Straipsnis Tarpkultūrinės kompetencijos aspektai: neverbalinės komunikacijos reikšmė mokymosi procese

  • Bibliografinis aprašas: Lina Nikitinaitė, „Tarpkultūrinės kompetencijos aspektai: neverbalinės komunikacijos reikšmė mokymosi procese“, @eitis (lt), 2018, t. 1 139, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Lina Nikitinaitė, „Tarpkultūrinės kompetencijos aspektai: neverbalinės komunikacijos reikšmė mokymosi procese“, Socialinių mokslų studijos, 2017, t. 9, nr. 1, p. 114–120, ISSN 2029-2236.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universitetas.
Santrauka: Šiame straipsnyje nagrinėjama neverbalinė komunikacija mokymosi procese kaip vienas iš tarpkultūrinės kompetencijos aspektų, nes neverbalinė kompetencija lydi ir papildo verbalinę komunikaciją bei atskleidžia tikrąsias mokymosi proceso dalyvių emocijas ir mintis. Bendravimas yra svarbiausias procesas, kuris dominuoja visose gyvenimo situacijose, ypač bendraujant su tarpkultūrinėmis studentų grupėmis, bet dažnai pamirštama, kad jame svarbūs ne tik žodžiai, bet ir kūnas, jo kalba. Todėl ignoruojant neverbalinę komunikaciją, praleidžiamas pro akis didžiausias srautas informacijos. Norint to išvengti, verta mokėti kūno kalbą bei jos aspektus, nes tik tada, supratus ir skyrus didesnį dėmesį neverbalinei komunikacijai, pagerėtų mokymosi proceso efektyvumas.

Pagrindiniai žodžiai: neverbalinė komunikacija, kūno kalba, mokymosi procesas, tarpkultūrinė kompetencija.
 
Atlikti tyrimai atskleidė, kad tik 7 % žodinės ir rašytinės informacijos (verbalinė komunikacija) priimama mokymosi proceso metu, visa kita informacija, t. y. 93 % gaunami neverbaline komunikacija Žr. Allan Pease, Kūno kalba: kaip pagal gestus „skaityti“ kitų žmonių mintis, p. 13. . Neverbalinė komunikacija yra tokia svarbi, jog kūno ignoravimas mokymosi procese reikštų ignoruoti visą organizmą – jis yra vientisas organų rinkinys ir jo funkcijos turi didelę reikšmę mokymuisi. Nepakankamas dėmesys suaugusiųjų švietėjų ir besimokančiųjų emocijoms, kurios lemia aplinkos sukūrimą bei medžiagos prieinamumą ir įsisavinimą, yra šio tyrimo problema. Dėmesys neverbalinės komunikacijos svarbai švietime skiriamas per mažas, todėl iškyla klausimas, ar neverbalinė komunikacija turi reikšmės mokymosi procesui?

Šio straipsnio objektas – neverbalinė komunikacija mokymosi procese. Straipsnio tikslas – nustatyti neverbalinės komunikacijos reikšmę mokymosi procese. Tyrimas atliktas naudojant anketinę apklausą. Imtis – proginė, nereprezentatyvi, netikimybinė. Tyrimo dalyviai – 31 respondentas, besimokantis įvairiose švietimo institucijose, daugiausia aukštosiose mokyklose, įvairiose studijų pakopose. Besimokančiųjų amžius yra 18–30 metų. Tarp jų 27 moterys ir 4 vyrai.

