Straipsnis Socialinis virsmas naujųjų laikų Europoje jūrinio visuomenės mentaliteto ugdymo požiūriu

  • Bibliografinis aprašas: Saulius Lileikis, „Socialinis virsmas naujųjų laikų Europoje jūrinio visuomenės mentaliteto ugdymo požiūriu“, @eitis (lt), 2019, t. 1 369, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Saulius Lileikis, „Socialinis virsmas naujųjų laikų Europoje jūrinio visuomenės mentaliteto ugdymo požiūriu“, Socialinis ugdymas, 2016, t. 43, nr. 2, p. 29–43, ISSN 1392-9569.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.

Santrauka: Straipsnyje aptariamas socialinis virsmas naujųjų laikų Europoje, siekiant atskleisti ryškesnius ideologinio, technologinio ir edukacinio poveikio jūriniam visuomenės mentalitetui parametrus. Analizuojama socialinio virsmo ideologinė problematika, charakterizuojama technologinio ugdymo probleminė linija, atskleidžiamos jūrininkų rengimo idėjos aukštojo mokslo kontekste. Taikyti pagrindiniai teorinio, retrospekcinio, aprašomojo tyrimo metodai: analizė, lyginimas, euristinė analizė, interpretacija, sintezė. Tyrime laikomasi visybiško asmenybės ugdymo paradigmos kaip metodologinės nuostatos, kuri pagrindžia integralios asmenybės sampratą ugdant jūrinį mentalitetą, internalizuojant istoriškai reikšmingą jūrinę kultūrą.

Pagrindiniai žodžiai: jūrinis mentalitetas, naujieji laikai, ideologija, technologija, aukštasis mokslas.

 

Įvadas

Visuomenės jūrinio mentaliteto ugdymas jūrinėje valstybėje pasižymi ilgesne ar trumpesne istorine tradicija. Europiniu požiūriu ugdomoji jūrinio mentaliteto raida, kuri iš dalies susijusi su Lietuva, nėra vienalytė ir nuosekli. Europos, ypač Lietuvos, marinistikos moksle pasigendama socialinio konteksto tyrimų jūrinio mentaliteto formavimo požiūriu.

Jūrinis mentalitetas suvokiamas kaip su jūra susijusią gyvenseną veikianti mąstysena bei giluminė socialinė jausena, kuri reiškiasi iš kartos į kartą perduodama istorine tradicija, papročių kultūra bei profesinių sprendimų įsisąmoninimo procesų raida, priklausoma nuo globalesnių ideologinių pokyčių, virsmų, visuomenės kultūrinių šuolių bei nuosmukių.

Ypatingas socialinis virsmas Europoje – tai naujųjų laikų ideologinę bei technologinę kryptį paveikusio protestantizmo XVI–XVII a. išplitimas, kuris neišvengiamai prisidėjo prie šių laikų aukštojo mokslo raidos Europoje tendencijų. Šio virsmo naujųjų laikų Europoje mokslinė problematika, jungiant jūrinio mentaliteto ugdymui aktualius – ideologinį, technologinį ir aukštojo mokslo – aspektus, paprastai nėra tiriama. Su jūra susijusiuose socialiniuose moksluose labiau aktualizuojama lyderystė, tačiau lyderystės tyrimai retai siejami su psichosocialiai ir profesiškai vertingos – integralios – asmenybės visybišku, vertybiškai turtinančiu ugdymu.

 

Atskirai protestantiškojo mentaliteto ideologinis bei socialinis poveikis plačiai tiriamas Žr. Joseph Lortz, Die Reformation in Deutschland, 1992; Jean-François Braunstein, Bernard Phan, Visuotinės kultūros istorija, 2001; Émile Durkheim, Savižudybė: sociologinis etiudas, 2002; Max Weber, Die protestantische Ethik und der Geist des Kapitalismus, 2005; Kęstutis Daugirdas, „Kalvinas, Jonas“, 2006 ir kt. . Naujųjų laikų visuomenės jūrinio mentaliteto ugdymo tiesioginių kritiškų tyrimų, susijusių su technologijų taikymu ir tęstine šiuolaikinio aukštojo mokslo politika, aptikti nepavyko. Tačiau jūrinis mentalitetas ir jo ugdymo socialiniai pokyčiai nėra šalutiniai. Jūra gali būti kaip socialinė ideologija ir tam tikras visuomenės požiūrio gilumo bei platumo natūralus indikatorius, panašiai kaip filosofijos vieta aukštajame moksle sudarant asmenybės laisvės ir paties aukštojo mokslo misijos vertybinį rodiklį.

Gana daug yra su jūrinio mentaliteto problematika tiesiogiai nesusijusių socialinių, humanitarinių ir medicinos mokslų atstovų, kurie analizuoja technologijų poveikį, teikia edukacinės-vertybinės jų reikšmės vertinimą, kelia aukštojo mokslo situacijos problemas Žr. Jürgen Habermas, “Technology and Science as ‘Ideology,’” 1971; Juozas Girnius, Žmogaus problema technikos amžiuje, 1998; Marius Povilas Šaulauskas, „Homo informaticus apžavas: du prietarai, trys svajos“, 2000; Manfred Spitzer, Vorsicht Bildschirm! Elektronische Medien, Gehirnentwicklung, Gesundheit und Gesellschaft, 2005; Peter Sicking, Leben ohne Fernsehen: eine qualitative Nichtfernseherstudie, 2008; Lilija Duoblienė, „Švietimo politika ir globalizacija: nacionaliniai ir supranacionaliniai ypatumai“, 2010; Kęstutis Pukelis, Nora Pileičikienė, „Paradigmų kaita aukštajame moksle: kur link?“, 2012 ir kt. .

 

Tiesiogiai jūrinį visuomenės mentalitetą aktualizuojančių kompleksinių tyrimų aptinkama mažai. Galima rasti tik vieną kitą istorinių, sociologinių, mitologinių, geografinių, edukologinių tyrimų veikalą Žr. Alain Corbin, Meereslust: Das Abendland und die Entdeckung der Küste, 1994; Rimas Žaromskis, „Jūrinis mentalitetas kaip visuomenės geografinio ugdymo dalis“, 2001; Gintaras Beresnevičius, Ant laiko ašmenų, 2002; Jean-Claude Kaufmann, Frauenkörper – Männerblicke: Soziologie des Oben-ohne, 2006; Florian Schmid-Höhne, Die Meere in uns: eine psychologische Untersuchung über das Meer als Bedeutungsraum, 2006; Eva Tenzer, Einfach schweben: wie das Meer den Menschen glücklich macht, 2007; Saulius Lileikis, Kultūrinės ir psichosocialinės jūrinės edukacijos metodologiniai metmenys, 2011; Jūrinės savivokos formavimosi kontūrai: asmenybės vertingumo linkmė, 2015. . Todėl tikslinga trumpai aptarti ryškesnius socialinio virsmo naujaisiais laikais bruožus, kurie ilgainiui turėjo įtakos protestantiškosios šiaurinės Europos visuomenės dalies mentaliniam santykiui su jūra, socialiniu švietimu bei technologijomis, kartu integruojant šiuolaikinio jūrininkų rengimo aukštajame moksle momentus.

Tyrimo objektas – socialinis virsmas naujųjų laikų Europoje. Darbo tikslas – atskleisti ryškesnius socialinio virsmo ideologinio, technologinio ir edukacinio poveikio jūriniam visuomenės mentalitetui parametrus. Tyrimo uždaviniai:

  1. aptarti socialinio virsmo ideologinę problematiką;
  2. charakterizuoti technologinio ugdymo probleminę liniją;
  3. atskleisti jūrininkų rengimo idėjas aukštojo mokslo kontekste.

Pagrindiniai tyrimo metodai: analizė, lyginimas, euristinė analizė, interpretacija, sintezė. Tyrimo tipas: teorinis, retrospektyvinis, aprašomasis. Metodologinė nuostata – visybiško ugdymo paradigma, kuri orientuoja ugdyti visas asmenybės galias, atsižvelgiant į visus – biologinius, psichologinius, dvasinius – jos poreikius horizontaliuoju ir vertikaliuoju žmogaus būties lygmeniu Žr. Leonas Jovaiša, Ugdymo mokslas ir praktika, 2001. . Jūrinio visuomenės mentaliteto ugdomoji raida visybiškai pagrįsta integralios asmenybės formavimo samprata, įvertinant turtingos bei istoriškai reikšmingos jūrinės kultūros internalizacijos prasmę.

 

Socialinio virsmo ideologinė problematika

Ideologiškai susiklostė, kad jūrininkų rengimo modernizavimo, o kartu – tam tikro visuomenės jūrinio mentaliteto pažangą Europoje darė protestantiškosios konfesijos šalys, kurios išsidėsčiusios senojo žemyno šiaurinėje dalyje. Galima atsekti reikšmingą protestantizmo ir jūreivystės iškilimo sąsają, paženklintą terminu „superintendentas“ (lot. superintendes – vyriausiasis prižiūrėtojas), kuriuo solidžiuose žodynuose ir protestantiškų šalių visuomenėse paprastai pirmiausia nurodomas vadovaujantis protestantų dvasininkas (maždaug atitinkantis katalikų vyskupą), greta pristatant švietimo departamento, laivo ar uosto atitinkamo lygio prižiūrinčio vadovo pareigybę.

Mokyklinio švietimo požiūriu protestantizmo įsigalėjimas lėmė mokyklų bankrotus. Nykstant mokyklas, kolegijas, universitetus įsteigusiems vienuolynams bei jų verslams, individualistiniams poreikiams nustelbus socialinius, mokyklos tapo nebekuruojamos, o sumažėjus vienuolių – natūraliai neliko mokytojų Žr. Joseph Lortz, Die Reformation in Deutschland, 1992. .

Protestantiškojoje Europos dalyje tendencingai nususinus bažnyčių interjerų puošybą ir nuskurdinus mokyklinį švietimą dėl ideologinio virsmo paskatintos teologijos kaitos savaime susiaurėjo požiūris į asmenybę ir jos profesinį ugdymą, kuris apribotas „profesinio rengimo“ samprata. Reiškėsi aiškus kraštutinumas kaip atsvara tradiciniam katalikiškojo mentaliteto nulemtam (kartais pernelyg turtingam) asmenybės sampratos ir architektūros estetizmui.

 

Apriorinio supimo mentaliteto požiūriu dėl įsigalėjusio pietizmo, pasiekusio ir Klaipėdos kraštą, XVIII a. protestantų religinės giesmės daug kur pakeičia supamąsias lopšines, kurioms buvo būdinga jūrinė tematika ir kurių metu reiškėsi vaikui psichopedagogiškai aktualus jo supimas. Puritoniškasis protestantizmas taip pat eliminavo jūriniais motyvais pasižyminčias liaudies dainas bei pasakas.

Žemės planetoje gyvenančio žmogaus prigimtinis santykis su supimu atskleidžia jo pirmapradį natūralumą, kurį asmenybės raidoje žymi šie ryškesni etapai:

  • vaisiaus supimasis motinos kūno skysčiuose;
  • naujagimio supimasis maudyklės vandenyje;
  • kūdikio raminamasis, svaiginamasis, migdomasis sūpavimas laikant jį ant rankų, lopšyje ar vežime;
  • savarankiškas vaiko euristinis supimasis sūpuoklėse;
  • neišvengiamas profesinio lygmens supimas laive jūrinės profesinės veiklos praktikos ir jūrininko darbo metu;
  • mąslus rymojimas supamajame krėsle senatvėje ir t. t.

Jūrų dvasią nuo ankstyvosios vaikystės ugdančios supamosios lopšinės Europos visuomenėje buvo ypač reikšmingos kompleksiniu hodegetiniu požiūriu atliepiant natūralų asmenybės pašaukimą jūreivystei.

 

Protestantizmo atneštos puritoniškosios auklėjimo tradicijos darė įtaką profesiniam ugdymui. Remiantis protestantiškojo asketizmo paženklinta etika ir kapitalizmo dvasia Žr. Max Weber, Die protestantische Ethik und der Geist des Kapitalismus, 2005. išvystoma kapitalizmo kilmės ir teologinė darbo doktrina, kuri, nepaisant kritikos, gali būti laikoma priimtina kaip didelio taupumo ir ekonominio ryšio įžvalga, akcentuojant dėmesį technologijoms ir nuvertinant profesinį ugdymą, pasižymintį kūrybos laisve, kultūrine ir pedagogine bei socialine ir psichologine asmenybės raidos bei raiškos verte.

Protestantiškose šalyse padidėjus socialinei atskirčiai, visuomeninė atsakomybė redukuota iki individualistinės laimės, kuklumo, didelio taupumo. Daugiau pradėjo reikštis indiferentizmas, o išryškėjus religiniam individualizmui – suicidinės tendencijos Žr. Émile Durkheim, Savižudybė: sociologinis etiudas, 2002. .

Kalvinizmo pradininkas Bažnyčios reformatorius po M. Liuterio (vok. Luther) J. Kalvinas įvedė griežtą dorovės kontrolę viešajame gyvenime Žr. Kęstutis Daugirdas, „Kalvinas, Jonas“, 2006. . Perdėm griežtos gyvensenos propagavimas pagal kalvinizmo (reformatų) tradicijas Olandijoje sukūrė drausminimo priemonę – neužskleisti langų užuolaidomis, kad praeiviai matytų, jog jūrininko žmona ištikimai laukia savo vyro deramai elgdamasi namuose ir apskritai šeima, neturėdama ką slėpti, gyvena teisingai ir kukliai Dievo akivaizdoje.

Reiškiant nepasitikėjimą ir pažeidžiant asmens privatumą Olandijoje formavosi kišimosi į žmonių asmeninį gyvenimą mentalitetas, drauge egocentriškai pabrėžiant savo teisingą gyvenseną kaip sektiną pavyzdį kitiems. Demonstruotas svetingumas, baimintasi turto požiūriu išsiskirti iš kitų ir neigiamo pobūdžio apkalbų – akcentuota „aš normalus“ pozicija Žr. Detlef Hartlap, „Warum haben die Niederländer oft keine Gardinen vor den Fenstern, Herr Oldenburg?“, 2010. . Su kuklia reformatų gyvensena nesiderinančiam turtui XIX a. buvo įvesti mokesčiai.

 

Artimų griežtos savitarpio kontrolės tendencijų galima pastebėti protestantiškoje Danijoje, kur, gyventojui įsigijus laivą, kaimynai rūpinasi pranešti oficialioms valstybės institucijoms, kad būtų nustatyta, ar įsigyjant laivą disponuota legaliomis lėšomis ir ar sumokėti visi reikalingi mokesčiai.

Įsigalėjus reformatoriškajai pasaulėžiūrai ir eliminavus katalikiškąjį – (kat)holistinį arba visybiškąjį – metmenį visuomenės švietimo filosofijoje, kartu buvo prarandama visapusiško jūrininkų rengimo idėja. Tačiau ši idėja kūrybiškų sprendimų reikalaujančioje nestandartinių situacijų ekstremalaus darbo praktikoje labai aktuali, nes būtent nestandartinių situacijų dirbant jūroje nustatoma daugiausia Žr. Владимир Иванович Лебедев, Экстремальная психология; психическая деятельность в технических и экологически замкнутых системах, 2001. .

Kita vertus, Šiaurės Vakarų Europos protestantiškų šalių jūrų verslininkams (kurie mentaliai, pasąmoniniu lygmeniu, tarsi jausdamiesi netvirti ar nevisaverčiai, praradę nuoseklų ideologinį europinį tęstinumą, grįstą katalikiškąja tradicija – sukcesija) neretai būdinga tam tikra psichologinė kompensacija, ypač psichologinė projekcija, šiais laikais pasireiškianti nevisavertiškumu grįsta arogancija bei rigoristine morale.

Pastebimas siekis mentaliteto lygmeniu globaliu mastu vykdyti savo (a)teistinę misiją – mokyti kitus, tarytum „prastesnius“, ypač Rytų europiečius, pavyzdžiui, kaip dirbti, ko ir kaip mokyti profesinio jūrininkų tapsmo procesuose. Minėtą mentalinį-vertybinį nevisavertiškumą iš dalies rodo pastangų tendencija kviesti sukcesiją išlaikiusį katalikų vyskupą dalyvauti šventinant protestantų dvasininkus, kai vienas iš latentinių motyvų – prisiliesti prie judeokrikščionybės sakralinių ištakų, apeigose bendradarbiaujant su nuoseklią sukcesiją išlaikiusiu svečiu.

 

Apskritai olandiškojo kalvinizmo mentalinėje tradicijoje intensyviai formavosi „teisiųjų misijos“ socialinė savivoka bei „mes žinome geriau“ mentalitetas, skatinantis tobulinti pasaulį ryžtingai ir įkyriai mokant tarytum predestinatyviai „sugedusią žmoniją“ Frank van der Pol, „Calvin und die Niederlande“, 2009. .

Kalvinistinis požiūris į absoliutinę predestinaciją, menkinant asmenybės aktyvumo iniciatyvas kaip savivertės raišką, iškėlė klausimą, ar įmanoma nuspėti Dievo pasirinkimą. Skelbiant, jog žmogus išteisinamas ne dėl darbų, o dėl tikėjimo, vis dėlto iš baimės būti pasmerktiems manyta, kad esminė išsigelbėti galinčio žmogaus galimybė – visų jėgų ir pastangų skyrimas darbui. Visas protestanto gyvenimas pasižymėjo religiniu cecho mentalitetu.

Viena vertus, tai siejosi su karjeros sėkme ir verslumu, kuriuo naujaisiais laikais ypač pasižymėjo Olandija, Šveicarija, Anglija, Škotija ir JAV, kur dėl kalvinizmo įtakos kilo žymieji Harvardo, Prinstono (angl. Princeton), Jeilio (angl. Yale) universitetai Žr. Rima Krupenkaitė, „Jonas Kalvinas – kapitalizmo tėvas“, 2009. .

Tačiau, kita vertus, skirtingai nei katalikiški, pavyzdžiui, kai kurie Italijos pietiniai regionai (kur skurdas neretai pateisinamas tingėjimu), protestantiška-kalvinistinė Europos dalis naujaisiais laikais išryškino kitą kraštutinumą – intensyvų, labai atkaklų, padidinto tempo darbą, ypač atsižvelgiant į šiaurietišką žmogaus būdą.

Nykstant asmenybės visybiškumo, profesinio pašaukimo kaip meilės darbui akcentams, kilo egocentrinės meilės savo išganymui tendencija. Tai susiaurino ir apribojo profesinį pašaukimą, kūrybinį pasitenkinimą darbo procesu ir natūralų džiaugsmą bei pasididžiavimą pasiektais rezultatais. Daugiau dėmesio ideologiškai kreipiant į formą, o ne į visuminį vertybinį turinį, dezintegruojama žmogaus darbinė raiška, menkinamas asmenybės vertingumas.

 

Gyvenimo džiaugsmo minimalizmas, skubėjimas ir noras suspėti atlikti kuo daugiau darbų gyvenime, kilnų darbą pavertė kone vergiška pareiga, susijusia su padidintu stresu, per dideliu nuovargiu, nepakankamu poilsiu ir nerimu dėl kalvinistiškai determinuotos išganymo galimybės, kai žmogui apskritai neįmanoma jaustis tikram skelbiamų pomirtinio gyvenimo teologinių vizijų požiūriu. Draudimas dykinėti, poilsį redukavus iki dykinėjimo sampratos, kalvinistus privertė iš laivybos gautą pelną investuoti į gamybą Žr. Jean-François Braunstein, Bernard Phan, Visuotinės kultūros istorija, 2001. .

Be to, moralizuojančio mokymo bei auklėjimo situacijose pastebėta, kad įsigalėjus protestantizmui teistinės pasaulėžiūros sociumuose ilgainiui pradeda formuotis ateistinis moralizmas, ypač palietęs postprotestantiškąją Vakarų civilizaciją. Nors ne visada atvirai, tačiau dažnai reiškiasi tolerancija pridengtas moralinis postprotestantiškųjų šalių rigoristinis-indiferentiškasis mentalitetas kitų atžvilgiu.

Žinoma, ir vieniems, ir kitiems tobulėti tam tikrose srityse aktualu visada. Tačiau problema ta, kad kitus mokoma ne plėsti savo profesinį susivokimą, o siaurinti negilinant. Natūralu, kad būsimam jūrininkui, studijuojančiam ne darbo biržos kursuose, o aukštojoje mokykloje, aktualu savo profesinį supratimą plėsti ir gilinti ideologijos, pasaulėžiūros, etikos, apskritai plačiu socioekonominiu bei kultūriniu požiūriu, kaip numatyta Europos aukštojo mokslo direktyvose.

 

Galima manyti, kad pasitaikantis Šiaurės Vakarų Europos jūrininkų bei jūrų verslo atstovų a priori neigiamas nusiteikimas prieš Rytų europiečių jūrininkus gali rodyti užslėptą nepasitenkinimą dėl geresnio pastarųjų išsilavinimo (tai vienas iš faktorių, lėmusių kompiliacinę mokslininkų mobilumo politiką, kurios modernus precedentas – pokario Japonija, sudariusi puikias sąlygas pasaulio mokslininkų vizitams) ar apskritai stereotipais grįstą mentalinį provincializmą. Palyginti neseniai būtent dėl Rytų europiečių požiūrio į aukštojo mokslo profesinę reikšmę ir jūrininko asmenybės vertę laivuose kūrėsi kultūrinis-intelektualinis klimatas, jūrininkai laivuose turėjo ne tik sporto salę, bet ir biblioteką, koncertų salę, muzikos instrumentus.

Jūrininko laisvalaikis laive psichoprofilaktiniu požiūriu paprastai būdavo ir šiandien kartais yra skaitymas, dienoraščio, poezijos rašymas, muzikavimas, tapyba, fotografija (asmenybės vaizduotės, higienos požiūriu tai aktuali psichoedukacinė atsvara, pavyzdžiui, pornografinėms tendencijoms). Tokio aukšto jūrininkų vidinės ir bendravimo kultūros lygio laivų įgulose protestantiškųjų Europos šalių laivynuose nebuvo pasiekta. Nepaisant socialinės atsakomybės reglamento STCW konvencijoje Žr. Personal Safety and Social Responsibility: A Video Training Program Based on S. T. C. W. Requirements, 2001. , ksenofobijos ir diskriminacijos tendencijos rasiniu, etniniu, religiniu požiūriu jų laivuose vyrauja iki šiol.

Reformacijos kraštutinumai lėmė, kad tapatinantis su pasirinkta jūrininko profesija jūrinio mentaliteto formavimesi mažėja nuoširdi, mylinti asmenybės vertingumo pajauta. Ši žmogaus savo asmenybės vertingumo jausmo kaita protestantiškoje visuomenėje atsispindėjo veikiau principiniame, o ne nuoširdžiai kuriančiame darbštume; perdėtame taupume, asmenybinės kuklumo raiškos demonstravime.

 

Technologinio ugdymo probleminė linija

Ekonomizmo tendencijas (kai, nepaisant pedagoginės psichologijos dėsnių, ugdymo rezultato bandoma siekti taikant gamyklinius kriterijus – skubiai ir mažiausiomis sąnaudomis) sustiprino sekuliarusis technokratizmas, pasireiškiantis primityviojo asmenybės sudaiktinimo bei išnaudojimo požymiais bihevioristinės psichologijos dvasia. Šis reiškinys aiškiai demonstruoja, kad švietimo sistema nepasitikima. Profesinio lygmens jūrinis mentalitetas naujaisiais laikais daug kur tampa pernelyg apribotas, dominuojant padidintam darbiniam stresui, psichoemocinei įtampai ir dėl jos kilusioms ligoms.

Neurobiologų, psichiatrų, edukologų moksliniai tyrimai ir praktinė patirtis rodo, kad technologinis – standartizuotas – kompiuterizuotas ugdymas skurdina vaizduotę, mažina kūrybiškumą, originalumą, pablogina regėjimą, susikaupimą, slopina pastabumą, kritinį mąstymą, gebėjimą skirti spalvas, menkina socializacijos kompetencijas Žr. Manfred Spitzer, Vorsicht Bildschirm! Elektronische Medien, Gehirnentwicklung, Gesundheit und Gesellschaft, 2005; Peter Sicking, Leben ohne Fernsehen: eine qualitative Nichtfernseherstudie, 2008. . Įpratus pasitikėti paviršutiniškumu, nebemokama bendrauti su žmogumi.

Tiesioginis santykis su profesionalaus ugdytojo asmenybe analitiniam ugdytinio gilinimuisi sukuria reikiamą psichosocialinį klimatą, kuris formalaus švietimo lygmeniu lemia ugdytinio profesinę savivoką bei savikūrą (siekiant greito, bet trumpalaikio efekto vaizdais, neskatinamas ilgiau trunkantis gilinimasis, kuris psichologiniu ir didaktiniu požiūriu dėsningai lemia kognityviąją asmenybės saviraidą).

 

Tai suvokdami daugelis JAV didžiųjų kompanijų – „Apple“, „eBay“, „Google“, „Yahoo“, „Hewlett-Packard“ – darbuotojų savo vaikus Silicio slėnyje leidžia į mokyklą, kurioje kompiuteriai uždrausti Žr. Matt Richtel, “A Silicon Valley School That Doesn’t Compute,” 2011. . Daugiausia dėmesio skiriama vaikų ir akademinio jaunimo natūraliam ir patirtiniam – autentiškam – sociokultūriniam gyvenimui.

Švietimo politikos reglamentuojamą ugdytinio santykį su technologijomis dera labai akylai derinti su jo psichofizinės (sveikatos) raidos poreikiais, kai minėti susikaupimo, įsivaizdavimo, kūrybiškumo ir kiti endogeniniai faktoriai yra aktualūs būtent mokymuisi.

Mokslininkai pastebi, kad prie vaizdų pripratę paaugliai ir suaugę žmonės tampa pasyvūs, nekantrūs (kantrybės ugdymasis darbui ekstremaliomis sąlygomis jūroje – labai svarbus), negali papasakoti apie matytą reportažą, užsiimti vaizduotės higiena, puoselėti fizinę ir psichinę sveikatą, o užsiėmimuose dažnai taikant technologijas susilpnėja auklėjimuisi lemtingas asmeninis santykis su lektoriumi Žr. Manfred Spitzer, Vorsicht Bildschirm! Elektronische Medien, Gehirnentwicklung, Gesundheit und Gesellschaft, 2005; Peter Sicking, Leben ohne Fernsehen: eine qualitative Nichtfernseherstudie, 2008. .

Neretai pasitaiko, kad užsiėmimuose motyvuotesni jūreivystės studentai pageidauja „tiesiog padiskutuoti be tų aparatų“. Žinoma, tai daugiau aktualu socialiniams ir humanitariniams mokslams, kuriuos iš dalies studijuoja būsimieji jūrininkai savo iš esmės technologinėse studijose. Antropologiniu, psichinės sveikatos ir hodegetiniu požiūriu, kuriant žmogiškąjį santykį socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, labai svarbu sudaryti tam tikrą kontrastą technologijų studijoms (kurios natūraliai susijusios su ekranu) ir trivialiajai studentų kasdienybei, kuriai būdingas ypač intensyvus santykis su monitoriumi.

 

Didaktiniu lygmeniu, atsižvelgiant į vaizdui (vizualų) pirmenybę teikiančiųjų dominavimą visuomenėje, minėtą kontrastą tikslinga kurti iš dalies pasitelkiant aiškias ir estetiškas dėstomų idėjų modelių iliustracijas vadovėliuose, dalomojoje medžiagoje, rašomojoje lentoje ir kt. Jūrinės savivokos ir saviraidos požiūriu labai svarbu ištobulinti reflektyviojo rašymo kompetenciją, kuri labai aktuali dirbant laive toli nuo namų.

Rašymas yra kūryba, kuri egzistenciniu bei psichoterapiniu lygmeniu padeda ugdytis jūrų lyderiui aktualius dėmesio vadybos gebėjimus (interneto tinklalapyje skaitant tekstą dėmesys paprastai blaškomas mirgančių vaizdų, įvairios papildomos informacijos), struktūruoti mintis, išlaisvinti ir valdyti emocijas, susiorientuoti, vaizduotėje išgyventi praktinę ir gražią savo būties prasmę, rasti paguodą, gilinti ir brandinti sąveiką su savimi, savo asmenine būtimi, viltingai planuoti pareigas, rekreaciją. Žymiausias lietuvių egzistencialistas prof. J. Girnius savo studentams rekomenduodavo kasdien užrašyti po eilutę. Rašymas, pavyzdžiui, dienoraštyje, psichologiškai stabilizuoja neišvengiamai patiriant sunkumų dirbant jūroje, bendraujant su įgulos nariais.

Šiame kontekste psichoedukaciniu požiūriu pastebimas problemiškas santykis tarp dviejų fundamentalių Bolonijos proceso idėjų:

 

Technologijoms būdinga šablonas, standartas (kompiuterizuoti procesai, vadinamosios „atsitiktinės atrankos“ vyksta taip, kaip yra užprogramuotos), o moksliškai pagrįstas švietimo poreikis reikalauja kritinį mąstymą ugdyti orientuojantis būtent į nestandartinio – individualaus, inovatyvaus, atsakingo mąstymo gebėjimus. Pačiame Bolonijos procese reikalaujama atsižvelgti į studentų poreikių įvairovę.

Todėl natūralu, kad Bolonijos procesą skirtingai vertinančių mokslininkų publikacijose keliami studentų socialinės atskirties, mokymosi prasmės, gebėjimo kūrybiškai susiorientuoti nestandartinėje situacijoje darbe ir kiti probleminiai klausimai, kurie beveik eliminuoti iš studijų proceso Žr. Thomas Barth, „Professoren-Protest gegen 10 Jahre „Bologna-Prozess“, 2009; Lilija Duoblienė, „Švietimo politika ir globalizacija: nacionaliniai ir supranacionaliniai ypatumai“, 2010; „Kann E-Learning Bologna retten?“, 2010 ir kt. . Parengtos vertingos mokslinės studijos, nagrinėjančios homo informaticus situaciją kultūroje, studentų protestus, techniką kaip nuasmeninančią politinę ideologiją, su žmogaus galia ir atsakomybe susijusį neišvengiamą technologijų prigimties ambivalentiškumą Žr. Jürgen Habermas, “Technology and Science as ‘Ideology,’” 1971; Juozas Girnius, Žmogaus problema technikos amžiuje, 1998; Marius Povilas Šaulauskas, „Homo informaticus apžavas: du prietarai, trys svajos“, 1999; Jovilė Barevičiūtė, „Juozo Girniaus technikos sampratos aktualumas šiuolaikinės kultūros filosofijos diskurse“, 2009. .

Straipsnio autoriaus tyrimų duomenimis, analizuodami simuliacinį rengimą jūreivystės studentai dažnai nurodo, kad dirbant su simuliatoriumi neugdoma atsakomybė, nes „suklydus nieko nenutinka“, o profesinės praktikos lygmeniu būsimi jūrininkai mokomi plaukiant nenustoti dairytis aplinkui ir tik po to pasikliauti laivo vairinės prietaisais, kurių rodmenys visada šiek tiek vėluoja Žr. Eimutis Astikas, Mačiau žaliąjį spindulį: jūrų kapitono užrašai, 2012. .

 

Mokymosi prasmės lygmeniu Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje nuosekliai taikomas klasikinę (vertybinę-patirtinę) ir modernią (simuliacinę) ugdymo(si) paradigmas apimantis kompleksinis požiūris į jūrininkų rengimą, teikiant prielaidas studentams išsiugdyti reikiamas visybiškas (asmenines, t. y. vertybines, psichosocialines ir specializuotas) profesines kompetencijas, pasiekti nustatytus aukštųjų jūreivystės studijų rezultatus.

Šiuolaikinis jūrų ekonomizmas pasižymi greitos krovos technologijomis, laivų įgulų narių skaičiaus mažėjimu ir labai ribotomis galimybėmis išlipti į krantą, sutrumpėjus laivo buvimo uoste laikui. Paprastai jūrininkui tenka nuolat būti laive. Todėl investicijos į antropologiškai pagrįstas jūrininko asmenybės psichosocialinės profesinės raidos sąlygas lemia jo tikrosios lyderystės kompetenciją ir kartu yra dalinė jūroje pasitaikančių didesnių konfliktų, sąmoningo žalojimo, savižudybių prevencija. Taigi profesinis jūrinis mentalitetas turi būti papildytas psichosocialinės paramos galimybėmis.

Jūrinio mentaliteto ugdymas aukštojo mokslo kontekste

Remiantis aukštojo mokslo direktyvomis organizuojamas jūrininkų ugdymas (arba rengimas plačiąja prasme) aprėpia mokymą, lavinimą, auklėjimą, analizuoja Europos aukštojo mokslo direktyvų ir Tarptautinės jūrų organizacijos Jūrininkų rengimo, atestavimo, budėjimo normų konvencijos santykį bei kompetencijas, Europos aukštojo mokslo bendrąsias direktyvas, technologinio jūrininkų rengimo kaip kūrybiškumo ugdymo, konstruktyviosios jūrininko meilės sau profesinius privalumus.

 

Darbo biržos, jūrinių kompanijų ir neaukštųjų mokyklų organizuojamiems jūrininkų rengimo kursams pakanka būtinų minimalių reikalavimų (kaip jūrininkams elgtis laivuose), teikiamų Tarptautinės jūrų organizacijos Jūrininkų rengimo, atestavimo, budėjimo normų konvencijoje Žr. International Maritime Organization, “STCW Manila Seafarer Training Amendments Enter into Force on 1 January 2012,” 2011. . Tačiau platesnio jūrinio mentaliteto bei visapusiškai išsilavinusius lyderius, ypač vadovaujamosios grandies laivo pareigūnus – jūrų elitą, – šiais laikais reikalaujama rengti aukštosiose mokyklose. Profesinis rengimas ES aukštojo mokslo sistemoje pirmiausia strategiškai grindžiamas Europos aukštojo mokslo dokumentais.

Kitaip tariant, jūrininkų rengimas aukštojoje mokykloje reglamentuojamas universalumu pasižyminčių (visuomenės kultūrai ir besikeičiančiai darbo rinkai aktualių) asmenybės bendrųjų ir specialiųjų – dalykinių kompetencijų ugdymo požiūriu, kuris išreikštas Europos aukštojo mokslo direktyvose ir kurio kontekste specializuoto jūrininkų rengimo lygmeniu esmingai ir integraliai orientuojamasi į Tarptautinės jūrų organizacijos STCW konvencijos nuostatas. Tarptautinė jūrų organizacija yra specializuota agentūra Jungtinių Tautų Organizacijoje – vienintelėje pasaulyje tarpvalstybinėje politinėje institucijoje, kuri aktyviai veikia šiomis kryptimis:

  • palaikant taiką pasaulyje,
  • užtikrinant žmonių ir tautų teises,
  • palaikant kolektyvinį saugumą,
  • globaliai rūpinantis gamtos apsauga,
  • palaikant materialiojo ir nematerialiojo paveldo kultūrą.
 

Europos aukštojo mokslo svarbiausi Bolonijos proceso dokumentai Žr. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Svarbiausi Bolonijos proceso dokumentai: Leveno–Budapešto/Vienos laikotarpis, 2009–2010 m., 2010. nurodo, jog darbo rinkoje didėjant aukštesnės kvalifikacijos ir perkeliamųjų gebėjimų (žinių, požiūrių, vertybių, savybių, reikalingų bet kuriai žmogaus veiklai ir nuolatiniam profesiniam tobulėjimui) poreikiui, aukštasis mokslas ir studijos aukštojoje mokykloje atlieka ypatingos svarbos funkcijas:

  • padeda ugdytis besikeičiančiai darbo rinkai reikalingus gebėjimus;
  • įgalina tapti aktyviais, kūrybingais ir atsakingais piliečiais;
  • praturtina individus bei visuomenę gausiomis įvairiomis kultūrinėmis ir mokslinėmis vertybėmis;
  • formuoja karjeros ir asmeninio tobulėjimo kompetencijas Žr. ten pat. .

1997 m. Lisabonos konvencijos preambulėje europiečio asmenybės vertingumo požiūriu skelbiama, kad aukštasis mokslas, kaip priemonė siekti žinių ir jas tobulinti, yra:

 

Bolonijos proceso 2003 m. Berlyno komunikate raginama išsaugoti nuo įvairių tradicijų paveldo priklausantį Europos kultūros turtingumą ir kalbinį įvairumą, stiprinti inovacijų potencialą, socialinę bei ekonominę plėtrą Žr. Vilniaus universiteto Kokybės vadybos centras, „Europos aukštojo mokslo ir studijų erdvės įgyvendinimas: Bolonijos procesas“, 2003. .

Dokumentuose išreikštų kilnių nuostatų privalu laikytis jūrininkų rengimo kasdienybėje, jei jie rengiami aukštojoje mokykloje, kuri ex professo būsimiems jūrininkams pirmiausia sudaro sąlygas ugdytis Europos aukštojo mokslo direktyvose nurodytas bendro pobūdžio intelektualines bei sociokultūrines kompetencijas, kurių iš esmės siekiama studijuojant bendruosius aukštojo lavinimo dalykus, stimuliuojančius gilesnį jūrinį mentalitetą ir leidžiančius besikeičiančiomis gyvenimo ir darbo sąlygomis į specializuotą – technologinį rengimą pažvelgti platesniu kultūriniu, socioekonominiu diapazonu.

Apskritai kaip asmenybės formavimosi dalis technologinis rengimas filosofiniu požiūriu pirmiausia yra kūrybiškumo ugdymas. Žodis „technika“ etimologiškai reiškia meną (gr. τεχνικός – meniškas) plačiąja šio žodžio prasme. Technikas, technologas yra menininkas, kūrėjas. Tai ne vien kalbinė klasika, bet ir natūralios ugdomosios dermės įprasminimas, nes kurti, tobulinti, atlikti darbą tinkamai, išradingai ir lanksčiai prisitaikant prie besikeičiančių sąlygų yra didelis praktinis (taikomasis) menas. Nepaisant pasitaikančių nesėkmių, šio meno dera mokytis išsilaisvinus iš išankstinių jūrininko asmenybei suklestėti ir patirti gyvenimo džiaugsmą trukdančių nuostatų bei prietarų.

 

Teigiama, kad gera jūrinė praktika – tai menas valdyti laivą. Jūrininkai taip pamilsta savo darbą, kad būdami technologais natūraliai gali siūlyti jūrų techniką patobulinti. Technikos veiksmingumui didinti ekstremaliose situacijose dažnai reiškiasi jūrininkų technologinis išradingumas Žr. Sigitas Šileris, Kodėl anksti pražyla kapitonai, 2007; Anette Cubasch, „Seefrauengarn – Geschichten von meinen Reisen als Schiffsfunkerin“, 2008. . Kūrybingi jūrininkai savo technologinius išradimus, patobulinimus gali patentuoti, tapti mokslininkais. Laivybos technologijų patentavimo procesai jūrinėse valstybėse IX–XX a. buvo ypač rezultatyvūs Žr. European Patent Office, 2011; Intellectual Property Office, “History of Patents,” 2012. .

Mokantis mylėti savo darbą bei jūrininko profesiją, tiksliau tariant, konstruktyviai mylėti save pasirinktoje gyvensenoje, įgyjama profesinių privalumų:

  • realizuojamas integralus asmenybės ugdymas(is), atsižvelgiant į amžiaus tarpsnį bei profesinės karjeros sąlygas;
  • darbe ne taip greitai fiziškai ir psichiškai pavargstama, dirbama kokybiškiau, padaroma mažiau klaidų, pasiekiama geresnių darbo rezultatų;
  • džiaugsmas patiriamas ne tik darbą atlikus, bet ir darbo procese išgyvenama pasitenkinimo momentų;
  • patiriant profesinių sunkumų gebama tinkamai atsiriboti (iš šalies pažvelgiant į susiklosčiusią situaciją), mentaliai virš jų transcenduoti, neprarandant svarbiausio veiklos orientyro bei gyvenimo prasmės apskritai;
  • asmenybėje visa tai autorefleksyviai skleidžiasi kaip jūrininko pašaukimo ugdymosi vertė.