti pamąstyti apie savo kaip žmogaus gyvenimo misijos supratimą ir giliau suvokti savo egzistencijos prasmę.

Tyrimo objektas – bibliodrama, psichologiniai ypatumai. Tyrimo tikslas – atskleisti bibliodramos psichologinius ypatumus. Tyrimo metodika – mokslinės religijos psichologijos literatūros analizė.

∗∗∗​

Bibliodrama (graikų k. biblion – knyga ir drama – veiksmas) yra draminis veiksmas pagal tam tikrą tekstą. Dažniausiai bibliodramoje yra naudojamas Biblijos tekstas. Pasakojimas bibliodramos metu sudabartinamas ir išreiškiamas per veiksmą. Grupės dalyviai susitapatina su jiems artimais Biblijos veikėjais ir tais vaidmenimis pradeda bendrauti tarpusavyje, išplėsdami Biblijos situaciją ir kartu atspindėdami savo gyvenimiškas situacijas. Bibliodramoje svarbūs yra trys dalykai: Biblijos tekstas, kiekvienas grupės narys ir grupė kaip visuma Žr. Giedrius Markevičius, „Asmenybės savivokos pokyčiai bibliodramos grupėje“, 1997. . Bibliodrama remiasi teologine ir psichologine žmogaus dvasinės prigimties samprata.

Bibliodramos ištakos siekia pirmuosius vaidinimus antikoje. Šv. Augustino laikais vaidinimai paplito ir krikščioniškoje kultūroje. Ilgą laiką jų tikslas buvo stiprinti tikinčiųjų moralę ir dvasingumą bei ugdyti estetiškumą.

 

XX a. psichologai S. Freudas, J. L. Moreno, D. W. Winnicottas vieni pirmųjų suprato, kad vaidinimas žmogui turi terapinį poveikį ir jį pradėjo taikyti savo praktikoje: S. Freudas vaidinimuose įžvelgė antropologinius žmonijos raidos aspektus, kuriuose atsispindi žmogaus infantilumas ir archajiškas elgesys bei atsiskleidžia jo pasąmoniniai impulsai; J. L. Moreno ypač daug dėmesio skyrė vaidinimų praktiniam terapiniam poveikiui ir sukūrė psichodramos metodą; D. W. Winnicottas teigė, kad vaidinimas padeda vaikams ir suaugusiems žmonėms atrasti save ir būti savimi. Šiuolaikinė bibliodrama remiasi J. L. Moreno psichodramos metodiniais principais. Kaip teigia G. M. Martinas (1992), bibliodrama ir psichodrama yra panašios. Jos turi panašius darbo principus: eiga, darbas su kūnu, vaizduotės pratimai, refleksija ir pan. Bibliodramą galima vadinti subpsichodramos metodu. Bibliodramos populiarumas ypač išaugo šio amžiaus 7-ąjį dešimtmetį Cit. pgl. Björn Krondorfer (ed.), Body and Bible: Interpreting and Experiencing Biblical Narratives, 1992. , nors Lietuvoje ji yra dar gana mažai žinoma Žr. Giedrius Markevičius, „Asmenybės savivokos pokyčiai bibliodramos grupėje“, 1997. .

Pasak S. Lauechli’o Žr. Samuel Laeuchli, “The Expulsion from the Garden and the Hermeneutics of Play,” 1992. , kiekvienas Biblijos tekstas savyje talpina labai daug prasmių ir skirtingų dimensijų, tiek būties (gyvenimo prasmė, archetipinė pasąmonė ir pan.), tiek buities (kalba, intuicija, gynybiniai mechanizmai, kūnas, nesąmoningi troškimai, socialiniai ryšiai, projekcijos, mąstymo stereotipai ir pan.). Bibliodramos metu svarbu visa tai įvardyti, atpažinti ir naujai integruoti į savo asmenybę, suderinti skirtingas asmenybės dalis, tampant sąmoningesne ir harmoningesne asmenybe, išsilaisvinančia iš stereotipinio mąstymo, atrandant didesnę santarvę su savimi ir kitais bei visu pasauliu. Bibliodramoje mokomasi būti „čia ir dabar“, skatinama naujo patyrimo integracija ir pan. atgręžiant bibliodramos dalyvius į jo paties patyrimų pasaulį. Svarbiu dalyku tampa bibliodramos dalyvio jausmų, pojūčių, minčių įsisąmoninimas, asmeninių projekcijų bei jo asmeninių galimybių įsisąmoninimas Žr. Heidemarie Langer, Vielleicht sogar Wunder: Heilungsgeschichten im Bibliodrama, 2001. .

