Studija Francis Fukuyama: į paskutinę santvarką, į poistorinį pasaulį, į metacivilizaciją

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
  • Bibliografinis aprašas: Aivaras Stepukonis, Francis Fukuyama: į paskutinę santvarką, į poistorinį pasaulį, į metacivilizaciją, @eitis (lt), 2015, t. 98, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Aivaras Stepukonis, „Francis Fukuyama: į paskutinę santvarką, į poistorinį pasaulį, į metacivilizaciją“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija 16: Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos VIII, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008, p. 27–56, ISSN 1822-2242, ISBN 978-9955-868-15-6.
  • Institucinė prieskyra: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.
Santrauka: Studijoje nagrinėjamas žymaus JAV mąstytojo, civilizacijos teoretiko Francio Fukuyamos požiūris į politinę bei ekonominę žmonijos ateitį, keliant „istorijos pabaigos“ hipotezę. Aptariami nuoseklios ir kryptingos istorijos, naujųjų amžių gamtos mokslo raidos, ideologijų dialektikos bei liberaliosios demokratijos globalios plėtros klausimai. Išryškinami argumentai už liberaliosios demokratijos pasaulinį vaidmenį visuotinant Vakarų technologijas, laisvosios rinkos mechanizmus bei racionalaus darbo pasidalijimo praktikas, taip pat abejonės, kodėl minėta politinė ūkinė santvarka gali ateityje susilpnėti. Galiausiai „pasaulio pabaigos“ hipotezė kritikuojama dviem požiūriais: pirma, Fukuyama vadovaujasi ribota istorinės dialektikos samprata, kurios išvados jau glūdinčios prielaidose; mokslininkas taip pat neįžiūrįs išradingo, bet kartu pavojingo liberaliosios demokratijos mėginimo dialektines prieštarybes ne spręsti, o kaupti, tarpusavyje jas izoliuojant. Antra, Fukuyama neskiriąs istorijos nuo istoriografijos, tiek vieną, tiek kitą tapatinąs su politinių reiškinių sritimi, pasiduodąs metodologiniam anachronizmui, grįžtąs į XIX amžiaus istoriografiją, kai vieninteliu istoriografijos vertu objektu laikytas valstybės gyvenimas. XX–XXI amžių sandūroje tokį istoriografinių perspektyvų siaurinimą galima suprasti tiktai kaip sąmoningą šališkumą, siekiant apginti hipotezę, kuriai stokojama svaresnių argumentų ir kurios retorinei formuluotei pataikaujama mokslinio kritiškumo nenaudai.

Pagrindiniai žodžiai: Francis Fukuyama, civilizacijos teorija, politologija, dialektika, istoriografija, ideologija, liberalioji demokratija, laisvoji rinka, globalėjimas, metacivilizacija.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Jeigu vidurnaktį į patalus besiropščiančiam religingam žmogui, o ir nereligingam pasirodytų angelas liepsnojančiais sparnais, akinama šviesa nutviekstų atlapotas paklodes ir griausmingu balsu praneštų, jog nenumaldomai artėjanti žmonijos istorijos pabaiga, kokia tat žinia būtų anam užkluptam apstulbėliui, anam įbaugintam nustėrėliui: gera? šiurpi? švelni kaip lopšinė? stulbinama kaip apokalipsė? Koks būtų pirminis mirtingosios psichikos atsakas? Turbūt paralyžiuojantis klaikulys, isterinis išgąstis, pražūtingos akimirkos nuojauta, į nugarą alsuojančios giltinės šaltukas ir tarsi kuždėjimas, jog ateina ne kas kita, o pasaulio pabaiga. O kas dingojasi pačiam Fukuyamai, skelbiančiam istorijos pabaigą?

Įvadas, arba Kaip viskas prasidėjo

1989 metų vasarą tuo metu dar nežinomas JAV politologas, kadaise Harvardo universitete vienas Samuelo P. Huntingtono doktorantų, žurnale The National Interest išspausdino straipsnį provokuojamu pavadinimu „The End of History?“ Francis Fukuyama, “The End of History?”, p. 3–8. Straipsnis parašytas, remiantis paskaita, kurią kiek anksčiau Fukuyama buvo perskaitęs Čikagos universiteto Johno M. Olino centre. (Istorijos pabaiga?). Proga – epochinė, buvo likę vos penki mėnesiai iki Berlyno sienos griūties, pavadinimas – kaustantis dėmesį, nelengva atsispirti istorijos pabaigą pranašaujančiai antraštei, o ir rašytojas, nors tuo metu dar nepripažintas, bet išties daug žadantis – iš klasikinės filologijos ir lyginamosios literatūrologijos studento persimokęs į užsienio politikos žinovą, tiek praktikas (tuomet dirbo JAV Valstybės departamento Politikos planavimo komitete Europos politinių-karinių reikalų programos direktoriaus pavaduotoju), tiek teoretikas (buvo viešosios mokslinės įstaigos „RAND Corporation“ Politologijos skyriaus tyrėjas, gvildenęs su Vidurio Rytais ir Rytų Azija susijusius gynybos bei užsienio politikos klausimus, taip pat dėstė Kalifornijos universitete, Los Andžele). Tas rašytojas – Francis Fukuyama.

Intelektiniuose JAV ratuose straipsnis įžiebė karštas diskusijas, susilaukė didžiulio, daugiausia kritiško dėmesio, o patį autorių ūmiai švystelėjo į akademinio avangardo aukštumas. Beje, prieš paskelbdamas straipsnį, šiojo rankraštį Fukuyama buvo davęs peržiūrėti vienam savo bičiuliui, kuris jau tada tiesiai šviesiai įspėjo, – „Būsi suprastas neteisingai“ Francis Fukuyama, “Reflections on The End of History, Five Years Later,” History and Theory, Vol. 34, No. 2, Theme Issue 34: World Historians and Their Critics, 1995 gegužė, p. 27. Straipsnis pirmąkart išspausdintas leidinyje Timothy Burns (ed.), After History? Francis Fukuyama and His Critics, Lanham, Md., 1994. . Pranašystė išsipildė, bent jau taip manė pats Fukuyama, kartu jausdamas pareigą atsikirsti į gausybę, anot jo, klaidingų interpretuočių.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Ateinantys treji metai bėgo, straipsnyje pateiktus argumentus plėtojant į knygą, kuri 1992 metais išleista pavadinimu The End of History and the Last Man Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, New York: The Free Press, 1992. (Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus). Knyga sukėlė daugiau erzelio negu pritarimo, tačiau nuo šiol autoriaus žvaigždės ryškumu jau nebebuvo galima dvejoti, jo mintys cituotos tiek vienadieniuose populiariuose laikraščiuose, tiek raizgiose mokslinėse antologijose, tiek JAV federalinės valdininkijos posėdžiuose. Sėkmė nebuvo tik vietinė: knyga išversta į 20 kalbų, JAV pelnė apdovanojimą „The Los Angeles Times Book Critics Award“, o Italijoje laimėjo „Premio Capri“. Veikale išskleistos drąsios idėjos tapo bemaž neatsiejama tarptautinių santykių studijų dalimi, o pats autorius – vienu autoritetingiausių globaliosios politikos žinovų ir netiesioginių strategų. Aptarkime ašinius knygos teiginius.

