• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Algio Uždavinio Lietuvos kultūros tyrinėjimai: kultūrologinė komparatyvistinė dailės kritika

Kitas svarbus autonominių autentiškumo vertybių registras. Jį geriausiai nusako originalumas ir inspiracijos (juos vertina dažniausiai specialistai ir patys menininkai), nesuinteresuotumas, nuoširdumas, rimtumas ir racionalumas (dažniausiai šiuos kriterijus taiko ne specialistai). Iš estetikos paveldėtos autentiškumo vertybės padeda apginti ontologinį kūrinio vientisumą. Tad kyla klausimas, ką reiškia menininkui būti originaliam? Originalumas reiškia menininko kūrybos novatoriškumą ir individualumą, išskirtinumą. Menininkas turi būti „novatoriumi, kadangi originalumas reiškia, kad kūrėjas atranda ir sukuria kažką iki tol nematyta nauja, ir individualu, nes naujovė siejasi su konkrečiu individu – ne bendra kryptimi, menine srove ar idėjine banga“ Nathalie Heinich, «Art contemporain et fabrication de l’inauthentique». . Tuo tarpu kūrybinių menininko galių proveržio ryšys su to proveržio rezultatu (kūrinio) nusako meninio įkvėpimo autentiškumą. Uždavinio dailės kritikoje autentiškumo vertybių registras yra pakankamai svarbus. Bendrai modernistinio meno transgresiją ir beatodairišką originalumo bei naujumo siekį filosofas vertino gana kritiškai, nes menininko kūrybinį savitumą formuoja ne vien vyraujančios estetinės paradigmos laužymas, bet ir sąlytis su įvairių civilizacijų ir kultūrų estetinėmis ir meninėmis tradicijomis. Būtent jos gali tapti kūrybinių ieškojimų šaltiniu.

Uždavinio dailės kritikos tekstuose ypač dažnai prabylama apie menininko kūrybinį potencialą ir sudėtinius jo komponentus – įkvėpimą, meninę intuiciją, vaizduotę, asociatyvų ir metaforinį mąstymą, kurių dėka gimsta autentiška kūryba ir savitas kūrėjo braižas. Pavyzdžiui, KTU profesorius Palevičius, šiuolaikinės virpesių fizikos specialistas, kuria peizažus, kurie „nėra banalus juslėmis pažįstamos tikrovės kartojimas, bet jos transformacija, atlikta įsikišus meninei intuicijai ir vaizduotei. Skvarbus fiziko ir matematiko protas pasitraukia į užkulisius, vietą užleisdamas spontaniškoms vizijoms“ Algis Uždavinys, „Neužmirštamas Palermas“, p. 1. . Tapytojas Algis Griškevičius turi konstruktyvų meninį mąstymą, kurio darbuose „atsispindi ši išskirtinė savybė“ Algis Uždavinys, „Išplaukiančių žuvų metas“. . Aptariant Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės ir Nijolės Šaltenytės darbų parodą, paryškinama meninio regėjimo ir vaizduotės svarba meniškai įprasminant kasdieninę buitį: „autorės mėgina įkūnyti idėjinę nuostatą, kad grožis slypi mažuose dalykuose, o kiekviena kasdienybės akimirka – kupina protu nesuvokiamų stebuklų, kuriuos galima pastebėti įgudusia menininko akimi ir paversti meninės vaizduotės turiniu, skirtu estetinei komunikacijai bei dialogui“ Uždavinys, Algis, „Maži gyvenimo stebuklai“, p. 11. .

 

Kita vertus, meninė vaizduotė bei dvasiniai išgyvenimai padeda sukurti hermeneutines kūrinio savybes. Aptariant tarptautinėje tapybos trienalėje „Nuo Baltijos iki Juodosios“ eksponuojamą Ukrainos ir Latvijos dailininkų kūrybą, pabrėžiama, kad

vadinamosios „pasąmonės“ turinių […] pakerėti lietuvių menininkai įprato manyti, kad tik chaotiška „vidinių“ pajautų raiška yra autentiška, svarbi ir vertinga. Išoriniai pavidalai, vaizdiniai, motyvai turi būti neatpažįstamai deformuoti, nes tik tokia deformacija jiems neva suteikia ontologinio svarumo, prasmių, asociacijų, galbūt netgi sakralumo. Tokia vienpusiška nuostata nėra nei universali, nei savaime suprantama: tai „išmoktas“ būties interpretacijos būdas, vargu ar galintis pretenduoti į „geriausiojo“ statusą“. Algis Uždavinys, „Baltuoja burės tolumoj“, p. 11.

