Straipsnis Laisvė vertybių kontekste

  • Bibliografinis aprašas: Saulius Kanišauskas, „Laisvė vertybių kontekste“, @eitis (lt), 2021, t. 1 700, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Saulius Kanišauskas, „Laisvė vertybių kontekste“, Socialinių mokslų studijos, 2017, t. 9, nr. 1, p. 7–15, ISSN 2029-2236.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Vertybių tyrimų laboratorija.

Santrauka. Laisvės, lygybės ir teisingumo idėjos tapo ne tik intensyvaus filosofinio diskurso objektu, bet ir politinės kovos įrankiais. Ypač ryškiai tai regima plintant neoliberalizmo, kurio tikslas – laisvės viešpatija, ideologijai. Kita vertus, dabartiniuose socialiniuose ir politiniuose diskursuose aukščiausioms vertybėms priskiriama laisvė neminima nei klasikinėse, nei moderniose aksiologijose. Tai verčia klausti, ar iš tiesų laisvė yra vertybė. Bandant atsakyti į šį klausimą, straipsnyje trumpai aptariamos laisvės sampratos ir su jomis susijęs „laisvės paradoksas“. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vertybės yra neatsiejamos nuo žmogiškų poreikių, o laisvės poreikis nėra nei kardinalus, nei – juo labiau – esminis. Daroma išvada, kad dabartinis laisvės išaukštinimas ir jos priskyrimas vos ne aukščiausioms vertybėms ne tik kelia rimtą klausimą, kodėl laisvė kaip vertybė neminima tiek klasikinėse, tiek moderniose aksiologijose, bet ir verčia atsigrįžti į pačią laisvės sampratą, į jos ontologinį statusą, o tam būtini išsamesni tyrimai.


Pagrindiniai žodžiai: laisvė, laisvės paradoksas, poreikiai, vertybės.

 

Įvadas

Laisvės, lygybės ir teisingumo idėjos tapo ne tik intensyvaus filosofinio diskurso objektu, bet ir politinės kovos įrankiais. Ryškiausiai tai regima politinės nepriklausomybės sferoje, ypač tais kritiniais laikotarpiais, kai paaštrėja tarpvalstybiniai konfliktai arba prasideda išsivadavimo iš tautinės priespaudos kova. Būtent politinių ir ypač karinių konfliktų metu sparčiai ima plisti mintis, kad laisvė esanti didžiausia vertybė, dėl kurios verta aukotis ir kuri esanti visų kitų vertybių pamatas. Ši mintis giliai įsirėžusi ir lietuvių tautos sąmonėje, ji vyravo abiem Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiais, ji nuolat atgimsta išaugančių politinių grėsmių akivaizdoje.

Laisvės kaip vienos iš didžiausių vertybių idėja nuolat plevena ir vidinių politinių debatų arenoje. Čia pirmiausia turima omenyje asmens laisvės, kurios neatsiejamos nuo religinių ir politinių įsitikinimų, minties, žodžio, kalbos, spaudos, judėjimo, asociacijų, ekonominių, akademinių ir t. t. laisvių. Greta jau tradicinėmis tapusių konservatyviosios ir socialdemokratinės substancinės demokratijos atmainų susiformavo ir net ėmė dominuoti liberalizmas, kurį galima apibūdinti kaip laisvės sklaidos bei įtvirtinimo ideologiją bei politiką, ir kurio tikslas – laisvės viešpatija. Šis tikslas ypač ryškus neoliberalizmo ideologijoje. Kita vertus, būtent šis tikslas ir praktiniai jo siekimo būdai jau sukėlė gana audringas diskusijas (ir lietuvių filosofiniame diskurse Žr. Algirdas Degutis, „Liberalizmas: metafizinės ištakos“, 2013; Kaip galima liberalizmo tironija, 2014; Zenonas Norkus, „Apie ateinančią sintetinės biologijos Kondratjevo bangą ir biokapitalistinę Lietuvą“, 2012; Albinas Plėšnys, „Gerovės valstybės modeliai šiuolaikinėje kultūrinėje tradicijoje“, 2014; Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas, p. 21, 46, 84–86, 159–170. ), kurių esmę galima perteikti paradoksaliu klausimu: ar neatsitiko taip, kad patenkame į laisvės nelaisvę? O šis klausimas verčia klausti, kas iš tiesų yra laisvė, ir ar iš tiesų laisvė yra vertybė?

