Santrauka. Saviugda – vienas svarbiausių ir labiausiai skatintinų asmens ugdymosi elementų, sprendžiant ne tik dabartines individo problemas, bet ir formuojant įgūdžius bei vertybes kaip pagrindą brandesniam ir atsakingesniam požiūriui į nuolatinį savęs ugdymą. Norint, kad žmogus taptų brandžia asmenybe, galinčia siekti užsibrėžtų tikslų bei asmeninės gerovės, būtinas savęs pažinimas, paremtas saviugda. Analizuojant mokslinę literatūrą, pastebėta, kad asmenybės saviugdos procese taikyti grupinės terapijos elementus gali būti naudinga. Mokslinės literatūros analizė rodo, kad grupinė terapija sukuria palankias sąlygas žmogui išbandyti naujus elgesio modelius, kuriuos jis vėliau galės panaudoti realiame gyvenime. Tyrimu siekta atskleisti asmenybės saviugdos reikšmę ugdymo procese ir aptarti grupinės terapijos elementų taikymo saviugdos tikslams pasiekti teorines prielaidas. Nustatyta, kad grupinės terapijos pagrindinis tikslas atitinka saviugdos paskirtį, t. y. padėti žmogui koreguoti savo elgesį, mąstymą ir jausmus, siekiant tapti brandžia asmenybe. Todėl grupinės terapijos elementus galima taikyti visose svarbiausiose saviugdos srityse: asmenybės savęs pažinimo, saviraiškos, vertybinės sistemos kūrimo, emocinės saviraiškos, socialinių santykių kūrimo, mokymosi iš kitų žmonių asmeninės patirties. Ugdymo procese tai sukuria palankias sąlygas asmenybės vystymuisi ir palengvina saviugdos procesą.

Pagrindiniai žodžiai: brandi asmenybė, saviugda, grupinė terapija.

Įvadas

Kiekvienoje asmenybės vystymosi stadijoje individas susiduria su tuo metu reikšmingais iššūkiais bei įsipareigojimais, kelia sau skirtingus tikslus, sprendžia vis naujas gyvenimo problemas. Visa tai gali būti susiję su tam tikrais karjeros pasirinkimais, sugebėjimu efektyviai bei savarankiškai spręsti buitines problemas, gebėjimu užmegzti socialinį kontaktą bet kurioje aplinkoje, bendradarbiauti, išmokti sukurti artimus santykius bei pasirinkti gyvenimo partnerį, planuoti šeimą, išmokti atskleisti save, įgyvendinti savo sumanymus, priimti save tokį, koks yra, pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, sugebėti įveikti kilusias krizes. Poreikis prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios visuomenės reikalavimų kiekvienam žmogui gali kelti papildomą įtampą. Dauguma pasaulio šalių savo piliečiams iki pilnametystės garantuoja bazinį išsilavinimą, tačiau anksčiau minėti įgūdžiai neretai neugdomi ne tik mokykloje, bet ir biologinėje šeimoje. Dėl šių priežasčių individas visą gyvenimą yra atsakingas už save ir asmeninį tobulėjimą, nes tik per saviugdą bei patirtį jis gali užsitikrinti kokybišką gyvenimą ir tapti brandžia asmenybe.

Saviugdos reikšmė atsispindi visose gyvenimo srityse ir jos turinys pasireiškia per savęs pažinimą (teigiamų savybių ugdymą bei neigiamų savybių keitimą), sąmoningumo ugdymą (per savianalizę), emocinę saviraišką (emocijų pažinimą ir kontrolę), savo siekių įgyvendinimą (tikslus), vertybinę sistemą (nuostatų, įsitikinimų, požiūrių, prioritetų formavimą), santykį su aplinka (bendravimą), patirties perėmimą bei pasidalijimą ja. Apie saviugdos svarbą asmenybės vystymosi procese Lietuvoje rašė V. Spurga Žr. Valentinas Spurga, Saviugdos metodai, 1998. , L. Jovaiša Žr. Leonas Jovaiša, Edukologijos pradmenys, 1997. , G. Levickienė, K. Kardelis Žr. Gita Levickienė, Kęstutis Kardelis, „Moksleivių fizinės saviugdos komponentų bei socialinių ir edukacinių veiksnių sąsaja“, 1999. , L. Bulotaitė Žr. Laima Bulotaitė, Priklausomybių anatomija: narkotikai, alkoholis, lošimas, internetas, darbas, pirkimas, 2009. ir kt.

