Straipsnis Psichologinio pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui problema

  • Bibliografinis aprašas: Ruth Reches, „Psichologinio pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui problema“, @eitis (lt), 2019, t. 1 365, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Ruth Reches, „Psichologinio pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui problema“, Socialinių mokslų studijos, 2010, t. 2 (6), p. 357–374, ISSN 2029–2236.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Psichologijos katedra.

Santrauka. Atkuriamasis teisingumas – tai procesas, kai atgailaujantis pažeidėjas prisiima atsakomybę už savo poelgį, padarytą žalą nukentėjusiajam bei yra skatinamas atlyginti nusikaltimo aukai padarytą materialinę ir moralinę žalą. Atkuriamojo teisingumo idėja šiuo metu teisiniame ir kriminologiniame diskurse darosi vis aktualesnė. Tikimasi, kad šis teisingumas pakeis dabartinį teisės modelį, nukreiptą vien į nusikaltėlio nubaudimą. Manoma, kad atkuriamasis teisingumas yra palankesnis ir nusikaltimo aukai (skatina nusikaltėlį atlyginti jai), ir nusikaltėliui (verčia jį geriau suvokti aukai padarytą žalą ir taip skatina jį pasitaisyti, leidžia vėl integruotis į visuomenę), ir visuomenei (veiksmingiau atkuria nusikaltimo pažeistus visuomeninius santykius). Dėl to su atkuriamojo teisingumo sąvoka siejamos baudžiamosios justicijos, o kartu ir visos visuomenės humanizacijos viltys. Nors atkuriamojo teisingumo idėjos keliamos seniai, yra populiarios ir sulaukia gana plataus palaikymo, labai lėtai ir sunkiai skinasi kelią realiame gyvenime. Net ir pažangiausių visuomenių teisė vis dar yra orientuota į nubaudimą, o atkuriamojo teisingumo idėjos, nors ir palaikomos, vis dar neužima bent kiek reikšmingesnės vietos teisinėje sistemoje.

Pagrindiniai žodžiai: atkuriamasis teisingumas, atpildas, aukos poreikis, nusikaltėlio poreikis, žalos atlyginimas, teisingumo tikslai.

 

Įvadas

Atkuriamasis teisingumas – tai reakcija į nusikaltimą, kai vietoj bausmės arba kartu su bausme keliamas tikslas paskatinti nusikaltusį asmenį atlyginti nusikaltimo aukai padarytą materialinę ir moralinę žalą Žr. John Braithwaite, Restorative Justice and Responsive Regulation, 2002; Tom R. Tyler, “Restorative Justice and Procedural Justice: Dealing with Rule Breaking,” 2006; Kevin M. Carlsmith, John M. Darley, Paul H. Robinson, “Why do we punish? Deterrence and Just Deserts as Motives for Punishment,” 2002. .

Atkuriamojo teisingumo šalininkai teigia, kad teisingumo procese turi būti siekiama atlyginti žalą, ir šiame procese turėtų dalyvauti visos procese dalyvaujančios šalys (auka, nusikaltėlis, visuomenės atstovai) Žr. Kathleen Daly, “Restorative Justice: The Real Story,” 2002; R. Antony Duff, Restorative Punishment and Punitive Restoration, Restorative Justice and The Law, pp. 82−100; Julian V. Roberts, Loretta J. Stalans, “Restorative Sentencing: Exploring the Views of the Public,” 2004. . Taip atkuriamojo teisingumo programos suteikia galimybę nukentėjusiesiems, pažeidėjams ir suinteresuotiems visuomenės nariams tiesiogiai dalyvauti panaikinant nusikalstamos veikos padarinius. Minėti subjektai tampa pagrindiniais baudžiamojo proceso teisingumo dalyviais, o valstybės tarnautojai ir profesionalūs teisininkai tarpininkauja diegiant sistemą, numatančią pažeidėjų atsakomybę, žalos atlyginimą nukentėjusiesiems bei visapusišką aukų, nusikaltėlių ir visuomenės atstovų dalyvavimą procese.

Atkuriamojo teisingumo šalininkai ragina visas šalis dalyvauti procese ir šis procesas dažnai tampa svarbiu instrumentu šalinant ne tik materialines ir fizines, bet ir socialines, psichologines ir tarpasmenines nusikalstamų veikų pasekmes.

 

1. Atkuriamojo teisingumo samprata ir vieta teisinėje sistemoje

Literatūroje pateikiami gana skirtingi atkuriamojo teisingumo apibrėžimai Žr. Kevin M. Carlsmith, “The Roles of Retribution and Utility in Determining Punishment,” 2006; John Braithwaite, Restorative Justice and Responsive Regulation, 2002; Gordon Bazemore, “Restorative Justice and Earned Redemption: Communities, Victims, and Offender Reintegration,” 1998; Tom R. Tyler, “Restorative Justice and Procedural Justice: Dealing with Rule Breaking,” 2006; Kathleen Daly, “Restorative Justice: The Real Story,” 2002. . Toliau pateiksime esminius atkuriamojo teisingumo bruožus, dėl kurių sutaria daugelis šios srities studijų autorių.

Pirma, atkuriamasis teisingumas suvokiamas kaip procesas, kurio metu atgailaujantis pažeidėjas prisiima atsakomybę už savo poelgį, padarytą žalą nukentėjusiesiems ir bendruomenei, kuri pažeidėjo nesmerkia, o leidžia jam integruotis į visuomenę.

Antra, pabrėžiama, kad šis procesas yra priešingas nusikaltėlio pažeminimui bei paženklinimui – tai būdinga įprastam nubaudimui ir yra jo svarbiausia dalis. Atkuriamuoju teisingumu siekiama skatinti pažeidėją pasitaisyti, o ne jį skaudinti. Kaip svarbiausia sąlyga nurodomas santykių tarp pažeidėjo ir aukos atkūrimas bei pažeidėjo savigarbos palaikymas bendrijoje.