 

Neverbalinės komunikacijos samprata ir teorinis pagrindas

Terminų „kūno kalba“ ir „neverbalinė komunikacija“ reikšmės yra miglotos. Oksfordo anglų kalbos žodyne (2005) pateiktas apibrėžimas, jog „kūno kalba – tai sąmoningi ir nesąmoningi kūno judesiai ar kūno padėtis, per kuriuos mes išreiškiame savo požiūrį ir jausmus.“ Oksfordo verslo anglų kalbos žodynas (2009) siūlo šiek tiek kitokį apibrėžimą. Tinkamai žodyne pabrėžiama prasmė, kad kūno kalba gali būti panaudota kaip įrankis, nors tai gali būti nevalingas poelgis be jokio tikslo: „kūno kalba – tai vienas iš bendravimo procesų, kurio pagalba jūs parodote, ką jaučiate ar galvojate ir tai jūs parodote padedant kūnui, o ne žodžiams.“ Kiti žodynai kūno kalbai suteikia kitą reikšmę – kinestetiką, t. y. neverbalinės kalbos interpretacija. Tai vienas iš būdų studijuoti tam tikrus kūno judesius ir gestus kaip nežodinės komunikacijos formą.

Tam tikri neverbaliniai signalai yra universalūs visiems žmonėms, tačiau skiriasi įvairiose kultūrose. Pavyzdžiui, žmonėms būdingos tam tikros universalios veido išraiškos: liūdesys, laimė, pyktis, nepasitikėjimas, nustebimas, baimė Žr. Pamela J. Cooper, Carolyn Calloway-Thomas, Cheri J. Simonds, Intercultural Communication: A Text with Readings, p. 54. , tačiau kultūra apsprendžia, kada šias emocijas rodyti arba nerodyti, kur bendraudamas žmogus turi stovėti ir kokiu atstumu, ką galima liesti, seka gestikuliavimo laiką ir dažnumą, akių kontakto palaikymą arba žiūrėjimą į šoną, kada garsiai ar tyliai kalbėti, kada juoktis ar susiraukti ir pan. Tai, jog neverbalinis ir verbalinis bendravimas papildo ar pakeičia vienas kitą, yra universalu visose kultūrose, tačiau kaip ir kada tai yra išreiškiama, įvairiose kultūrose skiriasi. Todėl svarbu išmanyti neverbalinę kalbą, nes ji pasako daugiau nei žodžiai Žr. Gražina Matulienė, „Žodinis bendravimas“, p. 78. .

 

Rėjus Birdwhistellis yra vienas iš svarbiausių teoretikų ir tyrinėtojų kinestetikos srityje, kurioje jis tyrinėjo daugiau nei trisdešimt metų ir buvo vadinamas kinestetikos tėvu Žr. Paul Ekman, Wallace V Friesen, Unmasking the Face: A Guide to Recognizing Emotions from Facial Clues, p. 23. . Jis savo darbams naudojo lingvistikos modelį.

Edwardas Hallas yra proksemikos tėvas. Proksemika nagrinėja, kaip gyvūnai ir žmonės naudoja erdvę, esančią aplink. Į savo erdvę įsileidžiame artimą žmogų, o nuo mums nepatinkančio laikomės per atstumą. Nustatyti keturi nuotoliai: intymus – nuo prisilietimo iki 45 cm; asmeninis – nuo 45 iki 122 cm; socialinis – nuo 122 iki 366 cm; viešasis – daugiau negu 366 cm Žr. Edward Twitchell Hall, “Proxemics – A Study of Man’s Spatial Relationship,” p. 87. .

Trečioji neverbalinės komunikacijos kategorija būtų parakalba arba balso tembro bendraujant reikšmė Žr. Paul Ekman, Wallace V Friesen, Unmasking the Face: A Guide to Recognizing Emotions from Facial Clues, p. 23. . Tai yra sąveika tarp verbalinės ir neverbalinės komunikacijos. Garsai, kuriuos mes išskiriame bendraudami, susiję tiesiogiai su kalba, bet nėra kalbos komponentas. Tragerio darbai šioje srityje nėra labai gerai žinomi, kaip kitų autorių, bet tai yra labai didelis įnašas mūsų supratimui. Targeris paralingvistiką dalina į keturis tipus: kalbos tempą – tai balso aukštumas, artikuliacija ir ritmas; balso tonas apima tokius garsus kaip juokimasis, verkimas, žiovavimas ir pan; balso intonacija charakterizuoja manierą, kuria žmogus pasako žodžius ir frazes; tembras apima kalbos ritmą, tai yra tokie žodeliai kaip „uh“, „um“, pauzės ir kiti balso pertraukimai.

Apibendrinant turimas žinias apie neverbalinę komunikaciją ar kūno kalbą, galima pabrėžti, jog neverbalinė komunikacija dominuoja visur ir visada, yra traktuojama kaip savaime suprantamas reiškinys, tačiau turi didelę įtaką bendravimo procesui bei yra tiek universali, tiek skirtinga įvairiose kultūrose.

 

Neverbalinės komunikacijos reikšmė mokymosi procese

Suaugusiems mokantis svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti, kaip yra perduodama informacija. Tai yra vienas iš būdų, kai geriau įsimenama medžiaga, nes prisimenama, su kokia veido išraiška suaugusiųjų mokytojas pasakojo, kokie buvo jo gestai, kokias emocijas perteikė. Šiuo atveju neverbalinė kalba mūsų bendravime tampa ne mažiau reikšminga už verbalinę: ji padeda geriau išreikšti norimas mintis:
[B]ežodė komunikacija yra keitimasis daiktine, veiksmine informacija; gestais, mimika, pantomimika, jausmų išraiška ir t. t. Tačiau šią informaciją reikia mokėti teisingai šifruoti, kad būtų išvengta klaidų. Leonas Jovaiša, Pedagogikos terminai, p. 66.
Anot A. Bierach,
Žmogui kalba duota tam, kad jis galėtų nuslėpti savo mintis. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, dažniausiai išduoda kūnu. Alfred Bierach, Kūno kalba: mokykimės ją suprasti ir sėkmingai vartoti, p. 20.

Stebėdamas besimokančiųjų tarpusavio bendravimą, iš kūno kalbos dėstytojas gali pasakyti, ką besimokantieji mąsto, kokias emocijas išgyvena. Aiškiausiai emocijos matomos veide. Gebėjimas veidu išreikšti stiprias emocijas jį pagyvina, leidžia be žodžių išreikšti mintį. Tiesa ir tai, kad veido išraiška greitai kinta, nes kūno kalboje atsispindi emocijos, kurias žmogus jaučia konkrečios situacijos metu. Jeigu gerai pažinsime veido išraišką, tai jos kitimas leis suprasti, kaip keičiasi pašnekovo nuotaika bendravimo procese. Mokymosi procese dėstytojas, stebėdamas besimokančiųjų išraišką, supranta, ar dėstoma medžiaga įdomi, aiški, suprantama. Tokiu atveju galima keisti situaciją, pateikti klausimus, kad besimokantieji išreikštų savo mintis, ir pareikštų, ką jau žino tam tikru klausimu. Tada mokymosi procesas tampa efektyvesnis.

 

Neverbalinė komunikacija suaugusiųjų mokymosi procese

Atliekant tyrimą buvo siekta išsiaiškinti neverbalinės komunikacijos svarbą suaugusiųjų mokymosi procese. Anketa sudaryta iš uždarų ir atvirų klausimų. Imtis – proginė, nereprezentatyvi, netikimybinė – į imtį buvo įtraukiami prienami populiacijos elementai, 31 įvairių pakopų besimokantysis iš įvairių Lietuvos universitetų. Besimokantieji – 18–30 metų, atitinkamai 27 moterys ir 4 vyrai, 27 bakalauro ir 2 magistro studentai. Du respondentai dėl tam tikrų aplinkybių neatskleidė duomenų apie turimą išsilavinimą.

Nauja informacija patenka per regėjimą, kai 29 % žmonių išmoksta matydami (vaizdinė medžiaga). Klausydami (garsinė) išmoksta 34 %, o per judesį (vizualinė) išmoksta 37 % žmonių Žr. Margarita Teresevičienė, David Oldroyd, Genutė Gedvilienė, Suaugusiųjų mokymasis: andragogikos didaktikos pagrindai, p. 22. . Tačiau tai negarantuoja, jog žmogus įsimindamas medžiagą nenaudoja ir kitų informacijos pateikimo kanalų. Tai tik patvirtina, jog būtent per šį mokymosi kanalą patenka daugiausia informacijos. Remiantis gautais duomenimis, vaizdinė informacija visiems įsimenama geriausiai, tai įrodė didžioji dalis respondentų – 69 % (1 pav.). Mažesnę reikšmę įsiminimui turi vizualinės (25 %) informacijos pateikimas, o garsinės medžiagos pateikimas padeda išmokti tik 6 % respondentų. Todėl galime teigti, jog respondentai geriau įsimena pateiktą informaciją mokymosi metu per vaizdą ir judesį (1 pav.).

 
1 pav. Neverbalinė komunikacija mokymosi procese Sudaryta autorės.

Pasak Alfredo Bierarcho Žr. Alfred Bierach, Kūno kalba: mokykimės ją suprasti ir sėkmingai vartoti, p. 12. , savo kūno kalba žmogus teigiamai arba neigiamai veikia kitus, ir tai jis daro sąmoningai arba nesąmoningai. JAV profesorius Viljamas Kondonas teigia Žr. ten pat, p. 17. , jog kalbant žmogaus kūnas mažiausiais judesiais šoka pagal kalbos ritmą, todėl rankos, pirštai, galva, blakstienos ir t. t. juda kalbos ritmu. Su teiginiu, kad žymiai daugiau informacijos perduodama ne tik iš lūpų į lupas, bet ir kūnu, sutinka 87 % respondentų ir tik 13 % – ne (2 pav.).

 
2 pav. Neverbalinė komunikacija dėstyme Sudaryta autorės.

Dellingas pažymi Žr. Deimantė Končiuvienė, Informacinių komunikacijos technologijų vaidmuo nuotolinio švietimo plėtrai Panevėžio regione, p. 15. , jog „distancinis švietimas – tai tokia mokymosi forma, kuomet besimokantieji yra fiziškai atskirti nuo mokytojų“. Mokymąsi auditorijoje galime traktuoti kaip visiškai priešingą mokymosi modelį virtualiajam, nes šiuo atveju mokymasis vyksta turint tiesioginį kontaktą tarp dėstytojo ir besimokančiojo, kai yra sukuriamos palankios sąlygos pastoviam bendravimui, diskutavimui ir pan. Būtent tokia mokymosi forma respondentams yra palankiausia mokymuisi, nes net 77 % (1 pav.) teikia pirmenybę tokiam mokymuisi, o 23 % – virtualiam mokymuisi.

 

Mokymosi procese medžiagą galima pateikti ir tik ją nuskaityti, bet galima pateikti ir ją įprasminti. Pasak Teresevičienės M. ir kt. Žr. Margarita Teresevičienė, David Oldroyd, Genutė Gedvilienė, Suaugusiųjų mokymasis: andragogikos didaktikos pagrindai, p. 22. , gerą pranešimą lemia vaizdinių priemonių panaudojimas, konkretus aiškinimas, sugebėjimas neviršyti laiko, judėjimas auditorijoje, balso tembras, nuolatinis kontaktas ir komunikacija su besimokančiaisiais, intrigos panaudojimas.

Tyrimo dalyvių atsakymai apie neverbalinės komunikacijos reikšmę atskleidžia jos svarbą. Net 94 % respondentų kreipė dėmesį į turinį ir jo pateikimą. (1 pav.).

Besimokantiesiems yra svarbu, kad dėstytojas medžiagą pateikia ją paįvairindamas tam tikrais gyvenimiškais pavydžiais bei juos iliustruoja gestais. Bet kokio pranešimo papildymas gestais atneša sėkmę oratoriui, nei, priešingai, tik judinant lūpas. Būtent todėl yra svarbus ne statiškas, o pastoviai kintantis dėstytojo dėstymo vaizdas, kurį, pasirodo, stebi net 90 % (1 pav.) respondentų. 74 % respondentų sutiko, jog iš dėstymo procese raiškūs judesiai turi reikšmę ir tik 3 % nesutiko su šiuo teiginiu, o 23 % neturėjo nuomonės. Stebėti neverbalinę bendramokslių komunikaciją taip pat yra svarbu respondentams, kaip ir dėstytojų dėstymą ir tai patvirtino 90 % respondentų (2 pav.). Galima daryti išvadą, jog neverbalinės komunikacijos svarba dominuoja tiek mokymosi procese, tiek ir už jo ribų, nes bendravimas su bendramoksliais gali vykti mokymosi proceso metu ir už jo ribų, ir tai gali turėti vienodą reikšmę.

 

Pasak K. Pukelio Žr. Kęstutis Pukelis, Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos, arba Raktas nuo antrų ugdymo reformos durų, p. 211. , mokytojams būtina žinoti visas komunikacines priemones, kurios gali būti naudingos perteikiant mokslo žinias, organizuojant pažintinę veiklą ir mokant dirbti savarankiškai. Psichologų pastebėta, kad kalbėtojai, norintys įtikinti klausytojus, naudoja daug daugiau nežodinio bendravimo elementų, tarp jų daugiau gestų rankomis, galvos linktelėjimų, veido išraiškos aktyvumo Žr. Junona Almonaitienė, Dalia Antinienė, Nomeda Ausmanienė, Rosita Lekavičienė, Gražina Matulienė, Laima Ruibytė, Zita Vasiliauskaitė, Bendravimo psichologija, p. 113. . Todėl 74 % respondentų sutiko, jog dėstymo procese raiškūs judesiai turi reikšmę ir tik 3 % nesutiko su šiuo teiginiu, o 23 % neturėjo nuomonės (2 pav.).

Teigiama, kad kūno ignoravimas mokymosi procese reiškia ignoruoti visą organizmą, nes jis yra vientisas organų rinkinys, kurių funkcijos turi didelę reikšmę mokymosi procesui. 61 % respondentų tuo abejoja, todėl sutiko tik iš dalies, o 16 % iš viso nesutiko su šiuo teiginiu, bet 23 % buvo tikri šio teiginio teisingumu ir jiems kūnas, neabejotina, mokymosi procese turi didelę reikšmę.

Apibendrinant galima teigti, jog kone visi suaugusieji, atsakydami į klausimus patvirtino, kad neverbalinė komunikacija turi didesnę įtaką, nei verbalinė komunikacija mokymosi procese.

 

Išvados

1. Neverbalinė komunikacija suprantama kaip sąmoningi ir nesąmoningi kūno judesiai ar kūno padėtis, per kuriuos mes išreiškiame savo požiūrį ir jausmus.

2. Nors neverbalinė komunikacija traktuojama kaip savaime suprantamas reiškinys, visgi jos gilesniam supratimui įtakos turi kinestetika – studijos apie kūno kalbą ir jos raišką; proksemika, kuri nagrinėja žmogaus santykį su erdve; parakalba – studijos apie balso tonaciją.

3. Gauti empirinio tyrimo rezultatai patvirtino, kad neverbaline komunikacija perduodama daugiau informacijos, kuri yra geriau įsimenama ir apdorojama, nei verbalinė komunikacija. Tai patvirtino atsakymai į anketos klausimus, kurie atskleidė, kad respondentams gestai, informacijos perdavimas kūnu sustiprina dėstymą. Tyrimas išryškino, kad mokymosi procese svarbi ne tik dėstytojo verbaliai ir neverbaliai pateikiama informacija, bet ir bendramokslių neverbalinė reakcija į dėstomą medžiagą.

 

Literatūra

  • Almonaitienė, Junona; Dalia Antinienė, Nomeda Ausmanienė, Rosita Lekavičienė, Gražina Matulienė, Laima Ruibytė, Zita Vasiliauskaitė, Bendravimo psichologija, Kaunas: Technologija, 2001.
  • Bierach, Alfred, Kūno kalba: mokykimės ją suprasti ir sėkmingai vartoti, vertė Jūratė Pavlovičienė, Kaunas: Tyrai, 2000.
  • Cooper, Pamela J.; Carolyn Calloway-Thomas, Cheri J. Simonds, Intercultural Communication: A Text with Readings, Boston, Mass.: Pearson Allyn & Bacon, 2007.
  • Ekman, Paul; Wallace V Friesen, Unmasking the Face: A Guide to Recognizing Emotions from Facial Clues, Cambridge, MA: Malor Books, 2003.
  • Hall, Edward Twitchell, “Proxemics – A Study of Man’s Spatial Relationship” / Iago Galdston (ed.), Man’s Image in Medicine and Anthropology, New York: International Universities Press, 1963, pp. 422–45.
  • Jovaiša, Leonas, Pedagogikos terminai, Kaunas: Šviesa, 1993.
  • Končiuvienė, Deimantė, Informacinių komunikacijos technologijų vaidmuo nuotolinio švietimo plėtrai Panevėžio regione, Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 2005.
  • Matulienė, Gražina, „Žodinis bendravimas“ / Junona Almonaitienė, Dalia Antinienė, Nomeda Ausmanienė, Rosita Lekavičienė, Gražina Matulienė, Laima Ruibytė, Zita Vasiliauskaitė, Bendravimo psichologija, 6-oji laida, Kaunas: Technologija, 2007.
  • Pease, Allan, Kūno kalba: kaip pagal gestus „skaityti“ kitų žmonių mintis, iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis, Kaunas: Dajalita, 2003.
  • Pukelis, Kęstutis, Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos, arba Raktas nuo antrų ugdymo reformos durų, Kaunas: Versmė, 1998.
  • Teresevičienė, Margarita; David Oldroyd, Genutė Gedvilienė, Suaugusiųjų mokymasis: andragogikos didaktikos pagrindai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2004.
 

Some Transcultural Aspects of Non-Verbal Communication: The Importance of Non-Verbal Communication in the Learning Process

  • Bibliographic Description: Lina Nikitinaitė, „Tarpkultūrinės kompetencijos aspektai: neverbalinės komunikacijos reikšmė mokymosi procese“, @eitis (lt), 2018, t. 1 139, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Lina Nikitinaitė, „Tarpkultūrinės kompetencijos aspektai: neverbalinės komunikacijos reikšmė mokymosi procese“, Socialinių mokslų studijos, 2017, t. 9, nr. 1, p. 114–120, ISSN 2029-2236.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universitetas.
Summary: Learning is a quite difficult process for learners, and no less difficult for the organizers of the learning process. Traditionally, more attention is paid just to words said to people who are willing to learn, with little attention to how the words are said. This article focuses on non-verbal communication, which is gives 93% of information in all life situations, the same as in the learning process, and is attendant of verbal communication, which gives 7% of information. The research showed that non-verbal communication is very important for students in the learning process. More than 80% of respondents said that non-verbal communication is vital. In that case non-verbal communication has a much bigger impact in the behaving process, the same as in the learning process. Just very small percent of respondents pointed out that they preferred distance learning, which does not include non-verbal communication. Moreover, the biggest amount of respondents said that they used to give more information through body language than what is said through words. In summary, non-verbal communication should be viewed as important as verbal communication to make learning process more successful.

Keywords: non-verbal communication, body language, learning process, intercultural competence.