Siekiant, kad saviugdos procesas būtų veiksmingas, būtina taikyti įvairius būdus ir metodikas. Viena iš saviugdos proceso optimizavimo galimybių – taikyti grupinės terapijos elementus. Grupinės terapijos metodo poveikį asmeniui tiria T. Oei, A. Browne Žr. Tian P. S. Oei, Alana Browne, “Components of Group Processes: Have They Contributed to the Outcome of Mood and Anxiety Disorder Patients in a Group Cognitive-Behaviour Therapy Program?,” 2006. ; A. T. Halandas, P. A. Vogelis, B. Lie, G. Launesas, A. H. Prippas ir J. A. Himle Žr. Ashild Tellefsen Håland, Patrick A. Vogel, Birgit Lie, Gunvor Launes, Are Hugo Pripp, Joseph A. Himle, “Behavioural Group Therapy for Obsessive-Compulsive Disorder in Norway. An Open Community-Based Trial,” 2010. ; M. Taube-Schiff, M. K. Suvakas ir M. M. Antony Žr. Marlene Taube-Schiff, Michael K. Suvak, Martin M. Antony, Peter J. Bieling, Randi E. McCabe, “Group Cohesion in Cognitive-Behavioral Group Therapy for Social Phobia,” 2007. ; P. M. McEvoy Žr. Peter M. McEvoy, “Effectiveness of Cognitive Behavioural Group Therapy for Social Phobia in a Community Clinic: A Benchmarking Study,” 2007. ; St. Lorentzenas Žr. Steinar Lorentzen, Torleif Ruud, Rolf W. Gråwe, “Group Therapy in Community Mental Health Centres: A Norwegian Survey,” 2010. ; P. J. Nortonas Žr. Peter J. Norton, “An Open Trial of a Transdiagnostic Cognitive-Behavioral Group Therapy for Anxiety Disorder,” 2008. ; B. E. Thornas ir M. C. Kuhajda Žr. Beverly E. Thorn, Melissa C. Kuhajda, “Group Cognitive Therapy for Chronic Pain,” Journal of Clinical Psychology, 2006, vol. 62, no. 11, pp. 1355–1366. ; ir kt. Grupinės terapijos taikymą tarpasmeniniame bendravime, skatinant tarpkultūrinį bendravimą, analizuoja E. C. Chenas, D. Kakkadas, ir J. Balzano Žr. Eric C. Chen, Dhruvi Kakkad, Julie Balzano, “Multicultural Competence and Evidence-Based Practice in Group Therapy,” 2008. ; G. Nicolas, D. L. Arntzas, B. Hirschas ir A. Schmiedigenas Žr. Guerda Nicolas, Diana L. Arntz, Bridget Hirsch, Alexis Schmiedigen, “Cultural Adaptation of a Group Treatment for Haitian American Adolescents,” 2009. .

Straipsnio tikslas – ištirti grupinės terapijos elementų taikymo, optimizuojant asmenybės saviugdos procesą, teorines prielaidas. Uždaviniai: 1) Atskleisti asmenybės saviugdos reikšmę ugdymo procese. 2) Aptarti grupinės terapijos elementų taikymo saviugdos tikslams pasiekti teorines prielaidas. Tyrimo objektas – grupinės terapijos elementų taikymo prielaidos. Tyrimo metodas – atliekant tyrimą, taikytas teorinis metodas, t. y. mokslinės literatūros analizė: lyginimas, apibendrinimas ir duomenų interpretavimas.

1. Saviugdos esmė ir reikšmė asmenybės ugdymosi procese

Šiuolaikinėje visuomenėje neįmanoma išvengti įtampos bei streso, todėl socialinių problemų mastai tik didėja. Visa tai skatina nusikalstamumą, savižudybes, socialines atskirtis, neurozių pasireiškimus, įvairių priklausomybių atsiradimą, nuolatines bendravimo problemas šeimoje, darbe, nesutarimą bei nesusikalbėjimą, auklėjant vaikus ir kt.

Saviugda – turėtų būti vienas svarbiausių ir labiausiai skatintinų elementų, sprendžiant ne tik dabartines individo socialines problemas, bet ir formuojant įgūdžius bei vertybes kaip pagrindą brandesniam ir atsakingesniam požiūriui į nuolatinį savęs ugdymą.

L. Bulotaitė Žr. Laima Bulotaitė, Priklausomybių anatomija: narkotikai, alkoholis, lošimas, internetas, darbas, pirkimas, 2009. , daug dėmesio skyrusi priklausomybių prevencijos Lietuvoje temai, nurodė 5 pagrindines pirminės prevencijos strategijas: informacijos skleidimą, atsakingo elgesio ugdymą, alternatyvų skatinimą, pasipriešinimo įgūdžius, asmeninių ir socialinių įgūdžių ugdymą. Visa tai apima saviugdos, paremtos žiniomis, įgūdžiais bei nuostatomis ir vertybėmis, turinį.

Saviugdai ar jos sudėtinėms dalims apibūdinti naudojami įvairūs terminai: saviaukla, savišvieta, lavinimasis, mokymasis visą gyvenimą, savaiminis mokymasis, asmenybės nuolatinis tobulėjimas, asmenybės ugdymas, savikontrolė, sielovada, gyvenimo įgūdžių ugdymas, savitvarda, savistaba, savianalizė, savišvieta, savikūra, savižina, „AŠ“ efektyvumas ir t. t.