 

Formali teismo proceso kalba, bendravimo su kaltinamuoju forma – visa tai rodo, kad teisiamųjų suole atsidūręs žmogus pateko į ypatingą erdvę, kurioje vyrauja atmetimo, gėdos jausmai, sukuriantys neperžengiamą ribą tarp jo ir įstatymus gerbiančių piliečių. Dėl tokios atskirties įstatymo pažeidėjas ieško referentinės grupės, kurioje galėtų surasti supratimą ir užuojautą. Dažniausiai jis pasirenka nusikalstamą grupuotę, kuri padeda jam pateisinti savo veiksmus. Taikant baudžiamosios justicijos procedūras nusižengę įstatymui individai išstumiami iš visuomenės – uždaromi į kalėjimą, o ten atstumtieji susivienija ir prisideda prie kriminalinių bendruomenių kūrimosi. Galimybė tiesiogiai susidurti su pažeidėjais ir dalyvauti nagrinėjant jų bylas pagerina nusikaltimų aukų psichologinę savijautą. Tuo tarpu pagarbus elgesys su pažeidėjais didina jų paklusnumą įstatymui. Pažeidėjo patiriama gėda taip pat svarbi – susitikimai su nukentėjusiuoju mažina tikimybę nusikalsti. Per gėdos reintegracijos procesą pažeidėjai padrąsinami pamatyti savo poelgių klaidas, atkurti ryšį su artimaisiais ir bendruomene Žr. Gordon Bazemore, “Restorative Justice and Earned Redemption: Communities, Victims, and Offender Reintegration,” 1998; Tom R. Tyler, “Restorative Justice and Procedural Justice: Dealing with Rule Breaking,” 2006. . Susitikimai su nukentėjusiaisiais suteikia galimybę pažeidėjams tiesiogiai susidurti su savo padaryta žala, patirti ir išreikšti sąžinės graužatį dėl savo veiksmų. Pripažindami padarę žalą aukai ir atkurdami stipresnius ryšius su šeima ir draugais pažeidėjai tampa įstatymams paklūstančiais bendruomenės nariais. Pažeidėjams nebūdinga iš naujo nusižengti po to, kai jie patiria minėtus psichologinius veiksnius kaip teisingumo proceso dalį Žr. Tom R. Tyler, Lawrence William Sherman, Heather Strang, Geoffrey C. Barnes, Daniel Woods, “Reintegrative Shaming, Procedural Justice, and Recidivism: The Engagement of Offenders’ Psychological Mechanisms in the Canberra RISE Drinking-and-Driving Experiment,” 2007. .

 

Trečia, visi literatūroje siūlomi praktiniai atkuriamojo teisingumo įgyvendinimo būdai iš esmės yra labai panašūs. Atkuriamojo teisingumo programų pagrindas yra nukentėjusiojo ir nusikaltėlio susitikimai. Tai procesas, pagrįstas savanoriškumo bei konfidencialumo principais, kurio metu tarpininkas padeda dviem ar daugiau šalių išnagrinėti probleminę situaciją, gauti atsakymus į iškilusius klausimus, išspręsti konfliktą bei priimti konstruktyvų sprendimą. Sutariama dėl rezultatų, kurių tikimasi iš atkuriamojo teisingumo taikymo. Aukoms jie padeda atkurti saugumo jausmą, suteikia galimybę pasidalyti jausmais, kurie kilo kriminalinės situacijos metu, ir būti išklausytoms, gauti atsakymus į savo klausimus, pagaliau gauti kompensaciją už materialinę žalą. Pažeidėjams susitikimai yra galimybė prisiimti atsakomybę, pažeidėjas drauge su nukentėjusiuoju priima sprendimus dėl kompensacijos formos.

Ketvirta, nurodoma, kad atkuriamasis teisingumas daro teigiamą poveikį visuomenei ir padeda joje atkurti taiką, išlaikyti visų jos narių aktyvų vaidmenį sprendžiant konfliktus, teikiant pagalbą ir paramą dalyvaujančioms šalims Žr. John E. Roemer, Theories of Distributive Justice, 1998. .

Penkta, ypač pabrėžiama atkuriamojo teisingumo įtaka aukai. Nurodoma, kad nusikaltimas padaro didelę ir daugialypę žalą aukai, todėl reakcija į nusikaltimą suvokiama kaip žalos atlyginimas nukentėjusiajam. Kh. Zeris apžvalgoje nurodo, kad aukos išgyvena tris susijusius ciklus: 1) asmenybės identiteto krizė: koks aš žmogus? Ar aš esu savo gyvenimo šeimininkas? Ar aš sugebu mylėti, jei aš toks piktas? 2) tarpasmeninių santykiu krizė: kuo aš galiu pasitikėti? 3) suvokimo krizė: koks tas pasaulis, kuriame mes gyvename? Žr. Ховард Зер, Восстановительное правосудие: новый взгляд на преступление и наказание, 2002.

 

Aukos išgyvena nesaugumo jausmą, poreikį, kad būtų kompensuoti patirti nuostoliai. Ypač svarbu aukai suvokti to, kas su ja atsitiko, prasmę ir reikšmę, ir atgauti prarastą kontrolę ir pasitikėjimą visuomene, jos vertybėmis, ypač teisybe. Dabartinė į nubaudimą orientuota baudžiamoji sistema visus šiuos poreikius ignoruoja, jos dėmesio centre yra nusikaltėlis. Dėl to nusikaltimo auka patiria dvigubą nuostolį: pirma – dėl nusikaltimo ir, antra – dėl baudžiamosios sistemos baudimo būdo, kuris neleidžia kompleksiškai išspręsti jos problemų. Tokių nusikaltimų kaip apiplėšimo, išžaginimo, žmogaus pagrobimo, įkaitų paėmimo patirtis sukelia stiprų psichologinį šoką. Nukentėjusieji dažnai išgyvena potyrius, būdingus žmonėms, patyrusiems sunkią netektį. Jie dažnai išgyvena apatiją, depresiją, nuotaikų kaitą. Sumažėja savigarba, jie tampa pažeidžiami, praranda pasitikėjimą savimi bei kitais.