 

Biblijos tekstuose atsispindi visas žmogaus gyvenimo ciklas – gimimas (Jėzaus gimimas, Mt 1, 18–25), vedybos, (vestuvės Kanoje, Jn 2, 1–12), mirtis (Mk 15, 33–41) arba iniciacijos momentai (Jėzaus krikštas, Lk 2, 21–22) arba gyvenimo pokyčiai, kurie vyksta žmogaus gyvenime: išėjimas iš namų (bėgimas į Egiptą, Mt 2, 13–15), darbo gavimas, (pirmieji mokiniai, Mt. 4, 18–2), konfliktai su sutuoktiniu (santuoka ir skyrybos, Mt 19, 1–9), ieškojimas tiesos (garstyčios grūdelis, 13, 31–35) ir pan. Vaidinant Biblijos tekstus neišvengiamai žmogus prisiliečia prie svarbiausių savo gyvenimo momentų, pasirinkimų, skirtingų savo asmenybės raidos etapų Žr. Peter A. Pitzele, Scripture Windows: Towards a Practice of Bibliodrama, 1998. . Bibliodrama padeda pajusti žmogaus gyvenimo ritmiškumą, nes viską, ką žmogus daro, daro ritmiškai: kalba, klauso, skaito, tyli, kvėpuoja, duoda ir ima. Bibliodrama suteikia žmogui galimybę atrasti naujas prasmes savo paties asmeninio ir profesinio gyvenimo egzistencijai Žr. Tim F. Schramm, “Bibliodrama in Action: Reenacting a New Testament Healing Story,” 1992. . Bibliodrama padeda suvokti, jog gyvenime vyksta nuolatinė kaita, ji reikalauja nuolatinio asmenybės augimo, atsivėrimo naujoms patirtims ir įžvalgoms Žr. A. Jonsson, “The Bible and Evolution,” 2012. . Bibliodrama padeda žmogui kelti egzistencinius klausimus, padeda labiau pajusti būties dimensiją, atsiverti Dievo žodžiui, atrasti tikėjimą arba jį sustiprinti. Ji padeda atrasti, kas yra žmoguje dieviška ir dvasinga Žr. Heidemarie Langer, Vielleicht sogar Wunder: Heilungsgeschichten im Bibliodrama, 2001. .

 

Humanistinės psichologijos atstovas A. Maslow Žr. Abraham Harold Maslow, Būties psichologija, 1993. teigia, jog kuo žmogaus vidinių potyrių fenomenologinis laukas tampa integruotesnis, vieningesnis, tuo vieningesnį jis suvokia pasaulį; kuo žmogus jaučiasi stipresnis, tuo stipresnis jam atrodo pasaulis. Humanistinė psichologija postuluoja būtinybę domėtis žmogumi kaip visuma, akcentuoti vertybes, į fenomenų lauką įtraukti tokias temas kaip meilė, džiaugsmas, laisvė, atsakomybė, pasirinkimai, gyvenimo prasmė, gyvenimo kelias, vienatvė ir pan. Žr. Rimas Kočiūnas, „Humanistinė psichologija: nuo protesto link transcendencijos“, 1993. . Šios ir daugelis kitų žmogiškosios egzistencijos temų yra nagrinėjamos bibliodramos metu. Ji padeda atpažinti, kokios kartais sudėtingos gali būti gyvenimo pasirinkimo situacijos, atpažinti pagrindinius žmogaus gyvenimo konfliktus bei atrasti konstruktyvesnius jų sprendimo būdus. Bibliodrama atveria naujas pažinimo gelmes, veda į gilesnį įsiklausymą į save, gilesnį mąstymą Žr. Heidemarie Langer, Vielleicht sogar Wunder: Heilungsgeschichten im Bibliodrama, 2001. . Ji skatina žmones, kurie turi daugiau klausimų nei atsakymų, ieškoti tam tikros gyvenimo krypties ir prasmės savo gyvenime Žr. Antje Kiehn, 1987, cit. pgl. Tim F. Schramm, “Bibliodrama in Action: Reenacting a New Testament Healing Story,” 1992. . Galima būtų teigti, kad geštaltinės psichologijos požiūriu tai, kas vyksta bibliodramos metu, yra lyg savitranscendencija, nes žmogus nuolat išauga iš to, koks buvo anksčiau, asimiliuodamas ir akomoduodamas naujus požiūrius, pasikeitusį mąstymą. Tai padeda dalyviui pasijusti autentiškesniu žmogumi, tikruoju savojo gyvenimo šeimininku.