Psichologijos žodyne Žr. Rimvydas Augis, Rimantas Kočiūnas, Birutė Abraitienė (sud.), Psichologijos žodynas, 1993. saviugda apibrėžiama kaip saviaukla – žmogaus veikla, kuria jis, vadovaudamasis sąmoningai sau keliamais tikslais, savo idealais ir įsitikinimais, keičia savo asmenybę. Nustatyti saviauklos būdai: įsipareigojimas (savanoriškas sąmoningų tobulinimosi tikslų ir uždavinių kėlimas sau pačiam, pasiryžimas išsiugdyti vienokias arba kitokias savybes), savistaba (per tam tikrą laiką nuveiktos veiklos retrospektyvus įvertinimas), savo veiklos ir elgesio prasmės suvokimas (sėkmių ir nesėkmių priežasčių išsiaiškinimas), savikontrolė (nuolatinis savo būsenos ir elgesio stebėjimas, kad būtų išvengta nepageidaujamų padarinių).

V. Spurga Žr. Valentinas Spurga, Saviugdos metodai, 1998. , ko gero, plačiausiai Lietuvoje tyrinėjęs saviugdos temą, saviugdą apibrėžia kaip sąmoningas, kryptingas ir sistemingas asmens pastangas, kurių tikslas – slopinti bei šalinti savo trūkumus ir analogiškai tobulinti jau turimas teigiamas savybes bei ugdytis naujas. Mokslininkas pabrėžia žmogaus atsakomybę už savo gyvenimą. Jis teigia, kad, jeigu nesirūpinama savimi, nesitobulinama, nesiimama saviugdos tik dėl to, jog niekas nepatarė tai daryti, susimąstyti apie save, kaip labai sudėtingą, originalią, netgi unikalią būtybę, tada kaltinimai aplinkybėms – nepagrįsti.

Autorius pažymi, kad asmenybe tampama per saviugdą Žr. ten pat. ir nurodo šiuos saviugdos metodus: savęs įtikinėjimą, prisivertimą, įsakymą sau, savitaigą, savęs drąsinimą ir pritarimą sau, priminimą sau, savęs instruktavimą, savikritiką, savitvardą, savigarbą, savęs pasmerkimą bei nubaudimą, uždraudimą sau, atsisakymą, pasižadėjimą, dėmesio atitraukimą, minčių perkėlimą ir veiklos pakeitimą, savęs guodimą, teisinimąsi, raminimą, saviugdos pratimus, saviugdos dienoraščio rašymą, laiko taupymą.

Pasak L. Jovaišos Žr. Leonas Jovaiša, Ugdymo mokslas ir praktika, 2001. , vienas iš pagalbos sau būdų – savikritika. Mat kritikuojant savo darbą arba elgesį, stengiamasi ne tik įvertinti kokybę, bet ir peikiama save dėl padarytų klaidų, todėl kyla noras jas taisyti, jų vengti.

B. Tracy Žr. Brian Tracy, Maksimalus pasiekimas: veiksmų strategija, kuri išlaisvins jūsų vidines galias ir atves į sėkmę, 2010. , šiuolaikinio asmeninio efektyvumo ugdymo atstovas, asmenybės saviugdos procese ypatingą svarbą teikia asmenybės gyvenimo tikslams, apimantiems pagrindines sritis: darbą, asmeninį gyvenimą (artimų santykių sukūrimas, draugystė), sveikatą, laisvalaikį ir kt. Kintant su ateities planais susijusiems uždaviniams, žmogus turi suvokti didėjančią savo atsakomybę, ją prisiimti ir įvaldyti. Savęs valdymas reiškia ir gebėjimą realiai įvertinti neišvengiamas kliūtis, trukdančias siekti tikslo.

Mokslininkų Žr. Stephen Neale, Lisa Spencer-Arnell, Liz Wilson, Emocinis intelektas ir ugdymas: efektyvesniam vadovų, ugdymo konsultantų ir personalo specialistų darbui, 2008. tyrimai rodo, kad saviugdos procesas apima ne tik elgesio, bet ir minčių, jausmų koregavimą. Nustatyta, kad, jei žmogus nesugeba tapačiai išreikšti savo emocijų, visa tai pereina į nekontroliuojamus pykčio proveržius, bendravimo problemas, įsitraukimą į asocialias veiklas, įvairių priklausomybių atsiradimą. Pažymima šiuolaikinio jaunimo savimonės ugdymo, t. y. gebėjimo atpažinti ir įvardyti jausmus, pastebėti minčių, jausmų ir poelgių sąsajas, numatyti alternatyvaus pasirinkimo pasekmes ir šių pastebėjimų pritaikymo įvairiose gyvenimo srityse svarbą Žr. Daniel Goleman, Emocinis intelektas darbe, 2008. .

Apibendrinant galima teigti, kad dėl aiškios saviugdos sąvokos ir jos apibrėžimo nėra bendrai sutarta, tačiau jų esmė apima žmogaus galimybę kūrybiškai ir prisiimant atsakomybę už savo gyvenimą ugdytis ir keisti save, siekiant geresnės gyvenimo kokybės bei lengviau prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios visuomenės, tačiau išlikti savimi – atskleisti savo esatį. Norint, kad žmogus taptų brandžia asmenybe, patenkinta savo gyvenimu ir galinčia siekti užsibrėžtų tikslų bei asmeninės gerovės, būtinas savęs pažinimas, paremtas saviugda. Taip pat reikia pabrėžti, kad žmogus turi tam įtakos ir prisiima atsakomybę už sėkmingą savo raidą, tobulėjimą.