Apie pasibaigusią istoriją

Pradėsiu nuo išvados, mat šitaip – gana iškilmingai bei jaudulingai – savo argumentavimą pradeda ir pats mąstytojas. Jis teiraujasi Fukuyamos dėstysenos tonas neįsakmus, netgi atsargus, daugelį teiginių mokslininkas formuluoja arba lygstamai, arba klausiamai. Vis dėlto nėra visiškai aišku, ar tai viso labo retorinis apsukrumas, iš anksto pasitinkant kritikos strėles, ar nuoširdus, nepagražintas turimų žinių trapumo įsisąmoninimas. Istorijos pabaigą mokslininkas vienur mini klausiamąja nuosaka (pavyzdžiui, kritikui Peteriui Fenvesui primindamas, jog istorijos pabaigą jis ne skelbiąs, o tik keliąs klausimą; žr. Francis Fukuyama, „Reflections on The End of History, Five Years Later“, footnote 16, p. 32); kitur – istorijos pabaigą formuluoja jau kaip hipotezę (žr. Francis Fukuyama, “Has History Started Again?”, 2002 žiema, p. 3.); trečiur istorijos pabaiga virsta „norminiu pareiškimu“, kuriuo – remiantis įvairiomis „teorinėmis priežastimis“ – aiškinama, kodėl istorija baigtis „turėtų“ (Francis Fukuyama, „Reflections on The End of History, Five Years Later“, p. 29–30.). Epistemologiniu požiūriu tiek norminis pareiškimas, tiek hipotezė, tiek klausimas reiškia gana skirtingus žinojimo lygius bei įsipareigojimus. Maža to, klausimas klausimui nelygus. Juk Fukuyama, paklausęs apie istorijos pabaigą, imasi sunkaus argumentuojamojo triūso, renka empirinius faktus, filosofiškai gilinasi į žmogaus prigimtį, idant galėtų į savo klausimą pateikti bent hipotetinį atsakymą, kuris galų gale esąs ne klausimo, o teiginio pavidalo. , ar nebus taip, jog žmonijos istorija skaičiuojanti paskutines gyvavimo valandas; jog XX–XXI amžių sandūroje tampa prasminga šnekėti apie kryptingos ir visuotinės žmonijos istorijos atomazgą bei pabaigą:
Argumentavau, jog pasiekėme „istorijos pabaigą“: ne kad liausis istoriniai įvykiai, o kad Istorija, suprantama kaip žmonijos visuomenių raida peržengiant skirtingas valdymo formas, liberaliojoje naujausiųjų amžių demokratijoje bei į rinką nukreiptame kapitalizme pasiekė aukščiausią tašką. Francis Fukuyama, “Has History Started Again?”, p. 3.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Darsyk:
Ir vis dėlto keliu mintį, jog iš tikrųjų baigėsi ne įvykiai, net dideli ir sunkūs įvykiai, o Istorija: tai yra istorija, suprantama kaip vienas nuoseklus evoliucinis vyksmas, apimantis visų tautų visų laikų patirtį. Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. xii.
Ir vėl:
Turbūt liudijame ne tik Šaltojo karo pabaigą ar tam tikro pokarinės istorijos tarpsnio praėjimą, bet pačios istorijos pabaigą: tai yra tašką, prie kurio baigiasi ideologinė žmonijos raida, o liberalioji Vakarų demokratija suvisuotinama kaip galutinė žmonijos valdymo forma. Tai nereiškia, kad nebebus įvykių, kurie pripildytų žurnalo Foreign Affairs puslapius bei šiuose spausdinamų metinių tarptautinių santykių santraukų, mat liberalizmo pergalė visų pirma pasiekta idėjų, ar sąmonės, plotmėje, o tikrame, ar medžiaginiame, pasaulyje įgyvendinta vis dar ne visai. Tačiau esama svarių priežasčių tikėti, idant susiduriame su idealu, kuris medžiaginį pasaulį valdys ilgalaikiu požiūriu. Francis Fukuyama, “The End of History?”, p. 3–4.

Visuotinė kryptingoji žmonijos istorija ir didysis mechanizmas

Išvados turinys atsiskleis, tik išsiaiškinus keletą pamatinių sąvokų, iš kurių politologas konstruoja savo pasakojimą. Kaip negrindžiamą prielaidą Fukuyama pripažįsta žmonijos istorijos buvimą, nedvejodamas, kad „žmonija“, apie kurią empiriškai turbūt galima šnekėti tik nūnai, praeityje apskritai galėjo ir neegzistuoti, vadinasi, galėjo neturėti ir bendros istorijos (šis faktas beveik neginčijamas lyginamosios kultūrologijos žinovų, kurie tiria ilgaamžes praeities civilizacijas ir, tarp šių neaptikdami akivaizdžių priežastinių ryšių, geriausiu atveju taiko paralelinės istorijos perspektyvą Paralelinę metodiką XX amžiuje išplėtojo ir įtvirtino japonų kultūrologas Hajime Nakamura, parašęs ne vieną iškilų lyginamosios idėjų istoriografijos veikalą (žr: Ways of Thinking of Eastern Peoples: India, China, Tibet, Japan, ed. by Philip P. Wiener, Rev. ed., Honolulu: East-West Center Press, 1964; Parallel Developments: A Comparative History of Ideas, New York and Tokyo: Kodansha International-Harper, 1975). , kuri praeityje visai ar beveik nesąveikavusias kultūras leidžia menamai suvesti į dabarties požiūriu prasmingą lyginamosios istoriografijos sintezę).
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Idant neliktų abejonių, Fukuyama žmonijos istoriją vadina visuotine (kartais taip pat pasauline Žr. Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. xiv, 48, 130; taip pat to paties autoriaus “Reflections on The End of History, Five Years Later,” p. 32; “The End of History?”, p. 13. ), turėdamas omenyje, jog istorijoje esama visuomeninių pokyčių; jie, būdami „nuoseklūs ir kryptingi“, veikia „visą, ar mažne visą, žmoniją“, aprėpia „visų tautų visų laikų patirtį“, kuriuose reiškiasi „pamatinis procesas, visas žmonijos visuomenes pajungiantis bendram evoliuciniam dėsniui“ Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. xii, 48, 72, 88, 126, 130, 338; “Reflections on The End of History, Five Years Later,” p. 31–2. . Tiesa, šen bei ten Fukuyama įspėja, jog tokia visuotinė nuosekli ir kryptinga žmonijos istorija (kurią šiuo atveju būtų tiksliau vadinti istoriografija) tėra „intelektinė konstruotė“, ar „intelektinis įrankis“, neišvengiamai atitrūkstantis nuo istorijos smulkmenų ir netgi nepaisantis ištisų tautų bei amžių Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. 130. , vis dėlto, istorijos neskirdamas nuo istoriografijos, mąstytojas pernelyg dažnai byloja apie pačią laikinę tikrovę, pačius įvykius, vadinasi, ir žmonijos istoriją suvokia ir vaizduoja kaip faktų, o ne kaip vaizdinių ontologiją.