 

C. Rogerso Žr. Карл Рэнсом Роджерс, Взгляд на психотерапию: становление человека, 1994. ilgametė psichoterapijos patirtis pagrindžia, kad psichoterapijos proceso metu keičiasi žmogaus savivoka. Panašiai vyksta ir bibliodramos metu. Bibliodramos dalyvis vaidinimų metu atgaivina savo gyvenimiškas patirtis, kurios atspindi jo dabartinę savivoką. Pasirinkdamas vis naujus vaidmenis ir vis kažką naujo integruodamas į savęs pažinimą, jis išplečia savo savivoką, kuri tampa labiau diferencijuota. Kadangi bibliodramoje yra skatinamas vidinis judesys, pasireiškiantis kaip laisvanoriškas valios aktas, tai per šį judesį dalyvis atpažįsta savyje kažką naujo, jo savivoka keičiasi, sužadindama ir vidinį judesį kitiems. G. Markevičiaus atlikti Žr. Giedrius Markevičius, „Asmenybės savivokos pokyčiai bibliodramos grupėje“, 1997. tyrimai rodo, jog bibliodramos dalyvių savivoka po bibliodramos tampa realistiškesnė, adekvatesnė ir darnesnė.

Vesdama bibliodramos grupes pastebiu, kad tam tikro pasirinkto Biblijos teksto skaitymas ir darbas su juo padeda bibliodramos dalyviui geriau pažinti savo asmenybę: jos bruožus, elgesį, reakcijas į tam tikras situacijas, peržvelgti savo turimą vaizdą, nuostatas, vertybes, tai neišvengiamai veda į asmenybės pokyčius. Keičiasi jo požiūris į save, atsiranda didesnis savęs priėmimas, meilė sau, atsiranda daugiau vidinės darnos, harmonizuojasi santykiai. Pasak P. A. Pitzele Žr. Peter A. Pitzele, Scripture Windows: Towards a Practice of Bibliodrama, 1998. , bibliodrama padeda žmogui pamatyti, kas jis yra, ir parodo, kuo jis gali tapti.

 