Galima paminėti dar vieną registrą – reputacinį – kuriuo vertinamas ne kūrinys ar subjektyvus poveikis žiūrovui, bet pats menininkas, jo simbolinio kapitalo kaupimo būdai (žinomas, ar dirba tik savo vardui, kaip pasitelkia medijas ar kitas priemones kūrybai skleisti), žinomumas (žinomas plačiai ar tik siauram gerbėjų ratui). Nors reputacinių vertybių registras Uždavinio dailės kritikoje nėra svarbiausias, tačiau neretame straipsnyje glaustai nusakomas kūrėjo žinomumas arba simbolinis kapitalas. Pavyzdžiui, ekspresionistinėje „estetinės saviraiškos“ tapybos kryptyje „Lietuvos žydų tapytojas Solomonas Teitelbaumas neišvengiamai atsidurs tarp ryškiausių šios dailės pakraipos atstovų“ Algis Uždavinys, „Solomonas Teitelbaumas. Hamletas iš prarastos Jeruzalės“, p. 76. . Taip pat pabrėžiamas jaunas dailininko amžius, netikėtas įsiveržimas į „meninio teatro“ sceną bei stebinimas įtaigia menine stilistika ir minties brandumu. Vertinant Algirdo Šakalio kūrybą, pabrėžiamas jo keistumas ir prieštaringi dailininko vertinimai – „šis menininkas reprezentuoja kažkokį paties susikurtą „pogrindį“, kurio nepasiekia su postmodernistiniu avangardu sanguliaujančio Kapitalizmo trimitai“ Algis Uždavinys, „Algirdo Šakalio revoliucija sau pačiam“, p. 4. . Benedikto Pranckūno kūrybos recenzijoje pabrėžiama, kad „gyvam esant, jo personalinių parodų beveik nebuvo dėl paties autoriaus nenoro viešai eksponuotis, daugelį tapytojo darbų lankytojai regi pirmą kartą“ Algis Uždavinys, „Kai poezija virsta tapyba“. .

 

Išnagrinėjus Uždavinio kultūros ir dailės kritiką teorinių ir metodologinių lyginamųjų Lietuvos kultūros tyrimų problemų kontekste, galima apibendrinti, kad komparatyvistiniai tarpdalykiniai kultūros ir meno tyrinėjimai, kuriuose jungiamos filosofijos, antropologijos, kultūrologijos, idėjų istorijos ir estetikos prieitys, atvėrė naujus lietuvių meninės pasaulėžiūros, pasaulėvokos, meno pasaulio horizontus ir padėjo daug giliau, platesnėje kultūrinėje perspektyvoje meno mylėtojams, menininkams pažvelgti į savos kultūros ir meno tradiciją, suvokti daugelio akademinio diskurso periferijoje buvusių reiškinių reikšmingumą bei estetinę vertę. Aktualūs dailės kritikos teorijos bei metodologijos klausimai keliami ne vien teoriniuose straipsniuose, bet ir dailės parodų recenzijose. Juose formuluojama svarbi būtinybė dailės istoriją ir kritiką jungti su kultūrologija, antropologija, filosofija, idėjų istorija ir kitomis humanitarinių bei socialinių mokslų disciplinomis. Vakarų postkrikščioniškosios civilizacijos nuosmukio, dvasiniais idealais grįstos kultūros pakeitimo kultiniais ir kultūriniais lozungais, pamatinių tikėjimų ir vertybių dezintegracijos, dehumanizacijos ir technokratinės ideologijos triumfo akivaizdoje, Uždavinys menui žmogaus gyvenime suteikia pamatinę metafizinę reikšmę – būti dvasine atsvara ir prieglobsčiu. Kartu menotyros – meno istorijos ir kritikos – diskursui skiriama sunki užduotis – nužymėti skiriamąsias linijas ir pastatyti riboženklius, išryškinančius įvairius materialios tikrovės, estetinės-meninės sielos tikrovės ir virtualybės lygmenis. Ne tik pats menas, bet ir meno refleksija bei interpretacija – ne neutralus dalykas, bet žmonių sąmoningumą ir pasaulėžiūrą formuojantis veiksnys, tai neatsiejama nuo „amžinųjų“ gyvenimo ir mirties, tiesos ir grožio, realybės ir fikcijos, tikėjimo ir netikėjimo, malonumo ir skausmo kategorijų kritinę peržiūrą.