Ne mažiau esminės yra kitos dvi istorijos savybės: nuoseklumas ir kryptingumas. Nuoseklumo Fukuyama skyrium neaiškina, tačiau iš konteksto spėtina, jog istorijai priskiriamas tam tikras vidinis logiškumas bei dėsningumas, kurie savo ruožtu lemia istorijos kryptingumą Nors istorijos kryptingumą, kiek šis skiriasi nuo cikliškumo, Fukuyama imasi gana kruopščiai įrodyti, tačiau kartu mano, jog neprivaląs to daryti, „įrodymo našta, tiesą sakant, krinta ant pečių tų, kurie tikina, jog tokios istorijos nesama“ (Francis Fukuyama, “Reflections on The End of History, Five Years Later,“ p. 31–2). , šį suvokiant visų pirmą kaip episteminę (o ne dorovinę) pažangą. Bet reikalas – painesnis.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pirmiausia kryptingą istoriją mąstytojas priešina ciklinei ir daro tai, šnekėdamas ne apie dvi skirtingas istorijos „sampratas“, o apie pačią laikinę tikrovę. Istorija įgaunanti kryptį, kai vyresniosios žmonijos kartos savo žinias ir įgūdžius perduoda jaunesniosioms, o šios, gautą paveldą papildžiusios savo pačių potyriais ir išradimais, palieka kraitį ateinančioms kartoms. Taigi istorijos kryptingumą laiduoją tokio perdavimo tolydumas ir nenutrūkstamumas. Tokia kryptinga istorija, Fukuyamos manymu, pasauliniu mastu įsibėgėjusi tik po gamtos mokslo revoliucijos, XVI–XVII amžiuose praūžusios Senajame žemyne. Beje, mąstytojas pripažįsta, jog ligi revoliucijos būta ir ciklinės istorijos atvejų, kai ištisos civilizacijos išnykdavo visiškai, nepalikdamos jokio pėdsako iš paskos žengiančiose kartose, kai įvykdavo tokio masto kataklizmai, jog kartu pragaišdavo ir visa praėjusių laikų atmintis Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. 88, 127. . Tačiau, Europoje sukūrus ir ištobulinus eksperimentinio mokslo metodiką, o šiai išplitus po pasaulį, istorijos vyksmas išties tapo tolydus ir kryptingas. Fukuyamos žodžiais,

Naujųjų amžių gamtos mokslas – tiek gėrio, tiek blogio požiūriu – yra toks galingas, jog itin abejotina, ar kokiomis nors sąlygomis jį būtų galima užmiršti, arba „sugrąžinti į pirmykštę būklę“, išskyrus tas, kai fiziškai išnaikinama žmonių giminė. Ir jeigu pažangaus naujųjų amžių gamtos mokslo įsigalėjimas yra negrįžtamas ir nepašalinamas, kryptingoji istorija ir visos iš jos kylančios įvairios ūkinės, visuomeninės bei politinės pasekmės taip pat yra pamatiniu požiūriu nepašalinamos. Ten pat, p. 88.

Įsidėmėtina, kad Fukuyamos aptariama kryptingos istorijos pabaiga tampa dviprasmė, mat tiek, kiek hipotezė remiasi negrįžtamu naujųjų amžių gamtos mokslo įsigalėjimu pasaulyje, istorija skaičiuojama viso labo nuo XVI amžiaus ir – bent jau ištakose – apribojama Senuoju žemynu. Kritinėje straipsnio dalyje nurodysiu ir kitą su gamtos mokslo pažanga susijusią keistenybę ar net minties nenuoseklybę, kuri Fukuyamos aiškinamojoje schemoje istorijos pabaigai surenčia sunkiai įveikiamų kliūčių.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tačiau trumpam dar grįžkime prie gamtos mokslo kaip prie vieno pagrindinių kryptingosios istorijos variklių. Pasak Fukuyamos, „Peržvelgę visą žmogaus visuomeninės veiklos spektrą, išvysime, jog vienintelis naujųjų amžių gamtos mokslas bendru sutarimu yra vienareikšmiškai suvestinis (angl. cumulative) ir kryptingas“ Ten pat, p. 72. . Toks suvestinumas ir kryptingumas esą kur kas mažiau būdingi kitoms kultūros sritims, pavyzdžiui, dailei, architektūrai, poezijai ar muzikai. Tapytojas Rauschenbergas ar kompozitorius Schoenbergas nelaikytini pranašesniais atitinkamai už Michelangelo ar už Bachą vien dėl to, kad jie kūrė XX amžiuje, o jų pirmtakai – keliais šimtmečiais anksčiau.

Tačiau kaip tik tokia išvada darytina, vertinant skirtinguose laikotarpiuose plušėjusius gamtos mokslininkus ir technologus: „čia apie gamtą žinomi tam tikri „faktai“, kurie buvo paslėpti nuo didžiojo sero Isaaco Newtono ir kurie šiandien prieinami kiekvienam fizikos bakalaurantui vien dėl to, kad jis gimęs vėliau. Mokslinis gamtos supratimas nėra nei ciklinis, nei atsitiktinis“ Ten pat. . Kitaip tariant, jis yra nuoseklus (remiasi metodiniu žinių perdavimu), suvestinis (kaupia ir sistemina duomenis) bei kryptingas (smelkiasi į medžiaginę tikrovę, siekdamas naujų žinių ir gilindamas jau turimas).

Ką duoda ir ką daro eksperimentinis mokslas žmonijai? Pirmiausia jis virsta technologija, tai yra tyrimu, kaip mokslo rezultatus pritaikyti žmonių poreikiams tenkinti, o tada jau smelkiasi į kuo įvairiausias tokių poreikių sritis. Pats ryškiausias technologinis visuomenės pranašumas reiškiasi karo pramonėje. Pažangesnę ginkluotę turinti šalis tampa stipresnė ir saugesnė už savo kaimynes, kurioms, reikalui esant, gali nustatyti sąlygas, daryti spaudimą, išsireikalaudama sau palankesnių politikių bei ekonominių sprendimų. Karo grėsmė, vadinasi, ir baimė verčia valstybes ginkluotis, perimti šiuolaikinę technologinę civilizaciją, kuri neatsiejama nuo šiuolaikinio gamtos mokslo. Anot politologo, „dauguma tautų, norėdamos išsaugoti valstybinį savo savarankiškumą, neturi pasirinkimo ir negali atsisakyti naujųjų amžių technologinio racionalizmo“ Ten pat, p. 76. .

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Ne mažiau svarbi technologinė pažanga ir buityje su devyniomis galybėmis žmogaus reikmių, kurioms skatinti ir tenkinti išrandamos vis naujos priemonės ir kurios virsta pagrindiniu, veik neišsenkamu kapitalizmo ir laisvosios rinkos aruodu. Šį sėkmingą mokslo pritaikymą buitiniams nepatogumams lengvinti, lemiantį vartotojų visuomenės įsigalėjimą, Fukuyama pašiepiamai vadina „galutine vaizdo įrašų leistuvo pergale“ Ten pat, p. 108. , pramoginio prietaiso, kuris jau kelis dešimtmečius yra tapęs visuomenės žemiškosios gerovės simboliu ne tik Vakaruose, bet ir visame pasaulyje.

Tačiau technologijos kerai veikia ne tik paslaugų ir prekių vartotojo, bet ir kapitalisto gamintojo ir prekybininko, taip pat politinės biurokratijos pusėje. Mokslinės veiklos racionalizmas virsta pavyzdžiu, nustatant darbo santykius įmonėse, apibrėžiant valdininkijos elgesio principus bei pareiginius ryšius valstybinėse įstaigose. Vadinasi, gamtos mokslo metodika drauge su ekonominio našumo paskatomis tiek versliniams, tiek viešiesiems visuomeniniams dariniams suteikia naują postūmį racionalizuoti darbo pasidalijimą – ir dar tokiu sudėtingumo laipsniu, apie kokį iki pramonės revoliucijos geriausiu atveju galėjo būti tik pasvajojama, akyvu insektologo žvilgsniu stebint skruzdėlyno ar bičių avilio šurmulį.

Šį eksperimentinio metodo įsivyravimą bei pergalingą žengimą priekin, tegul ir sunkiai apibrėžiamo episteminio tikslo link, Fukuyama vadina „naujųjų amžių gamtos mokslo Mechanizmu“, arba tiesiog „Mechanizmu“ Ten pat, p. 90, 96, 109, 126. , kurio loginė atomazga – ilgainiui visose minėtose srityse (karo pramonėje, vartotojų kultūroje, darbo pasidalijimo racionalizavime) pasaulio žemėlapį nudažyti viena spalva, tapti visuotiniu. Iš dalies tai ir yra toji nuoseklioji kryptis, kurią pastarųjų kelių šimtmečių žmonijos istorijai yra suteikusi gamtos mokslo revoliucija ir kurios atžvilgiu nebelieka nei Rytų, nei Vakarų, nei Europos, nei Azijos, o tik suvienalytintų, tais pačiais technologiniais, ūkiniais bei administraciniais principais tvarkomų bendrijų sambūvis Žemės rutulyje, bendrijų, kurios dalyvauja globalioje rinkoje, išpažįsta visuotines vartotojų kultūros vertybes ir kuria bendro, suvienodinto pasaulio ateitį. Mąstytojo įsitikinimu, šis Mechanizmas yra iš tikrųjų visuotinis:

Nesama nė vienos žmonijos padermės…, kurios Mechanizmas nebūtų palietęs ir kuri visuotine ekonomine šiuolaikinio vartotojiškumo gija nebūtų susieta su kita žmonijos dalimi. Ne provincialumo, o kosmopoliškumo požymis, kai pripažįstama, jog per pastaruosius kelis šimtmečius susiformavo kažkas panašaus į tikrą globalią kultūrą, kurios centre – technologiškai paspartintas ūkio prieaugis bei šiam pagaminti ir palaikyti būtini kapitalistiniai visuomeniniai santykiai. […] Kažin ar pasaulyje esama visuomenės, kuri šio tikslo apskritai nepripažintų. Ten pat, p. 126.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Paskutinė santvarkų dialektikos stotelė – liberalioji demokratija

Naujųjų amžių gamtos mokslo raida turi palyginti aiškią istorinę pradžią, tačiau jos pabaiga – kaip matysime, ir pačiam Fukuyamai – yra sunkiai įsivaizduojama. Su liberaliąja demokratija – kitu nuoseklios ir kryptingos istorijos orientyru, kurį dabar aptarsime – yra kone atvirkščiai: daugiau ar mažiau miglota istorijos pradžia, užtai pabaiga – kur kas lengviau apčiuopiama.

Netrukus išskleisiu Fukuyamos požiūrį į liberaliąją demokratiją – vieną galingiausių istorijos magnetų, sutraukiantį į save visus esminius žmonijos praeities fragmentus, vieną paskutinių – kad jau prašnekome apie pabaigą – istorijos žemupių, susiurbiantį į save visus laiko upės vandenis. Tačiau prieš tai norėčiau įterpti glaustą metodinę pastabą apie Fukuyamos sąsajas su keletu iškilių praeities teoretikų.

Gvildendamas istorinę politinių santvarkų kaitą, tų santvarkų gebėjimą atitikti prigimtinę žmogaus laisvę ir įgimtą pripažinimo siekimą, mąstytojas neslepia, jog daugelį jo narpliojamų klausimų IV amžiuje pr. Kr. nagrinėjo graikų filosofas Platonas, XVII amžiuje formulavo Karaliaučiaus pažiba Immanuelis Kantas, pirmaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais kėlė vokiečių filosofas istoriografas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, kiek vėliau – jo mokinys politinis ekonomistas Karlas Marxas, o pirmojoje XX amžiaus pusėje – žymus Hegelio interpretuotojas, rusų kilmės prancūzų filosofas Alexandre’as Kojève’as. Būtent pastarojo paskaitos Žr. Alexandre Kojève, Introduction à la lecture de Hegel, Paris: Editions Gallimard, 1947. Vertimas į anglų kalbą: Introduction to the Reading of Hegel, arr. by Raymond Queneau, ed. by Allan Bloom, tr. by James Nichols, New York: Basic Books, 1969. labiausiai veikė Fukuyamos pažiūras: Hegelį, kurio mintys sudaro filosofinį antropologinį, arba, anot paties mokslininko, „norminį“ Kiek toks „norminis“ – tikslesnis žodis, manding, būtų „teorinis“ – aiškinimas skiriasi nuo empirinio. Žr. Francis Fukuyama, “Reflections on The End of History, Five Years Later,” p. 27, 29. Skyrimas tarp teorinio ir empirinio tyrimo būdų pabrėžiamas būtent minėtame straipsnyje, veikale The End of History and the Last Manjis nėra pakankamai išryškintas – tai paskatino itin prieštaringas veikalo recenzijas. The End of History and the Last Man pagrindą, jis atpasakoja Kojève’o lūpomis.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tiesa, Victoras Gourevitchas ir kiti kritikai mokslininką nesyk yra kaltinę, esą minėtus filosofus jis perdirbąs savaip, esą iš jų mokymo pasitelkiąs tik tuos gabaliukus ir nuoplaišas, kurie jam parankūs. Su šiais kaltinimais Fukuyama nuolankiai sutinka ir pripažįsta, kad galiausiai nesistengiąs būti uolus egzegetas, veikiau perimąs tik tas įžvalgas, kurios sutvirtinančios pirmykštę jo paties viziją Francis Fukuyama, “Reflections on The End of History, Five Years Later,” p. 38. . Dėl šios priežasties Fukuyamos hermeneutinių sugebėjimų šiame straipsnyje nevertinsiu, taip pat vengsiu nuorodų į pirmtakus, kurie jam padarę stiprią intelektinę įtaką (nors įžvalgiam skaitytojui šių pirmtakų pėdsakai bus lengvai atpažįstami). Atvirkštinės pastangos šiame tyrime verstų klysti iš kelio dėl takelio.

Praeityje, ieškodamos geriausios santvarkos, pasaulio tautos išmėgino įvairias – tarpusavyje itin skirtingas, kartais net priešingas – valdysenas: despotiją, oligarchiją, ochlokratiją, aristokratiją, demokratiją, monarchiją, teokratiją ir kitas. Bėgant amžiams dauguma jų atsijotos ir negrįžtamai atmestos. XX amžiuje tarpusavyje vis dar varžėsi trys politiniai režimai: fašistinis autoritarizmas, komunistinis totalitarizmas ir liberalioji demokratija. Pirmasis kapituliavo, sukeldamas Antrąjį pasaulinį karą ir jį skaudžiai bei triuškinamai pralaimėdamas, antrasis truko keturiais dešimtmečiais ilgiau, tačiau galiausiai vis tiek turėjo pripažinti savo neįgalumą, pakelti geležinę uždangą, lig tol pasaulį dalijusią į dvi ideologinių priešų stovyklas, ir 1989 metais kartu su Berlyno siena galutinai subyrėti.

Vadinasi, XX–XXI amžių sandūroje susiklosto įstabi padėtis, kokios nebūta per žmonijos istoriją: lieka vienintelė santvarka, vienintelė valdysena – liberalioji demokratija, nebeturinti nė vieno rimto ideologinio konkurento. Fukuyamos žodžiais, „Žmonijai artėjant prie tūkstantmečio pabaigos, dviguba autoritarizmo ir socialistinio centrinio planavimo krizė ringe stovint paliko tik vieną varžovą, vieną ideologiją, galinčią išsikovoti visuotinį pripažinimą – liberaliąją demokratiją, mokymą apie individo laisvę ir daugumos suverenitetą“. Didžiojoje pasaulio dalyje jau dabar „nesama kitos ideologijos, kuri pretenduotų į visuotinumą ir galėtų mesti iššūkį liberaliajai demokratijai…“ Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. 42, 45. .

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas
Liberalizmas ir demokratija politologui yra tarpusavyje susijusios, bet skirtingos sąvokos. Liberalizmas apibrėžiamas kaip įstatymų valdžia, pripažįstanti tam tikras pamatines piliečio teises, arba laisves, kurių ji, valdžia, neturinti kontroliuoti. Sekdamas klasikiniu lordo Jameso Bryce’o veikalu, skirtu šiuolaikinėms demokratijoms apibūdinti James Bryce, Modern Democracies, vol. I, New York: Macmillan, 1931, pp. 53–54. Cit. iš: Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. 42–3. , Fukuyama nurodo tris tokias pamatines teises, arba laisves: 1) civilines, kai pilietis nekontroliuojamas jo asmens ir nuosavybės atžvilgiu; 2) religines, kai nekontroliuojamas religinės nuomonės reiškimas bei religinių apeigų praktikavimas; 3) politines, kai nekontroliuojama tai, kas visos bendruomenės gerovės neveikia taip tiesiogiai, jog kontrolė laikytina būtina (pavyzdžiui, spaudos laisvė).

O demokratija apibrėžiama kaip kiekvieno piliečio teisė balsuoti ir dalyvauti valdžioje. Valstybė yra demokratinė, jeigu kiekvienam savo piliečiui suteikia lygią teisę išsirinkti valdžią, dalyvaujant periodiniuose daugiapartiniuose slapto balsavimo rinkimuose. Įsidėmėtina, jog apie teisę dalyvauti politinėje valdžioje Fukuyama siūlo galvoti kaip apie dar vieną – tiesą sakant, pačią svarbiausią – liberalią teisę, vadinasi, demokratiją siūlo laikyti sudedamąja liberalizmo dalimi Žr. Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. 43. . (Siūlymas išties įdomus, nes liberalizmą ir demokratiją Fukuyama sieja tik istoriškai ir psichologiškai, tai yra, pasak jo, abu principai tikrovėje gali būti ir yra buvę įgyvendinti skyrium, tačiau, visuotinę pilietinę teisę įvardijęs kaip vieną pagrindinių individo laisvių, liberalizmo ir demokratijos ryšį jis daro analitiškai būtiną. Tiesa, pripažindamas istorinės liberalizmo ir demokratijos takoskyros galimybę, liberalizmą Fukuyama linkęs siaurinti ir tapatinti su laisvosios rinkos mechanizmu (tai yra civilinėmis teisėmis), tačiau analitiniu požiūriu šitai jo negelbsti, nes, anksčiau liberalizmą apibūdinęs kaip civilinių, religinių ir politinių laisvių sąveiką, toliau šio apibūdinimo arba nesilaiko, arba laikosi ne itin drausmingai.)

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kad liberalioji demokratija pastaruosius du amžius pasaulyje plito iš tikrųjų sparčiau negu kitos santvarkos – šitai mokslininkas nesunkiai patvirtina empiriniais faktais Savo ruožtu remdamasis Michaelo Doyle’o straipsniu “Kant, Liberal Legacies, and Foreign Affairs”, Philosophy and Public Affairs 12 (Summer 1983): 205–235 p., kuriame į liberalių demokratijų sąrašą Doyle’as įtraukia šalis, kuriose veikia rinkos ekonomika, atstovaujama valdžia, išorinis suverenumas ir įstatymų ginamos teisės bei kuriose gyventojų skaičius siekia vieną milijoną. : 1790 metais Žemėje tegyvavo trys liberaliosios demokratijos (JAV, Šveicarijoje ir Prancūzijoje), 1900 metais – jau trylika, 1960-aisiais – trisdešimt šešios, o 1990-aisiais – net šešiasdešimt viena. Vis dėlto kodėl neturėtume galvoti, jog ši augimo kreivė vienądien (augimui natūraliai perėjus į vytimą) neims leistis lygiai taip, kaip kažkada pradėjo kilti? Juk dauguma istorinių procesų būtent taip ir klostydavosi: turėdavo tiek pradžią, tiek pabaigą, tiek saulėtekį, tiek saulėlydį. Čia darsyk susiduriame su nuosekliąja ir kryptingąja Fukuyamos istorija, tik šįsyk nuoseklumą ir kryptingumą mąstytojas grindžia jau ne tiek konkrečiais istoriniais, kultūriniais ir geografiniais įvykiais (eksperimentinio mokslo revoliucija XVI–XVII amžių Europoje), nors ką tik paminėti empiriniai faktai anaiptol nelieka nuošalyje, kiek filosofine paties istorinio vyksmo samprata bei teoriniu požiūriu į esminę, antlaikę žmogaus prigimtį.

Istorinę politinių santvarkų raidą Fukuyama suvokia dialektiškai: protarpiais valstybėse susidarydavusios prieštarybės (antitezės), kurių turimais valdymo instrumentais nebeįstengta pašalinti. Tuomet valstybės arba žlugdavusios, arba, patirdamos gilius ir sopulingus evoliucinius mėšlungius, abi prieštarybes įveikdavusios ne vienos katros naudai, o aukštesnio lygmens vienybei (sintezei) gauti. Fukuyama yra idealistas, jis įsitikinęs, jog ilgalaikiu požiūriu ne ūkinės dingstys kreipią žmogaus idealus, o atvirkščiai, žmogaus idealai vairuoją ūkines dingstis, todėl ir politinę istoriją vaizduoja kaip ideologijų raidą, kurioms įkandin žingsniuojanti ekonominė tikrovė.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tiek komunistinis totalitarizmas, tiek fašistinis autoritarizmas, tiek demokratinis liberalizmas yra ideologijos (žinoma, istorijoje jų būta gerokai daugiau) – tai yra išplėtoti, sistemingi įsivaizdavimai, kokia apimtimi ir kokiais būdais tvarkytinas ūkinis bei politinis visuomenės gyvenimas. Valstybinė santvarka randasi pavymui, tokį įsivaizdavimą įgyvendinant realiame pasaulyje, realioje geopolitinėje erdvėje, realioje tautoje bei kultūroje. Fukuyamos įsitikinimu – kurį jis nuodugniai argumentuoja ir kurio tinkamai išskleisti dėl laiko ir vietos stygiaus čia, deja, negaliu sau leisti, – ideologinė žmonijos raida pasaulyje baigėsi antrojoje XVIII amžiaus pusėje, Naujajame ir Senajame žemynuose prasiritus Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms, kuriose įtvirtinti individualios laisvės ir lygybės principai bei išlieti šiuolaikinės liberaliosios demokratijos pamatai.

Ilgą ir permainingą ideologijų kovą, pasaulio valstybėse virusią iki liberaliosios demokratijos pergalės XVIII amžiuje, mąstytojas galiausiai grindžia jau nebe pačia dialektika (raidos teorija), o antropologija (žmogaus prigimties filosofija). Žmogui būdinga trinarė sandara – protingojo, geismingojo ir aistringojo pradų junginys. Šie pradai yra esminiai, istoriškai pastovūs, lemiantys žmogaus žmogiškumą. Fukuyama susitelkia į aistringąjį pradą, kuris apima tokias būdo savybes, kaip drąsa, narsa, išdidumas, garbės ir pripažinimo troškimas, nes yra įsitikinęs, jog būtent šis pradas yra galingiausias politinių idealų bei realijų variklis.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Piliečio gyvenime aistringasis pradas reiškiasi troškimu būti pripažintam, o šis šakojasi dar į dvi atmainas: izotimiją, arba troškimą būti pripažintam lygiu su visais (tai yra ne prastesniam už kitus), ir megalotimiją, arba troškimą būti pripažintam geresniu už kitus. Gebėjimas arba negebėjimas patenkinti šiuos troškimus tapęs pagrindiniu išmėginimu visoms politinėms praeities ideologijoms bei santvarkoms – išmėginimu, kuris buvęs pragaištingas visoms, išskyrus vieną. Mat jūrininkaujant savaime nesaugioje ir šėliojančioje istorijos jūroje netekti pusiausvyros tarp megalotimijos ir izotimijos, paprastai garbės trokštančiam elitui nepaisant lygiateisiškumo trokštančios prastuomenės, reiškęs anksčiau ar vėliau apsivožti. Išsibandžiusi daugybę receptų, prisikentėjusi ir prisiaimanavusi, aukso vidurį žmonija aptikusi liberaliojoje demokratijoje. Štai nuo šio taško nei teoriškai, nei praktiškai nieko geriau nebegalime nei įsivaizduoti, nei įgyvendinti. Liberalioji demokratija ir jos sąjungininkė liberalioji rinka geriausiai patenkinanti prigimtinius mūsų potroškius, demokratija – izotimiją, laiduodama piliečių lygybę įstatymams bei vienodą teisę dalyvauti valdžios rinkimuose, bet taip pat megalotimiją – leisdama kilti politinės karjeros laiptais ir pelnyti populiarųjį pripažinimą; ūkinis liberalizmas – ypač megalotimiją, sudarydamas sąlygas visokeriopai kūrybinei saviraiškai tiek versle, tiek moksle, tiek mene.