Tuo tarpu teisėsaugos institucijos, atskleidusios nusikaltimą ir nubaudusios nusikaltėlį, nustoja domėtis aukos likimu todėl, kad pagrindinis kriterijus vertinant jų veiklą yra nusikaltimo atskleidimas, nusikaltėlio suradimas ir nubaudimas. Nusikaltimo aukos lieka vienos su savo problema Žr. John E. Roemer, Theories of Distributive Justice, 1998. . Atkuriamojo teisingumo dėmesio centre, priešingai, yra būtent auka, jos gerovė ir išgyvenimai.

Taigi atkuriamasis teisingumas iš esmės pakeičia baudžiamosios justicijos ir plačiau – visuomenės požiūrį ir reakciją į nusikaltėlį. Atsiranda galimybė išspręsti daugybę problemų, kurių negali išspręsti į baudimą orientuota justicija, iš esmės pertvarkyti baudžiamąją sistemą, darant ją humanišką, veiksmingai atkuriančią nusikaltimo pažeistus visuomeninius santykius, užtikrinančią tiek aukos, tiek nusikaltėlio interesus, neleidžiant pastarojo priešinti visuomenei, užtikrinančią jo reintegraciją ir sudarančią realias galimybes jo asmenybės korekcijai.

 

Lyg ir būtų galima manyti, kad atkuriamasis teisingumas labai greitai išstums ne ypač humanišką baudžiamąjį teisingumą, nepadedantį veiksmingai pasiekti visų įstatymų leidėjų iškeltų tikslų. Tačiau iš tikrųjų yra kitaip. Viena vertus, atkuriamojo teisingumo idėjos greitai tapo populiarios. Jų pagrindu dar XIX a. kilo abolicionistinis judėjimas, kurio pagrindinė idėja ir buvo aukos ir nusikaltėlio bendravimas. Jo tikslas – suteikti nusikaltėliui galimybę atitaisyti padarytą žalą Žr. René van Swaaningen, Critical Criminology: Vision from Europe, 1997. . Taigi atkuriamojo teisingumo idėja egzistuoja jau ne pirmą šimtmetį, bet, nepaisant ilgos istorijos ir abejonių nekeliančio pranašumo, atkuriamasis teisingumas ne tik neišstūmė į baudimą nukreipto požiūrio, bet net neužėmė svarbesnės vietos dabartinėje baudžiamojoje sistemoje.

2. Pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui psichologiniai šaltiniai

Pats baudžiamosios sistemos pasipriešinimas atkuriamojo teisingumo idėjų įgyvendinimui yra pripažintas faktas. Jis dažniausiai siejamas su šios teisės šakos konservatizmu, pasipriešinimu bet kokioms naujoms idėjoms Žr. Viktoras Justickis, Justinas Sigitas Pečkaitis, Vokietijos ir Lietuvos baudžiamoji teisė: recepcijos problemos, Lietuvos teisės kūrimo principai, 1995. .

Šiame straipsnyje norima plačiau ir tiksliau paaiškinti šio pasipriešinimo šaltinius ir susieti juos su psichologiniais procesais, kuriuos sukelia nusikaltimas ir bausmė. Psichologiniai bausmės ir reakcijos į ją tyrimai pradėti neseniai, tačiau, autorės manymu, jau dabartinėje stadijoje šių tyrimų rezultatai leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus, kuriuos pavadintumėm „trijų psichologinio pasipriešinimo sluoksnių“ reiškiniu.

Remiantis psichologinių tyrimų apžvalga siekiama pagrįsti teiginius, kad: 1. atkuriamojo teisingumo idėjos susiduria su spontanine orientacija į atlyginimą (kerštą); 2. ši orientacija savo ruožtu kyla iš klaidingo keršto emocinio poveikio aukos psichologinei būklei įvertinimo; 3. įgyvendinant atkuriamąjį teisingumą nepakankamai suvokiama aukos ir kitų asmenų tikrųjų emocinių reakcijų į padarytą nusikaltimą struktūra.

 

2.1. Kerštas kaip reakcija į atkuriamąjį teisingumą

K. Carlsmith’o Žr. Kevin M. Carlsmith, “The Roles of Retribution and Utility in Determining Punishment,” 2006. atlikti tyrimai parodė, kad žmonėms baudžiant nusikaltėlius sprendimai yra labiau paveikti atpildo troškimo, negu siekio apriboti pažeidėjo veiksnumą ar atgrasinti jį daryti nusikaltimus. Nors žmonės teigė, kad jie vertina utilitarizmą, bet kai iš tikrųjų reikėjo parinkti bausmę, žmonių elgesys rodė, kad jiems labiausiai rūpi atpildas.

Moralės filosofų darbais paremta atpildo troškimo teorija, išskiriant pažeidėjo veiksnumo apribojimo troškimą bei troškimą atgrasinti daryti nusikaltimus, buvo empiriškai patvirtinti K. Carlsmith’o tyrimuose Žr. ten pat. . Studija parodė, kad žmonės mano, kad atpildo siekimas labiau susijęs su baudimu nei utilitarizmu. Lyginant dalyvių reakcijas paaiškėjo, kad jų natūralus polinkis į baudimą yra susijęs su atpildu.

Tyrimai taip pat parodė, kad žmonės bausdami nusikaltėlį ieškojo informacijos, susijusios su atpildu. Tik vėliau, proceso metu, buvo domimasi pažeidėjo veiksnumo apribojimu ir dar rečiau – kaip pažeidėją atgrasinti nuo nusikaltimo darymo. Taip pat paaiškėjo, kad žmonės jaučiasi labiau savimi pasitikintys, kai renka, jų manymu, tinkamą bausmę siekdami atpildo, negu tada, kai bando apriboti veiksnumą arba atgrasinti nuo nusikaltimų darymo.

Studija patvirtino tai, kad atpildo informacija leisdavo žmonėms labiau pasitikėti savo sprendimu dėl bausmės negu dėl utilitarizmo, nepaisant, kokia eilės tvarka buvo renkama ši informacija. Tai dar kartą įrodė, kad, nepaisant to, kad žmonėms utilitarizmo idėjos priimtinesnės, pasirinkdami bausmę jie vadovavosi atpildo informacija.

 

K. Carlsmith’o studijų rezultatai iš esmės atitiko kitų autorių teiginius šia tema Žr. Norman J. Finkel, Stephen T. Maloney, Monique Z. Valbuena, Jennifer Groscup, “Recidivism, Proportionalism, and Individualized Punishment,” 1996; Peter H. Rossi, Richard A. Berk, Alec Campbell, “Just Punishment: Guideline Sentences and Normative Consensus,” 1997. ir sutapo su M. Mc Fatter, J. Darley ir kt. bei K. Carlsmith’o ir kt. tyrimais Žr. Robert M. McFatter, “Sentencing Strategies and Justice: Effects of Punishment Philosophy on Sentencing Decisions,” 1978; John M. Darley, Kevin M. Carlsmith, Paul H. Robinson, “Incapacitation and Just Deserts as Motives for Punishment,” 2002. .

Vis dėlto buvo tyrimų, kurie parėmė didesnę utilitarizmo įtaką baudžiant. J. Goldbergas ir kt. Žr. Julie H. Goldberg, Jennifer S. Lerner, Philip E. Tetlock, “Rage and Reason: The Psychology of the Intuitive Prosecutor,” 1999. bei D. Ruckeris, M. Polifroni ir P. Tetlockas Žr. Derek D. Rucker, Mark Polifroni, Philip E. Tetlock, Amanda L. Scott, “On the Assignment of Punishment: The Impact of General Societal Threat and the Moderating Role of Severity,” 2004. išplėtojo „intuityvaus kaltintojo“ metaforą, baudėjai buvo apibūdinami kaip „sarginiai visuomenės šunys“, susirūpinę dėl galimo visuomenės žlugimo ir baudžiantys nusikaltėlius dėl utilitarinio noro išlaikyti socialinę tvarką. Jų tyrimų rezultatai atskleidė, kad atpildo motyvas tuo stipresnis, kuo sunkesnis nusižengimas.

Tyrimai taip pat atskleidė gana skirtingą žmonių požiūrį į bausmes Žr. Kevin M. Carlsmith, John M. Darley, Paul H. Robinson, “Why do we punish? Deterrence and Just Deserts as Motives for Punishment,” 2002. . Paprasti žmonės ir įstatymų leidėjai per visą žmonijos istoriją bausmes pateisino iš esmės skirtingais būdais. Iš to plaukia išvada, kad bausmės skirtingu laiku suvokiamos skirtingai, tai nėra įgimtas suvokimas. Tai prieštarauja paplitusiai teorijai neva yra visuotinis tikėjimas teisingu pasauliu Žr. Melvin J. Lerner, Dale T. Miller, “Just World Research and the Attribution Process: Looking Back and Ahead,” 1978. . Teisingo pasaulio hipotezė atitinka atpildo modelį: žmonės gauna tai, ko nusipelno, ir nusipelno to, ką gauna. Bausmės, pagal apibrėžimą, yra proporcingos žalai. Nors K. Carlsmith’o tyrimai patvirtina teisingo pasaulio hipotezę, negalima teigti, kad panašūs rezultatai būtų gauti kultūrose, kuriose labiau išplėtotos utilitarinės bausmės.

 

Svarbu pažymėti ir kitą baudimo aspektą – žmonės turi ribotą supratimą apie aplinkybes, kurios skatina jų troškimą bausti, ir kad šis nežinojimas verčia žmones teoriškai pritarti tvarkai, kurią jie atmeta praktikoje Žr. Kevin M. Carlsmith, “The Roles of Retribution and Utility in Determining Punishment,” 2006. . Tai rodo bendrą žmonių palankumą visiškos netolerancijos ar utilitarinei tvarkai, kuri įbauginimą laiko svarbiu bausmės pagrindu. Kai reikia paskirti bausmę nusikaltėliui, žmonės labiausiai ignoruoja veiksnius, kurie svarbūs įbauginimui, tačiau jautriai reaguoja į veiksnius, svarbius siekiant atpildo. Nagrinėjant aplinkybes, kai atpildo ir įbauginimo teorijos išskiriamos ir logiškai veda prie skirtingų bausmių paskyrimo, žmonės vieningai renkasi atpildo motyvus ir apibūdina juos kaip teisingesnius. Taigi, nors žmonės teigia, kad įbauginimas jiems svarbus ir dažnai remia šio modelio įstatymus, iš tikrųjų jie renkasi atpildą ir atmeta įbauginimą.

Šios išvados yra svarbios dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, jos paaiškina literatūroje nuolat kylančius prieštaravimus dėl žmonių teisingumo intuicijos. Priežastis, kodėl žmonės pritaria utilitarinėms teorijoms, yra ta, kad žmonės dažnai aiškiai išdėsto utilitarinius argumentus. Tuo tarpu priežastis, dėl kurios pritariama atpildo teorijoms, yra žmonių elgesio reakcija į jas. Priežastį, kodėl žmonės sako viena, o daro kita, gali lemti tai, kad jie paprasčiausiai nežino teisingo varianto. Klausimas „Kodėl aš noriu nubausti šį žmogų?“ reikalauja kompetentingos analizės. Trisdešimties metų socialinės psichologijos tyrimai akivaizdžiai parodė, kad žmonės neturi reikalingų įgūdžių šiai užduočiai atlikti.

Antra, šios išvados yra svarbios įstatymų kūrėjams. Nors šios rekomendacijos kai kam ir atrodys paternalistinės, tai gali būti geriausias būdas išklausyti visuomenės nuomonę kuriant naujus įstatymus.

 

Gali būti, kad žmonės, teoriškai susidūrę su utilitariniais, ypač visiškos netolerancijos, įstatymais, pirmiausia įsivaizduoja gana sunkius nusikaltimus. Supratimas, kad bausmė turi būti proporcinga padarytam nusikaltimui, yra taip įsišaknijęs žmonių sąmonėje, kad jie kitokio įstatymo nė negali įsivaizduoti. Be to, žmonės, pasitikėdami teisine sistema, mano, kad bus paskirta padarytam nusikaltimui proporcinga bausmė.