 

Literatūra

  • Elster, John, Le Laboureur et ses enfants. Deux essais sur les limites de la rationalité, Paris: Editions de Minuit, 1986.
  • Heinich, Nathalie, «Art contemporain et fabrication de l’inauthentique», Terrain, 1999, nr. 33, [En ligne] mis en ligne le 09 mars 2007, 23 février 2012.
  • Heinich, Nathalie, «L’art contemporain exposé aux rejets: contributions à une sociologie des valeurs», Hermes, 1996, nr. 20.
  • Heinich, Nathalie, La Gloire de Van Gogh. Essai d'anthropologie de l'admiration, Paris: Éditions de Minuit, 1991.
  • Heinich, Nathalie, Le Triple Jeu de l'art contemporain. Sociologie des arts plastiques, Paris: Éditions de Minuit, 1998.
  • Malraux, André, Le Musée Imaginaire. La psychologie de l’art, T. 1, Paris: Gallimard, (3ème édition), 1965.
  • Stančienė, Kristina, „Iš lietuviškojo ekspresionizmo istorijos“, Bernardinai.lt, 2009, lapkričio 9 d. [žiūrėta 2011 m. balandžio 21 d.].
  • Staniškytė, Jurgita, Kaitos ženklai: šiuolaikinis Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo, Vilnius: Scena, 2008.
  • Šapoka, Kęstutis, „Tekstas dabartinėje lietuvių dailės kritikoje (II)“, Kultūrpolis, 2008 [žiūrėta 2012 m. kovo 20 d.]. Tekstas taip pat publikuotas žurnale Kultūros barai, 2008, nr. 10.
  • Uždavinys, Algis, „Algirdo Šakalio revoliucija sau pačiam“, Literatūra ir menas, 2004, balandžio 30 d., nr. 2999.
  • Uždavinys, Algis, „Apie tolimus ir artimus žmones“, Literatūra ir menas, 2006, sausio 6 d., nr. 3077.
  • Uždavinys, Algis, „Aukojimas nakčiai“, 7 meno dienos, 1999, kovo 26 d., nr. 12 (370).
  • Uždavinys, Algis, „Auksinio drugelio žvilgsnis“, Literatūra ir menas, 2004, sausio 16 d., nr. 2984.
  • Uždavinys, Algis, „Baltuoja burės tolumoj“, Literatūra ir menas, 2007, birželio 1 d., nr. 3145.
  • Uždavinys, Algis, „Būties miražų suviliotiems“, 7 meno dienos, 2000, balandžio 28 d., nr. 17 (426).
  • Uždavinys, Algis, „Dailės istorijos ir kritikos svarba kultūroje“, Dailė, 2003, nr. 1, p. 10–15 [žiūrėta 2011 m. sausio 25 d.].
  • Uždavinys, Algis, „Gyvybinga tradicija“, Literatūra ir menas, 2003, kovo 21 d., nr. 12 (2942).
  • Uždavinys, Algis, „Ir aš buvau Arkadijoj“, 7 meno dienos, 1997, liepos 11 d., nr. 28 (283).
  • Uždavinys, Algis, „Išėjo į pasaulį laimės ieškoti“, Literatūra ir menas, 2007, balandžio 13 d., nr. 3138.
  • Uždavinys, Algis, „Išplaukiančių žuvų metas“, Kultūros barai, 2004, nr. 3.
  • Uždavinys, Algis, „Kai poezija virsta tapyba“, vtv. lt. 2005, kovo 24 d. [žiūrėta 2012 m. balandžio 16 d.].
  • Uždavinys, Algis, „Ko neįmanoma perteikti manifestais“, Literatūra ir menas, 2006, liepos 21 d., nr. 3105.
  • Uždavinys, Algis, „Kur plaukia kultūros Titanikas“, Literatūra ir menas, 1998, gegužės 13 d., nr. 24 (2696).
  • Uždavinys, Algis, „Maži gyvenimo stebuklai“, Literatūra ir menas, 2007, birželio 29 d., nr. 3149.
  • Uždavinys, Algis, „Medžioklė su skalikais ir romantiškas chuliganizmas“, Literatūra ir menas, 1998, gruodžio 5 d., nr. 49 (2721).
  • Uždavinys, Algis, „Negerk iš jaučio pėdutės“, Literatūra ir menas, 2000, vasario 4 d., nr. 5 (2781).
  • Uždavinys, Algis, „Neužmirštamas Palermas“, Literatūra ir menas, 2004, spalio 15 d., nr. 3019.
  • Uždavinys, Algis, „Plazdančios nebūties nuotaika“, Literatūra ir menas, 1998, birželio 27 d., nr. 26 (2698).
  • Uždavinys, Algis, „Sielos prieglobstis ir idilija“, 7 meno dienos, 1999, 99 birželio 11 d., nr. 23 (381).
  • Uždavinys, Algis, „Solomonas Teitelbaumas. Hamletas iš prarastos Jeruzalės“, Dailė, 2004, nr. 2.
  • Uždavinys, Algis, „Šiuolaikinės dailės kritikos paradoksai“ | Birutė Pankūnaitė, Linara Dovydaitytė (sud.), Apie dailės kritiką: fikcijos, baimės sprendimai, Vilnius: Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija, 2004.
  • Uždavinys, Algis, „Šventojo melo tiesa“, 7 meno dienos, 1997, balandžio 12 d., nr. 37 (294).
  • Uždavinys, Algis, „Šviesa iš drugelių akių“, Literatūra ir menas, 2003, liepos 25 d., nr. 2960.
  • Uždavinys, Algis, „Viduriavimas ant lieptelio“, Literatūra ir menas, 2005, gegužės 6 d., nr. 3047.
  • Uždavinys, Algis, „Vilties monumentas tėvynei“, Literatūra ir menas, 2000, sausio 22 d., nr. 3 (2779).
  • Uždavinys, Algis, „Žaidžiame klases“, Literatūra ir menas, 1998, rugsėjo 26 d., nr. 39 (2711).
  • Uždavinys, Algis, „Žydrasis Dunojus“, 7 meno dienos, 1999, vasario 5 d., nr. 5 (363).
 