2. Grupinės terapijos elementų taikymas asmenybės saviugdos procese

Terapija (arba psichoterapija) – yra intervencijos metodas, kai žmogaus psichologinės, socialinės ir kitos problemos sprendžiamos betarpiško kontakto su profesionalu (terapeutu) metu, taikant verbalinę ir neverbalinę komunikaciją. Mokslinėje literatūroje terapijos ir psichoterapijos sąvokos dažnai yra tapačios.

Psichoterapija dažniausiai taikoma medicinos srityje, tačiau palaikomoji terapija gali būti naudinga bet kuriam žmogui, nes padeda pažinti save, plėtoti individo gebėjimus spręsti kasdienes problemas, atskleidžia jo stiprybes, skatina pozityvų mąstymą. Nors individualios psichoterapijos metu sukuriamas „saugesnis“ santykis, sudaroma daugiau prielaidų gilesnei asmeninei analizei, terapinių santykių struktūra grupėje yra panašesnė į kasdieninių, įprastų santykių struktūrą. Asmenybės saviugdos procese tai turi daug didesnės įtakos, nes terapijos metu įgytus naujus elgesio modelius leidžia greičiau pritaikyti ir kasdieniame gyvenime.

Mokslininkų teigimu, asmenybės vystymasis priklauso ne tik nuo biologinės prigimties, bet ir nuo sugebėjimo palaikyti tarpasmeninius santykius su aplinkiniais žmonėmis, prisitaikyti prie kultūrinės visuomenės normų bei reikalavimų. Pabrėžiama, kad asmenybės formavimasis priklauso ne tik nuo vidinių, biologinių faktorių, bet ir nuo santykių su aplinka. Todėl šiuolaikinėje visuomenėje imama vis plačiau kalbėti apie grupinės terapijos, kuri sukuria puikią tarpasmeninę terpę „čia ir dabar“, taikymą asmenybės vystymosi procese Žr. Robert Frager, James Fadiman, Personality and Personal Growth, 2005. .

Grupinės terapijos metu žmogus turi galimybę analizuoti savo gyvenimo patyrimus, problemas, elgesį, emocijų pasireiškimą, tačiau tai yra puiki terpė atsiskleisti tam tikriems įprastiems elgesio modeliams, neadekvačioms emocijoms pasireikšti, tai taip pat gali būti geras pagrindas savianalizei, saviugdai. Todėl šis metodas dažniausiai taikomas medicinoje ir psichologijoje.

Nustatytas teigiamas grupinės terapijos poveikis asmenims, gydant nerimo sutrikimus, depresiją, fobijas ir kt. Žr. Tian P. S. Oei, Alana Browne, “Components of Group Processes: Have They Contributed to the Outcome of Mood and Anxiety Disorder Patients in a Group Cognitive-Behaviour Therapy Program?,” 2006; Ashild Tellefsen Håland, Patrick A. Vogel, Birgit Lie, Gunvor Launes, Are Hugo Pripp, Joseph A. Himle, “Behavioural Group Therapy for Obsessive-Compulsive Disorder in Norway. An Open Community-Based Trial,” 2010; Marlene Taube-Schiff, Michael K. Suvak, Martin M. Antony, Peter J. Bieling, Randi E. McCabe, “Group Cohesion in Cognitive-Behavioral Group Therapy for Social Phobia,” 2007; Peter M. McEvoy, “Effectiveness of Cognitive Behavioural Group Therapy for Social Phobia in a Community Clinic: A Benchmarking Study,” 2007; Steinar Lorentzen, Torleif Ruud, Rolf W. Gråwe, “Group Therapy in Community Mental Health Centres: A Norwegian Survey,” 2010; Peter J. Norton, “An Open Trial of a Transdiagnostic Cognitive-Behavioral Group Therapy for Anxiety Disorder,” 2008; Beverly E. Thorn, Melissa C. Kuhajda, “Group Cognitive Therapy for Chronic Pain,” 2006. . Taigi teigiamas grupinės terapijos poveikis asmeniui, leidžia projektuoti grupinės terapijos elementų asmenybės saviugdos procese taikymo prielaidas.

Pagrindinis grupinės terapijos tikslas iš esmės atitinka saviugdos paskirtį, t. y. padėti žmogui koreguoti savo elgesį, mąstymą ir jausmus, siekiant užtikrinti gyvenimo balansą. R. Kočiūno Žr. Rimantas Kočiūnas, Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika, 1998. nuomone, grupė sudaro galimybę pažvelgti į save ir savo problemas kitų akimis, modeliuoti savo elgesį „čia ir dabar“, išbandyti save konkrečiose bendravimo situacijose. Grupėje į savo elgesį galima sulaukti įvairių reakcijų iš kitų dalyvių, jiems padedant pamatyti savo įprasto elgesio pasekmes ne tik grupėje, bet ir už jos ribų. Grupėje dalyviai ne tik visapusiškiau gali pažvelgti į save, bet jiems teikiama parama rizikuojant elgtis kitaip, efektyviau.

Tarpasmeninės grupinės terapijos tyrėjai Žr. Irvin D. Yalom, Molyn Leszcz, The Theory and Practice of Group Psychotherapy, 2000. nustato bendriausius grupės tikslus:

1. išsiaiškinti kiekvieno grupės dalyvio problemas ir padėti jiems suprasti savo būseną bei ją keisti;
2. palaipsniui siekti didesnio ir tinkamesnio socialinio prisitaikymo;
3. suteikti žinių apie tarpasmeninių ir grupinių procesų dėsningumus, kurie yra efektyvaus ir harmoningo žmonių tarpusavio bendravimo pagrindas;
4. padėti dalyviams atskleisti savo dvasinį potencialą ir tobulėti kaip žmonėms.

Taigi grupinės terapijos tikslai yra orientuoti į svarbiausias saviugdos sritis: asmenybės savęs pažinimą, savo siekių ir tikslų įgyvendinimą, vertybinės sistemos kūrimą, emocinę saviraišką, socialinių santykių kūrimą, mokymąsi iš kitų žmonių asmeninės patirties. Remiantis tyrimais Žr. Rimantas Kočiūnas, “Existential Experience and Group Therapy,” 2000; Liudmila Andrikienė, Eugenijus Laurinaitis, Raimundas Milašiūnas, Psichoanalitinė psichoterapija, 2004; Gerald Corey, Theory and Practice of Group Counseling, 2008 ir kt. , galima apibrėžti grupinės terapijos taikymo saviugdos procese galimybes (1 lentelė).

Vienas reikšmingiausių grupinės terapijos elementų taikymo saviugdos procese prielaidų – savęs pažinimas, įsisąmoninant savo teigiamas ir neigiamas charakterio savybes. Savęs pažinimas neretai atsiskleidžia per savistabą. Šis sugebėjimas klostosi, bendraujant su žmonėmis, stengiantis įvertinti savo socialinį patyrimą. Žmogus geriau pažįsta save tada, kai grupės nariai nuoširdžiai suteikia grįžtamąjį ryšį, reaguodami, stebėdami asmens elgesį bei emocijas. Teigiamas grįžtamasis ryšys didina savęs supratimą ir kuria savivaizdį, neigiamas – padeda koreguoti asmens požiūrį bei elgesį. Tai yra labai svarbu asmenybės saviugdos procese Žr. Charles D. Claiborn, Rodney K. Goodyear, Pamela A. Horner, “Feedback,” 2001. .

Taikant grupinę terapiją, taip pat skatinama žmogaus savimonė. Tai sudaro galimybę tikslingai veikti, tobulėti, kurti save, siekti užsibrėžtų tikslų. Veikiant kitų žmonių vertinimams bei paskatinimams, lyginant savo poelgių ir veiksmų motyvus, tikslus ir rezultatus su visuomenės priimtinomis socialinio elgesio normomis, susidaro tam tikras savo paties vaizdinys. Taigi tai taip pat svarbu organizuojant saviugdos procesą, kuriame itin reikšmingas saviraiškos motyvas. Mokslininkai pastebėjo, kad grupinės terapijos metu didėja asmens pasitikėjimas savimi, o tai sukuria palankias prielaidas kelti užsibrėžtus tikslus bei siekti asmeninio tobulėjimo Žr. Liz Rigby, Sandy Waite, “Group Therapy for Self-Esteem, Using Creative Approaches and Metaphor as Clinical Tools,” 2006; Chad D. Vickery, Samuel T. Gontkovsky, Jeanette J. Wallace, Jerome S. Caroselli, “Group Psychotherapy Focusing On Self-Concept Change Following Acquired Brain Injury: A Pilot Investigation,” 2006. .

Pabrėžiamas ir kitas svarbus aspektas: grupėje be didesnių pastangų „atkuriamas“ kasdienis dalyvio gyvenimas – kiekvienas čia būna toks, koks paprastai yra bendraudamas su kitais žmonėmis. Viena iš pagrindinių asmenybės saviugdos sričių – kokybiškesnio interaktyvaus bendravimo socialinėje aplinkoje įgūdžių lavinimas, todėl grupė sukuria palankias sąlygas mokytis užmegzti socialinį ryšį, sugebėti išklausyti, suprasti kitą žmogų, jo jausmus, gyvenimo pasirinkimus, įsitikinimus, problemas, mokytis priimti kitokią nuomonę, skatinti kurti ir palaikyti atviresnius bei nuoširdesnius ilgalaikius santykius, išmokti spręsti konfliktus, pajausti netinkamus savo elgesio modelius. Grupėje išmokti nauji elgesio būdai, pakitęs savęs ir santykių su kitais supratimas bus pritaikyti esant realaus gyvenimo situacijoms.

Nustatyta, kad geriausiai individų spontanišką socialinę veiklą stebėti terapinėse grupėse. Jose atsiskleidžia žmonių laikysenos, požiūrio, balso, žodyno pokyčiai ir kiti elgesio aspektai Žr. Berne, 2009. . Grupinės terapijos metu sukuriama reali terpė asmens bendravimo įgūdžiams tobulėti, kuri individualios terapijos metu būtų praktiškai neįmanoma.

Tyrimais įrodyta, kad, taikant grupinės terapijos elementus, efektyviai veikiamas žmogaus saviugdos procesas, įveikiant socialinio bendravimo baimes, nes mokoma suvokti jų atsiradimo priežastis, priimti savo emocijas, skatinama tiesiogiai lavinti socialinius gebėjimus, laipsniškai einant bijomos situacijos link. Terapijos metu mokomasi valdyti ir mažinti nerimą, lavinami verbaliniai ir neverbaliniai įgūdžiai, kurie palengvina socialinį prisitaikymą, pavyzdžiui, kaip pradėti pokalbį ir jį palaikyti, nevengti akių kontakto, tinkamai apginti savo nuomonę ir t. t. Žr. Marlene Taube-Schiff, Michael K. Suvak, Martin M. Antony, Peter J. Bieling, Randi E. McCabe, “Group Cohesion in Cognitive-Behavioral Group Therapy for Social Phobia,” 2007; Peter M. McEvoy, “Effectiveness of Cognitive Behavioural Group Therapy for Social Phobia in a Community Clinic: A Benchmarking Study,” 2007. .

Mokslininkai pastebėjo, kad kognityvinė elgesio grupinė terapija yra taikoma ir tarpkultūrinei adaptacijai skatinti Žr. Eric C. Chen, Dhruvi Kakkad, Julie Balzano, “Multicultural Competence and Evidence-Based Practice in Group Therapy,” 2008; Guerda Nicolas, Diana L. Arntz, Bridget Hirsch, Alexis Schmiedigen, “Cultural Adaptation of a Group Treatment for Haitian American Adolescents,” 2009. . Amerikoje atlikto tyrimo metu įrodyta, kad prisitaikymo prie skirtingos kultūrinės aplinkos įgūdžių mokymas yra veiksmingas, dirbant su imigrantais ir skirtingų rasių paaugliais.

Emocinė saviraiška, apimanti emocijų ir jausmų įsisąmoninimą bei valdymą, yra viena svarbiausių sričių asmenybės saviugdos procese. Grupinės terapijos metu mokomasi pažinti neigiamus savo ir kitų jausmus, suvokti jų priežastis. Kadangi kiekvienos grupės dinamikai būdinga konfliktų stadija, todėl terapijos metu mokomasi pareikšti kritiką, ją priimti bei tapačiai į ją reaguoti. Tyrimais įrodyta, kad grupinė terapija gali būti taikoma asmenims, kuriuos vargina ir gąsdina pernelyg stiprios emocijos, tokios kaip pyktis, pavydas, nerimas, liūdesys, neviltis ir t. t. Žr. Marsha Linehan, Skills Training Manual for Treatment of Borderline Personality Disorder, 1993. .

Nustatyta, kad grupinės terapijos metu ugdomi neigiamų emocijų toleravimo (priėmimo), jų valdymo, dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) Žr. Joaquim Soler, Juan Carlos Pascual, Thaïs Tiana, Anabel Cebrià, Judith Barrachina, M. Josefa Campins, Ignasi Gich, Enrique Alvarez, Víctor Pérez, “Dialectical Behaviour Therapy Skills Training Compared to Standard Group Therapy in Borderline Personality Disorder: A 3-Month Randomised Controlled Clinical Trial,” 2009. ir efektyvaus tarpasmeninio bendravimo Žr. Marsha Linehan, Skills Training Manual for Treatment of Borderline Personality Disorder, 1993. įgūdžiai.

Grupinės terapijos metu taip pat lavinami teigiamų jausmų ir emocijų raiškos įgūdžiai, išreiškiant simpatiją, džiaugsmą, pasitenkinimą, ugdant humoro jausmą. Čia sukuriamos sąlygos mokytis padėkoti, pasveikinti (tam tikromis progomis arba esant tam tikro nario asmeniniams pasiekimams), pagirti, pasidalinti savo teigiamais išgyvenimais už grupės ribų.

Grupinė terapija taip pat suteikia galimybę nariams mokytis vieniems iš kitų. R. Kočiūno Žr. Rimantas Kočiūnas, Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika, 1998. teigimu, grupė padeda kiekvienam dalyviui susipažinti su vienas kito gyvenimo patyrimu, problemų „kūrimo“ ir sprendimo būdais, integruoti šį patyrimą į savąjį. Svarbu ir tai, kad kitų žmonių patyrimas padeda giliau ir įvairiapusiškiau pažinti save.

Pasak L. Bulotaitės Žr. Laima Bulotaitė, Priklausomybių anatomija: narkotikai, alkoholis, lošimas, internetas, darbas, pirkimas, 2009. , dauguma žmonių, sergančių lėtinėmis ligomis arba turinčių įvairių psichologinių problemų, kenčia nuo intensyvaus ir chroniško emocinio skausmo, kuris neretai atitolina juos nuo draugų, darbo. Pagalbą, paramą ir supratimą šie žmonės dažnai randa savitarpio pagalbos grupėse, vienijančiose tokių pat problemų turinčius asmenis. Žmonės, kenčiantys dėl tos pačios priežasties, geriau supranta vienas kitą, geriau žino, kaip vienas kitam padėti. Specialistai pripažįsta, kad žmonių emocinė būsena pagerėja, jie išmoksta „gyventi su savo problema“. Sugebėjimas mokytis iš kitų gyvenimo patirties bei savo išgyvenimų pasidalijimas su kitais skatina spartesnį asmenybės saviugdos procesą brandumo link.