Geštaltinės psichologijos atstovas Perlsas Cit. pgl. Vitalija Lepeškienė, Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika, 2007. akcentavo, kad organizmas negali būti suskaidytas į dalis ir gali būti suprastas tik kaip organizuota, vidaus ryšiais susijusi visuma. Organizmas reguliuoja save, siekia augti, bręsti, įgyvendinti savo prigimtį. Kūno, minčių, jausmų ir dvasios vienovė, žmogaus ir jo aplinkos vienovė. Kai žmogus įsisąmonina savo patyrimą, jis neatskiria nuo savęs, neneigia, neatmeta jokių egzistencijos aspektų, taigi yra integruotas ir visybiškas. Bibliodramos metu nemažai dėmesio yra skiriama kūnui, nes Dievo paieškoje dalyvauja visas žmogaus kūnas: širdis, galva, rankos ir kojos. Žmogaus kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė. Dar šv. Paulius savo laiškuose (1 Kor. 12, 12–26) apie naują kūno sampratą rašė, kad krikščionio kūnas yra sudvasintas, jam rodoma ypatinga pagarba, pripažįstamas kūno vientisumas, „juk ir kūnas nėra sudarytas iš vieno nario, bet iš daugelio […] kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais“ (1 Kor. 12, 12–26). Kai apjungiamas visas kūnas ir dvasia, tik tada žmogus autentiškiau išgyvena savo būtį. Bibliodramoje tam tikri žodžiai, sakiniai lyg transformuojami į kūną, nes jame atsispindi tam tikras žinojimas, išgyventos patirtys Žr. Tim F. Schramm, “Bibliodrama in Action: Reenacting a New Testament Healing Story,” 1992. . G. M. Martinas (1992) teigia, kad svarbu pažinti savo sielos namus, t. y. kūną, kuriame gyvename, pereiti per jo kambarius, sales ir pan. Kaip aš gyvenu savo kūne ir kaip aš pažįstu šiuos savo namus? W. Winkas Žr. Walter Wink, “Bible Study and Movement for Human Transformation,” 1992. , teigia, kad žmogus turėtų eiti nuo supratimo, kad aš turiu kūną, į tai, kad jis gyvena kūne. Darbas su kūnu bibliodramos metu žmogui padeda pasiekti interaktyvesnį asmenybės lygmenį. Kadangi daugelis Biblijos tekstų yra išgydymo istorijos, pvz., kaip moters išgydymas (Lk. 13, 10–17), kuris atskleidžia, jog yra suskaldytas kūnas ir dvasia, tai bibliodrama padeda sujungti šias dalis. Taip integruojamas žmogaus fizinis ir dvasinis lygmuo bei jo vidinis pasaulis su išoriniu. Kai sujungiamas visas kūnas ir dvasia, tik tada žmogus autentiškiau išgyvena savo būtį. Tokiu būdu bibliodrama turi dvasinio gijimo poveikį Žr. Tim F. Schramm, “Bibliodrama in Action: Reenacting a New Testament Healing Story,” 1992; Heidemarie Langer, Vielleicht sogar Wunder: Heilungsgeschichten im Bibliodrama, 2001. . Jeigu bibliodrama būtų vedama tik intelektualiniame lygmenyje, tai ji nebūtų holistinė ir neatspindėtų šiuolaikinio teologinio ir psichologinio požiūrio į asmens kūno ir dvasios vientisumą.

 

Kadangi bibliodrama vyksta grupėje, todėl labai svarbu kaip formuojasi pasitikėjimas vienų su kitais ir grupe, nes grupė ir jos tarpusavio santykiai padeda dalyviui geriau save suvokti socialiniu lygmeniu. A. Kepalaitė Žr. Albina Kepalaitė, Grupės ir grupiniai procesai, 2008. , analizuodama įvairius autorių požiūrius į grupės darbą ir jose vykstančius procesus, pažymi, kad tokiose grupėse vyksta dinamiška grupės dalyvių santykių raida. Skaitant tekstą, jį improvizuojant, pasirenkant vaidmenis grupė pasiekia tam tikrą sutelktumo lygį, keičiasi nuotaikos, vyksta tarpasmeninės sąveikos. Skaitant Šventojo Rašto tekstus pastebime, kad Jėzaus palyginimuose visada būdavo ne vienas, bet keli veikėjai, todėl bibliodrama skatina kiekvieno grupės nario bendravimą vienų su kitais, jog vieni kitus pažintų, atjaustų, būtų empatiški, kad dalyviai būtų bendrystėje vieni su kitais, pajustų bendrumo jausmą, nes Jėzus sakė, „kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe“ (Mt 18, 15–20). Bibliodramos metu tarpasmeninė sąveika vyksta per vaidmenis. Vaidmenų pasirinkimas, santykis su tuo vaidmeniu bei kitų dalyvių pasirinktais vaidmenimis skatina jų bendravimą, empatiškumo jausmus, padeda atsirasti bendrumo jausmui vienų su kitais Žr. Herman C. Andriessen, Nicolaas Derksen, Lebendige Glaubensvermittlung im Bibliodrama, 1991, cit. pgl. Giedrius Markevičius, „Asmenybės savivokos pokyčiai bibliodramos grupėje“, 1997. .

Bibliodramoje taikomi įvairūs metodai: vaidinimas, darbas poromis ir mažomis grupelėmis, inscenizavimas, skulptūrų kūrimas, piešimas ir pan., kurie žadina dalyvių kūrybiškumą, kritinį mąstymą Žr. Gerhard Marcel Martin, 1992. . Kiti autoriai Žr. Else Natalie Warns, „Arbeit mit ästhetischen Medien als Weg in die spirituelle Dimension des Bibliodramas“, 2011; Heusenstamm, 2012. teigia, kad tokie bibliodramos metodai kaip šokis ar paveikslų panaudojimas žadina bibliodramos dalyvių estetiškumo jausmus.

 

Bibliodrama yra gan netradicinis būdas geriau save pažinti. Bibliodramą lankę dalyviai (remiantis str. aut. asmenine bibliodramos vedimo patirtimi) ypač vertina jos netradiciškumą, naujumą, jos gilumą ir ypač pozityviai vertina asmeninius pokyčius, kurie veda į gilesnę savižiną, refleksiją, norą tobulėti, padeda pajusti savo unikalumą, skatina ieškoti gyvenimo prasmės, norą prisiliesti prie esmingesnių žmogiškosios būties prasmių. Štai kaip savo patyrimą apibūdina viena iš bibliodramos dalyvių:

Buvo neįprasta, įdomu. Supratau, jog įsigilinimas į tekstą turi didelę galią. Atsiskleidžia žmogaus vertybės, siekiai, tikslai, norai, savybės. Sustoti „čia ir dabar“ ir būti tik su pačiu savimi, skirti laiką tik sau yra dovana. Šiandieniame gyvenime žmonės skuba, bėga, analizuoja tik išorinį pasaulį, o sustoti ir pabūti su savimi, atsiriboti nuo supančio pasaulio neranda laiko. Buvo nuostabi proga dar artimiau susipažinti su savimi ir kitais. Bibliodrama suartino visai nepažįstamus žmones. Leido juos geriau pažinti ir kaskart pamačius dovanoti jiems šypseną.

Bibliodrama padeda atskleisti, jog Šventojo Rašto tekste, kuris atskleidžia istorijos raidos sukauptą žmonijos patirtį ir išmintį, slypi psichologiniai žmogaus prigimties bruožai, kurie šiandieniam žmogui gali padėti grįžti prie esminių savo egzistencijos prasmių, pakilti aukščiau virš kasdienybės, prisiliečiant prie aukštesnės transcendencijos, sakralizuoti būtį.

Išvados

1.Bibliodrama remiasi teologine ir psichologine žmogaus dvasinės prigimties samprata.

2. Bibliodrama atskleidžia žmogiškosios egzistencijos sudėtingumą.

3. Bibliodrama skatina visybiško, sąmoningo ir atsakingo žmogaus būtį.

 