Dažnai žmonės remia tam tikrą tvarką, bet nepajėgia suvokti, kad specifiniai įgyvendinamos tvarkos elementai gali privesti prie neteisingų rezultatų. Taigi, kiekviena tvarka turi savo spragų bei išimčių, kurių daugelis žmonių nepajėgūs numatyti iš anksto. Tačiau įbauginimu grįsta politika sistemingai pažeidžia žmonių teisingumo intuiciją. Pavyzdžiui, Benthamas ir daugybė kitų etikos filosofų pagrindė, kodėl moraliai priimtina, tiksliau, moraliai būtina bausti neproporcingai ar netgi nubausti nekaltą. Pateisinimas visais atvejais yra vienodas – rezultatu bus patenkinti daugiau žmonių, o nelaimingas bus tik vienintelis nubaustasis.

Šis reiškinys baigiasi neatitikimu tarp to, ko žmonės nori (ir įbauginimo, ir atpildo), ir veiksmų, kuriuos jie suvokia kaip teisingus (atpildo teisingumas). Kai žmogus yra prašomas pateisinti bausmę, tarp jo pateikiamų argumentų visada minimas atpildas ir įbauginimas. Tačiau žmogaus elgesį sistemingai veikia atpildo teisingumo principai. Šie rezultatai remia J. Haidt’o Žr. Jonathan Haidt, “The Emotional Dog and Its Rational Tail: Asocial Intuitionist Approach to Moral Judgment,” 2001. moralinio nuosprendžio socialinės intuicijos modelį. Jis teigia, kad moraliniai nuosprendžiai (tarp jų ir bausmės parinkimas) yra automatiniai procesai, kurie labiau remiasi kultūros paveikta intuicija, nei formaliais, apmąstytais ir racionaliais procesais. J. Haidt’as įrodinėja, kad žodinis moralinio nuosprendžio pateisinimas atspindi ne vidinius procesus, kurie veda prie pateikiamo sprendimo, o atskleidžia procesus, kurie eina po sprendimo.

 

Iš visų šių duomenų galima daryti išvadą, kad egzistuoja ryškus faktinių ir formuluojamų bausmės parinkimo motyvų neatitiktis. Ši neatitiktis nėra atsitiktinė, o tiesiog parodo, kad žmonės palyginti aiškiai linksta prie utilitarinių teorijų, kai šios pristatomos kaip teorinė tvarka, arba kai konkrečios tvarkos rezultatai dera su atpildo teisingumu. Vis dėlto šis pritarimas smarkiai mažėja, kai rezultatai nutolsta nuo bausmės, besiremiančios atpildo teisingumu. Taigi, tai palaiko tvirtinimą, kad žmonių teisingumo intuicija yra iš prigimties siekianti atpildo. Ši neatitiktis gali vesti žmones prie tvarkos, kurią nustačius tie patys žmonės, kurie ją kūrė, suvoks rezultatus kaip neteisingus ir nesąžiningus.

2.2. Klaidingas įsitikinimas dėl emocinių bausmės pasekmių

K. Carlsmith’as ir kt. Žr. Kevin M. Carlsmith, “The Roles of Retribution and Utility in Determining Punishment,” 2006. nagrinėja tris klausimus: a) kokie yra emociniai išgyvenimai atkeršijus? b) ar žmonės tiksliai juos nuspėja, o jei ne, c) kodėl žmonės daro šią klaidą spėdami? Tyrimų rezultatai parodė, kad žmonės, turėję galimybę atkeršyti, taip ir padarė, bet jautėsi prasčiau nei tie, kurie to nepadarė. Žmonės netiksliai numatė neigiamas keršto pasekmes. Jie manė, kad tai padės jiems jaustis geriau. Žmonės tikėjosi, kad kerštas padės išvengti tolesnio kaltinimo. Bet iš tikrųjų bausmė turėjo priešingą efektą – nubaudus tariamą nusikaltėlį, žmonės galvojo apie jį daugiau, o tai ir vertė juos jaustis blogiau. Tyrimai taip pat parodė, kad bausmė → apmąstymas → neigiamos emocinės pasekmės atsirasdavo, kai žmonės patys bausdavo tariamą nusikaltėlį, ir neatsirasdavo, kai tai padarydavo kiti. Tačiau prognozuodami jie nenumatė, kad patys paskyrę bausmę jausis blogiau, nei tada, kai matys tai darant kitus.

 
2.2.1. Emociniai spėjimai

K. Carlsmith’o ir kolegų atlikti tyrimai Žr. Kevin M. Carlsmith, “The Roles of Retribution and Utility in Determining Punishment,” 2006. , papildantys tyrimų skaičių šia tema, parodė, kad žmonės, prognozuojantys būsimus įvykius, ne tik kad teikia per daug reikšmės emociniam paskirtos bausmės poveikiui, bet ir kartais neteisingai supranta, kas padarys juos laimingesnius Žr. Daniel T. Gilbert, Jane E. J. Ebert, “Decisions and Revisions: The Affective Forecasting of Changeable Outcomes,” 2002; Timothy D. Wilson, David B. Centerbar, Deborah A. Kermer, Daniel T. Gilbert, “The Pleasures of Uncertainty: Prolonging Positive Moods in Ways People Do Not Anticipate,” 2005. . Tyrimų rezultatai taip pat atskleidė fokalizmo (angl. focalism) – įvykus kokiam nors įvykiui žmonės galvoja tik apie jį ir jiems atrodo, kad tai truks ilgai) hipotezės išimtį Žr. Timothy D. Wilson, Thalia P. Wheatley, Jonathan M. Meyers, Daniel T. Gilbert, Danny Axsom, “Focalism: A Source of Durability Bias in Affective Forecasting,” 2000. . Jos esmė tai, kad žmonės dažnai nepagrįstai mano, kad apie emocinį įvykį galvos labai ilgai. Tiriamieji taip pat neįvertina, kiek jie galvos apie tariamą nusikaltėlį. Gauti rezultatai yra specifiškas spėjimas apie pyktį, t. y. emociją, kuri žmogui trukdo logiškai mąstyti apie ką nors kita Žr. Barbara L. Fredrickson, Christine Branigan, “Positive Emotions Broaden the Scope of Attention and Thought–Action Repertoires,” 2005. . Pyktis veda prie bausmės, kuri gali sukelti apmąstymus apie tariamą nusikaltėlį, o šie apmąstymai trukdo žmonėms susidomėti kitomis strategijomis (pvz., aukos sumenkinimu) ir judėti į priekį. Tyrimo dalyviai nenumato šių pasekmių ir dėl savo klaidingų įsitikinimų tikisi pagerinti sau nuotaiką Žr. Brad J. Bushman, Roy F. Baumeister, Colleen M. Phillips, “Do People Aggress to Improve Their Mood? Catharsis Beliefs, Affect Regulation Opportunity, and Aggressive Responding,” 2001. .

 
2.2.2. Neurologinė veikla baudžiant

Svarbu paminėti įdomius neurologinius tyrimus, susijusius su bausme. D. de Quervainas ir kolegos Žr. Dominique J.-F. de Quervain, Urs Fischbacher, Valerie Treyer, Melanie Schellhammer, Ulrich Schnyder, Alfred Buck, Ernst Fehr, “The Neural Basis of Altruistic Punishment,” 2004. nustatė, kad smegenų dalis, glaudžiai susijusi su malonumu (pasitenkinimu), yra aktyvuojama, kai dalyviai nusprendžia nubausti kitą dalyvį, kuris pažeidė socialinę normą. Vadinasi, bausmė siejama su teigiamu efektu. Tyrimai parodė, kad žmonės tikisi, jog bausmė suteiks pasitenkinimą.

Atliktuose tyrimuose išmatuotos hedonistinės reakcijos paskyrus bausmę ir pastebėta, kad nubaudusieji kitą asmenį buvo daug nelaimingesni negu tie, kurie to nepadarė. Taigi M. Carlsmith’o tyrimo rezultatai patvirtina D. de Quervaino ir kt. tyrimus, kad prognozuojamos ir patiriamos emocijos yra skirtingos.

2.2.3. Baudimo motyvai

K. Carlsmith’o ir kt. Žr. Kevin M. Carlsmith, “The Roles of Retribution and Utility in Determining Punishment,” 2006. tyrimai patvirtino funkcinę bausmės paskirtį – žmonės strategiškai naudoja bausmę norėdami geriau jaustis.

K. Carlsmith’as ir kt. Žr. Kevin M. Carlsmith, Timothy D. Wilson, Daniel T. Gilbert, “The Paradoxical Consequences of Revenge,” 2008. parodė, kad piliečių intuityvios bausmių teorijos atitinka E. Kanto atpildo teoriją. Kai žmonės baudžia, jie siekia nusikaltėliui duoti tai, ko jis nusipelnė, ir padaryti bausmę proporcingą žalai. Baudimo funkcija naudojama kaip priemonė greitai pasiekti „teisingumą“ pamirštant moralinę teisingumo pusę. Savo tyrimuose M. Carlsmith’as paneigė hipotezę, kad baudėjas bausdamas suvokia siekiąs utilitarizmo tikslų atgrasinimu arba veiksnumo apribojimu Žr. Kevin M. Carlsmith, John M. Darley, Paul H. Robinson, “Why do we punish? Deterrence and Just Deserts as Motives for Punishment,” 2002. .

 

Pagrindinis skirtumas tarp studijų, pagrindusių atpildą, ir šių hedonistinių nuostatų priežasčių yra dalyvių įtraukimo lygmuo. Tiksliau sakant, teisingumo motyvas yra dominuojantis, kai vertinama iš trečiosios šalies pozicijos. Tai patiriama būnant prisiekusiuoju. Kai reaguojantysis tiesiogiai yra nuskriaustas kaltininko, gali atsirasti papildomų motyvų, tarp jų ir noras pagerinti sau nuotaiką.

Apibendrinant galima teigti, kad bent jau kai kuriais atvejais kerštas turi hedonistines pasekmes, bet jos yra priešingos toms, kurių žmonės tikisi. Žmonės gali vis galvoti (užuot pamiršę) apie tuos, kuriuos nubaudė.

2.3. Psichologinės baudimo reakcijos įveikimo būdai

Aptariant atkuriamojo teisingumo efektyvumą svarbu kelti klausimą, kaip visuomenės nariai jį vertina – ar atkuriamasis teisingumas padeda pasiekti teisingumą? Pati procedūra gali padėti aukoms pasijusti geriau, sumažinti nusikaltimų recidyvą, tačiau jei visuomenės nariai nemanys, kad tai tinkamas būdas reaguoti į nusikaltimą, šią programą įgyvendinti bus sunku. Taikant procedūrą, kurią visuomenė traktuos kaip neteisingą, gali sumažėti visuotinis paklusnumas įstatymams, kadangi žmonės manys, kad teisinei sistemai trūksta teisėtumo arba moralinės valdžios Žr. Tom R. Tyler, “Restorative Justice and Procedural Justice: Dealing with Rule Breaking,” 2006. .

Tačiau atpildas vaidina lemiamą vaidmenį, kaip teisingumo sistema reaguoja į nusikaltimą. Svarbu kelti klausimą, ar žmonės jaus, kad teisingumas buvo pasiektas, jei baudžiamoji atsakomybė nebus taikoma?

 

Tyrimai parodė, kad intuityvus žmonių atsakas į tyčinį nusikaltimą yra baudžiamasis. Tai yra žmonės nori taikyti baudžiamąją atsakomybę pažeidėjams proporcingai jų padaryto nusikaltimo sunkumui. K. Carlsmith’o, J. Darley ir kt. tyrimai parodė, kad šis noras susijęs su atpildu – žmonių noru nubausti Žr. Kevin M. Carlsmith, “The Roles of Retribution and Utility in Determining Punishment,” 2006; Kevin M. Carlsmith, John M. Darley, Paul H. Robinson, “Why do we punish? Deterrence and Just Deserts as Motives for Punishment,” 2002. . Kadangi atpildas yra susijęs su bausme, proporcinga nusikaltimui, moralinis nusikaltimo pobūdis ar rimtumas vaidina svarbų vaidmenį skiriant bausmę. K. Carlsmith’as ir kt. nustatė, kad nusikaltimo rimtumas, švelninančių aplinkybių nebuvimas ir moralinis smurtas, sukeltas nusikaltimo, yra vieninteliai veiksniai, nuo kurių priklauso žmonių paskirtų bausmių dydis.