 

Jeigu į pirmą klausimą randama daug įvairių atsakymų, tai klausimas, ar laisvė yra vertybė, iki šiol net nebuvo keltas, tyliai tarsi sutariant, kad taip ir yra. Bandysime šiuo nebyliu sutarimu bent suabejoti. Tiesa, numatoma straipsnio apimtis neleis pateikti visų galimų argumentų, bet tikimės, kad išsakytos mintys sukels diskusijas, o gal ir gilesnius tiek vertybių, tiek laisvės esmės tyrimus.

Laisvės paradoksas: laisvės nelaisvėje

Laisvės sąvoka yra antropomorfinė. Ji pirmiausia yra siejama su žmogaus laisva valia, kuri dabartyje apibrėžiama kaip filosofinis terminas, skirtas apibūdinti ypatingoms racionalių veikėjų galimybėms iš galimų alternatyvų pasirinkti vienokį ar kitokį veiksmų planą Žr. Timothy O’Connor, “Free Will,” 2010. . Yra ir kitokių laisvės apibūdinimų. Laisvė – tai ir nebuvimas prievartos bei apribojimų, ir nepriklausymas nuo ko nors, ir turėjimas galimybių veikti nesuvaržytai, ir galimybė elgtis priešingai nei reikalauja esami papročiai, dorovės normos, įstatymai. Laisvė kartais apibūdinama ir kaip dievų privilegija, ir kaip žmogiškumo esmė, ir visada ji siejama su laisva valia. Suabejojęs laisvės būtinybe E. Frommas laisvę apibrėžė net kaip nepavaldumą jokiai aukščiausiai jėgai Žr. Erich Fromm, Pabėgimas iš laisvės, p. 30–32. .

 

Bet tokios laisvės ir laisvos valios sampratos iki šiol kelia sumaištį, ir dauguma filosofų sutaria tik dėl vieno: laisvos valios koncepcija yra tampriai susijusi su moraline atsakomybe. Pirmasis apie tai prabilo Aristotelis Žr. Aristotelis, „Nikomacho etika“, p. 98–102, 187–193. . Nors termino laisva valia jis nevartojo, bet žmogaus laisvus pasirinkimus jis siejo su dorybėmis ar jų nebuvimu. O moderniosios emancipacijos (išsilaisvinimo) ištakos randamos toje dvasinėje ir kultūrinėje terpėje, kurią suformavo krikščionybė Žr. Thomas L. Carson, “Axiology, Realism and the Problem of Evil,” 2007; Algirdas Degutis, „Liberalizmas: metafizinės ištakos“, 2013; George Weigel, „Dvi laisvės sampratos“, 2013. . Jau jos ištakose ir raidoje moralinė atsakomybė buvo siejama su laisve. „Naujajame Testamente“ nesunku aptikti žodžius laisvas, laisvė, išlaisvinti, teiginius „tiesa jus padarys laisvus“, „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ ir t. t. Žr. Jacques Philippe, Vidinė laisvė, 2005. . Krikščioniškoje teologijoje laisvė siejama su predestinacijos problema, kuri sprendžiama teiginiu, jog žmogus yra laisvas priimti arba atmesti Dievo malonę Žr. Erich Fromm, Pabėgimas iš laisvės, p. 86–89; Česlovas Kavaliauskas, Trumpas teologijos žodynas, p. 232–244. .

 

Bet akcentuojant žmogaus laisvą valią pati laisvės sąvoka filosofinėje literatūroje apibrėžiama gana miglotai. Pavyzdžiui, B. Spinoza ją apibrėžė net taip:

Laisve vadinamas tas daiktas, kuris egzistuoja vien tik dėl savo prigimties būtinumo ir pats save determinuoja veikti. O būtinu, veikiau priverstiniu, vadinamas tas daiktas, kuris yra kito determinuotas egzistuoti ir veikti tam tikru bei apibrėžtu būdu. Benedictus de Spinoza, Etika, p. 8.

Chrestomatiniu ir itin kvestionuojamu tapo jo teiginys, kad laisvė yra ne kas kita kaip suvokta būtinybė. Laisvės ir moralinių pasirinkimų tamprus ryšis bene ryškiausiai regimas I. Kanto dorovės metafizikoje Žr. Immanuel Kant, Dorovės metafizikos pagrindai, p. 15–31. . Valios terminas čia siejamas su ultimatyviu siekiu realizuoti troškimus, poreikius, tikslus, pagaliau su gebėjimu tai realizuoti. Siekis gali egzistuoti, bet jeigu gebėjimų jį realizuoti nebus, valia bus bejėgė. Ji bejėgė ir tada, kai nėra laisvės. Todėl laisvė, pasak I. Kanto, yra būtina žmogaus valios sąlyga, ir ne apie bet kokios valios, o laisvos valios. I. Kanto manymu, pati žmonijos istorija yra proto išsilaisvinimo ir tobulėjimo istorija. Kiek vėliau G. W. Hegelis teigė, kad žmonijos istorija esanti ne tik proto išsilaisvinimo, bet ir visų žmonių laisvės sklaidos ir brandos istorija Žr. Jūratė Baranova, Istorijos filosofija, p. 9–10, 127–130, 155–164. .

Šiuos „metafizikos pabaigą“ apvainikavusių mąstytojų teiginius galima laikyti pranašiškais. Be abejo, juos jie grindė savo žinomais istoriniais faktais ir ankstesnių mąstytojų įžvalgomis, bet būtent jų mintys sutapo su netrukus prasidėjusiais intelektualiniais, socialiniais ir politiniais procesais, kurie inspiravo nepaprastai sparčią laisvių idėjos plėtrą. Čia turimas omenyje 1859 m. paskelbtas J. St. Millio veikalas „Apie laisvę“ (vertimas į lietuvių kalbą 1995 m.) Žr. John Stuart Mill, Apie laisvę, 1995. , kuris, pasak A. Plėšnio, tapo liberaliosios minties kelrodžiu Žr. Albinas Plėšnys, „Gerovės valstybės modeliai šiuolaikinėje kultūrinėje tradicijoje“, 2014. .

 

Liberaliosios minties raidos neaptarsime, nes tam skirta gausi literatūra. Atkreipsime dėmesį tik į su ta raida susijusius laisvės paradoksus.

Pirmąjį siejame su paminėtomis I. Kanto ir G. W. Hegelio mintimis. Jas apvainikuoja garsusis J.-P. Sartre’o teiginys, kad žmogus yra pasmerktas laisvei. Nors, pasak J. Morkūnienės, galop J.-P. Sartre’as laisvę fetišuoti atsisakė Žr. Jūratė Morkūnienė, Humanizmas: filosofinės teorijos metmenys, p. 45–46. , bet jo teiginys, kad „žmogus yra pasmerktas laisvei“ jau spėjo tapti chrestomatiniu. Būtent šis teiginys kelia rimtą problemą, kurią A. Plėšnys pavadino laisvės paradoksu ir jį perteikė G. Orwello žodžiais: „Laisvė – tai vergija“ Albinas Plėšnys, „Gerovės valstybės modeliai šiuolaikinėje kultūrinėje tradicijoje“, 2014. . Išties, jeigu pasak J.-P. Satre’o žmogus yra pasmerktas laisvei, tai reiškia neišvengiamą būtinybę būti laisvu, o neišvengiama būtinybė yra jau nelaisvė, vergija. Tai kur tada ta laisvė, jeigu esame priversti būti laisvės nelaisvėje?

Lietuvoje bene išsamiausiai šį klausimą analizavo A. Degutis. Jau pats jo knygos „Kaip galima liberalizmo tironija“ Žr. Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, 2014. pavadinimas atskleidžia tas itin reikšmingas problemas, su kuriomis susiduriama realizuojant liberalizmo ideologiją. Daug dėmesio joms skyrė ir V. Rubavičius. Jis perteikė S. Žižeko žodžius, kad nauji laisvės pavidalai yra ir naujos nelaisvės formos, taip pat R. M. MacIverio mintį, kad drauge su naujuoju išsilaisvinimu atėjo ir nauja vergovė. Pasak V. Rubavičiaus, naujos nelaisvės formos atsirado kartu su perėjimu prie vartojimo kultūros, kuri pagimdė poreikių gamybą ir manipuliavimą poreikiais Žr. Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas, p. 106, 110–125, 139, 155, 165. .

 

Laisvės paradoksas žmogiškų poreikių kontekste

Žodį poreikis pasviru šriftu išskyrėme neatsitiktinai. Jis – vienas iš kertinių aksiologijos kaip filosofinės vertybių teorijos terminų Žr. Bronislovas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, p. 8–11, 25–31; Mark Schroeder, “Value Theory,” 2012. . Būtent poreikiai nulemia vertinimo objektus, vertybes bei jų pačių vertinimą (hierarchinę tvarką). Laisvės poreikis yra tarsi akivaizdus. Bet kyla klausimas, kodėl savo garsiojoje „poreikių piramidėje“ būtent laisvės neįvardino A. Maslowas Žr. Abraham Maslow, „Psichologijos duomenys ir vertybių teorija“, 1989. . Be abejo, galima manyti, kad žmogui siekiant saviaktualizacijos laisvės poreikis yra tiek natūralus, kad jo net neverta pabrėžti. Galima manyti, kad laisvės poreikis natūraliai susijęs ir su kardinaliu saugumo poreikiu, ir todėl jo A. Maslowas nepaminėjo. Bet su saugumo poreikiu siejamą laisvės poreikį įtikinamai kvestionavo E. Frommas Žr. Erich Fromm, Pabėgimas iš laisvės, p. 16–35, 47–50, 284–287; Turėti ar būti, p. 114, 149–150. . Jeigu baziniai (fiziologiniai) poreikiai yra susiję su būtiniausių gyvybinių funkcijų užtikrinimu, tai saugumo poreikis kyla ne tik iš instinktyvių fiziologinių poreikių, bet ir iš racionalaus siekio apsaugoti save nuo galimos žūties, žalos, gresiančių pavojų, todėl jis siejamas ir su tvarkos, darnos, stabilumo poreikiais. Saugumą užtikrina pakankamų pajamų teikiantis pastovus darbas, turimi materialūs resursai, sveikata, geri tarpusavio santykiai, stabili šeima, visa tai lemiantis moralumas. Saugumą užtikrina ir stabilūs visuomeniniai bei politiniai santykiai, įstatymai. Asmeninį saugumą gali lemti ir priklausymas politinėms partijoms, pasaulietinėms, religinėms bendruomenėms. Tačiau greta saugumo poreikio, pasak E. Frommo, egzistuoja dar vienas kardinalus poreikis – poreikis būti susijusiam su aplinkiniu pasauliu, išvengti vienatvės Šį poreikį A. Maslowas pavadino meilės, priklausomybės poreikiu. . Ryšiai su kitais žmonėmis nebūtinai turi būti fiziniai. Jie dažniausiai būna dvasinio pobūdžio, grindžiami idėjomis, vertybėmis ar bent socialiniais standartais. Bet tos idėjos, kurios nėra įsišaknijusios neatidėliotinuose (t. y. baziniuose, fiziologiniuose) žmogaus poreikiuose, jo elgesį ir jo gyvenimą veikia labai silpnai Žr. Erich Fromm, Pabėgimas iš laisvės, p. 81. . Taip žmogaus dvasiniai poreikiai anaiptol ne visada įveikia fiziologinius ir, pasak E. Frommo, stebėtis reikėtų ne tuo, kad istorija pilna žiaurumo bei destruktyvumo pavyzdžių, o tuo, kad žmonija išsaugojo tą orumą, drąsą, padorumą ir gerumą, kuriuos regime per visą istoriją ir nesuskaičiuojamoje daugybėje žmonių mūsų laikais Žr. ten pat, p. 292. . Perfrazuojant šį teiginį, stebėtis reikia ne tuo, kad žmogus vardan savo fiziologinių ir saugumo poreikių patenkinimo gan dažnai aukoja esminį žmogiškumo atributą – laisvę, o tuo, kad tą savo laisvės siekį išlaiko.

 