Prieita istorijos pabaiga, pasiekta vystymosi stadija, išplėtota santvarka – liberalioji demokratija, po kurios mūsų nebelaukia nieko iš esmės naujo, nieko revoliucingo, nieko principingai kitoniško. Nors de jure idėjinėje pasaulio plotmėje istorija pasibaigusi, kaip matėme, dar antrojoje XVIII amžiaus pusėje, tačiau de facto medžiaginėje pasaulio plotmėje istorija vis dar baigiasi. Pamenate, anot Fukuyamos, pirma kelią skinasi ideologija ir tik paskui pridurmais sliūkina ontologija. Šiandien pasaulis vis dar perskilęs perpus – į istorinę ir poistorinę dalis. Pirmoji dar tik pakeliui į liberalią demokratiją, dar nevisiškai pergyvenusi pramonės revoliuciją, dar žavisi nacionalizmu, dar tiki galios politika, dar „įstrigusi istorijoje“ Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. 276; taip pat to paties “The End of History?”. ; antroji – religinius ir etninius klausimus vis labiau nugrūda į privačią sritį, nebetiki jėgos politika, daugiausia dėmesio skiria saugumui ir ekonominei gerovei, skatina konkurencingumą bei inovatyvumą, balansuoja vidinę ir išorinę valstybės skolas, mažina nedarbo lygį, kovoja su rimtomis aplinkosaugos problemomis.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Šios dvi pasaulio pusės – istorinė ir poistorinė – vis dėlto nesą lygiavertės ideologinės varžovės, kaip dar buvę galima manyti per Šaltąjį karą XX–XXI amžių sandūroje vienintelė visuotinai pripažįstama valstybinė santvarka – tai liberalioji demokratija. Fukuyama įspėja, kad pasaulis dar galįs būti ir greičiausiai būsiąs krečiamas nesantaikos drebulių (ypač pablogėjus istorinės ir poistorinės pusių santykiams, kurių aiškinimosi ultima ratio vis dar liksianti jėga) Žr. Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. 279. . Tačiau aplinkybė, kad liberalizuojant ir demokratizuojant galimi ir tikėtini „regresai ar nusivylimai arba kad ne kiekviena rinkos ekonomika klestės, neturėtų atitraukti mūsų dėmesio nuo pasaulinėje istorijoje ryškėjančio bendresnio paveikslo. Slenkant laikui, pasirinkimų, kaip šalims tvarkytis politiškai ir ūkiškai, skaičius mažėja“. Kol iš viename ar kitame istoriniame tarpsnyje veikusių režimų išgyvena tik vienas – liberalioji demokratija, „vienintelė valdymo forma, išlikusi nepažeista iki pat XX amžiaus pabaigos“ Ten pat, p. 45. .

Vadinasi, įžengę į XXI amžių žinome, kad jau prieš gerus du šimtmečius baigėsi dialektinė ideologijų raida ir baigėsi liberaliąja demokratija; kad nuo XVI amžiaus, įsibėgėjus technologijos, o su šia ir pramonės revoliucijoms, istorija įgavo nuoseklią kryptį plėtotis liberaliosios demokratijos link; negana to, šiedvi revoliucijos sukūrė mechanizmą, kuris liberaliąją demokratiją baigia suvisuotinti ir įtvirtinti kitame (ne Vakarų) pasaulyje; pagaliau, įsigilinę į žmogaus prigimtį, jo troškimus būti pripažintam lygiateisiu su visais bendrapiliečiais (izotimija), o kur tinka – ir pranašesniu už juos (megalotimija), supratome, jog liberalioji demokratija taip pat baigia mūsų politinių ieškojimų kelią, geriausiai iš visų istorinių valdysenų atitikdama ir patenkindama žmogiškąją mūsų prigimtį. Taigi įžengę į XXI amžių suvokiame, kad liberaliajai demokratijai negebame pateikti jokios svaresnės alternatyvos. Dialektinės ideologijų ir santvarkų varžybos baigtos, vadinasi, baigta ir pati žmonijos istorija, ne atskirų įvykių (šitie tęsis!), o „vieno, nuoseklaus, evoliucinio vyksmo, apimančio visų tautų visų laikų patirtį“, kurio paskutinė stotelė – po pasaulio kraštus išplitusi suvisuotinta, suvienalytinta valdysena ir ją lydinti „poistorinė sąmonė“ Ten pat, 1992, p. xii; Francis Fukuyama, “The End of History?” .

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kokiomis nuotaikomis turėtumėme pasitikti šį naują eschatologinį tarpsnį, šią tūkstantmetę liberaliosios demokratijos karalystę? – Pasak Fukuyamos, ne pernelyg pakiliomis, tiesą sakant, su nemažu nusivylimu visuomeninėmis žmogaus galimybėmis šioje Žemėje, liūdesiu, kad mąstyti galime geriau negu elgtis, ilgesiu, kad praeityje būta ne tik blogybių, bet ir gėrybių, kurias – drauge su blogybėmis – sotumo dėlei teko paaukoti tiek savo viduje, tiek išorėje. Priešingai negu mūsų seneliai, kurie dar galėję įsivaizduoti iš esmės geresnę santvarką ir iš esmės šviesesnį rytojų, mes tokių vilčių jau nebeturime. Galime tikėtis apgyvendinti benamius, pasiūlyti lygias galimybes mažumoms ir moterims, kelti darbo našumą ir konkurencingumą, kurti naujas darbo vietas, tačiau visi šie dalykai tėra techniniai, o ne idėjiniai, smulkmenų tobulinimo mechanika be galimybės išvysti naują prasmių ir vertybių horizontą. Mokslininkas atvirai pripažįsta, jog liberalioji demokratija turinti ne vieną spragą, ne vieną rimtą trūkumą, kaip ir visos istorinės istorinės santvarkos neišgalinti patenkinti „visų ir visur“ Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. 334. ir dar trimis žmogaus esybės lygmenimis – protinguoju, geisminguoju ir aistringuoju.

Fukuyama nėra liberaliosios demokratijos „gėrio evangelijos“ apaštalas. Tiesą sakant, perifrazuodamas Winstoną Churchillą, apie šią istoriją nutraukiančią santvarką šneka kaip apie mažiausią blogybę Žr. Francis Fukuyama, “Reflections on The End of History, Five Years Later,” p. 29. . Taigi susitaikyti su mintimi, jog iš principo geriau šioje Žemėje jau nebepavyks, jog kokybinis šuolis – o jergau, kiek jų nesėkmingai išbandėme praeityje, išsinarindami kone visus kaulus ir prarasdami net menkiausią pasitikėjimą savo galiomis skraidyti (!) – nėra linksma, veikiau gluminama ir slegiama žinia, nes dabarties „geriau“ nėra „gerai“, o praeities „blogiau“ kai kuriais požiūriais vis dėlto buvo „geriau“ ir gal net „gerai“.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Istorijos pabaiga bus liūdnas metas. Kovą dėl pripažinimo, norą rizikuoti savo gyvybe dėl grynai abstraktaus tikslo, ideologinę viso pasaulio kovą, reikalavusią drąsos, narsos, vaizduotės ir idealizmo, pakeis ekonominis skaičiavimas, begalinis techninių problemų sprendimas, aplinkosaugos klausimai bei įmantrių vartotojo reikalavimų tenkinimas. Poistoriniame laikotarpyje nebus nei meno, nei filosofijos, tik amžinas rūpinimasis žmonijos istorijos muziejumi. Jaučiu savo ir matau kitų apie save stiprią nostalgiją laikams, kai dar būta istorijos Žr. Francis Fukuyama, “The End of History?”, p. 17–8. .

Čionai atvirai prisipažinsiu: yra keista, net nejauku skaityti tokių kritikų, kaip Jacques’o Derrida, pasisakymus, kuriuose Fukuyama aršiai puolamas ir dantinėjamas už neva nepagrįstą optimizmą liberaliosios demokratijos atžvilgiu, už neva šališką liberalizmo hegemonijos garbinimą.

Pakeltu balsu šauktina šią valandą, kai radosi drįstančių iš naujo evangelizuoti vardan liberaliosios demokratijos, kuri pagaliau įsikūnyta kaip žmonijos istorijos idealas: dar niekada Žemės ir žmonijos istorijoje smurtas, nelygybė, atskirtis, badas, taigi ir ūkinis nuosmukis nekamavo tokios daugybės žmonių. Užuot sveikinę giesmėmis liberaliosios demokratijos ir kapitalistinės rinkos idealo įgyvendinimą, apimti istorijos pabaigos euforijos, užuot šventę „ideologijų pabaigą“, taip pat pabaigą didžiųjų emancipacinių diskusijų, visuomet paisykime šio akivaizdaus makroskopinio fakto, sudaryto iš nesuskaitomų pavienių kančios židinių: nesama pažangos laipsnio, kuris leistų nekreipti dėmesio į tai, jog dar niekada, remiantis absoliučia statistika, Žemėje nebuvo tiek pavergtų, numarintų badu ir išnaikintų vyrų, moterų ir vaikų. Jacques Derrida, Specters of Marx: The State of the Debt, the Work of Mourning, and the New International, London: Routledge, p. 85.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Lieka tik žavėtis didžiai gerbiamo gramatologo skaitymo savivale, o vėliau pamėkliškomis kautynėmis su vėjo malūnais, mat su Fukuyama savo šešėlių karalystėje ginklų jis tikrai nesukryžiuoja. Derrida nesugeba pagauti nei jo išvadų, nei dėstymo tono, užjaučiamai – jeigu nesugeba, piktybiškai – jeigu nenori. Ištraukos jausmingumas, akimirkomis šventakupriškumas (užtariant nuskriaustuosius, pabrėžiant savo žmoniškumą, lyg pliekiamas oponentas nežinotų tos absoliučios statistikos ir nesielvartautų dėl tų kraupių žmonijos negandų) – su Fukuyama ne itin ką turi bendra. Kur tas optimizmas, kur tas krykštavimas dėl liberaliosios demokratijos išganingumo? Nėra! Vietoj to – šaltas, niūrus, suglumęs pesimizmas, gūžčiojimas pečiais, įtaigavimas, kad geriau, greičiausiai, nebūsią. Optimistai – kaip tik tie, kurie, žvelgdami į liberaliąją demokratiją, matydami gausias jos kliaudas (Fukuyama jų anaiptol nepraspokso), vis dar jaučiasi turį kraujo (savo ar kitų), kurį galėtų pralieti (savo arba kitų programai įgyvendinti). Štai šitie – optimistai. Fukuyama yra „išsekęs nuo ieškojimo alternatyvų, kurios, rodėsi, turėjo būti geresnės už liberaliąją demokratiją“ Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, p. 46. , o šitiems puikesnės ateities giesmininkams – kąsk ir būsi kandamas – vis dar dingojasi naujesnės ir geresnės ideologijos bei santvarkos vaizdiniai.

Fukuyamos naudai ir tikslumo dėlei čionai tinkama vieta taip pat priminti, jog tas nuoseklusis ir kryptingasis istorijos procesas, kurio vienas iš baigtinių orientyrų – remiantis hipoteze – yra liberalioji demokratija, nors ir yra pažangus, tačiau tik mechaniniu, ar techniniu, požiūriu. Mąstytojas pabrėžia, jog gamtos mokslo, technologijos ir biurokratinio racionalizmo plėtojimasis nepainiotinas su dvasine, ar dorovine žmonijos pažanga. Galima pripažinti faktą, jog šiuolaikybė leido rastis naujo masto žmogaus blogiui, net abejoti doroviniu žmonijos progresu ir kartu tikėti kryptingo ir nuoseklaus istorinio proceso buvimo Žr. ten pat, p. 130. . Taip ir elgiasi Fukuyama. O Derridos (vieno iš daugybės) politologo atžvilgiu išlieta šventeiviška patetika labiau primena kaliausės argumentą negu pagrįstą kritiką.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Fukuyamos dvejonės: ar istorijos pabaiga atidėtina neribotam laikui?

Liberaliajai demokratijai ir laisvajai rinkai pasaulyje išpranašavęs pergalingą visuotinę sklaidą ir, tegul ir hipotezės pavidalu, bet vis dėlto inauguravęs istorijos pabaigą, Fukuyama nenusibaido abejonių, kurias – kartais tik probėgšmais, kartais akyliau – šen bei ten įvardija. Pamenate, istorinių ideologijų raidą politologas aiškino dialektiškai: pražuvusios tos, kurios prieštarybių neišsprendė, išgyvenusi ta, kuri tas prieštarybes įveikė:
Istorijos pabaigos problemą galima išreikšti taip: ar dabartinėje liberalioje demokratinėje visuomenės santvarkoje esama kokių nors „prieštarybių“, kurios skatintų galvoti, jog istorinis vyksmas tęsis ir sukurs naują, aukštesnę santvarką? […] Ir atvirkščiai, jeigu dabartinė visuomeninė ir politinė santvarka visiškai patenkina esmines žmonių savybes, įrodysime, jog istorija baigėsi. Ten pat, p. 136.

Galima sakyti, jog šioje ištarmėje savo hipotezei Fukuyama pats iškasė duobę, mat visi tolesni jo žodžiai ir darbai liudys, kad tiek pavienį žmogų, tiek apskritai visuomenę iš visų būtų politinių režimų liberalioji demokratija patenkindama geriausiai, tikrai nepatenkina visiškai, ir dar tas „geriausiai“ dažnai tėra „geriausiai“, o ne „gerai“. Kitoje vietoje liberaliąją demokratiją mokslininkas tvirtina jau atsargiau:

Ji labiausiai (bet ne visiškai) tenkina pamatinius žmogaus lūkesčius ir dėl to, galima tikėtis, taps visuotinesnė ir bus ilgalaikiškesnė už kitus režimus ar politinės santvarkos principus. Tačiau tų lūkesčių nepatenkina visiškai, vadinasi, istorinės problemos sprendimas negali būti baigtas. Francis Fukuyama, “Reflections on The End of History, Five Years Later,” p. 29.