Tokių pasisakymų, beje, nereikėtų sieti vien tik su tuometinei valdžiai atiduodama „mandagumo duokle“, palankumu pertvarkos procesams, politiniu korektiškumu ir pan. Tiek išeivijoje, tiek ir Lietuvoje propaguotos panašios kai kurių dailininkų nuomonės apie kūrybą ar meninės raiškos laisvės klausimus visų pirma siejosi su panašia meno funkcijos samprata. Subjektyvios ir objektyvios kūrybos laisvės parametrų sąlygiškumą 1995 m. nusakė interjerus JAV kurianti pokario išeivijos dailininkė Aleksandra Kašubienė, teigusi, jog bet kokiomis politinėmis sąlygomis kūrėją veikia būtinybė prisitaikyti prie išorinių sąlygų. Tai iš dalies primena ir jau minėtus S. Kuzmos pasisakymus. Juk

kai raktas į laisvę ir į nelaisvę tavo paties rankose, kam paklusti ir kam prieštarauti? […] Ir kas skriaudžiamas, kai tų vidinių derybų metu mes patys, niekieno neverčiami, pirkliaujame savais įsitikinimais? Aleksandra Kašubienė, „Kūrybos laisvės parametrai“, p. 151.
 

Menininkas ir instituciniai „varžtai“

Su heteronominiais meninio lauko aspektais labiausiai susijusiose meno srityse, priklausiusiose nuo valstybės rėmimo ir griežtos daugiapakopės administracinės priežiūros (kinas, monumentalioji dailė), kaip jau minėta, pertvarkos metais savaip aktualizuotos ir kūrybos laisvės aspiracijos. Viešumo politika siūlė ne tik naujas tiesos sakymo galimybes, bet ir provokavo kovai prieš ligtolinius „nepakeliamus suvaržymus“. Užsienio spaudoje plačiai nuskambėjo žymusis 1986 m. pavasarį įvykęs Penktasis Kino kūrėjų kongresas (netrukus po XVII Komunistų partijos suvažiavimo), kuriame, pasinaudojus nauja glasnost politikos platforma, buvo netikėtai perrinkta visa Sovietų Sąjungos sekretoriato vadovybė. Tačiau sulaukta ir priešingos reakcijos į šalies pertvarkos procesus. Glaudus ryšys su oficialiąja ideologija, baimė prarasti pozicijas ir pan. kai kurių kitų kūrybos sričių atstovus skatino priešintis permainoms. Vienos konservatyviausių tuometinių kūrybinių sąjungų Rusijoje – Rašytojų sąjungos – vadovybė ne tik nepalaikė M. Gorbačiovo iniciatyvų, bet netgi tapo pertvarkos stabdžiu Žr. John G. Garrard, Carol Garrard, Inside the Soviet Writers’ Union, 1990. .

 

Itin konservatyvi buvo ir TSRS Dailininkų sąjungos vadovybė Plačiau apie sovietinių kūrybinių sąjungų laikyseną pertvarkos laikotarpiu žr. Catharine Theimer Nepomnyashchy, “Perestroika and the Soviet Creative Unions,” 1992. . Tačiau Rusijos vaizduojamajame mene pertvarkos kūrybos laisvės diskursus gerokai koregavo valdžios nesankcionuotos komercinės sėkmės galimybės. Vargu ar šiuo atveju galimi nuoseklesni ekonominio pobūdžio tyrimai – įdėmesnis žvilgsnis į tuometinį dailės gyvenimą atskleistų itin nenuoseklų, dažnai neprognozuojamą vėlyvosios sovietinės santvarkos charakterį, šešėlinės ekonomikos užkulisius. Užtektų tiesiog paminėti, kad joks kitas pertvarkos dailės gyvenime įvykis nesulaukė tiek dėmesio, kiek minėtus meno finansavimo paradoksus savotiškai pailiustravęs ir kultūriniu šoku tapęs užsienio agentūrų organizuotas 1988 m. Maskvoje įvykęs Sotheby aukcionas. Priešingai nei buvo tikėtasi, aukcioną lydėjo finansinė sėkmė, kai ligi tol mažai žinomų avangardo menininkų darbai buvo parduoti už itin įspūdingas sumas pinigų, o patį įvykį netruko apgaubti legendinės „sėkmės istorijos“ Literatūroje ne kartą minėti šiame Sotheby aukcione staiga per naktį „atrasti“ ligi tol beveik niekam nežinomi dailininkai, tokie kaip Grigorijus Bruskinas (pastarojo tapyba buvo įkainota 700 000 USD). Anot kai kurių apžvalgininkų, tuo metu tai buvo didžiausia suma, kurią kada nors yra gavęs rusų menininkas. . Šiuo atveju vakarietiška meno rinka metė akivaizdų iššūkį sovietinės Rusijos dailininkų sąjungos galiai ir bent laikinai įteisino priešingą, nei lig tol oficialiai galiojusi, meno vertinimo sistemą Žr. Catharine Theimer Nepomnyashchy, “Perestroika and the Soviet Creative Unions,” p. 138. . Tai savo ruožtu paskatino tiek dailininkų emigraciją į Vakarus, tiek ir naujas meno funkcijos, kūrybos laisvės sampratas.

 

Skirtinguose nacionaliniuose vėlyvojo socializmo kontekstuose meninis gyvenimas siejosi ir su skirtingais instituciniais veiksniais. Pavyzdžiui, ryškiausios tuometinės lietuvių dailės pasaulio problemos, skirtingai nei kitur, skleidėsi ne profesinėje sąjungoje ir ne dailininkams „kariaujant“ su politikais. Vietiniame dailės gyvenime nuskambėję Atgimimo metų konfliktai visų pirma kilo Valstybiniame dailės institute. 1988 m. viešumoje išryškėjusi itin aštri konfrontacija tarp VDI vadovybės ir „už laisvę“ kovojančių Tapybos bei Skulptūros katedrų studentų (bei juos palaikiusių LDS atstovų) netrukus lėmė ir radikalias struktūrines aukštosios mokyklos permainas Plačiau žr. Skaidra Trilupaitytė, „Šiuolaikinis menas Vilniaus dailės akademijoje“, Vilnius kaip dailės mokymo ir sklaidos centras, 2003. .