Mokslininkė A. R. Tucker Žr. Anita R. Tucker, “Adventure-Based Group Therapy to Promote Social Skills in Adolescents,” 2009. analizavo nuotykiais paremtą grupinę terapiją (angl. – adventure-based group therapy), kuri per bendrą grupės aktyvią patirtį įvairiose aplinkose padeda pagerinti paauglių socialinius įgūdžius. Tokia terapija yra patyriminio mokymo, mokymo atviroje aplinkoje ir grupinės terapijos derinys, padedantis žmonėms pamatyti greitas bei konkrečias savo elgesio pasekmes, parodyti pasitikėjimą kitais nariais, ieškant problemų sprendimo, atsiskleisti neįprastoje ir nepažįstamoje aplinkoje bei pasikliauti savo fizinėmis jėgomis.

Taigi grupinė terapija padeda žmogui koreguoti tris pagrindines asmenybės vystymosi sritis: elgesį, mąstymą ir emocinį pasaulį bei turi įtakos asmenybės saviugdos procese.

Išvados

Saviugda – ugdymo proceso dalis, kryptingai paties individo valdomas pažinimo procesas, nukreiptas visapusiškai tobulinti asmenybę. Šis procesas yra būtinas, siekiant, kad žmogus prisiimtų atsakomybę už sėkmingą savo raidą, tobulėjimą ir taptų brandžia asmenybe.

Grupinės terapijos pagrindinis tikslas atitinka saviugdos paskirtį, t. y. padėti žmogui koreguoti savo elgesį, mąstymą ir jausmus, siekiant tapti brandžia asmenybe.

Grupinės terapijos elementų taikymas ugdymo procese, sukuria palankias sąlygas asmenybės vystymuisi ir palengvina saviugdos procesą.

Grupinės terapijos elementus galima taikyti visose svarbiausiose saviugdos srityse: asmenybės savęs pažinimo, savo siekių ir tikslų įgyvendinimo, vertybinės sistemos kūrimo, emocinės saviraiškos, socialinių santykių kūrimo, mokymosi iš kitų žmonių asmeninės patirties.