Regimai, stebėtis reikia ir tuo, kad laisvė kaip vertybė nepriskiriama net neesminėms (atributyvioms, instrumentinėms) vertybėms tiek klasikinėje aksiologijoje, tiek šiuolaikinėse analitine filosofija grindžiamose vertybių teorijose, tiek pačioje moderniausioje taip vadinamoje mokslinėje aksiologijoje Žr. “Axiology,” 2010; “Axiology: A Theory of Value,” 2012; E. J. Bond, “Value, Concept of…,” 2001; Abraham Edel, “Value, Theory of…,” 2001; “Axiology,” 2012; Thomas Hurka, “Value Theory,” 2006; Robert Kinsel Smith, “Axiology and Attorney Compensation,” 2012; “The Science of Axiology,” 2012. . Tuo įsitikinome atlikę ganėtinai detalią vertybių teorijų analizę Žr. Saulius Kanišauskas, Aksiologijos įvadas, 2014; „Vertybių erdvėlaikis: kaitos ir pastovumo problema“, 2014. . Ir tai kelia nuostabą, ypač krikščioniškosios vertybių hierarchijos kontekste. Nors moderniosios emancipacijos šaknys, kaip minėta, glūdi būtent krikščioniškoje terpėje, bet ir žymiausi krikščionių aksiologai S. Behnas bei D. von Hildebrandas savose vertybių hierarchinėse sistemose apie laisvę net neužsiminė Žr. Bronislovas Kuzmickas, Katalikiškoji filosofija: XIX ir XX amžiai, p. 179–185. . Įdomu ir tai, kad ji neminima nei 1999–2001 metais atlikto sociologinio Europos ir Pasaulio vertybinio tyrimo duomenyse Žr. Alfonsas Algimantas Mitrikas, „Svarbiausios gyvenimo vertybės šių dienų pasaulyje“, 2008. , nei šiuolaikiniuose sociologiniuose tyrimuose, skirtuose jaunimo verslumo bei migracijos, organizacinės kultūros bei gyvenimo kokybės problemoms Žr. Rūta Adamonienė, Adelė Astromskienė, “Connection of Youth Entrepreneurial Activity and Value Principles,” 2013; Vanda Aramavičiūtė, „Vertybės kaip gyvenimo prasmės pamatas“, 2005; Aleksandras Patapas, Gitana Labenskytė, „Organizacinės kultūros ir vertybių tyrimas N apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje“, 2011. . Pavyzdžiui, nors gyvenimo kokybė apibrėžiama kaip galimybė visapusiškai įgyvendinti asmens prigimtines teises ir laisves ir priskiriama gyvenimo vertybėms Žr. Gintarė Janušauskaitė, „Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės“, 2008. , bet laisvė kaip savarankiška vertybė ir čia neįvardijama.

Kyla klausimas, kodėl? Literatūroje atsakymo į šį klausimą mums aptikti neteko. Todėl tenka bandyti atsakymo ieškoti patiems, ieškoti pačioje vertybių sampratoje bei jų grindime.

 

Laisvės poreikis ir vertybės

Pačiu abstrakčiausiu pavidalu vertybės yra apibrėžiamos kaip tai, kas yra vertinama itin gerai, ko trokštama, kas yra idealas kaip tobulo daikto, būvio, veiksmo, kas gerbtina ir brangintina, kas turėtų, o gal net privalėtų būti, kas yra siekiamybė. Būtent į šias esmines vertybių savybes atkreipė dėmesį jau aksiologijos pirmtakai R. H. Lotze, A. Meinongas, Ch. Ehenfeldas Žr. Bronislovas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, p. 8–13. . Tad ir laisvė kaip itin vertinamas ir siekiamas būvis be jokios abejonės turėtų būti priskiriama vertybėms. Kaip minėta, viešuose ir politiniuose diskursuose tai dažnai ir daroma Bet jeigu vertybės kyla iš poreikių, tai susiduriama su jau įvardintu laisvės paradoksu. Atrodytų, kad laisvės poreikis yra akivaizdus. Tačiau poreikiai yra bent trijų rūšių – kardinalūs, esminiai ir pertekliniai. Tad kyla klausimas, kuriam iš jų priskirtinas laisvės poreikis. Jau atkreipėme dėmesį į tai, kad laisvės poreikis nėra bazinis (fiziologinis) ar bent saugumo (t. y. kardinalus). O esminiams poreikiams (transcendentiniams, saviaktualizacijos, pagarbos, meilės ir pan.) laisvė yra tik būtina, bet nepakankama sąlyga jiems realizuotis. Būtent tai, mūsų manymu, ir paaiškina, kodėl laisvė neminima esminiais poreikiais grindžiamose krikščioniškose vertybių hierarchinėse sistemose, kodėl ji nepriskiriama bent jau atributyvioms (instrumentinėms) vertybėms net ir moderniose aksiologijose. Dar daugiau, siekiant saugumo, laisvės poreikis, kaip minėta, gali tapti net nepageidaujamu, nuo laisvės net bėgama. Arba (laisvei tampant pertekliniu poreikiu, virstančiu tuo, ką N. Hartmannas pavadino vertybių tironija Žr. Nicolai Hartmann, Filosofijos įvadas, p. 201. ) patenkama į laisvės nelaisvę. Būtent todėl galima suabejoti, ar išties laisvės poreikis yra esminis žmogaus poreikis.

 

Kita vertus, įvardinta galima priežastis, kodėl laisvė nutylima net ir pačioje moderniausioje taip vadinamoje mokslinėje (arba – formaliojoje) aksiologijoje, pati savaime reikalauja pagrindimo. Tad klausimas, kodėl laisvės poreikis nepriskirtinas nei kardinaliems, nei juo labiau esminiams poreikiams (ko pasėkoje galima suabejoti, ar laisvė išties yra vertybė, o jei taip – tai kokia), lieka atviras. Manome, kad bandant į jį atsakyti būtina ištirti laisvės ontologinį statusą, t. y., atsakyti į klausimą, ar įmanoma laisvės sąvokoje aptikti substancionalumą jos būtiškumo ir savaiminės vertės prasmėmis.

Išvada

Dabartinis laisvės išaukštinimas ir jos priskyrimas vos ne aukščiausioms vertybėms ne tik kelia rimtą klausimą, kodėl laisvė kaip vertybė neminima tiek klasikinėse, tiek moderniose aksiologijose, bet ir verčia atsigrįžti į pačią laisvės sampratą, į jos ontologinį statusą, o tam būtini išsamesni tyrimai.

 

Literatūra

  • Adamonienė, Rūta; Adelė Astromskienė, “Connection of Youth Entrepreneurial Activity and Value Principles,” Viešoji politika ir administravimas, 2013, t. 12, nr. 3, p. 471–482.
  • Aramavičiūtė, Vanda, „Vertybės kaip gyvenimo prasmės pamatas“, Acta paedagogica Vilnensia, 2005, t. 14, p. 18–27.
  • Aristotelis, „Nikomacho etika“ | Aristotelis, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka, Vosylius Sezemanas, Vilnius: Mintis, 1990.
  • “Axiology,” Clear Direction, 2012 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.].
  • “Axiology,” Encyclopedia Britannica, 2010 [žiūrėta 2014 m. sausio 19 d.].
  • “Axiology: A Theory of Value,” The Research Institute for the Integration of World Thought, 2012 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.].
  • Baranova, Jūratė, Istorijos filosofija, Vilnius: Alma litera, 2000.
  • Bond, E. J., “Value, Concept of…” | Encyclopedia of Ethics, vol. 3, second edition, New York, London: Rotledge, 2001, pp. 1745–1750.
  • Carson, Thomas L., “Axiology, Realism and the Problem of Evil,” Philosophy and Phenomenological Research, 2007, vol. 75, no. 2, pp. 349–368.
  • Degutis, Algirdas, „Liberalizmas: metafizinės ištakos“, Logos, 2013, nr. 76, p. 47–59.
  • Degutis, Algirdas, Kaip galima liberalizmo tironija, Vilnius: Naujoji Romuva, 2014.
  • Edel, Abraham, “Value, Theory of…” | Encyclopedia of Ethics, vol. 3, second edition, New York, London: Rotledge, 2001, pp. 1750–1753.
  • Fromm, Erich, Pabėgimas iš laisvės, iš anglų kalbos išvertė Jolanta Kriūnienė, Kaunas: Verba vera, 2008.
  • Fromm, Erich, Turėti ar būti, iš anglų kalbos išvertė Jolanta Kriūnienė, Kaunas: Verba vera, 2005.
  • Hartmann, Nicolai, Filosofijos įvadas, iš vokiečių kalbos vertė Nikodemas Juršėnas, Vilnius: Pradai, 2001.
  • Hurka, Thomas, “Value Theory” | David Copp (ed.), The Oxford Handbook of Ethical Theory, Oxford: University Press, 2006, pp. 357–369.
  • Janušauskaitė, Gintarė, „Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės“, Filosofija. Sociologija, 2008, t. 19, nr. 4, p. 34–44.
  • Kanišauskas, Saulius, „Vertybių erdvėlaikis: kaitos ir pastovumo problema“, Filosofija. Sociologija, 2014, t. 25, nr. 3, p. 164–173.
  • Kanišauskas, Saulius, Aksiologijos įvadas, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014.
  • Kant, Immanuel, Dorovės metafizikos pagrindai, iš vokiečių kalbos vertė Kristina Rickevičiūtė, Vilnius: Mintis, 1980.
  • Kavaliauskas, Česlovas, Trumpas teologijos žodynas, Vilnius: Lumen, 1992.
  • Kuzmickas, Bronislovas, Katalikiškoji filosofija: XIX ir XX amžiai, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003.
  • Kuzmickas, Bronislovas, Vertybės kultūrų kontekstuose, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013.