Algis Uždavinys’ Lithuanian Cultural Studies: Cultural Theory and Comparative Art Criticism

  • Bibliographic Description: Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė, „Algio Uždavinio Lietuvos kultūros tyrinėjimai: kultūrologinė komparatyvistinė dailės kritika“, @eitis (lt), 2015, t. 171, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė, „Algio Uždavinio Lietuvos kultūros tyrinėjimai: kultūrologinė komparatyvistinė dailės kritika“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos XII: Algio Uždavinio fenomenas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 170–186, ISBN 978-9955-868-55-2.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Summary. The article deals with Algis Uždavinys’ cultural theory and art criticism in the context of the theoretical and methodological problems that have been emerging in Lithuanian comparative cultural studies. As a philosopher, art critic, and a connoisseur of the comparative studies of civilizations and oriental cultures, Uždavinys focuses on ancient civilizations and their philosophical heritage: Plato, Pythagoreans, Stoics, Neoplatonism, ancient Arabian culture, Islamic history, philosophy and mysticism, ancient Egypt and Mesopotamia. At the same time, Uždavinys was interested in modern and postmodern Western culture: philosophy, religion, and art. The article reveals Uždavinys’ principal theoretical positions: a critical approach to the classical academic conception of art history, factual and hagiographical art history and its schematic interpretations, a critique of ethnocentrism, postmodernism, and pseudo conceptualism. The article explains Uždavinys’ view on the functions of art criticism in contemporary culture and its different realms of value. It concludes that the comparative interdisciplinary studies of Lithuanian culture and art which combine the various approaches of philosophy, anthropology, cultural studies, history of ideas and aesthetics, reveal new perspectives on Lithuanian art, new aspects of the art world and are a relevant contribution to the studies of the Lithuanian cultural and artistic traditions.

Keywords: Algis Uždavinys, art criticism, cultural criticism, comparative studies, realms of artistic values.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė