Straipsnis „Festuca“ genties siauralapės rūšys Lietuvoje

  • Bibliografinis aprašas: Vaclovas Stukonis, „Festuca genties siauralapės rūšys Lietuvoje“, @eitis (lt), 2016, t. 288, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Vaclovas Stukonis, „Festuca genties siauralapės rūšys Lietuvoje“, Žemės ūkio mokslai, 2013, t. 20, nr. 1, p. 34–46, ISSN 1392-0200.
  • Padėka: Straipsnyje pateikiami tyrimų rezultatai gauti vykdant ilgalaikę LAMMC mokslinių tyrimų programą „Žemės ūkio ir miškų augalų genetika ir genotipų kryptingas keitimas“ ir vykdant projektą „C3 ir C4 žolinių augalų daugiafunkcionalumo inovatyvioms technologijoms mokslinis pagrindimas: fitožaliavos – bioproduktai – poveikis aplinkai“ nr. VP1-3.1-ŠMM-08-01-023.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras.

Santrauka. Straipsnyje apibendrinami duomenys apie Lietuvos natūraliose bendrijose augančias siauralapes Festuca genties rūšis (Festuca ovina, F. psammophila, F. polesica, F. sabulosa, F. trachyphylla, F. pseudovina., F. wolgensis subsp. arietina). 2004–2012 m. jos tirtos Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų laukuose. Sėklos tyrimams rinktos iš laukinių populiacijų. Pateikiama Festuca – genties rūšių apibūdinimo lentelė, anatominiai vegetatyvinio ūglio lapų požymiai, atskirų rūšių biologinės savybės. Lietuvoje pirmą kartą nustatytai pašarinė atskirų rūšių vertė, sėklingumas, įvertintos praktinio panaudojimo galimybės. Patikslintas chromosomų skaičius. Nustatyta, kad tirtas rūšis ateityje galima daug plačiau panaudoti įrengiant vejas, eroduojamų dirvų bei kelių sankasų apželdinimui. Siauralapės eraičinų rūšys morfologiškai panašios, bet jų biologinės savybės ir taikomoji reikšmė labai skiriasi. Tyrimų metu rastos dvi naujos rūšys natūraliose Lietuvos augalų bendrijose: F. pseudovina ir F. wolgensis subsp. arietina.

Pagrindiniai žodžiai: siauralapės eraičinų rūšys, morfologiniai ir anatominiai požymiai, cheminė sudėtis, taikomoji reikšmė.

 

Įvadas

Eraičino (Festuca L.) gentis – viena didžiausių ir taksonominiu požiūriu sudėtingiausių iš miglinių (Poaceae) šeimos. Gana sudėtinga ir šios genties rūšių išskyrimo istorija. Pirmasis didelis darbas, apibendrinantis tyrimų apie eraičino (Festuca) genties rūšis duomenis, yra E. Hakelio monografija „Monographia Festucarum Europaeum“, išleista 1882 m. Tai darbas, kuriame nuosekliai pereita nuo dirbtinių klasifikavimo sistemų prie filogenetinių. Pirmą kartą išsamiai išanalizuota taksonominė morfologinių požymių reikšmė, taip pat ir anatominė lapo sandara. Tačiau E. Hakelis neturėjo galimybės panaudoti duomenų apie taksonus, augančius už Europos ribų, todėl jo genties sistema filogenetiniu požiūriu yra nebaigta.

Plečiantis tyrimams ir gausėjant duomenų apie atskiras rūšis, kito atskirų taksonų rangai. Per 100 metų nuo „Monographia Festucarum Europaeum“ išleidimo iki kito reikšmingo darbo – „Flora Europaea“ – pasirodymo 1980 m., siauralapių Festuca genties rūšių skaičius Europoje išaugo nuo 1 iki 92. Tokią taksonominę „infliaciją“ lėmė keletas priežasčių. Iš vienos pusės – tai E. Hackelio taksonų „rango“ pakėlimas (iš porūšio ar formos iki rūšies), iš kitos pusės – naujų rūšių aprašymas. Tačiau Festuca genties subgen. Festuca taksonomija taip ir liko nebaigta.

 

Lietuvoje didelį darbą renkant naujus duomenis ir juos sisteminant atliko M. Natkevičaitė-Ivanauskienė. Ji 1980 m. išleistame „Lietuvos TSR flora“ 6 tome pateikia naują siauralapių genties rūšių apibūdinimo lentelę ir F. trachyphylla rūšies skirstymą į porūšius. Naujausi duomenys apie Lietuvos eraičino genties rūšinę sudėtį yra pateikti leidinyje „Baltijos šalių flora“ Žr. Heljo Krall, Laima Tabaka, Jūratė Balevičienė, “Festuca L.” 2004. . Tačiau ir po šio apibendrinamojo darbo lauko tyrimo metu rastos dar dvi naujos rūšys, augančios natūraliose Lietuvos augalų bendrijose: F. pseudovina, F. wolgensis subsp. arietina Žr. Vaclovas Stukonis, Iryna Bednarska, “Festuca pseudovina in Lithuania,” 2007. . Abi jos yra retos, žinoma tik po vieną populiaciją ir turėtų būti saugomos kaip ir F. psammophila, kuri yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą Žr. Jolanta Stankevičiūtė, „Smėlyninis eraičinas Festuca psammophila (Hack. ex Čelak.) Fritsch“, 2007. . 2004–2008 m. tyrimais nebuvo rastos dvi Baltijos šalių floroje minimos rūšys: F. rupicola ir F. duvalii. Lietuvos didžiausiuose herbariumuose nėra F. duvalii herbarinio pavyzdžio, o F. rupicola yra vienas pavyzdys, tačiau, patikrinus nurodytą augavietę, rūšis nerasta.

Kol nenustatyta šių rūšių taikomoji reikšmė, neištirta morfoanatominių požymių ir biologinių savybių įvairovė bei požymių variacija, augavietės ir paplitimo dėsningumai buvo labai sunku pradėti vykdyti šių rūšių selekciją. Nauji duomenys paskelbti tik apie F. ovina Žr. Vaclovas Stukonis, Juozas Kanapeckas, Nijolė Lemežienė, „Avinio eraičino (Festuca ovina L.) paplitimas ir polimorfizmas Lietuvoje“, 2009. ir F. trachyphylla rūšis Žr. Vaclovas Stukonis, Juozas Kanapeckas, Nijolė Lemežienė, „Šiurkščiojo eraičino (Festuca trachyphylla) paplitimo ir tarppopuliacinio polimorfizmo įvertinimas Lietuvoje“, 2007. . Apibendrinus šių ir kitų rūšių tyrimus, bus galima sėkmingiau vykdyti atskirų rūšių selekciją kuriant veisles įvairiems žolynams įrengti. Turimi duomenys yra išbarstyti įvairiose publikacijose, o kiti iš viso neskelbti. Tad šio darbo tikslas yra susisteminti gautus duomenis ir juos pateikti aprašant atskiras rūšis.

 

Tyrimų metodai ir sąlygos

Festuca genties siauralapių rūšių tyrimams medžiaga buvo renkama 2004–2008 m. visoje Lietuvos teritorijoje, visuose jos fiziniuose geografiniuose regionuose, besiskiriančiuose reljefo, dirvožemio ir klimato ypatybėmis bei antropogeninio įsisavinimo laipsniu. Tyrimams rinktos tik sėklos. Norint užtikrinti siauralapių eraičinų (kryžmadulkių augalų) rūšių laukinių populiacijų polimorfiškumą, pavyzdžiui buvo surenkama apie 100 šluotelių Žr. Luigi Guarino, V. Ramanatha Rao, Robert Reid (eds.), Collecting Plant Genetic Diversity: Technical Guidelines 1995. . Jos rinktos iš skirtingų augaviečių ir pasėtos LŽI bandymų laukuose (izoliuotai padauginta). Vėliau sėjamos į ex-situ kolekciją.

Fitocenozių aprašymai atlikti taikant prancūzų-šveicarų (Ciūricho-Monpelje) mokyklos augalijos tyrimų principus, kurie vėliau sėkmingai buvo taikomi ir Lietuvoje Žr. Josias Braun-Blanquet, Planzensoziologie: Grundzuge der Vegetationskunde, 1964; Valerijus Rašomavičius (sud.), Lietuvos augalija: 1. pievos, 1998. . Augalų lietuviški pavadinimai pateikti remiantis botaninių vardų sąvadu Žr. Zigmantas Gudžinskas, Lietuvos induočiai augalai, 1999. . Naujai rastos rūšys lietuviškų pavadinimų dar neturi.

Rūšių pastovumui asociacijose įvertinti naudotos tokios klasės: Sp. – 1–10 %; I – 11–20 %; II – –21–40 %; III – 41–60 %; IV – 61–80 %; V – 81–100 %.

Pievų sintaksonų nomenklatūra, kuriose auga Festuca rūšys, pateikta pagal leidinį „Lietuvos augalija. 1. Pievos“ Žr. Valerijus Rašomavičius (sud.), Lietuvos augalija: 1. pievos, 1998. , pajūrio smėlynų pagal Lietuvos pajūrio smėlynų augalų bendrijų sintaksonominė struktūra Žr. Jolanta Stankevičiūtė, „Lietuvos pajūrio smėlynų augalų bendrijų sintaksonominė struktūra“, 2000. , o miškų – pagal leidinyje „Lietuvos dendroflora“ nurodomą klasifikaciją Žr. Jūratė Balevičienė, Domas Smaliukas, „Lietuvos miškų ir krūmynų bendrijos“, 2003. .

 

Rūšių apibūdinimui naudota literatūra: „Lietuvos TSR flora“ 6 tomas Žr. Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė, Lietuvos TSR flora, 1980. , Europos flora“ Žr. Ingeborg Markgraf-Dannenberg, “Festuca L.” 1980. , Vokietijos flora Žr. Werner Rothmaler, Eckehart Johannes Jäger, Exkursionsflora von Deutschland, 2009. .

Eraičino (Festuca) genties siauralapių rūšių morfoanatominių požymių analizė

Taksonomiškai reikšmingų morfoanatominių požymių bei agrobiologinių savybių analizei atlikti buvo imti augalai iš genetinės kolekcijos. Anatominiams tyrimams atlikti, lapai buvo imami iš herbarų. Matuojamas vegetatyvinių ūglių lapų ilgis ir skersmuo, skaičiuojami indų plaušų kūleliai, sklerenchimos pluoštai ir jų storis bei vidinio lapų paviršiaus briaunos. Taip pat matuojami generatyvinių stiebų, šluotelės, varputės, varpažvynių, žiedažvynių ir akuoto ilgiai, nustatomas stiebų plaukuotumas. Vėliau duomenys statistiškai apdorojami.

Agrobiologinių savybių analizė buvo atliekama antraisiais augalų augimo metais.

Kolekciniame augyne buvo nustatoma populiacijų sudėtis, stebimas vegetacijos periodo ilgis, nustatoma plaukėjimo pradžia, vertinamas krūmijimasis, ligotumas, spalva ir kt. požymiai. Dauguma požymių buvo vertinami balais pagal tarptautinę genetinių išteklių vertinimo metodiką Žr. Bruce Tyler (ed.), Collection, Characterization and Utilization of Genetic Resources of Temperate Forage Grass and Clover, 1987. .

Sėklingumas. Sėklingumo tyrimams iš kiekvienos populiacijos buvo imta po 20 augalų. Kiekvieno augalo nustatomas sėklų derlius. Išvalytos sėklos pasveriamos ir nustatomas 1 000 sėklų svoris (g).

 

Žolės cheminė sudėtis. Žolės cheminei sudėčiai nustatyti žolės pavyzdžiai buvo imti plaukėjimo pradžioje. Tyrimai atlikti LAMMMC Žemdirbystės instituto cheminių tyrimų laboratorijoje. Buvo nustatytas žalių baltymų (ŽB), vandenyje tirpių angliavandenių (VTA), sausųjų medžiagų virškinamumo (SMV), žalios ląstelienos (ŽL) ir neutraliame tirpale išplautos ląstelienos (NDF) kiekiai nustatyti artimosios srities infraraudonųjų spindulių spektrometru NIRS-6500 Žr. Audronė Butkutė, Audronė Mašauskienė, Vanda Paplauskienė, „Duomenų bazės sudarymas ir lygčių sukūrimas varpinių žolių kokybės analizei spektrometru NIRS-6500“, 2003. . Silpnose rūgštyse išplauta ląstelienos frakcija (ADF) bei ligninas (ADL) nustatyti pagal Van Soesto ląstelienos frakcionavimo metodiką Žr. Nigel T. Faithfull, Methods in Agricultural Chemical Analysis: A Practical Handbook, 2002. . Celiuliozės ir hemiceliuliozės kiekiai apskaičiuoti: Celiuliozė = ADF-ADL ir Hemiceliuliozė = NDF-ADF Žr. Marketta Rinne, Seija Jaakkola, Pekka Huhtanen, “Grass Maturity Effects on Cattle Fed Silage-Based Diets: 1. Organic Matter Digestion, Rumen Fermentation and Nitrogen Utilization,” 1997. . Tirpių angliavandenių, t. y. Mono-, di- ir oligosacharidų suma nustatyta su Dreivudo (Dreywood’s) antrono reagentu Žr. Rong Li, Jeffrey J. Volenec, Brad C. Joern, Suzanne M. Cunningham, “Seasonal Changes in Nonstructural Carbohydrates, Protein, and Macronutrients in Roots of Alfalfa, Red Clover, Sweetclover, and Birdsfoot Trefoil,” 1996. .

Festuca siauralapių rūšių populiacijų chromosomų skaičius buvo nustatomas iš sudygusių sėklų šaknies ląstelių.

Eraičino (Festuca) genties siauralapių rūšių tinkamumas vejoms. Tankios sėjos bandymai įrengti LAMMC Žemdirbystės institute ir vejų žolių tyrimas vykdytas pagal Lietuvos žemdirbystės institute 2010 m. aprobuotą metodiką.

 
Vertinti požymiai:
  1. sudygimas;
  2. dirvos pasidengimas žaluma;
  3. žolių vegetacijos pradžios ir pabaigos datos;
  4. žolyno sužaliavimas anksti pavasarį;
  5. žolių pjūčių datos ir žolės aukštis prieš pjūtį;
  6. žiedynų gausumas žolyne;
  7. žolyno tankumas;
  8. žolyno pakantumas žemam pjovimui;
  9. žolyno spalva;
  10. lapų plotis;
  11. bendra žolyno išvaizda;
  12. žolyno žalumas sausros metu;
  13. žolyno pažeidimas ligomis;
  14. žolyno žalumas vėlų rudenį.

Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas

Atliekant Festuca genties tyrimus Lietuvoje buvo rasta 15 rūšių (12 priklausė Festuca pogenčiai). Tolimesniems tyrimams pasirinkome visas rastas šios pogentės rūšis (išskyrus Rubrae seriją). Jas pavadinome bendru vardu – siauralapės eraičino genties rūšys.

 

Lietuvoje augančių eraičinų genties taksonomija * Rūšių pavadinimai sumažintomis didžiosiomis raidėmis yra tyrimo objektas. Šiuo metu Europoje vejų žolių selekcininkai dirba su Festuca genties siauralapėmis rūšimis. Yra sukurta nemažai jų veislių. Plačiau auginamos: Borvina, Barok, Barreppo, Jana, Liwally, Ridu, Triana ir kt. Deja, dėl šios grupės rūšių morfologinio panašumo visos anksčiau sukurtos veislės buvo priskirtos F. ovina (s. l.) rūšiai. Pastaruoju metu ši plačiąja prasme suprantama rūšis jau skaidoma į smulkesnes rūšis ir ES kataloguose registruojamos atskirai: Festuca ovina (s. str.). F. trachyphylla, F. tenuifolia Sibth.

Genus Festuca L.
Subgen. 1. Drymanthele V. Krecz. et Bobr.
1. Festuca altissima All.
Subgen. 2. Schedonorus (Beauv.) Petern.
Sect. 1. Plantynia (Dumort.) Tzvel.
2. Festuca gigantea (L.) Vill.
Sect. 2. Shedonorus
3. Festuca pratensis Huds.
4. Festuca arundinacea Schreb.
Subgen. 3. Festuca
Sect. 1 (3). Festuca
Series 1. Rubrae V. Krecz. et Bobr.
5. Festuca rubra L.
6. Festuca nigrescens Lam. [=F. fallax Thuill.]
7. Festuca diffusa Dumort. [=F. multiflora Hoffm.]
8. Festuca arenaria Osbeck
*Series 2. Festuca
9. Festuca ovina L.
var. firmula (Hack.) Krajina
var. firmulacea (Markgr.-Dannenb.) Stohr
*Series 3. Psammophilae Pawlus
10. Festuca psammophila (Hack. Ex Čelak.) Fritsch
11. Festuca polesica Zapał.
12. Festuca sabulosa (Anderss.) H. Lindb.
*Series 4. Duriusculae V. Krecz. et Bobr.
13. Festuca trachyphylla (Hack.) Krajina
14. Festuca duvalii (St-Yves) Sthor
*Series 5. Sulcatae V. Krecz. et Bobr.
v15. Festuca pseudovina Hack. Ex Wiesb.[/SC]
16. Festuca rupicola Heuff.
17. Festuca wolgensis. P. Smirn.
subsp. arietina (Klok) Tzvel.
 

Tyrimo duomenimis, šiuo metu Lietuvoje auga 15 eraičinų rūšių, iš kurių 7 yra siauralapės. Pagal bendrą šių rūšių paplitimą turėtų augti dar viena rūšis – F. tenuifolia Sibth. Ji rasta visose kaimyninėse valstybėse – Latvijoje Žr. Heljo Krall, Laima Tabaka, Jūratė Balevičienė, “Festuca L.” 2004. , Baltarusijoje ir Lenkijoje Žr. Maria Pawlus, „Systematyka i rozmieszczenie gatunków grupy Festuca ovina L. w Polsce”, 1983. . Kad lengviau būtų galima nustatyti rūšį, pateikiame Lietuvoje minimų rūšių apibūdinimo raktą.

Lietuvoje augančių eraičino (Festuca) genties rūšių apibūdinimo raktas Apibūdinimo raktas sukurtas autoriui modifikuojant M. Natkevičaitės-Ivanauskienės (žr. Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė, Lietuvos TSR flora, 1980) sudarytą raktą.
1.Vegetatyvinių ūglių lapai šeriški, išilgai daugiau ar mažiau susisukę ar sulinkę, kartais plokšti – iki 3 mm diametro
– visi vegetatyvinių ūglių lapai plokšti; 3,2–16 mm pločio
5
2
2.Apatinio žiedažvynio akuotas labai ilgas, išsilankstęs
Didysis eraičinas – F. gigantea (L.) Vill.
– akuotas trumpas, tiesus arba jo visiškai nėra
3
3.Vegetatyvinio ūglio lapai ne platesni kaip 5 mm; pamatinių lapų makštys rudos, pluoštais išsiskaidžiusios; šluotelės, žiedams peržydėjus, susiglaudusios
Tikrasis eraičinas – F. pratensis Huds.
– vegetatyvinio ūglio lapai dažnai platesni; pamatinių lapų makštys neišsiskaidžiusios
4
4.Pamatinių lapų makštys balsvos ar gelsvos; šluotelė – 20–30 cm ilgio, išsiskėtusi; atvirų vietų augalas
Nendrinis eraičinas – F. arundinaceae Schreb.
– pamatinių lapų makštys tamsios, beveik juodos; šluotelė nusvirusi, 12–20 cm ilgio; miškų augalas
Miškinis eraičinas – F. altissima All.
-
5.Apatiniai žiedažvyniai be akuoto arba turi nedidelį smaigalėlį iki 0,1 mm ilgio; lapai skerspjūvyje – su viena briauna
Siauralapis eraičinas – F. tenuifolia Sibth.
– apatiniai žiedažvyniai su akuotu, ne trumpesniu kaip 0,2 mm
6
6.Augalai tankiakeriai, sudaro kupstus
– augalai su šakniastiebiais
9
7
7.Šakniastiebiai trumpi, vegetatyvinių ūglių lapai iki 3 mm pločio; varputės – 8–15 mm ilgio
Skėstašakis eraičinas – F. diffusa Dum.
– šakniastiebiai ilgi; vegetatyvinio ūglio lapai paprastai susisukę, iki 1–2 mm diametro
8
8.Varputės – 6–10 mm ilgio, apatinysis žiedažvynis plikas ar apaugęs trumpais plaukeliais
Raudonasis eraičinas – F. rubra L.
– varputės – 9–15 mm ilgio; apatinysis žiedažvynis apaugęs ilgais plaukeliais, pajūrio smėlynų augalas
Pajūrinis eraičinas – F. arenaria Osbeck
-
9.Stiebo lapai plokšti
Festuca nigrescens Lam.
– stiebo lapai susisukę
10
10.Sklerenchima skersiniame lapo pjūvyje išsidėsčiusi su pertrūkiais ar salelėmis
– sklerenchima sudaro ištisinį žiedą, kartais jis būna nevienodo storumo
11
16
11.Lapai ir stiebai lygūs
Šilinis eraičinas – F. duvalii (St-Yves) Stohr
– lapai ir viršutinė stiebo dalis – šiurkštūs
12
12.Varputė – 4,5–6 mm ilgio, lapai – iki 0,7 mm skersmens; žiedažvyniai – iki 0,4 mm ilgio
F. pseudovina Hackel ex Wiesb.
– varputė – 6–10 mm ilgio, žiedažvyniai – 3,5 – 9 mm; lapų skersmuo – 0,5–1,4 mm
13
13.Lapai šiurkštūs ar plaukuoti; augalai dažniausiai melsvai žali; indų kūlelių – 7–13, vidinio lapo paviršiaus briaunos – 5–7.
Šiurkštusis eraičinas – F. trachyphylla (Hack.) Krajina
– augalai žali, indų kūlelių – 5–7, vidinio lapo paviršiaus briaunos – 3–5
15
15.Lapo sklerenchima sudaryta iš 3 silpnai išsivysčiusių pluoštų
Vagotasis eraičinas – F. rupicola Heuff.
– lapo sklerenchima sudaryta iš 5 gerai išsivysčiusių pluoštų
F. wolgensis P. Smirnov
-
16.Lapai lygūs be plaukelių ir šerelių
– lapai šiurkštūs su šereliais ar plaukeliais
17
18
17.Augalai melsvo atspalvio.
Smėlyninis eraičinas – F. psammophila (Hack. Ex Čelak) Fritsch
– augalai žali, su sidabriniu atspalviu
Kopinis eraičinas – F. sabulosa (Anderson) H. Lindb.
-
18.Augalai dažniausiai melsvai žali, indų kūlelių – iki 13
Šiurkštusis eraičinas – F. trachyphylla (Hack.) Krajina
– augalai žali; indų kūlelių – iki 7
19
19.Sklerenchimos žiedas plonas; lapų skersiniame pjūvyje dažniausiai tik viena briauna (kartais 3)
Avinis eraičinas – F. ovina L.
– sklerenchimos žiedas storas; lapų skersiniame pjūvyje briaunų daugiau nei 3
20
20.Sklerenchimos žiedas vienodo storio, pernykščių stiebų makštys atrodo tarsi nukirstos, indų kūlelių daugiau nei 7.
Polesinis eraičinas – F. polesica Zapał.
– sklerenchimos žiedas ties vidurine gysla sustorėjęs, indų kūlelių ne daugiau kaip 7
Festuca wolgensis P. Smirnov
-
 

Eraičino (Festuca) genties siauralapių rūšių aprašymas

Festuca ovina L., Sp. Pl. 73 (1753) – Avinis eraičinas. Liet. sin. Pominis.

Boreotemperatinė, Eurosibirinė, indiferentinė rūšis.

Keras. Tankiakeris su intravaginaliniu intensyviai atsinaujinančiu krūmijimosi bambliu. Keras daugiametis, gali išlikti iki keleto dešimčių metų, vėliau suskylantis į atskirus kupstus.

Vegetatyvinis ūglis. Lapai siauri, plaukiški, apaugę retais šereliai ir plaukeliais. Lapų ilgis – 15–20 cm. Atskirų populiacijų storiausių lapų skersmuo – 0,59–0,82 mm. Lapų spalva žalia, mažai varijuojanti, be vaškinio apnašo.

Generatyvinis ūglis. Stiebo aukštis – 20–65 cm, po šluotele daugiau ar mažiau plaukuotas, retkarčiais plikas. Šluotelė – 5–10 cm ilgio. Jos šakutės daugiau ar mažiau apaugę šereliais. Varputės žalios arba turi violetinį atspalvį, 4–7 mm ilgio, dažniausiai su 3–6 žiedais. Apatinis žiedažvynis kiaušiniškai lancetiškas su 5 gyslomis, 2,5–3,8 mm ilgio. Akuotas vidutinio – 0,5–1,6 mm – ilgio. Varpažvyniai lancetiški ar kiaušiniškai lancetiški, viršutinis – 2,8–3,6 mm, apatinis – 1,8–2,5 mm ilgio.

Žvynagrūdžiai. 1 000 žvynagrūdžių masė – 0,2–0,5 g. Vieno augalo žvynagrūdžiai vidutiniškai sveria 37 g, tai yra apie 58 tūkstančius žvynagrūdžių. Jų daigumas išlieka 5 metus.

Anatominė lapo sandara. Lapo skersinis pjūvis dažniausiai ovalus, ties centrine gysla dažniausiai nusmailėja. Vidinis lapų paviršius apaugęs retais plaukeliais su 1 pagrindine briauna, tik F. ovina var. firmulacea šių briaunų yra 3. Indų kūlelių yra 6–8. Sklerenchima sudaro ištisinį, 1–2 ląstelių storio žiedą. Retais atvejais šis žiedas gali būti pertrauktas (1 pav.).

 
1 pav. F. ovina skersinis lapo pjūvis (1 × 100) (autoriaus nuotr.) / Fig. 1. Cross-section of F. ovina leaves

Pagal anatominę lapų sandarą aiškiai išsiskiria du avinio eraičino varietetai: F. ovina var. ovina ir F. ovina var. firmulacea. Pastarojo varieteto augalai paprastai turi daugiau briaunų vidiniame lapo paviršiuje ir storesnį sklerenchimos žiedą. Paprastai jų lapai yra storesni. Kartais dar išskiriamas F. ovina var. firmula. Šis varietetas turi tarpines anatominių požymių reikšmes ir ne visuomet aiškiai atskiriamas nuo kitų.

 

Fenologinės savybės. Lietuvoje plaukėti pradeda gegužės viduryje, o žydėti – gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje.

Žydėjimo ritmas. Pradeda žydėti ryte ir žydi iki vidurdienio (9–12 val.).

Chromosomų skaičius. 2n-14.

Žolės kokybiniai rodikliai. Augalai plaukėjimo tarpsnio pradžioje turi 140–188 g kg–1 ŽB, SMV – 44,2–60,8 g kg–1, VTA – 57–157 g kg–1. NDF – 533–651 g kg–1. Jį sudaro 59,8–68,7 g kg–1 ligninas, 220,2–234,3 g kg–1 celiuliozė ir 248–295 g kg–1 hemiceliuliozė.

Paplitimas Lietuvoje. Iš visų Lietuvoje augančių siauralapių eraičino genties rūšių F. ovina yra plačiausios ekologinės amplitudės. Rūšis – dažna, paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje.

Ekologinės ypatybės. Kseromezofitas, kserofitas, oligotrofas. Lietuvoje auga miškuose, pievose ir smėlynuose.

Pagrindinės augavietės (žr. sąrašą). Pasitaiko ir kai kuriose kitose augavietėse, ypač antrinės kilmės miškuose, pamiškėse, kartais dirvonuose. Nors F. ovina paplitusi visoje Lietuvoje, bet jos gausumas atskiruose rajonuose labai skirtingas. Rečiausiai auga derlingų dirvožemių rajonuose, kuriuose ši rūšis neatlaiko prie derlingesnių dirvožemių prisitaikiusių žolių konkurencijos. Nedidelės populiacijos išlieka tik mažiau mineralinių medžiagų turinčiose ar nualintose pievose, jų pakraščiuose. Lietuvoje išskirti du rūšies paplitimo ekologiniai optimumai: sausi šviesūs miškai (ypač pušynai) bei natūralios pievos (ypač briedgaurynai) ir iš dalies smėlynai.

 
Pagrindinių augaviečių sąrašas
Cl. Koelerio-Corynephoretea Klika in Klika et Novák 1941
Ass. Diantho-Armerietum Krausch 1959III+−1
Ass. Sileno otitis-Festucetum Libb. 1933 III+−1
Ass. Festuco polesicae-Koelerietum glaucae Bandžiulienė 1985IV+−2
Ass. Corynephoro-Silenetum tataricae Libb. 1931II1*
Ass. Carici arenariae-Airietum preacocis Westhoff et al. 1962III+−2 I1
Cl. Trifolio-Geranieteta sanguinei Th. Müller 1961
Ass. Trifolio-Agrimonietum eupatoriae Th. Müller 1961 (1962) Sp.1
Ass. Geranio-Anemonietum sylvestris Th. Müller 1961Sp.+
Ass. Agrimonio-Vicietum cassubicae Passarge 1967I+−1
Cl. Molinio-Arrhenatheretea elatioris R. Tx. 1937
Ass. Anthoxantho-Agrostietum tenuis Sillinger 1933I1−+
Ass. Junco-Molinietum caeruleae Preising in R. Tx. et Preising 1951I1
Ass. Molinietum caeruleae W. Koch 1926Sp.+−II+−2
Cl. Nardetea strictae Rivas Goday et Borja Carbonell 1961
Ass. Polygalo-Nardetum strictae Oberdorfer 1957IV2−3−V2
Ass. Juncetum squarrosi Nordhagen 1922I1
Ass. Calluno-Nardetum strictae Hryncewicz 1959IV2−3−V2*
Cl. Festuco-Brometea erecti Br.-Bl. et R. Tx. 1943
Ass. Agrostietum vinealis Shelyag-Sosonko et al. 1986 II2
Ass. Poetum compressae Kizienė 1999I1−2
Ass. Pulsatillo-Phleetum phleoidis Passarge 1959I2−II1−2
Ass. Anthyllidi-Trifolietum montani Matuszkiewicz 1984III1−3
Cl. Vaccinio-Piceetea abies Br.-Bl. 1939
Ass. Empetro nigri-Pinetum sylvestris (Libbert et Sissingh 1939) Wojt. 1964V1−2*
Ass. Peucedano-Pinetum sylvestris W. Matuszkiewicz (1962) 1973IV+−1*
Ass. Cladonio-Pinetum sylvestris Juraszek 1927V1−3*
 

Derlingų dirvožemių rajonuose dėl intensyvios ūkinės veiklos stebima rūšies augaviečių mažėjimo tendencija.

Taikomoji reikšmė. Rūšis Lietuvoje beveik neauginama. Tinka nederlingų sausų dirvožemių ganykloms. Natūraliose augavietėse yra vidutinės pašarinės vertės, mažai derlingas augalas. Europos šalyse plačiai naudojamas vejų įrengimui kaip sudedamoji sėjamojo žolių mišinio dalis. Yra išvesta nemažai vejoms skirtų veislių. Kol kas lietuviškų veislių nėra. Lietuviška veislė ‘Lėnas’ priklauso giminingai rūšiai – F. lemanii. Vejų žolių mišiniuose F. ovina paprastai sudaro 5–10 % visos masės. Tinka ir vienarūšėms, parterinėms, mažai mindomoms vejoms, žydinčioms pievelėms įrengti. Ji gana gerai auga ir rūgščiuose nederlinguose dirvožemiuose. Rūšis – perspektyvi nenaudojamų žemių, pakelių, kaimo turizmo sodybų apželdinimui.

Festuca polesica Zapał. Rzpr. Mat.-Przyr. ASU, Ser. III, t. 4 dz. B: 175 (1904) – Polesinis eraičinas.

Temperatinė, Europinė, eukontinentinė-subkontinentinė ir subkontinentinė rūšis.

Keras. Tankiakeris su intravaginaliniu, intensyviai atsinaujinančiu krūmijimosi bambliu, daugiametis.

Vegetatyvinis ūglis. Lapai siauri, kieti, plaukiški, apaugę retais šereliais. Storiausių lapų skersmens vidurkis – 0,9 mm. Lapų spalva žalia, mažai varijuojanti. Lapų ilgis – 17–24 cm.

 

Generatyvinis ūglis. Stiebų aukštis – 36–60 cm. Stiebai po šluotele daugiau ar mažiau plaukuoti, retkarčiais pliki. Šluotelė – 6–12,5 cm ilgio. Jos šakutės daugiau ar mažiau apaugusios šereliais. Varputės – žalios, kartais turi violetinį atspalvį, 5,8–9 mm ilgio, dažniausiai su 3–7 žiedais. Apatinis žiedažvynis – kiaušiniškai lancetiškas su 5 gyslomis, vidutiniškai 3,5–4,34 mm ilgio. Akuotas – 1–1,5 mm ilgio. Varpažvyniai lancetiški ar kiaušiniškai lancetiški, viršutinis vidutiniškai 2,8–4 mm, o apatinis – 2,2–3 mm ilgio.

Žvynagrūdžiai. 1 000 žvynagrūdžių masė – vidutiniškai 0,5–0,6 g. Vieno augalo žvynagrūdžiai vidutiniškai sveria apie 20 g. Vienas augalas vidutiniškai subrandina jų apie 39 tūkstančius.

Anatominė lapo sandara. Lapo skersinis pjūvis dažniausiai ovalus. Vidinis lapų paviršius apaugęs retais plaukeliais su vidutiniškai 4–6 briaunomis. Indų kūlelių gana daug, dažniausiai 7–11. Sklerenchima sudaro ištisinį, 2–4 ląstelių storio žiedą.

Fenologinės savybės. Lietuvoje plaukėti pradeda gegužės viduryje, o žydėti – gegužės gale ar birželio pradžioje.

Chromosomų skaičius. 2n-14.

Žolės kokybiniai rodikliai. Plaukėjimo pradžioje nupjautoje žolėje yra 167–180 g kg–1 ŽB, 479–578,5 g kg–1 SMV, 107–139,4 g kg–1 VTA ir 569,7–598 NDF, kurį sudaro ligninas (48,4 g kg–1), celiuliozė (259,6 g kg–1) ir hemiceliuliozė (262 g kg–1).

 

Ekologinės ypatybės. Kserofitas. Lietuvoje auga sausuose, šviesiuose miškuose, smiltpievėse ir smėlynuose. Kartais įsikuria smėlio karjeruose ir kitose žmogaus veiklos pažeistose lengvos mechaninės sudėties dirvožemiuose. Dažniausiai randamas smėlynų bendrijose: Cl. Koelerio-Corynephoretea: ass. Festuca psammophilae-Koleretum glaucae; ass. Festuco polesicae-Koelerietum glaucae; ass. Violo-Corynepohoretum canescentis (Böcher, 1941) Westhoff et al. 1946 III+–2–IV+–2; ass. Helichryso – Jasionietum Libbert 1940, III+–1; ass. Carici arenaria – Airetum praecocis.

Kartais pasitaiko ir pušynuose, augančiuose ant smėlio kopų: Cl. Vaccinio-Piceetea abies Br.-Bl. 1939, ass. Cladonio-Pinetum sylvestris. Lietuvoje dažniausiai randamas Pietryčių smėlėtoje lygumoje ir pajūryje. Kitur jis retas, ar iš viso neauga.

Nuo F. ovina var. firmulacea ir F. wolgensis lengviausiai atskiriamas pagal anatominę lapų sandarą. Nuo F. sabulosa atskiriamas pagal lapų plaukuotumą, ilgį ir spalvą.

Taikomoji reikšmė. Dabar ši rūšis Lietuvoje neauginama, bet tinka kontinentinių smėlynų apželdinimui, karjerų rekultivavimui. Kaip pašarinis augalas didesnės reikšmės neturi. Plaukėjimo metu nupjauta žolė yra vidutinio maistingumo, bet gyvulių ėdama nenoriai. Vėliau augalai sumedėja ir praranda bet kokią pašarinę vertę. Galima panaudoti ir smėlio dirvožemiuose įrengiant vejas. Rūšis gana atspari sausrai, mažai reikalauja priežiūros, tik veja būna retoka, šiurkšti ir nepakelia intensyvaus mindymo. Smėlžemių dirvožemiuose tinka žydinčių vejų įrengimui ir pažeistų smėlynų apželdinimui.

 

Festuca. pseudovina Hack. ex Wiesb., Oesterr. Bot. Zeitschr. 30:126 (1880).

Temperatinė-submeridionalinė, Eurosibirinė, eurikontinentinė rūšis.

Keras. Tankiakeris su intravaginaliniu, intensyviai atsinaujinančiu krūmijimosi bambliu, daugiametis.

Vegetatyvinis ūglis. Lapai siauri, apaugę retais šereliais ir plaukeliais, kartais pliki. Storiausių lapų skersmuo svyruoja nuo 0,5 iki 0,7 mm. Lapų spalva – pilkai žalia, su nedideliu melsvu apnašu. Lapų ilgis vidutiniškai apie 15–20 cm.

Generatyvinis ūglis. Stiebų aukštis – 25–39 cm., po šluotele daugiau ar mažiau plaukuoti, retkarčiais pliki. Šluotelė – 3,5–9 cm ilgio. Šluotelės šakutės daugiau ar mažiau apaugusios šereliais. Varputės žalios ar turi violetinį atspalvį, 4–6,8 mm ilgio, dažniausiai su 3–6 žiedais. Apatinis žiedažvynis kiaušiniškai lancetiškas, su 5 gyslomis, 2,5–4,5 mm ilgio. Akuotas – 0,5–1,6 mm ilgio. Varpažvyniai lancetiški ar kiaušiniškai lancetiški, viršutinis – 2,5–3,3, apatinis – 1,8–2,6.

Žvynagrūdžiai. 1 000 žvynagrūdžių masė – 0,32–0,42 g. Vienas dvejų metų augalas vidutiniškai subrandina 22,45 ± 2,22 g, 70 000 žvynagrūdžių.

Anatominė lapo sandara. Lapo skersinis pjūvis dažniausiai ovalus, šonuose įdubęs. Vidinis lapų paviršius apaugęs retais plaukeliais, vidinio lapų paviršiaus briaunos dažniausiai 3, kartais 5. Indų kūleliai – 5 (6). Sklerenchima sudaro 3 pagrindinius pluoštus (29 pav.), nors dažnai dar yra 1 arba 2 papildomi. Jie ploni arba vidutinio storumo, sudaryti iš 2–5 ląstelių sluoksnių (2 pav.).

 
2 pav. F. pseudovina skersinis lapo pjūvis (1 × 100) (autoriaus nuotr.) / Fig. 2. Cross-section of F. pseudovina leaves

Chromosomų skaičius. 2n-14.

Žolės kokybiniai rodikliai. Plaukėjimo pradžioje nupjautoje žolėje yra 193,6–240 g kg–1 ŽB, 524–531 g kg–1 SMV, 60,2–121 g kg–1 VTA. NDF sudaro 531,8–616,0 g kg–1, iš kurių 51,7 g kg–1 – ligninas, 235,3 g kg–1 – celiuliozė, 245 g kg–1 – hemiceliuliozė.

Paplitimas. Lietuvoje rūšis rasta tik Merkinės apylinkėse. Populiacija auga Agrostietum vinealis–ass. F. pseudovina šioje bendrijoje išplitusi 300 m2 plote.

Taikomoji reikšmė. Rūšis yra vidutinės pašarinės vertės, išauginanti nedidelę žolės masę. Tinka dekoratyvių vejų įrengimui, eroduojamų lengvų dirvožemių apželdinimui. Atspari nepalankiems klimato veiksniams, ypač sausrai.

 

Festuca psammophila (Hack. ex Čelak.) Fritsch, Excursionsfl. Oesterr.: 64 (1897) – Smėlyninis eraičinas.

Temperatinė, Europinė, euokeaninė-subokeaninė ir subokeaninė rūšis.

Keras. Tankiakeris, daugiametis su intravaginaliniu, intensyviai atsinaujinančiu krūmijimosi bambliu augalas.

Vegetatyvinis ūglis. Lapai siauri, plaukiški, lygūs, padengti vaškiniu sluoksniu. Storiausių lapų skersmuo svyruoja nuo 0,7 iki 1,5 mm. Lapų spalva – melsvai žalia. Lapų ilgis – 16–21 cm.

Generatyvinis ūglis. Stiebų aukštis – 31–52 cm. Šluotelė – 5–8,5 cm. ilgio. Varputės žalios arba su violetiniu atspalviu, 5,9–8,8 mm ilgio, dažniausiai su 3–6 žiedais. Apatinis žiedažvynis – kiaušiniškai lancetiškas, 3,2–4,2 mm ilgio. Akuotas – 0,4–0,9 mm ilgio. Varpažvyniai lancetiški ar kiaušiniškai lancetiški, viršutinis – 3,3–3,9 mm, o apatinis – 2,3–2,8 mm ilgio.

Žvynagrūdžiai. 1 000 žvynagrūdžių masė 0,5–0,6 g. Vienas augalas subrandina 20,47 ± 2,81 g, 42 834 ± 2 753 vnt. žvynagrūdžių.

Chromosomų skaičius. 2n-14.

Anatominė lapo sandara. Lapo skersinis pjūvis dažniausiai ovalus. Vidinis lapų paviršius apaugęs retais plaukeliais, dažniausiai turi 4–5 briaunas. Indų kūlelių skaičius – 8–13. Sklerenchima sudaro ištisinį, sudarytą iš 2–3 ląstelių sluoksnių, žiedą (3 pav.).

 
3 pav. F. psammophila skersinis lapo pjūvis (1 × 100) (autoriaus nuotr.)
Fig. 3. Cross-section of F. psammophila leaves

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vidurio Europoje. Tai – Bohemijos-Lenkijos endemas. Per Lietuvą eina šiaurės vakarų rūšies paplitimo riba. Rūšis dažniausiai randama Pietryčių smėlėtoje lygumoje (Varėnos, Alytaus, Lazdijų, Trakų r., Druskininkų sav. teritorijose). Už šios lygumos ribų žinomos pavienės augavietės. Tai palyginti siauros ekologinės amplitudės rūšis. Lietuvoje randama Festuco psammophilae bendrijoje ir tik retkarčiais – Cladonio-Pinetum bendrijų miškuose.

Nuo 1981 m. rūšis yra saugoma. Šiuo metu ji yra įrašyta į Lietuvos raudonosios knygos 4 kategoriją Žr. Jolanta Stankevičiūtė, „Smėlyninis eraičinas Festuca psammophila (Hack. ex Čelak.) Fritsch“, 2007. . Lietuvoje saugomos ir šios rūšies bendrija – Festuca psammophilae – Kolerietum glaucae. Ši bendrija yra įrašyta į Lietuvos bendrijų raudonosios knygos II kategoriją Žr. Jūratė Balevičienė, „Agrostietum vinealis Shelyag-Sosonko et al. 1989 – šerialapis smiltynas“, 2000. . Apie rūšies gausumo dinamiką tyrimų nėra, bet pastaruoju metu stebima jos populiacijų mažėjimo tendencija. Pagrindinė to priežastis – žmogaus ūkinės veiklos pokyčiai augavietėse.