  • Maslow, Abraham, „Psichologijos duomenys ir vertybių teorija“ | Bronislovas Kuzmickas (sud.), Gėrio kontūrai: iš XX a. užsienio etikos, Vilnius: Mintis, 1989, p. 339–354.
  • Mill, John Stuart, Apie laisvę, iš anglų kalbos vertė Vytautas Radžvilas, Vilnius: Pradai, 1995.
  • Mitrikas, Alfonsas Algimantas, „Svarbiausios gyvenimo vertybės šių dienų pasaulyje“, Filosofija. Sociologija, 2008, nr. 2, p. 40–45.
  • Morkūnienė, Jūratė, Humanizmas: filosofinės teorijos metmenys, Vilnius: Baltic ECO leidybos centras, 1995.
  • Norkus, Zenonas, „Apie ateinančią sintetinės biologijos Kondratjevo bangą ir biokapitalistinę Lietuvą“, Problemos, 2012, t. 81, p. 79–97.
  • O’Connor, Timothy, “Free Will,” Stanford Encyclopedia of Philosophy, 2010 [žiūrėta 2014 m. gegužės 20 d.].
  • Patapas, Aleksandras; Gitana Labenskytė, „Organizacinės kultūros ir vertybių tyrimas N apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje“, Viešoji politika ir administravimas, 2011, t. 10, nr. 4, p. 589–603.
  • Philippe, Jacques, Vidinė laisvė, iš prancūzų kalbos vertė Tomas Viluckas, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2005.
  • Plėšnys, Albinas, „Gerovės valstybės modeliai šiuolaikinėje kultūrinėje tradicijoje“, Filosofija. Sociologija, 2014, t. 25, nr. 3, p. 137–145.
  • Rubavičius, Vytautas, Postmodernusis kapitalizmas, Kaunas: Kitos knygos, 2010.
  • Schroeder, Mark, “Value Theory,” Stanford Encyclopedia of Philosophy, 2012 [žiūrėta 2015 gegužės 24 d.].
  • Smith, Robert Kinsel, “Axiology and Attorney Compensation,” Zeroriskhr.com, 2012 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.].
  • Spinoza, Benedictus de, Etika, iš lotynų kalbos vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Pradai, 2001.
  • “The Science of Axiology,” Valueinsights.com, 2012 [žiūrėta 2014 sausio 24 d.].
  • Weigel, George, „Dvi laisvės sampratos“, vertė Austė Umbrasaitė, Bernardinai.lt, 2013 08 05 [žiūrėta 2015 m. rugsėjo 3 d.].
 

Freedom in the Context of Values

  • Bibliographic Description: Saulius Kanišauskas, „Laisvė vertybių kontekste“, @eitis (lt), 2021, t. 1 700, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Saulius Kanišauskas, „Laisvė vertybių kontekste“, Socialinių mokslų studijos, 2017, t. 9, nr. 1, p. 7–15, ISSN 2029-2236.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Vertybių tyrimų laboratorija.

Summary. The ideas of freedom, equality and justice have become the increased focus of philosophy discourse as well as the tools of political activities. They particularly stand out in the doctrine of neoliberalism, which advocates a reign of freedom. However, it has to be admitted that the concept of freedom which is ascribed to the highest values of contemporary social and political discourses is not mentioned in classical or modern axiological theories. This leads to the question whether freedom is a value indeed. In an attempt to discuss this question, the article briefly addresses different treatments of freedom concepts and further elaborates on “the paradox of freedom.” Also, it is noteworthy that values are concurrent with human needs though the need of freedom is neither paramount nor fundamental. It is concluded that the contemporary exaltation of freedom and its attribution to the highest values raise a serious question why freedom as a value is not mentioned in classical and modern axiological theories, which induces us to turn back to the concept of freedom and its ontological status once more. This leads to more extensive research.

Keywords: freedom, paradox of freedom, needs, values.