Vietinės meno mokyklos atsinaujinimas dar prieš nepriklausomybės atgavimą taip pat sietas ne tik su naujais dėstytojais Vilniaus dailės akademijoje (iš esmės naujas pedagoginis kontingentas ilgainiui ne vieną nuvylė), bet ir su pačių studentų propaguota nauja kūrybiškumo samprata. Pastarąją iliustravo 1988 m. tuometinio Vilniaus dailės instituto Skulptūros katedros studentų įkurta tarpdisciplininė studentų meno grupė „Žalias lapas“, kurios lyderis Gediminas Urbonas ilgainiui tapo vienu ryškiausių šiuolaikinės alternatyviosios meninės kultūros propaguotojų. „Žalio lapo“ rengiamos viešos akcijos neturėjo ryšio su tuo, kas buvo daroma studijose, ir tuo atkreipė dėmesį į oficialaus akademinio diskurso ir naujų šiuolaikinių meno priemonių bei „laisvos“ kūrybos neatitikimą Pertvarkos bei Atgimimo metu pasirodžiusius naujus („neįprastus“) meno reiškinius VDA dėstę tuometiniai skulptūros klasikai vertino santūriai. Pavyzdžiui, Gediminas Jokūbonis teigė, jog „nauji kūrybiniai ieškojimai – gerai, bet reikia į meną eiti kaip į žygdarbį. Pasigirsta balsų, kad reikia rengti konceptualias parodas, bet juk mums svarbu ne pats renginys, ne jo įdomumas, bet kūrybinė vertė. Pažiūra į kūrybą tampa vartotojiška, atsiranda komerciniai reiškiniai, o tai nėra gerai“. Žr. Gediminas Jokūbonis, „Kalbėkim atvirai“, 1987. . Ilgainiui šį neatitikimą (tačiau jau akademijos programų ribose, o ne už institucijos ribų) išryškino ir kitos studentų grupės, tokios kaip „Geros blogybės“, susikūrusi VDA 1992 m. dėsčiusio K. Zapkaus tapytojų kurso pagrindu. Būtent „laisvos“ studentų kūrybos (t. y. ne pagal akademines užduotis atliekamų darbų) klausimas 10-ajame dešimtmetyje dar ilgai buvo eskaluojamas Studentų mokslo dienų (SMD) parodų kontekste.

 

Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje, skirtingai nei Rusijoje, nekilo jokia menininkų emigracijos banga. Dailininkams labiau rūpėjo Nacionalinės dailės galerijos, Dailės parodų direkcijos kūrimo ir bendresni nacionalinės kultūros konsolidacijos klausimai Lietuvos kultūros kongreso, vykusio Vilniuje 1990 gegužės mėn., metu vienas tuometinių LDS lyderių Arvydas Šaltenis teigė, jog nacionalinio dailės gyvenimo efektyvaus koordinavimo klausimai „mums svarbiau už visuotinį veržimąsi į Vakarus“. Žr. Arvydas Šaltenis, „Kūrėjas ir kultūra“, p. 52. . Tuometinėje meninėje savimonėje vyravo pokario išeivių grįžimo, kultūros „susigrąžinimo“ ir „susijungimo“ su kažkada prarastos Tėvynės kultūra retorika. Neatsitiktinai ir kūrybos laisvė sieta su vieningos, nuo TSRS DS 1989 m. kovo 11 d. atsiskyrusios, LDS deklaracijomis. 1989 m. prieš pat neeilinį XII LTSR dailininkų sąjungos suvažiavimą teigta, jog

šiandieną mes apsijungiame į Lietuvos dailininkų sąjungą, kad būtume laisvi. Ateityje mes kiekvienas ieškosime savų kūrybos kelių… Jonas Tatoris, „Su Viltimi“, 1989.

Dar po metų, 1990 m. pavasarį, LDS sekretoriaus ir naujojo VDA Tapybos katedros vedėjo Arvydo Šaltenio pranešime Kultūros kongresui „pasitikėjimas profesine organizacija, arba menininkų brolijomis bei grupėmis“ traktuotas kaip pagrindinė kūrėjo nepriklausomybės sąlyga:

Kam buvusios meno reikalų valdybos ar būsimi departamentai, ar valdžios patarėjai meno klausimais, jei kūrybinės sąjungos visai savarankiškos, ir ar reikalingos amžinai tarpinės grandys, kurios visada būdavo visų konfliktų ir nesutarimų mazgai. Kam kultūros ministrui būti tarpininku tarp dailininkų ir parodų rūmų ar dailininkų ir muziejų? Arvydas Šaltenis, „Kūrėjas ir kultūra“, p. 52.
 

Naujo profesinio gyvenimo poreikis skatino ir individualių dailininkų, ypač gausių meno tarybų gerokai nuvargintų skulptorių, pareiškimus. Buvo siūloma aiškiai apibrėžti parodinių komitetų ir tarybų kompetenciją. 1989 m. LDS suvažiavimo metu (ir anksčiau spaudoje) skambėjo skulptoriaus Šarūno Šimulyno kvietimas „atmesti priverstinę mūsų niveliaciją“, naikinti šias priežiūros institucijas, kurios tebuvo „primestinės teisybės“ įrankis,

mūsų protą slegianti, kiekvienam, gal tik išskyrus kai kuriuos tarybos narius, svetima, privaloma meno taryba. Ta, kuri kaip mikrobas skverbiasi sąmonėn… jautriai stagnacijos puoselėtas mūsų vidinis cenzorius. Šarūnas Šimulynas, (Laiškai), 1998. Taip pat Šarūno Šimulyno pasisakymas, p. 23.

Naujuose LDS įstatuose siekta apibrėžti naują organizacijos ir jos nario – pilietiškai atsakingo individo – santykį. Norėta ir visiškai atsisakyti profesinės organizacijos administruojamų sutarčių. Apie naują asmeninių sutarčių tarp dailininko ir užsakovo galimybę pasisakęs Mindaugas Navakas numatė, jog „šitas punktas suteikia realią prielaidą išlaisvinti menininką kaip asmenį, kaip kūrėją…“ Mindaugas Navakas, Mindaugo Navako pasisakymas, p. 30. .

 

Profesinės autonomijos siekiai, pavyzdžiui, reiškėsi nutarimais, kad kandidatus privilegijoms (dirbtuvėms) turėjo pateikti ne „centras“, bet LDS padaliniai – kūrybinės sekcijos Žr. „Naujasis dailininkų sąjungos aparatas ryžtingai siekia atsinaujinimo“, p. 15. . Kita vertus, tuo metu kuriantis naujoms menininkų grupuotėms – autoritetingoms meninio lauko dalyvėms – LDS sekcijos itin dažnai traktuotos ir kaip pasyvūs, neautoritetingi, realios ekonominės ir politinės galios neturintys, pasenę administraciniai padaliniai. Skulptorių siekiai atsisakyti „represinių“ meno tarybų kirtosi su kai kurių kitų dailininkų nuomonėmis. Pavyzdžiui, tapytojas Ričardas P. Vaitekūnas apie meno tarybas kalbėjo kaip apie dailės kokybę užtikrinantį saugiklį („žinoma, svarbu ir kokie žmonės vadovaus joms“). Akivaizdu buvo bent jau tiek, jog „profesionalai, kompetentingi žmonės turi spręsti meno reikalus“ Ričardas Vaitekūnas, „Galerijos – ne sandėliai“, 1989. .

Įvairūs pasisakymai, kurie iš šalies gali atrodyti kaip išreiškiantys prieštaringas reorganizacines tendencijas, iš tiesų iliustravo tuo pačiu metu vykusius tiek dailės gyvenimo decentralizacijos, tiek ir centralizacijos procesus. Šie procesai ryškėjo ne tik tos pačios institucijos aplinkoje, bet neretai galėjo būti identifikuojami net ir to paties dailininko veikloje, skirtingoms auditorijoms skirtuose pareiškimuose. Prieš LDS atsiskyrimą nuo TSRS DS (1989 m. kovo 11 d.) dažniau įsivaizduota, jog dailininko narystė profesinėje sąjungoje turėtų tapti profesinės kokybės indikatoriumi. Tiek anksčiau, tiek ir atgavus politinę šalies nepriklausomybę šios narystės aktyviai siekė ir jauni, šiuolaikines meno formas propagavę dailininkai. Kita vertus, tuometinis išsilaisvinimas iš „centro“ gniaužtų reiškė ir naujo pobūdžio grupelių, mažiau formalių iniciatyvų pradžią.

 

Kaip jau minėta, vykstant LDS reorganizacijai, simbolines „kokybės garanto“ meno lauke funkcijas perėmė naujosios grupuotės (kurių nariai formaliai priklausė LDS). Iš aktyviausių tuometinių dailės gyvenimo dalyvių (V. Liutkaus, R. Vaitekūno ir kt.) pasisakymų matyti, jog LDS reorganizacijos iniciatoriai tapo ir šios organizacijos oponentais. T. y. labiau administracines nei menines funkcijas atliekanti profesinė organizacija su savo formaliomis, meno pasauliui iš esmės nebūdingomis taisyklėmis staiga suvokta kaip kliūtis šio gyvenimo kokybei. Juk jau nuo pat 1988 m. meno savimonės kaitos procesams kur kas didesnę įtaką turėjo nauja parodų kuratoriaus figūra, nei respublikos dailininkų profesinės organizacijos vadovybė.

LDS „byrėjimą“ vaizdingiausiai atspindi tais pačiais 1989 m. įsikūrusios „24“ grupės istorija – dailės kritikai būtent šios grupės susikūrimą ilgainiui traktavo kaip ryškiausią jau sustabarėjusios profesinės organizacijos irimo įrodymą. Reprezentacinius tradicinei dailei atstovaujančios grupės susikūrimo motyvus bene aiškiausiai nusakė grupės dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, akcentuodamas tris pagrindinius dalykus: mažesnės, natūralesnės bendruomenės poreikį, panašų bendriausių meno tikslų ir kūrybos principų supratimą ir užmojį atstovauti elitinei dailei Žr. Alfonsas Andriuškevičius, „Grupė „24“, 1990. . Grupės deklaruotas siekis „netarnauti komercinei dailei“ nereiškė, kad grupės narių kūriniai buvo neparduodami, bet bylojo simbolinio pobūdžio nuostatą – atsiribojimą nuo „iš viršaus“ nuleidžiamų, su sovietinėmis liekanomis sutapatintų meno funkcionavimo įpročių. Dailėtyrininkės Rasos Andriušytės žodžiais tariant, tai reiškė „kilnią etinę moralinę poziciją, kuri kaitos lūžio laikotarpiu Lietuvoje buvo ir išliko reikšminga, nors šiek tiek utopistinė“ Rasa Andriušytė, „Dailės grupuotės – organizacinio meno gyvenimo naujovė“, p. 56. Skaitytojo šiuo atveju neturėtų itin trikdyti faktas, kad grupė „24“ rengė savo kūrybos aukcionus. .

 

Kultūrinio liberalizmo galimybės: meno (ne)moralumas ir amžinoji opozicija

Lietuvoje Atgimimo metu tvyrojo tiek moralinio-kultūrinio atgimimo pastangos, tiek ir noras šias pastangas institualizuoti politiniame lauke, steigti naujas iniciatyvas (pvz., prieš pirmąjį Kultūros kongresą 1990 m. nuolatos kelta vieno kultūros įstatymo būtinybė). Tačiau vienos tautinės kultūros kūrimo pastangos praktiniu lygmeniu nepasiteisino; panašiai kaip jau anksčiau minėtos nuostatos „desovietizuojant“ meno palikimą taip ir neperžengė retrospektyviai sukonstruotos ir grynai retorinės „konformistinės“ ir „nonkonformistinės“ kūrybos skirties. Štai jau 1991 m., vertindamas sovietinio meno palikimą, minėtas R. Ozolas teigė, kad

būtų buvę paprasta, jei išeitis būtų buvusi tik nepaklusti įsakymui. Moralinė problema buvo visai priešinga: kaip gyventi paklūstant įstatymui? „Lietuvos kultūra nelaisvės metais“, p. 43.

Tuo pat metu V. Kavolis taip pat pastebėjo, jog

iš sovietinės tarnybos ištrūkusioje Lietuvos kultūroje gyvybiniais rūpesčiais yra tapę ir kūrybos laisvė, ir moralinio atgimimo ilgesys. Bet santykis tarp šių dvasinio gyvenimo krypčių – ypač istorinių lūžių laikotarpiais – problematiškas. „Kūrybos laisvė ir kolektyvinė sieloieška“, p. 177.
 

Šios dilemos gana ryškiai kontrastavo su kai kurių intelektualų bei kūrėjų (ypač tarp išeivijos) ryškėjusia priešinga – realistine, pragmatiška, individualia – kūrybos nuostata. Liberaliai nusiteikusios išeivijos atstovai kritikavo naujuosius moralumo oficialiojoje Lietuvos kultūroje imperatyvus ir neretai įvardydavo tautinio atgimimo bei apsivalymo pastangas kaip retrogradiškas nacionalizmo ideologijas. Pasisakyta ir prieš Atgimimo laikų „nuolatinį kalbėjimą“ apie individo būtį. Atsakydamas į V. Kavolio suformuluotus klausimus 1991 m. Algirdas J. Greimas teigė, jog

kūryba yra ne laisvė, o varžtų ieškojimas ir prisiėmimas. […] jau pats žodis kvepia išgaravusiu romantizmu. Rašytojas, dailininkas dirba, o ne „kuria“. Eilėraščiai, drobės yra gerai ar blogai padaryti, o ne sukurti. Ten pat, p. 178.

Uždarą gynybinį tautinės kultūros charakterį ypač neigiamai vertino T. Venclova, pasisakęs ir prieš populiarioje sąmonėje įsitvirtinantį moralizavimą, teleologinį praeities traktavimą, „manichėjiškas, demonologines istorijos vizijas“ Tomas Venclova, „Nepriklausomybė“, p. 8. . Kur reikia nereikia Lietuvoje linksniuojamą žodį „dvasingumas“ pajuokė dramaturgas Kostas Ostrauskas, teigęs, kad „moralinis atgimimas nėra būtinai savaime teigiamas faktorius kūrybos laisvei“ „Kūrybos laisvė ir kolektyvinė sieloieška“, p. 182. . Kūrybos emancipaciją politikos atžvilgiu, jos principinį antiprogramiškumą aukštino tapytojas Rudolfas Baranikas, naujus tikslus keliančiuose tautinio atgimimo procesuose numatęs panašius pavojus kaip ir komunistinėje sistemoje, „nes čia irgi numatomas modelis“. O „menas turi teisę atsakyti visuomenei: palik mane ramybėje“ Ten pat, p. 184. .

 

Tuo metu naujas, neįprastas, šiuolaikiškas raiškos priemones (asambliažus, instaliacijas) pradėję naudoti jaunesnės kartos dailininkai, neturėdami tradicinės institucijos „užnugario“ (vėlyvuoju sovietmečiu profesinės sąjungos narystė nebuvo itin lengvai pasiekiama), nevengė meno kalbos eksperimentų. Mat nepretenduodami nei į materialias privilegijas, nei į oficialių apdovanojamų laureatų sąrašą, nei į prestižines parodų sales, jie neturėjo ir ko „prarasti“. Kita vertus, neįprastus, avangardinei kultūros funkcijai atstovaujančius meno reiškinius gana džiaugsmingai pasitiko kolegos ir kiti itin svarbūs meninio lauko dalyviai – meno kritikai. Taigi autonomiško šiuolaikinės dailės (sub)lauko formavimosi procesai prasidėjo anksčiau, nei įsikūrė pagrindinės vietinės „šiuolaikinio meno“ sampratą propaguojančios institucijos.

Aukštąjį muziko išsilavinimą teturinčio Česlovo Lukensko periferinėje ekspozicinėje erdvėje Kaune 1987 m. surengtą asambliažų parodą autoritetingas dailės kritikas A. Andriuškevičius „Kultūros barų“ žurnalo puslapiuose įvertino kaip vieną įdomiausių tuometinio meninio gyvenimo įvykių. Mat pats laikmetis skatino „drąsų, įvairiapusį požiūrį į pasaulį ir žmogų“, taigi neatsitiktinai „sudarytos sąlygos prabilti apie visus jų aspektus, net ir tuos, kurie ligi šiol buvo laikomi tabu“ Alfonsas Andriuškevičius, „Česlovo Lukensko asambliažai“, p. 71. . Dailės kritikė Gražina Kliaugienė, kalbėdama apie tų pačių metų rudenį vykusį kūrybinio jaunimo festivalį Panevėžyje, taip pat išskyrė šio menininko kūrinius Žr. Gražina Kliaugienė, „Dar kartą apie jaunuosius“, 1987. . Nepriklausomybės prieaušriu modernistinis netradicinių formų menas netgi sukėlė audringas diskusijas apie meno (ne)moralumą. Jas paskatino ne vieną tradicinio meno apologetą šokiravusi grupės „Post Ars“ (kuriai priklauso ir Č. Lukenskas) paroda Kaune, anot A. Andriuškevičiaus, akivaizdžiai pažeidusi įprastines moralės normas. Kaip teigė dailės kritikas, „didis meniškumas pateisina dorovinių tabu pažeidimą (paprastai tokiais atvejais dorovė irgi niekur nedingsta, tik ji „nugrimzta“ giliau)“ Alfonsas Andriuškevičius, „Kaunas – modernizmo supertvirtovė“, 1990. .

 

Atsiribojimas nuo tariamų „pareigų“ plačiajai visuomenei, poreikis atsikratyti ne tik komunistinės ar tautinės ideologijų, bet ir bet kokio išorinio spaudimo atsispindėjo daugelio radikalesnių ieškojimų keliu pasukusių menininkų svarstymuose. 1992 m. naują antiromantinį menininko amatininko tipą charakterizuojantis skulptorius M. Navakas teigė:

Esu įsitikinęs, kad menininkui visuomenės nuomonė nedaro jokios įtakos. Esminis, stimuliuojantis kūrėją dalykas – kūrybos procesas. […] O rezultatas, t. y. rezultato įvertinimas, kūrinio panaudojimas – nesvarbu. Ramutė Rachlevičiūtė, „Intelektualiniai Mindaugo Navako nuotykiai“, p. 21.

Kita vertus, tuometiniame jauniausios kartos avangardo mene paradoksaliai iš naujo buvo aktualizuotos ir „antiestetinės“ meno socialumo, ryšio su gyvenimu idėjos, (ne)meninė kasdienybės problematika (fluxistinė tradicija). Tai, beje, galėjo sietis ir su tų pačių menininkų aktyvia pilietine pozicija. Mat institucinių perversmų bei politinių lūžiu metu paprastai praranda reikšmę socialinė meno, kaip tam tikros „aukštesnės realybės“, funkcija, tą rodo ir lietuvių dailininkų pareiškimai konkrečių politinių įvykių fone.

 

Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministru tapęs Darius Kuolys 1990 m. nurodė bent tris kultūrinės laisvės komponentus: komercinę laisvę, žodžio laisvę (pastarosios dvi laisvės tuo metu jau praktiškai buvo įgyvendintos) bei pilietinę laisvę, „kuri ateina su brandesne sąmone, brandesne savivoka“ ir kurios tuo metu akivaizdžiai pasigesta. D. Kuolys pripažino ir paviršutiniškų liberalizmo nuostatų, kurios okupuotame krašte reiškė ne ką daugiau kaip „rėkimo laisvę“, naivumą, netgi žalingumą; bent jau tuo metu, kol „mūsų visuomenė nėra iš tikrųjų laisva“ Laima Kanopkienė, „Nutylėjimo nuostata – nepriimtina“, 1990. . Savo pasisakyme naujasis ministras išryškino ir hipotetinę menininkų opoziciją bet kokiai valdžiai. Mat „alternatyvioji pozicija“ yra „pagrindinis kūrybos variklis“, kurį D. Kuolys įžvelgė ir sovietmečio epochoje.

Lietuvos kūrybinė visuomenė egzistavo represyvioje aplinkoje. Ir pagrindinė menininko nuostata buvo pasipriešinimas. Pasipriešinimas oficialioms institucijoms, pagaliau – pačiai valstybei. Tai buvo natūrali (išryškinta – S. T.) sąžiningo menininko pozicija. Ten pat, p. 6.

Vienų (bent jau teoriškai) įsivaizduota kaip „natūrali“, tačiau daugumos žymių menininkų apibūdinta ir kaip „visiškai nenormali“ menininkų ir politinio lauko opozicija iš tiesų išryškėjo nuo pat 1990 m. pradžios. Taip įvyko todėl, kad senos menininkų privilegijos buvo panaikintos, o kultūros globos įstatymai naujosios rinkos sąlygomis taip ir nebuvo sukurti, todėl ne vienas apžvalgininkas konstatavo menininkų sutrikimą, sunkiai išgyvenamą nereikalingumo jausmą. Paskelbus nepriklausomybę ekonominės blokados metu menininkų reakcija į tuometinį šoką buvo grindžiama gana abstrakčiais reikalavimais. Pavyzdžiui, nepaisant akivaizdžiai pakitusių valstybės ir kultūros santykių dar gegužę vykusiame Kultūros kongrese skambėjo nuostatos, jog tradicinė meninė veikla turėtų būti tęsiama ir remiama; skirtingai nei komercinei (masinei) kultūrai, profesionaliajai kūrybai naujoje valstybėje be išlygų turėtų būti suteikiami prioritetai. Minėtos nuostatos buvo daugiau emocinės ir mažai ką turėjo bendra su realia politine valia.

 

Visgi netrukus pasirodžius naujų mokesčių įstatymų projektams kultūrinės visuomenės atstovai pradėjo eskaluoti nelinksmas mintis apie kone sąmoningą „kultūros naikinimą“. 1990 m. liepos 2 d. bene pirmą kartą buvo surengtas aukšto lygio kūrybinių sąjungų lyderių bei grupės LR Aukščiausiosios tarybos deputatų, ministrės pirmininkės Kazimiros Prunskienės, jos pavaduotojo R. Ozolo, švietimo ir kultūros ministro D. Kuolio susitikimas Kompozitorių sąjungoje, kuriame ėmė ryškėti ir daug kam netikėti „nesusipratimai“ „[…] menininkai nesiekė iš esmės pasiaiškinti, kokia bus valstybės kultūros politika, akcentavo tik savo kūrybinių sąjungų problemas. Nuvylė parlamentarai ekonomistai, pasiūlę puoselėti kultūrą pagal rinkos dėsnius. Neaiškus liko ir R. Ozolo bandymas sutapatinti elitinį meną ir kūrybos sąjungas. […] Kova dėl kultūros prioritetų mūsų beatsikuriančioje valstybėje dar tik prasideda“, – teigė Marius Matulevičius. Žr. „Ar rūpinsis valstybė kultūra?“, 1990. . Tai nenuostabu, juk kurį laiką meninio gyvenimo problemas buvo sunku sieti su kultūros politikos sąvoka – ekonominės suirutės akivaizdoje tiesiog gerokai sumažėjo visos biudžeto lėšos. Kai tik buvo suvokta, kad žlugus su socializmo sistema susijusioms menininkų privilegijoms išsvajotosios laisvės idealai skleidžiasi ne taip, kaip tikėtasi, viešojoje erdvėje pasigirdo ir įvairiapusiai kaltinimai „sovietine mąstysena“. Žinia, žvelgiant į įvairius pasisakymus neverta tiesiogiai pasikliauti ir tuometine retorika, skelbiančia jog nepriklausoma valstybė įteisino kone programišką „kultūros žlugdymo politiką“.

 

Tuometinė realybė tiesiogiai veikė ir menininko kaip viešojo intelektualo, visuomenės kritiko poziciją. Šaliai pradėjus daugiau ar mažiau savarankišką politinį gyvenimą (nors ir su LR teritorijoje vis dar dislokuota okupacine kariuomene), visuomenės santykius aštrino politinis bei socialinis susiskaidymas; tai atsispindėjo ir menininkų bendruomenėje. „Alternatyvios pozicijos“ būtinybė gana ryškiai iškilo po 1992 m. spalio mėn. 25 d. įvykusių Seimo rinkimų, kuriuos itin netikėtai, priešingai išankstinių apklausų duomenims, didele balsų persvara laimėjo Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) atstovai (dauguma šios partijos narių ligi tol priklausė okupacinės valdžios komunistų partijai). Situaciją vėliau vaizdžiai nupiešė V. Kubilius:

Susipyksta artimiausi draugai ir giminės: vieni „už Landsbergį“, kiti „už Brazauską“. Pasidalija menininkų bendruomenė: vienas pravirksta džiaugsmo ašaromis, pralaimėjus Sąjūdžiui Seimo rinkimuose, o kitas pasibaisėja: „Lietuvos vėl nebėra“. Aktoriai išsivadina vienas kitą „kagebistais“ ir išsilaksto iš teatrų. Dailininkų sąjunga suyra į mažas grupuotes, kariaujančias tarpusavyje. Vytautas Kubilius, „Menininkas istorijos lūžyje“, p. 10.

Nihilistinio nusivylimo pareiškimai skambėjo ne tik tarp tradicinės pakraipos kūrėjų, bet ir iš šiuolaikinės dailės atstovų lūpų.

Atkuriamasis Seimas, į kurį sudėta tiek vilčių – karikatūra? Veriasi dar viena mūsų tautos drama. Ar atsiras kada toks genijus, kuris nupieš jai scenovaizdį? Patikėjau, kad mūsų žmonės kitokie, kažkuo ypatingi. Pasirodo – ne. […] Ką tuomet daryti menininkui? Kada bus galima ramiai atsidėti savo darbui?

– 1992 m. gale klausė M. Navakas.

 

1993 m. spalio 26 d. „Lietuvos Aido“ galerijoje „Metų“ mėnraščio redakcijos surengtame pokalbyje apie menininko tuometinę būklę buvo svarstoma ir apie hipotetinę menininkų opoziciją korumpuotos valdžios ir laukinio kapitalizmo sąjungai. St. Kuzma teigė, jog

mes užmiršom vieną dalyką: nieks nepasikeis iš tikrųjų. Mes atgavom laisvę ir tiesiog pražiopsojom, nespėjom įžvelgti, kad į tą mūsų išsvajotą laisvę, kurios turinys keičiasi, pasikėsins tą pačią valandą. […] Kol mes čia galvojom, kas čia mums atsitiko, užmiršom opozicijos būseną, kad jos reikia laikytis, kaip iki šiol laikėmės. Į tą laisvę iš tikrųjų kėsinamasi nuolatos, tik kitom formom. „Ši diena ir rytojaus vizija“, p. 90.

Tiek konkrečią politinę situaciją atliepiančią, tiek ir labiau universalią intelektualinės rezistencijos prasmę kėlė Arvydas Šaltenis, Petras Repšys bei kiti kūrėjai. Anot Marcelijaus Martinaičio, „mus suėmė nerimas, kad neatpažįstam grėsmės. Juk meno žmogui visada bus negerai. Ieškodamas to negerumo šaknų, pats šį tą padaro ir kitiems neleidžia užsimiršti“. Anot A. Šaltenio,

mūsų mokytojas Antanas Gudaitis sakydavo: visos valdžios menininkui yra blogos. Turėk savo idėją ir siek jos! Bet dabar, po visų šitų paradoksų, matai: valdžia mūsų, bet ne sava, nes matai lėtą išdavystę […] Negaliu trauktis į šoną, kaip jie norėtų. Depolitizuokitės, nerkit į komerciją… Iškovojot nepriklausomybę – ir užteks… Ne. Dar reikia kautis. Ten pat, p. 96.
 

Kadangi, kaip jau minėta, tradicinė hierarchinė dailės lauko sistema jaunojo meno atstovams nebuvo tokia svarbi, liberalios avangardinės krypties meno kūrėjai po nepriklausomybės atgavimo kiek kitaip traktavo ir menininko bei išorinės aplinkos opoziciją, ne tokie aktualūs šiuo atveju atrodė ir nauji mokesčių įstatymai. Pavyzdžiui, iš jau minėtos antiakademinės eksperimentinės „Žalio lapo“ grupės veiklos išsirutulioję prieš politinį ir kultūros establišmentą nukreiptos (anti)kapitalistinės alternatyvos platesni bandymai ilgainiui skyrėsi nuo studentiškų ekspozicijų. Kaip vėliau prisiminė naują nevyriausybinę organizaciją „Jutempus“ 1993 m. įkūręs G. Urbonas, maždaug 1992 m. vasarą pradėjo susitikinėti ir diskutuoti Leonidas Donskis, Audronis Liuga, Zita Čepaitė, Karla Gruodytė, Audronis Imbrasas, Oskaras Koršunovas, Petras Ubartas ir kiti. Mintis apie tuometinės „tikros alternatyvos“ paieškas verta pacituoti plačiau:

Lietuvos kultūros diskurse alternatyvaus meno sąvokos tuo metu nebuvo. Žmonės desperatiškai bandė išnaudoti pirmus kapitalizmo privalumus ir kultūrinėje visuomenėje tai labai stipriai jautėsi. Jei anksčiau kultūrą valdė sovietinė ideologija ir „tyliojo modernizmo“ uždavinys buvo tylėti, tai nuo 1990 m. įsigaliojus laukiniam kapitalizmui, arba kitaip vadinamam korporatyviam fašizmui, nebuvo įmanoma pasikliauti tylinčio modernisto vaidmeniu ir reikėjo alternatyvos sampratą kurti iš naujo. Iš autorės pokalbio su Gediminu Urbonu, 2001.

Tokios nuostatos liudijo kokybiškai naujų strategijų meno lauke kūrimą, sąmoningą atsiribojimą nuo ankstesnių sovietmečio rezistencinio tipo idealų (populiari tyliojo modernizmo metafora). Tai taip pat ženklino nuoseklius bandymus naujai apibrėžti santykį su politiniu lauku, bendrą intelektualinio potencialo mobilizaciją, orientaciją ne į retrospektyvius vietinius, bet į tarptautinius nepriklausomų organizacijų modelius.

 

Išvados

Tiek vėlyvuoju sovietmečiu, tiek ir naujoje politinėje santvarkoje kūrybos laisvės diskursai buvo propaguojami skirtingas nuostatas palaikančių kūrėjų pasisakymuose. Per politinę suirutę šie diskursai itin glaudžiai siejosi su heteronominiais meninio lauko funkcionavimo principais – tą galima matyti nepriklausomybės kovų kontekste. Tuo tarpu kasdieninėje dailės gyvenimo kalboje tokie posakiai kaip „kultūrinio gyvenimo demokratizacija“ ar „masinio žiūrovo reikalavimai“ neretai priešpriešinami „meno kokybei“, profesionalumui, elitinio aukštojo meno idealams ir pan. Autoritetingi neretai vyresnės kartos dailininkai dažnai kalbėdavo apie kokybės reikalavimus profesinio tobulėjimo procese. Tačiau taip pat būdavo skelbiamas išsilaisvinimas iš „priežiūros aparato“ gniaužtų, siekta greičiau atsikratyti sustabarėjusios „senosios sistemos“, apeliuota į individualaus kūrėjo apsisprendimo galimybę. Už šių abstrakčių samprotavimų slypėjo ne tik skirtingų pasaulėžiūrų, kartų konfrontacija, bet ir skirtingi meninio lauko dalyvių interesai.

Skirtingose politinėse santvarkose netapačiai besireiškiantys kūrybos laisvės diskursai siejosi ir su skirtingomis meno funkcijos sampratomis. Nors tarp sovietmečio Lietuvos dailininkų plačiau žinomų disidentų beveik nebuvo (minėtinas vienintelis V. Žiliaus atvejis), yra išlikę kitų lietuvių kūrėjų disidentų pasisakymų, kurie viešai tegalėjo būti skelbiami už Sovietų Sąjungos ribų. Į Vakarus emigravę kūrybinės inteligentijos atstovai nepripažino kūrybos laisvės galimybės Sovietų Sąjungoje. Natūralu, jog sovietinėje Lietuvoje tuo metu vyravo universalus, labiau filosofinio nei politinio pobūdžio kūrybos laisvės įvaizdis, kuris negalėjo būti tiesiogiai siejamas su politine opozicija. „Užslėpto pasipriešinimo“ galimybė menininkų laikysenoje vis dėlto itin akcentuota jau griuvus Sovietų Sąjungai; su tuo siejasi ir dažnas pastebėjimas apie sovietmečio meninės kultūros „Ezopo kalbą“.

 

Atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais išryškėjusi „vidinės“ bei „išorinės“ laisvės santykio problema suvokta ir kaip moralinė drama (prisitaikymo ar pasipriešinimo dilema), tačiau dėl psichologinių priežasčių ši drama tegalėjo būti eskaluojama abstrakčioje filosofinėje, eseistinėje plotmėje. Tuo tarpu konkretūs instituciniai kūrėjų „išsivadavimo“ siekiai kiekvienu atveju įkūnyti skirtingai, tai priklausė tiek nuo skirtingų materialių kūrybos sąlygų, tiek nuo konkrečios meno šakos „publicistinio“ pobūdžio arba vietos bendrame pilietinio demokratėjimo kontekste. Profesinėje organizacijoje meninės kokybės klausimai buvo sprendžiami veikiant ir centralizacijai, ir decentralizacijai. Su tradicinėmis institucijomis nesusaistytos naujosios kūrybos kontekste aktualesnė buvo (anti)romantinė, (ne)moralinė, (anti)visuomeninė meno samprata.

Po nepriklausomybės atgavimo tiek heteronominėje, tiek ir autonominėje vietinio meno lauko plotmėje išryškėjo naujos opozicijos politiniam laukui imperatyvas. Naujų ekonominių sunkumų ir politinių valstybės gyvenimo peripetijų fone meninio lauko dalyviai kaip ir anksčiau retoriškai apeliavo į rezistencinės laikysenos naujomis ekonominio šoko ar politinio revizionizmo sąlygomis būtinybę. Atgimimo metu menininkų kova prieš „totalitarizmo blogį“ buvo labiau abstrakti, tuo tarpu jų santykis su politiniu lauku po nepriklausomybės atgavimo reiškėsi kaip reakcija į naujus įstatymus ir pan. Pirmųjų nepriklausomybės metų paradoksai, netikėtos socialinės permainos kone kiekvieną kūrėją vertė iš naujo (ir jau toli gražu ne idealistiškai) permąstyti santykį su valstybe. Kitaip tariant, posovietinės meno sistemos kaitoje laisvė tapo ne tik paradigmine didžiosios inteligentiškos visuomenės dalies bei pačių įvairiausių socialinių ir politinių grupių aspiracijas išreiškiančia sąvoka; nemaža dalis menininkų netrukus neišvengiamai susidūrė ir su laisvės laisvoje visuomenėje „kaina“. P. Bourdieu meninio lauko teorija šiuo atveju padėjo išryškinti skirtingai traktuojamas „būtinąsias“ kūrybos laisvės sąlygas, kurios buvo neatsiejamos nuo įvairius interesus išreiškiančių pozicijų, resursų kontrolės, taip pat pasirinktos socialinės menininkų laikysenos bei meno funkcijos sampratos.

 

Šaltiniai ir literatūra

  • Aleksandravičius, Egidijus, „Vėlyvojo sovietmečio istoriografinės problemos ir LKBK“ | Egidijus Aleksandravičius, Praeitis, istorija ir istorikai, Vilnius: Vaga, 2000.
  • Andriušytė, Rasa, „Dailės grupuotės – organizacinio meno gyvenimo naujovė“ | Lietuvos dailės kaita 1990–1996: institucinis aspektas, Vilnius: AICA Lietuvos sekcija, 1997.
  • Andriuškevičius, Alfonsas, „Česlovo Lukensko asambliažai“, Kultūros barai, 1987, nr. 8.
  • Andriuškevičius, Alfonsas, „Grupė „24“, Šiaurės Atėnai, 1990 11 28.
  • Andriuškevičius, Alfonsas, „Kaunas – modernizmo supertvirtovė“, Šiaurės Atėnai, 1990 03 14.
  • Andriuškevičius, Alfonsas, Seminonkonformistinė Lietuvių tapyba: 1956–1986, Kultūros barai, 1992, nr. 12.
  • „Ar išsimiklinome būti prispaustais?“ | Elona Lubytė (sud.), Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, Vilnius: Tyto Alba, 1997.
  • „Dailė dabartinėje lietuvių kultūroje“ (pokalbis-forumas), Kultūros barai, 1987, nr. 11.
  • Dondurei, Daniil B., “Official Blueprints and Unofficial Realities of Soviet Artistic Culture” | Dmitri N. Shalin, Russian Culture at the Crossroads: Paradoxes of Postcommunist Consciousness, Boulder (CO), USA: Westview Press, 1996.
  • „Du lietuvių dailininkai sako galį tapyti ką tinkami“ (The New York Times korespondento pokalbis su Leonardu Tuleikiu ir Vytautu Valiumi) | Elona Lubytė (sud.), Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, Vilnius: Tyto Alba, 1997.
  • Dvilinskaitė, Anelė, „Kūryba – tai akumuliavimas“ (Anelė Dvilinskaitė apie LTSR liaudies dailininką Konstantiną Bogdaną), Kultūros barai, 1986, nr. 1.
  • Faraday, George, Revolt of the Filmmakers: The Struggle for Artistic Autonomy and the Fall of the Soviet Film Industry, Pennsylvania, USA: Pennsylvania State University Press, 2000.
  • Garrard, John G.; Carol Garrard, Inside the Soviet Writers’ Union, New York: Free Press, 1990.
  • Gerlikienė, Danutė, „Gyvenimo prasmės grožis“ (apie LTSR liaudies dailininką Petrą Aleksandravičių), Kultūros barai, 1986, nr. 8.
  • Gerlikienė, Danutė, „Tikrumo apraiškų beieškant“ (mintys apie jubiliejinę dailės parodą), Kultūros barai, 1988, nr. 1.
  • Grigoravičienė, Erika, „Tema, gyvenimas, žmogus – kūrybiškosios socrealizmo plėtros gairės“, Menotyra, 2005, t. 40, nr. 3.
  • „Įvadas“ | Arvydas Anušauskas, Juozapas Romualdas Bagušauskas, Česlovas Bauža, Danutė Blažytė, Vitalija Ilgevičiūtė, Vanda Kašauskienė, Algimantas Liekis, Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991 metais, Vilnius: Diemedis, 2000.
  • Jokūbonis, Gediminas, „Kalbėkim atvirai“, Literatūra ir menas, 1987 04 25.
  • Jurašas, Jonas, „Sovietinės biurokratijos mįslė“, Į Laisvę, 1976, nr. 66.
  • Kanopkienė, Laima, „Išreikšti ritmą erdvėje“, Kultūros barai, 1986, nr. 10.
  • Kanopkienė, Laima, „Nutylėjimo nuostata – nepriimtina“ (su Kultūros ir švietimo ministru Dariumi Kuoliu kalbasi žurnalistė Laima Kanopkienė), Kultūros barai, 1990, nr. 6.
  • Kašubienė, Aleksandra, „Kūrybos laisvės parametrai“ | Albertas Zalatorius (red.), Priklausomybės metų (1940–1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir/ar prisitaikymas, Vilnius, Pasaulio lituanistų bendrija, 1996.
  • Kavolis, Vytautas, „Nepriklausomas žmogus Lietuvių istorijoje“, Metmenys, 1985.
  • Kliaugienė, Gražina, „Dar kartą apie jaunuosius“, Literatūra ir menas, 1987 10 03.
  • Kliaugienė, Gražina, „Nuo ko mus reikia gelbėti“, Lietuvos aidas, 1993 04 16.
  • Kostkevičiūtė, Irena, „Dailė tarp prievartos ir pasipriešinimo: istoriniai metmenys“, Literatūra ir menas, 1992 05 02.
  • Kostkevičiūtė, Irena, „Dailė tarp prievartos ir pasipriešinimo: istoriniai metmenys“, Literatūra ir menas, 1992 05 23.
  • Kubilius, Vytautas, „Menininkas ir nepriklausomybė“, Metai, 1991, gegužė.
  • Kubilius, Vytautas, „Menininkas istorijos lūžyje“, Į Laisvę, 1995 gruodis, nr. 122.
  • „Kūrybos laisvė ir kolektyvinė sieloieška“ (Vytauto Kavolio klausimai), Metmenys, 1991.
  • Lietuvos dailės istorija, Vilnius: VDA, 2002.
  • „Lietuvos kultūra nelaisvės metais“ (forumo diskusija), Į Laisvę, 1992 pavasaris, nr. 113.
  • Lubytė, Elona (sud.), Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, Vilnius: Tyto Alba, 1997.
  • Matulevičius, Marius, „Ar rūpinsis valstybė kultūra?“, Literatūra ir menas, 1990 07 07.
  • Mulevičiūtė, Jolita, „Meninių principų pokyčiai devintojo dešimtmečio tapyboje“ | Pillė Veljataga (sud.), Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai, Vilnius: Academia, 1992.
  • Mulevičiūtė, Jolita, „Trečia nemušta karta“ (pokalbis prie apskrito stalo), Kultūros barai, 1990, nr. 3.
  • Navakas, Mindaugas, Mindaugo Navako pasisakymas, LDS neeilinio XII suvažiavimo stenograma, LDS archyvas.
  • Nepomnyashchy, Catharine Theimer, “Perestroika and the Soviet Creative Unions” | John O. Norman (ed.), New Perspectives on Russian and Soviet Artistic Culture, New York: St. Martin’s Press, 1992.
  • Norkus, Romualdas, „Menas pašauktas vesti žmogų“ (su LTSR liaudies poetu Lenino premijos laureatu Eduardu Mieželaičiu kalbasi Romualdas Norkus), Kultūros barai, 1986, nr. 7.
  • „Naujasis dailininkų sąjungos aparatas ryžtingai siekia atsinaujinimo“, Literatūra ir menas, 1998 06 25.
  • Rachlevičiūtė, Ramutė, „Intelektualiniai Mindaugo Navako nuotykiai“ (Ramutės Rachlevičiūtės pokalbis su Mindaugu Navaku), Kultūros barai, 1992, nr. 12.
  • Rueschemeyer, Marilyn, “State Patronage in the German Democratic Republic: Artistic and Political Change in a State Socialist Society” | Judith Huggins Balfe (ed.), Paying the Piper: Causes and Consequences of Art Patronage, Chicago: University of Illinois Press, 1993.
  • Senn, Alfred Erich, Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje, iš anglų kalbos vertė Marijus Žiedas, Vilnius: Baltos lankos, 1997.
  • Šaltenis, Arvydas, „Kūrėjas ir kultūra“ | Giedrė Kvieskienė (sud.), Lietuvos kultūros kongresas, Vilnius: Spaudos departamento Leidybos centras, 1990.
  • Šimulynas, Šarūnas, (Laiškai), Literatūra ir menas, 1998 02 11.
  • Šimulynas, Šarūnas, Šarūno Šimulyno pasisakymas, LDS neeilinio XII suvažiavimo stenograma, LDS archyvas.
  • Šliogeris, Arvydas, Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai, Vilnius: Mintis, 1988.
  • Šliogeris, Arvydas, Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas, Vilnius: Mintis, 1985.
  • Štromas, Aleksandras, „Lietuviškojo universalizmo ištakose“ | Aleksandras Štromas, Laisvės horizontai, sudarė Liūtas Mockūnas, Vilnius: Baltos lankos, 2001.
  • Tatoris, Jonas, „Su Viltimi“, Studija (Lietuvos dailininkų sąjunga), 1989, kovas, nr. 1.
  • Trilupaitytė, Skaidra, „Meninė produkcija ir socialinė erdvė Pierre’o Bourdieu meninio lauko teorijoje“, Menotyra, 2000, nr. 1.
  • Trilupaitytė, Skaidra, „Socialinių lūžių ir tęstinumų problema XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos–dešimtojo dešimtmečio pirmos pusės Lietuvos dailės gyvenime“, Dailė. VDA darbai: formų difuzijos XX a. dailėje ir architektūroje, 2006, nr. 43.
  • Trilupaitytė, Skaidra, „Šiuolaikinis menas Vilniaus dailės akademijoje“ | Vidmantas Jankauskas (sud.), Vilnius kaip dailės mokymo ir sklaidos centras, Vilnius: VDA, 2003.
  • Trilupaitytė, Skaidra, Pokalbis su Gediminu Urbonu, 2001 09 11.
  • „Ši diena ir rytojaus vizija“ (1993 m. spalio 26 d. „Lietuvos Aido“ galerijoje Metų mėnraščio redakcijos surengtas pokalbis), Metai, 1994, sausis.
  • Vaitekūnas, Ričardas, „Galerijos – ne sandėliai“, Studija (LDS), 1989, liepa–rugpjūtis, nr. 5.
  • Venclova, Tomas, „Nepriklausomybė“, Metmenys, 1990, nr. 58.
  • Verdery, Katherine, National Ideology Under Socialism: Identity and Cultural Politics in Ceausescu’s Romania, Berkeley: University of California Press, 1991.
  • Zapkus, Kęstutis, „Sovietinė kultūros provincija“, Lietuvos aidas, 1993 04 16.