Literatūra

  • Alexander, Pat; David Alexander (sud.), Biblijos žinynas, iš anglų kalbos vertė Rasa Maziliauskaitė, Jonas Morkus, Margarita Bautrėnienė, Vilnius: Alma littera, 2001.
  • Allport, Gordon Willard, Tapsmas: svarstymai apie asmenybės psichologiją, iš anglų kalbos vertė Miranda Navickienė, Vilnius: Vaga, 1998.
  • Andriessen, Herman C.; Nicolaas Derksen, Lebendige Glaubensvermittlung im Bibliodrama, Mainz: Matthias-Gruenewald-Verlag, 1991.
  • Biblija, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2001.
  • Corsini, Raymond J.; Danny Wedding (sud.), Šiuolaikinė psichoterapija, iš anglų kalbos vertė Audronė Nemanienė, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2011.
  • Frankl, Viktor Emil, Nesąmoningas Dievas: psichoterapija ir religija, iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, Vilnius: Vaga, 2000.
  • Frankl, Viktor Emil, Žmogus ieško prasmės, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996.
  • Frankl, Viktor Emil, Žmogus prasmės akivaizdoje, iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.
  • Yalom, Irvin D., Terapijos dovana, iš anglų kalbos vertė Aušra Pundzevičienė, Vilnius: Vaga, 2002.
  • Jonsson, A., “The Bible and Evolution,” Textraum, 2012, Nr. 36, S. 9–13.
  • Jung, Carl Gustav, Psichoanalizė ir filosofija, sudarė Antanas Andrijauskas, Antanas Rybelis, vertė Zigmantas Ardickas, Oresta Rėgalaitė, Kazimieras Seibutis, Irena Tumavičiūtė, Vilnius: Pradai, 1999.
  • Jung, Carl Gustav, Psichologija ir religija, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Aidai, 1998.
  • Kepalaitė, Albina, Grupės ir grupiniai procesai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2008.
  • Kočiūnas, Rimas, „Humanistinė psichologija: nuo protesto link transcendencijos“, Psichologija, 1996, t. 15, p. 3–18.
  • Krondorfer, Björn (ed.), Body and Bible: Interpreting and Experiencing Biblical Narratives, Philadelphia: Trinity Press, 1992.
  • Laeuchli, Samuel, “The Expulsion from the Garden and the Hermeneutics of Play” | Björn Krondorfer (ed.), Body and Bible: Interpreting and Experiencing Biblical Narratives, Philadelphia: Trinity Press, 1992, pp. 27–57.
  • Langer, Heidemarie, Vielleicht sogar Wunder: Heilungsgeschichten im Bibliodrama, Hamburg: Books on Demand, 2001.
  • Lepeškienė, Vitalija, Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.
  • May, R., „Ką reiškia būti asmeniu?“, Psichologija, 1996, t. 15, p. 131–157.
  • Markevičius, Giedrius, „Asmenybės savivokos pokyčiai bibliodramos grupėje“, Psichologija, 1997, t. 17, p. 126–142.
  • Maslow, Abraham Harold, Būties psichologija, iš anglų kalbos vertė Visvaldas Legkauskas, Vilnius: Vaga, 2011.
  • Maslow, Abraham Harold, Psichologija, 1993, t. 12, p. 104–121.
  • Paškus, Antanas, Idėjų sankryžoje: kritinis skerspjūvis, Kaunas: „Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialas, 1992.
  • Pikūnas, Justinas, Nuo asmens iki asmenybės, Chicago: Ateitis, 1990.
  • Pitzele, Peter A., Scripture Windows: Towards a Practice of Bibliodrama, Los Angeles: Alef Design Group, 1998.
  • Schramm, Tim F., “Bibliodrama in Action: Reenacting a New Testament Healing Story” | Björn Krondorfer (ed.), Body and Bible: Interpreting and Experiencing Biblical Narratives, Philadelphia: Trinity Press, 1992, pp. 57–85.
  • Selmistraitienė, Daiva, „Religija ir psichologijos praktika“, LKMA XVIII suvažiavimo medžiaga, Vilnius, 1999, p. 213–225.
  • Warns, Else Natalie, „Arbeit mit ästhetischen Medien als Weg in die spirituelle Dimension des Bibliodramas“, Textraum, 2011, Nr. 34, S. 8–11.
  • Wink, Walter, “Bible Study and Movement for Human Transformation” | Björn Krondorfer (ed.), Body and Bible: Interpreting and Experiencing Biblical Narratives, Philadelphia: Trinity Press, 1992, pp. 120–133.
  • Роджерс, Карл Рэнсом, Взгляд на психотерапию: становление человека, Москва: Прогресс, 1994.
  • Эриксон, Эрик Хомбургер, Идентичность: юность и кризис, пер. с англ., общ. ред. и предисл. А. В. Толстых, Москва: Прогресс, 1996.
 

The Psychological Features of Bibliodrama

  • Bibliographic Description: Jūratė Laurinavičiūtė, „Psichologiniai bibliodramos ypatumai“, @eitis (lt), 2019, t. 1 269, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Jūratė Laurinavičiūtė, „Psichologiniai bibliodramos ypatumai“, Ugdymo psichologija, 2013, nr. 24, p. 65–70, ISSN 1392-639X.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos edukologijos universiteto Psichologijos katedra.

Summary. The article deals with peculiarities of conception by bibliodrama method: theoretical aspects, issues. Widely discuss some bibliodrama psychology peculiarities. It is emphasize bibliodrama influence to personality and his sense for self cognition.

Keywords: bibliodrama.