Literatūros sąrašas

• Andrikienė, Liudmila; Eugenijus Laurinaitis, Raimundas Milašiūnas, Psichoanalitinė psichoterapija, Vilnius: Vaistų žinios, 2004.
• Augis, Rimvydas; Rimantas Kočiūnas, Birutė Abraitienė (sud.), Psichologijos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
• Bulotaitė, Laima, Priklausomybių anatomija: narkotikai, alkoholis, lošimas, internetas, darbas, pirkimas, Vilnius: Tyto alba, 2009.
• Chen, Eric C.; Dhruvi Kakkad, Julie Balzano, “Multicultural Competence and Evidence-Based Practice in Group Therapy,” Journal of Clinical Psychology, 2008, vol. 64, no. 11, pp. 78–1261.
• Claiborn, Charles D.; Rodney K. Goodyear, Pamela A. Horner, “Feedback,” Psychotherapy, 2001, vol. 38, no. 4, pp. 401–405.
• Corey, Gerald, Theory and Practice of Group Counseling, Belmont (CA): Thomson Brooks, 2008.
• Frager, Robert; James Fadiman, Personality and Personal Growth, New Jersey: Pearson Education, 2005.
• Goleman, Daniel, Emocinis intelektas darbe, iš anglų kalbos vertė Vijolė Aputytė, Vilnius: Presvika, 2008.
• Håland, Ashild Tellefsen; Patrick A. Vogel, Birgit Lie, Gunvor Launes, Are Hugo Pripp, Joseph A. Himle, “Behavioural Group Therapy for Obsessive-Compulsive Disorder in Norway. An Open Community-Based Trial,” Behaviour Research and Therapy, 2010, vol. 48, no. 6, pp. 547–549.
• Yalom, Irvin D.; Molyn Leszcz, The Theory and Practice of Group Psychotherapy, New York: Basic Books, 2000.
• Jovaiša, Leonas, Edukologijos pradmenys, Kaunas: Technologija, 1997.
• Jovaiša, Leonas, Ugdymo mokslas ir praktika, Vilnius: Agora, 2001.
• Kočiūnas, Rimantas, “Existential Experience and Group Therapy,” Journal of the Society for Existential Analysis, 2000, vol. 11, no. 2, pp. 91–112.
• Kočiūnas, Rimantas, Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika, Vilnius: Vilniaus universitetas, 1998.
• Leonavičius, Juozas, Sociologijos žodynas, Vilnius: Academia, 1993.
• Lerner, Richard M., Concepts and Theories of Human Development, Mahwah (NJ): Lawrence Erlbaum Associates, 2002.
• Levickienė, Gita; Kęstutis Kardelis, „Moksleivių fizinės saviugdos komponentų bei socialinių ir edukacinių veiksnių sąsaja“, Socialiniai mokslai, 1999, t. 21, nr. 4, p. 91–98.
• Linehan, Marsha, Skills Training Manual for Treatment of Borderline Personality Disorder, New York: Guilford Press, 1993.
• Lorentzen, Steinar; Torleif Ruud, Rolf W. Gråwe, “Group Therapy in Community Mental Health Centres: A Norwegian Survey,” Nordic Psychology, 2010, vol. 62, no. 3, pp. 21–35.
• McEvoy, Peter M., “Effectiveness of Cognitive Behavioural Group Therapy for Social Phobia in a Community Clinic: A Benchmarking Study,” Behaviour Research and Therapy, 2007, vol. 45, no. 12, pp. 3030–3040.
• Neale, Stephen; Lisa Spencer-Arnell, Liz Wilson, Emocinis intelektas ir ugdymas: efektyvesniam vadovų, ugdymo konsultantų ir personalo specialistų darbui, iš anglų kalbos vertė Vytė Marčėnaitė, Vilnius: Verslo žinios, 2008.
• Nicolas, Guerda; Diana L. Arntz, Bridget Hirsch, Alexis Schmiedigen, “Cultural Adaptation of a Group Treatment for Haitian American Adolescents,” Professional Psychology, 2009, vol. 40, no. 4, pp. 378–384.
• Norton, Peter J., “An Open Trial of a Transdiagnostic Cognitive-Behavioral Group Therapy for Anxiety Disorder,” Behavior Therapy, 2008, vol. 39, no. 3, pp. 242–250.
• Oei, Tian P. S.; Alana Browne, “Components of Group Processes: Have They Contributed to the Outcome of Mood and Anxiety Disorder Patients in a Group Cognitive-Behaviour Therapy Program?,” American Journal of Psychotherapy, 2006, vol. 60, no. 1, pp. 53–70.
• Rigby, Liz; Sandy Waite, “Group Therapy for Self-Esteem, Using Creative Approaches and Metaphor as Clinical Tools,” Behavioral and Cognitive Psychotherapy, 2006, vol. 35, no. 3, pp. 361–364.
• Soler, Joaquim; Juan Carlos Pascual, Thaïs Tiana, Anabel Cebrià, Judith Barrachina, M. Josefa Campins, Ignasi Gich, Enrique Alvarez, Víctor Pérez, “Dialectical Behaviour Therapy Skills Training Compared to Standard Group Therapy in Borderline Personality Disorder: A 3-Month Randomised Controlled Clinical Trial,” Behaviour Research and Therapy, 2009, vol. 47, no. 5, pp. 353–358.
• Spurga, Valentinas, Saviugdos metodai, Vilnius: Ethos, 1998.
• Taube-Schiff, Marlene; Michael K. Suvak, Martin M. Antony, Peter J. Bieling, Randi E. McCabe, “Group Cohesion in Cognitive-Behavioral Group Therapy for Social Phobia,” Behaviour Research and Therapy, 2007, vol. 45, no. 4: pp. 687–698.
• Thorn, Beverly E.; Melissa C. Kuhajda, “Group Cognitive Therapy for Chronic Pain,” Journal of Clinical Psychology, 2006, vol. 62, no. 11, pp. 1355–1366.
• Tracy, Brian, Maksimalus pasiekimas: veiksmų strategija, kuri išlaisvins jūsų vidines galias ir atves į sėkmę, iš anglų kalbos vertė Daina Pupkevičiūtė, Valda Višinskienė, Kaunas: Luceo, 2010.
• Tucker, Anita R., “Adventure-Based Group Therapy to Promote Social Skills in Adolescents,” Social Work with Groups, 2009, vol. 32, no. 4, pp. 315–329.
• Vickery, Chad D.; Samuel T. Gontkovsky, Jeanette J. Wallace, Jerome S. Caroselli, “Group Psychotherapy Focusing On Self-Concept Change Following Acquired Brain Injury: A Pilot Investigation,” Rehabilitation Psychology, 2006, vol. 51, no. 1, pp. 30–35.

The Theoretical Assumptions of the Elements of Group Therapy Practice in Self-Educational Process of Personality

Summary. Concepts like mature personality, self-education and group therapy are represented in this article, with reference to scientific literature. The purpose of this paper is to reveal the benefit of group therapy in the self-educational process of a personality. Scientists offer many definitions of self-education. Self-education (or self-help) is one of the most effective elements of self-training in individual growth. It consists not only of solving a person’s actual problems but it lays the foundation for forming the stable values and skills for higher maturity and a more responsible attitude toward continual self-training. An analysis of the scientific literature detects a significant advantage of the group therapy in the self-educational process of personality. The atmosphere of group therapy creates an environment to shape new models of behavior which can be adjusted in real life outside the group. The surveys show that group therapy and self-education are identical, which expands the importance to help individuals correct their behavior, thinking and sensibility in order to become a more mature person. Group therapy sets an opening for a more facilitated process of self-education of a person in such fields as self-knowledge, self-expression, forming a value-system, emotional intelligence, socialization, learning from the experience of others.

Keywords: mature personality, self-education, group therapy.