Tačiau psichologinės žmonių bausmės motyvų studijos atskleidė, kad susidūrę su nusikaltimu žmonės gali būti susirūpinę ir nusikaltimo auka Žr. John Braithwaite, Restorative Justice and Responsive Regulation, 2002; John M. Darley, Thane S. Pittman, “The Psychology of Compensatory and Retributive Justice,” 2003. . Jie nori įsitikinti, ar aukoms išmokama nusikaltėlių jų nuostoliams padengti suteikiama kompensacija. Tačiau po žodžiu „kompensacija“ slypi ne tik materialinė, bet ir emocinė bei bendra psichologinė aukos būsena Žr. Julian V. Roberts, Loretta J. Stalans, “Restorative Sentencing: Exploring the Views of the Public,” 2004. .

Be to, žmonėms gali rūpėti ir bendruomenė, kurioje nusikaltimas padarytas. Ši reakcija gali apimti ir baudžiamąją, ir atkuriamąją formą. Baudžiamuoju teisingumu žmonės gali norėti atsakyti į nusikaltimu sukeltą socialinę grėsmę siųsdami bendruomenės nariams žinią, kad nusikaltimas nėra toleruotinas Žr. Tom R. Tyler, “Restorative Justice and Procedural Justice: Dealing with Rule Breaking,” 2006; Neil Vidmar, Dale T. Miller, “Social Psychological Processes Underlying Attitudes toward Legal Punishment,” 1980. . Todėl, nors tyrimas parodė, kad žmonės intuityviai atsako į nusikaltimą laukdami, kad pažeidėjai būtų nubausti, yra įrodymų, kad žmonės taip pat gali rūpintis auka ir bendruomene. Tačiau kyla abejonių, ar visos šitos teisingumo problemos gali pasireikšti tuo pačiu metu. Įgyvendinant atkuriamąjį teisingumą dėmesio skiriama ir aukai, ir bendruomenei, taip pat nusikaltėlio reabilitacijai ir integracijai į visuomenę. Siekiant atpildo, priešingai, visas dėmesys sutelkiamas į pažeidėjo baudimą. Vienas aktualesnių teisinės srities klausimų, ar teisingumo atkūrimas ir atpildas yra suderinami siekiant teisi

 

3. Atkuriamojo ir baudžiamojo teisingumo santykis

Klausimas, ar atkuriamasis teisingumas ir atpildas yra derantys, ar prieštaraujantys vienas kitam veiksniai, plačiai nagrinėjamas. Dėl mažėjančių bausmių pažeidėjams ir susitelkimo ties kitomis problemomis daugelis atkuriamojo teisingumo tyrėjų priėjo prie išvados, kad atkūrimas ir atpildas yra dvi priešingos siekiamybės Žr. Kathleen Daly, “Restorative Justice: The Real Story,” 2002; Paul H. Robinson, “The Virtues of Restorative Processes, the Vices of Restorative Justice,” 2003. . J. Braithwaite’as ir kt. Žr. John Braithwaite, Heather Strang, Restorative Justice and Civil Society, 2001. apibrėždami atkuriamąjį teisingumą atmetė atpildo siekiamybę, argumentuodami, kad atkuriamojo teisingumo procesui trukdo baudžiamųjų priemonių panaudojimas, nes jų tikslas – pašalinti pažeidėją užuot vėl integravus jį į visuomenę.

Tačiau yra ir kitaip manančiųjų. Šio požiūrio šalininkai įrodinėja, kad atpildas yra būtinas elementas kovojant su nusikaltimais, o teisingumo atkūrimo ir atpildo derinys yra geriausias būdas įvykdyti teisingumą Žr. Kathleen Daly, “Restorative Justice: The Real Story,” 2002; Paul H. Robinson, “The Virtues of Restorative Processes, the Vices of Restorative Justice,” 2003. , todėl vien atkuriamasis teisingumas atmetamas kaip nepriimtinas atsakas į nusikaltimus. Šio modelio šalininkai tvirtina, kad ir auka, ir visuomenė turi teisę siekti atpildo už padarytus nusikaltimus Žr. R. Antony Duff, Restorative Punishment and Punitive Restoration, Restorative Justice and The Law, pp. 82−100. . Be to, įgyvendinant atkuriamąjį teisingumą nereikalaujama, kad pažeidėjai kentėtų dėl savo nusižengimų kaip tais atvejais, kai siekiama tik atpildo, kuris nepadeda pažeidėjams suvokti, kokią žalą padarė jų nusikaltimai, todėl jie nesugeba atlyginti aukai nusikaltimu padarytos moralinės žalos.

 

Nors ir yra neigiančiųjų teisingumo atkūrimo ir atpildo siekimo panašumus ir tai, kad šie teisingumo įgyvendinimo būdai kartu taikomi galėtų padėti įvykdyti teisingumą, nors jie išreiškia skirtingus pažeidėjų, aukų bei visuomenės interesus, jų taikymo rezultatai dažnai vienodi. Pavyzdžiui, atpildo įvykdymas yra tipiškas pažeidėjo nubaudimo sinonimas, bet taip pat apima ir gailėjimąsi bei perauklėjimą, kurie yra svarbiausi pažeidėjui atkuriamojo teisingumo požiūriu. Be to, atkuriamasis teisingumas akcentuoja materialinės ir psichologinės aukos gerovės atkūrimą, o būtent atpildo paskyrimas nusikaltėliui vaidina pagrindinį vaidmenį aukos perauklėjimo procese. Ir atkuriamasis, ir atpildo teisingumas suteikia progą visuomenės nariams dalyvauti vykdant teisingumo procesą: teisingumo atkūrimas leidžia visuomenei tiesiogiai dalyvauti sprendžiant, kaip pažeidėjas privalo atlyginti padarytą žalą, tuo tarpu atpildas leidžia visuomenei išreikšti savo pasipiktinimą ir pasmerkimą dėl pažeistų jos įstatymų bei vertybių Žr. Tom R. Tyler, Lawrence William Sherman, Heather Strang, Geoffrey C. Barnes, Daniel Woods, “Reintegrative Shaming, Procedural Justice, and Recidivism: The Engagement of Offenders’ Psychological Mechanisms in the Canberra RISE Drinking-and-Driving Experiment,” 2007; Neil Vidmar, Dale T. Miller, “Social Psychological Processes Underlying Attitudes toward Legal Punishment,” 1980. .

Šios įžvalgos rodo, kad atkūrimas ir atpildas ne visada yra besivaržančios, nesuderinamos reakcijos į pažeidimus ir kaip jos gali būti derinamos įgyvendinant teisingumą. Teisingumo atkūrimo ir atpildo derinys yra tinkamesnė reakcija į nusikaltimus nei kiekvieno iš jų taikymas atskirai, nes padeda pasiekti daugialypius teisingumo tikslus Žr. Kathleen Daly, “Restorative Justice: The Real Story,” 2002; R. Antony Duff, Restorative Punishment and Punitive Restoration, Restorative Justice and The Law, pp. 82−100. . Terminas „teisingumo tikslai“ nurodo daugybę tarpinių tikslų, kuriuos apima galutinis tikslas – teisingumas. Šių tarpinių tikslų įgyvendinimas sukuria skirtingus būdus teisingumui pasiekti. Atpildo ir atkūrimo „teisingumo tikslai“ yra pažeidėjo nubaudimas ir perauklėjimas, žalos padengimas ir aukos bei bendruomenės gerovės atkūrimas ir jos vertybių sustiprinimas. Taigi ne vienos kurios nors reakcijos pasirinkimas, o atkūrimo ir atpildo dermė leidžia pasiekti daugialypius teisingumo tikslus.

 

Vadovaujantis nuostata, kad atpildas ir teisingumo atkūrimas nesuderinami, tvirtinama, kad visuomenė siekia tik vienintelės reakcijos į nusikaltimus. Tačiau visuomenė gali norėti kartu įgyvendinti ir atkuriamąjį, ir atpildo teisingumą. Šis noras gali būti ypač stiprus sunkių teisės pažeidimų atvejais, kai ypač stiprus moralinio pasipiktinimo jausmas, skatinantis norą nubausti nusikaltėlį, kai padaroma didelė žala aukai ir visuomenei ir ji siekia atkurti teisingumą. Jeigu žmonės nori ir atkurti teisingumą, ir siekia atpildo, jei įmanoma, jie renkasi abu būdus. Tai įrodė eksperimentai, kai žmonėms buvo leista pasirinkti atkūrimo ir atpildo derinį, o ne tik vieną iš šių būdų. E. McGarell’as ir M. Sandys Žr. Edmund F. McGarell, Marla Sandys, “The Misperception of Public Opinion toward Capital Punishment: Examining the Spuriousness Explanation of Death Penalty Support,” 1996. nustatė, kad padarius tokį nusikaltimą kaip žmogžudystė dauguma eksperimento dalyvių turėdami galimybę rinktis mirties bausmę, rinkosi būtent ją. Tačiau šią bausmę dalyviai gerokai rečiau taikė, kai galėjo rinktis įkalinimą iki gyvos galvos be lygtinio paleidimo drauge su nusikaltėlio žalos atlyginimu aukos artimiesiems. Suteikus tokią pasirinkimo laisvę tik maža dalis respondentų vis dar pritarė mirties bausmei. Dauguma respondentų pasisakė už alternatyvias bausmės priemones. Taigi visuomenė daug rečiau taikė baudžiamąsias priemones (mirties bausmę), jei nusikaltėliui galėjo paskirti bausmę kartu su atlyginimu aukai.

J. Darley ir D. Grometo Žr. John M. Darley, Dena M. Gromet, “Restoration and Retribution: How Including Retributive Components Affects the Acceptability of Restorative Justice Procedures,” 2006. tyrimai taip pat parodė, kad dauguma tyrimo dalyvių skirdami bausmę už sunkius nusikaltimus dažniau rinkosi ir atkuriamąjį teisingumą, ir tradicines teismo procedūras, leidžiančias paskirti įkalinimo bausmes. Šie rezultatai rodo, kad žmonėms priimtinesnės priemonės, derinančios atpildą ir teisingumo atkūrimą, o ne tos, kai šie būdai taikomi atskirai.

 

Šie tyrimai rodo, kad nusikaltimų sunkumas yra svarbus veiksnys, nuo kurio priklauso atkuriamojo teisingumo proceso priimtinumas. Grynas atkuriamojo teisingumo įgyvendinimas atmetamas sunkių nusikaltimų atvejais, bet žmonėms jis priimtinas, kai nusikaltimai nelabai sunkūs. Kyla klausimas, kodėl žmonės renkasi vien atkuriamojo teisingumo procesą teisingumui pasiekti, kai padaryti ne ypač sunkūs nusikaltimai. Ar taip yra todėl, kad teisingumo atkūrimo siekis laimi prieš atpildo siekį, kai moralinis pažeidimas yra mažesnis Žr. John M. Darley, Thane S. Pittman, “The Psychology of Compensatory and Retributive Justice,” 2003; Julian V. Roberts, Loretta J. Stalans, “Restorative Sentencing: Exploring the Views of the Public,” 2004. , ar todėl, kad žmonių atpildo siekį patenkina atkuriamojo teisingumo procesas ir rezultatai? Šie motyvai galėtų būti teisingi, nes atkuriamojo teisingumo taikymas apima elementus, kurie gali būti interpretuojami kaip atpildas – tai pažeidėjui skiriami darbai arba baudos Žr. Kathleen Daly, “Restorative Justice: The Real Story,” 2002. .

Paremdami šį požiūrį M. Wenzelas ir I. Thielmanas Žr. Michael Wenzel, Innes Thielmann, “Why We Punish in the Name of Justice: Just Desert versus Value Restoration and the Role of Social Identity,” 2006. nustatė, kad žmonės remia atpildą, taip pat kaip ir atkuriamąjį teisingumą, manydami, kad visuomenė yra pajėgi susidoroti su pažeidimu. Atpildo siekis, kai pažeidimai maži, patenkinamas vidutiniškai baudžiančiomis priemonėmis, kurios priklauso atkuriamojo teisingumo procesui ir rezultatams.